Baltų ir slavų kultūrų sankirtos. V.Toporovas ir pasivaikščiojimas su profesoriumi R.Eckertu | Apžvalga

Įžvalgos

  • Baltų ir slavų kultūrų sankirtos. V.Toporovas ir pasivaikščiojimas su profesoriumi R.Eckertu

  • Temos: Kultūra
    Data: 2011-10-21
    Autorius: Neringa Lašienė

    R. Eckertas (M.Žilionytės nuotr.)

    Rugsėjo viduryje Seime apie 30 mokslininkų iš įvairių šalių – baltistų žiedas, kaip pažymėjo Tatjana Civjan, Rusijos Mokslo akademijos slavistikos instituto tipologijos ir lyginamosios kalbotyros skyriaus vadovė – skaitė pranešimus konferencijoje „Baltai ir slavai: dvasinių kultūrų sankirtos“, skirtoje žymiam rusų mokslininkui akademikui Vladimirui Nikolajevičiui Toporovui atminti. Vladimiras N. Toporovas, beje, puikiai kalbėjęs lietuviškai,  –  vienas žymiausių pasaulio baltistų. Už nuopelnus tyrinėjant prūsų kalbą, taip pat senąją lietuvių ir latvių literatūrą bei baltų ir slavų kalbų ryšius 1994 metais V. Toporovui buvo suteiktas Vilniaus universiteto garbės daktaro vardas, o 1999-aisiais jis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu. 1990 metais V. Toporovui buvo suteiktas Latvijos mokslų akademijos garbės nario vardas, o 2002-aisiais šis garbus baltistas apdovanotas Latvijos trijų žvaigždžių ordinu. Mokslininko nuopelnai buvo pripažinti visame Pasaulyje: jis buvo Europos akademijos (Academia Europaea), JAV semiotikų bendrijos, Tarptautinės semiotikų asociacijos ir daugelio kitų organizacijų narys, daugelio Europos universitetų ir akademijų garbės daktaras.

    Platūs interesai gimdo platų požiūrį

    Vladimiras N. Toporovas yra parašęs daugiau kaip 1700 darbų. 2000 m. „Aidų“ leidykla lietuvių kalba išleido V. Toporovo straipsnių rinktinę „Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai“. Akademiko pagrindinės mokslinių tyrinėjimų kryptys buvo įvairiapusės: tai lingvistika, būtent lyginamoji-istorinė kalbotyra bei etimologija, toponimija ir onomastika, tipologija, lingvistinė paleontologija, laikas ir erdvės supratimas kalboje, kalbotyros metodologija, taip pat folkloristika, literatūrologija (poetika, teksto struktūra, literatūros istorija), religijotyra, mitologija, kultūrologija, semiotika, netgi menotyra – mokslininkas analizavo mitinių būtybių atvaizdus senųjų kultūrų dailės kūriniuose. Beveik visų V. N. Toporovą dominusių sričių mokslininkai minėtoje konferencijoje skaitė savo pranešimus, sakykim, apie mitraizmo pricipus kalbėjo Maskvos slavistikos instituto ir Kalifornijos universiteto profesorius Viačeslavas Vsevolodovičius Ivanovas, apie baltų kalbas iš baltų – slavų prokalbės perspektyvos dėstė Miguelis Villanueva Svenssonas, taip pat į šios prokalbės problematiką gilinosi prof. Bonifacas Stundžia iš Vilniaus universiteto; Lietuvių kalbos instituto profesorė Grasilda Blažienė kalbėjo apie prūsiškus onimus lenkų kalboje, Sergejus Temčinas pateikė savo versiją, kada ir kaip rusėnų kalba įsitvirtino Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, Rygos universiteto mokslininkai Igoris Koškinas ir Peteris Vanags aptarė rusų kalbos poveikį tiek latvių kalbai, tiek ankstyvajam krikščioniškajam diskursui, Darius Kuolys kalbėjo apie lietuvių ir rusų kilmės pradžios mitus – Palemono ir kitų romėnų kilmingųjų pradėtąją lietuvių tautą ir maskvėnus, kurių patvaldiška carystė kildinta iš imperatoriaus brolio Prūso ir Konstantinopolio imperatorių, neva perdavusių Maskvai pasaulinės valdžios karūną. Vladimiras K. Kliausas, Rita Balkutė, Nijolė Laurinkienė, Tatjana Volodina, Dainius Razauskas, Tatjana V. Toporova, Vaclavas Blažekas, Pavelas Lavrinecas, Raineris Eckertas, Vytautas Tumėnas ir kiti dalijosi įžvalgomis iš folkloristikos, mitologijos, semantikos, senosios kultūros tyrinėjimo sričių.

