Baltojo skersgatvio bendruomenė | Apžvalga

Įžvalgos

  • Baltojo skersgatvio bendruomenė

  • Data: 2015-01-22
    Autorius: Rasa Baškienė

    Dienos centro „Šviesa“ teatro trupė yra pastačiusi ne vieną spektaklį, dažnai dalyvauja teatro festivaliuose. (Nuotrauka iš dienos centro „Šviesa“ archyvo)

    Jie labai svetingi. Sutinka tave kaip ilgai lauktą svečią, džiaugiasi, klausia, iš kur tu, kviečia pasilikti… Jie atviri ir nuoširdūs, jie unikalūs ir talentingi. Jie labai drąsūs, nes išdrįsta daryti tai, ko niekada nedarė – piešti, lipdyti, vaidinti, groti. Jie ir mus kviečia išdrįsti daryti tai, ką seniai pamiršome – BŪTI TIESIOG ŽMONĖMIS…

    Visai neseniai jie buvo visuomenės užribyje. Komunizmo statytojams proto negalią turintys žmonės buvo brokas, kurį reikėjo izoliuoti. Tokių nereikėjo. Tėvai, nepanorę tokių vaikų atiduoti į specialias įstaigas, būdavo paliekami be jokių galimybių derinti darbą su neįgalaus vaiko priežiūra. Mamoms dažnai tekdavo mesti darbus, nes proto negalią turintis vaikas dėmesio reikalauja dieną ir naktį. Tik po 1990-ųjų, nepriklausomoje Lietuvoje pradėjus steigti dienos centrus sutrikusio intelekto žmonėms, atsivėrė galimybės tėvams palengvinti tokio vaiko priežiūros naštą.

    Vilniaus Užupyje, Baltajame skersgatvyje proto negalią turinčių žmonių dienos centras „Šviesa“ buvo įkurtas iškart po Nepriklausomybės atkūrimo. Didžiausi jo entuziastai buvo tėvai, artimieji, neabejingi žmonės bei Vilniaus miesto pirmosios tarybos politikai. Tėvų pastangomis į Valakampius iškėlus specialiųjų poreikių turinčių vaikų darželį, Baltajame skersgatvyje atsilaisvino puikus dviejų aukštų pastatas, kurį reikėjo remontuoti ir… saugoti, nes tuo metu vykdavo patys netikėčiausi dalykai, susiję su pastatų užgrobimais. Centro lankytojų skaičius pamažu augo, ir dabar jame dienas leidžia 75 asmenys nuo 21-ų iki 72-jų metų.

    Apie dovanas

    „Kiekvienas žmogus trokšta būti mylimas ir laimingas. Tai nėra paprasta net tada, kai esi sveikas, jaunas ir turtingas. O jei į Tavo duris pasibeldžia kančia – ligos, netekties, negalios pavidalu… Kas tada?“, rašo pirmoji „Šviesos“ centro direktorė Ona Eigirdienė knygos „Kad pamatytų šitą pasaulį“ pratarmėje. Knygoje rašytojos Vandos Juknaitės kalbinami keturių centro lankytojų šeimų nariai dalinasi savo rūpesčiais, džiaugsmais, nuoskaudomis, apie kuriuos sveiki žmonės net nepamąsto… Ne vienam jų buvo siūlyta vaiką it žvėrelį atiduoti į specialią įstaigą, kone visiems „atsisijojo“ draugai, kadangi „kažkam ne prestižas buvo, kad jų vaikai bendrautų su tokiais…“. Retas supranta, kad neįgalaus vaiko priežiūra trunka VISĄ GYVENIMĄ, ir čia nėra nei laisvadienių, nei atostogų. Neretai įtampos neatlaikę tėvai palieka šeimas, ir tuomet visa našta užgriūva mamų pečius…

    Atrodytų, keista, kai sakoma, kad TOKIE žmonės yra dovana. Mūsuose dovana laikoma tai, kas maloniai apčiuopiama, o kokį malonumą gali teikti bendravimas su neįgaliu žmogumi? Nemeluosiu, buvo nejauku ir man pirmą kartą praverti „Šviesos“ centro duris… Galvojau: „O kaip su jais reikės bendrauti? Apie ką kalbėtis?“ Nė neįsivaizdavau, kad pamatysiu juos, repetuojant Paulo Coelho „Alchemiką“ ar grojančius orkestre!

    „Mes nemažai spektaklių esame pastatę, dalyvaujame teatro festivaliuose… O kitą savaitę vyksime vaidinti į Druskininkus. Ir orkestrą turime!“ – sako Sigita Narauskaitė, „Šviesos“ centro direktorės pavaduotoja. „Mūsų centro lankytojai labai mėgsta svečius…“, – priduria šypsodamasi. Ir mano nerimas kažkur išgaruoja…

    Talentais Kūrėjas apdovanoja visus, tik svarbu padėti žmogui juos atrasti. „Šviesoje“ dirbantys socialiniai darbuotojai, muzikos ir meno vadovai, savanoriai yra tikri perlų ieškotojai, nebijantys nerti vis giliau, atrandant šviesą net iš pažiūros gūdžioje gelmėje. Diplomą „Už įgimtą neprofesionalo profesionalumą“ gavęs Martynas Kitovas menininkų bendruomenei iškrėtė akibrokštą: niekas net neįsivaizdavo, kad jis taps „Knygos meno“ parodos diplomantu! Jo piešiniais iliustruota knyga „Mano pasaulis moka skristi, plaukti ir dainuoti“ atveria be galo turtingą ir gyvą Martyno pasaulį, kuris niekada nebūna piktas. Martyno dailės mokytoja Audronė Urbanovičienė, prieš penkiolika metų nedrąsiam vaikinukui pasiūliusi piešti, atrado labai savitą meni­ninką, kurį lygiu sau pripažino žinomi Lietuvos kūrėjai… Rengdama autorines centro lankytojų darbų parodas, mokytoja labai jomis džiaugiasi ir tikisi, kad jų bus ir daugiau. „Kai tik prisirinksime perliukų – jūs ir vėl išvysite kažką naujo. O mes nersime tolyn ir gilyn…“ (iš dienos centro „Šviesa“ leidžiamo laikraščio „Šarka“ nr. 56).

    Apie iššūkius

    „Atrandi tą buvimą kartu, lygiavertiškumą, matai, kaip žmonės tampa drąsūs, išdrįsta padaryti tai, ko niekada nedarė – piešti, vaidinti… Atrandi jų pasaulį, o jis gražus, tas pasaulis…“ , – sako Sigita Narauskaitė, ne vienerius metus praleidusi Prancūzijoje įsikūrusioje neįgalių žmonių bendruomenėje „Arka“. Kartu su direktore Jūrate Tamašauskiene ji čia nuo pačių centro įsikūrimo ištakų. Šiltais žodžiais abi mini Oną Eigirdienę, pirmąją direktorę, kurios didelių pastangų dėka centras įsikūrė 1992 metais ir gyvuoja iki šiol.

    „Siekiame sudaryti sąlygas lankytojams lavinti įgūdžius, bendrauti, dalyvauti bendruomenės gyvenime. Manėme, kad jau esame labai neblogai pažengę tol, kol nenuvykome į Šveicariją. O ten pamatėme, kad žmogus su tokia negalia dirba! Jis yra išmokytas dirbti, atlikti vieną ar kitą operaciją: surinkti kavamales, dviračius, dirbti fermose. Tie žmonės paruošti kaip tikri valstybės piliečiai. Šveicarai pasiekia stulbinamų rezultatų, išanalizuodami žmogų, įžvelgdami jo galias, neakcentuojant negalių. Mums reikia šito mokytis, siųsti specialistus, tačiau, be abejo, tą turi daryti pati valstybė. Turėtų būti sisteminis požiūris nuo žmogaus gimimo, reikėtų specialistų, kurie galėtų aprašyti tuo darbo procesus…“, – sako direktorė Jūratė.

    „Šviesos“ centro lankytojai labai įvairūs. Jų galios ir negalios skirtingos: vieni mėgsta bendrauti su svečiais, kiti groja, vaidina, piešia, prisideda prie laikraščio leidimo, treti paprasčiausiai būna kartu. „Svarbu nesėdėti viename kampe, svarbu bendrauti. Jie vienas kitą nuveda, parveda, būna, kad susibara, paskui, žiūrėk, taikosi…“, – šypsosi Sigita.

    „Šviesoje“ šiuo metu dirba apie penkiasdešimt darbuotojų ir savanorių, talkinančių lankytojams menų bei muzikos užsiėmimuose, organizuojančių išvykas bei renginius. Atvyksta mokiniai atlikti socialinę praktiką. Titas Urbšas, savanoris iš Vilniaus jėzuitų gimnazijos, rašo: „Pagaliau, įsibėgėjus savaitei, pradėjome į šiuos žmones žiūrėti visiškai kitaip nei prieš socialinę praktiką. Mes matėme, kokių nuostabių talentų yra šiame centre! Manau, kad ši praktika, savanorystė tikrai pakeitė mūsų visų požiūrį į neįgalius žmones…“ („Šarka“, nr. 56)

    Titas niekuomet nepasakys tokių žodžių, kuriuos kartą prekybos centre teko išgirsti centro lankytojo Gintaro mamai: „Tokius traiškyti reikia…“ Šiuos žodžius, pamatęs Gintarą, ištarė paauglys savo mamai. Tuomet Gintaro mamai užėmė žadą, ir ji nepasakė, kad geriau turėti tokį sūnų kaip Gintaras, nei tokį, kaip tas paauglys… Iki šiol gailisi, kad nepasakė.

    Tikiu, kad ne vienam iškils paprastas klausimas:  kas su mumis ne taip, kad mūsų vaikai taip galvoja ir kalba? Gal MES sergame? Gal mus pačius reikia integruoti į TŲ žmonių pasaulį?

    „Šie žmonės yra iššūkis, nes, eidami gyvenimo keliu, susitinka su kitais žmonėmis tiesiog kaip žmonės – betarpiškai, širdis į širdį. Mes šito dažnai daryti nesugebame. O juk tai ir yra pirmasis žingsnis Taikos link, kurios visi taip trokštame“, – rašo Ona Eigirdienė („Kad pamatytų šitą pasaulį“, Vilnius, Dienos centras ŠVIESA, 2014).

    Įsiklausykime į šiuos žodžius, išdrįskime atrasti kelius pas tuos kitus žmones, pamatykime tą jų pasaulį. Laimėsime visi.

    Straipsnis iš bernardinai.lt

  • ATGAL
    Jūratė Čerškutė: Nerandu kito tokio kūrėjo, kaip Ričardas Gavelis
    PIRMYN
    Atgimę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.