    Į konferenciją rinkosi baltistikos mylėtojai iš Lietuvos ir užsienio. (M.Žilionytės nuotr.)

    Prūsija tai, kas nėra vokiška

    Vienas iš didžiausių šiuolaikinių baltistikos autoritetų profesorius Reineris Eckertas, konferencijoje skaitęs pranešimą apie baltų ir slavų kai kurių papročių panašumus, sakė, kad jį į baltistiką būtent ir pastūmėjo Vladimiras Nikolajevičius. Jie susipažino maždaug prieš 50 metų, kai R. Eckertas buvo dar tik Maskvos universiteto Slavistikos instituto aspirantas. Jis prisimena, kaip iš V. Toporovo skolindavosi kalbotyros knygas, kurių tuo metu niekur nebuvo įmanoma gauti, sakykim, Juozo Balčikonio dar prieškario metais pradėtą leisti „Lietuvių kalbos žodyną“. Leipcigo universitete Vokietijoje profesoriaus R. Eckerto pastangomis buvo išleista XIX–XX amžiaus lietuvių rašytojų apsakymų antologija, į kurią įtraukta ir profesoriaus verstų Jono Biliūno kūrybos fragmentų. „Mano tyrinėjimų specifika lėmė, kad studijavau Donelaičio kūrybą, Daukšos „Postilę“, kitus senuosius lietuvių raštus. Kiek vėliau pradėjau domėtis latvių kalba. Greisvaldo universitete, į kurį buvau pakviestas, jau dirbau tik baltistikos srityje. Ten yra baltistikos katedra, ten skaičiau visus kursus – ir lietuvių, ir latvių kalbos, taip pat ir prūsų kalbos paskaitas”, – pasakojo profesorius.

    Profesoriaudamas Greisvaldo universitete R. Eckertas tyrinėjo latvių literatūrą, folklorą, išleido knygą apie latvių liaudies dainų kalbą. Studijuojantiems baltistiką studentams buvo reikalingos ir lietuvių, latvių, ir prūsų istorijos, kultūros žinios, taigi dėstė jiems ir tokį kursą. „Jie stebėdavosi, kad Prūsija buvo visiškai ne vokiška…“ – šypsosi R. Eckertas. Pasak profesoriaus, kadangi prūsų – viena iš periferinių vakarų baltų kalbų, jos mokymasis būtinas, norint studijuoti indoeuropeistiką. Vokietijos archyvuose yra daug medžiagos, ypač onomastinės, kitaip tariant, vardyno – upių, vietovių, vardų – susijusios su prūsais. Vokietijoje apskritai yra gana gili prūsų kalbos ir kultūros tyrinėjimo tradicija.

    Višta ar kiaušinis, baltai ar slavai?

    Iš vadinamosios indoeuropiečių prokalbės išsirito tiek baltai, tiek slavai, tiek germanai. Tačiau baltų – slavų kalbų problematika yra išskirtinė, sako profesorius R. Eckertas. Kas atsirado pirmiau – baltai ar slavai? Pasak profesoriaus, yra įvairių teorijų, yra mitų ir legendų. Augustas Šleicheris XIX amžiuje sukūrė prokalbių teoriją, kurioje buvo teigiama, kad baltų ir slavų kalbos yra kilusios iš vieno šaltinio. Jis surinko panašumų indoeuropiečių kalbose ir jais remdamasis įrodė, kad tų kalbų prokalbė buvusi bendra. Tačiau, sako profesorius R. Eckertas, toji prokalbių teorija yra šiek tiek tiesmukiška ir nepakankamai vertina kalbų skirtumus, kurie taip pat yra akivaizdūs. Ir ne tik leksika, bet ir morfologija, fonetika – visuose kalbų lygiuose tų skirtumų pilna. Yra mokslininkų, kurie mano, kad baltai ir slavai gyveno šalimais, buvo artimi kaimynai, gal net kurį laiką buvo gerokai susimaišę. Ir toji artima kaimynystė veikė vienų ir kitų kalbą ir kultūrą. V. N. Toporovas daug tyrinėjo šią problematiką, aiškinosi įvairių vandenvardžių ir vietovardžių, kitokių pavadinimų kilmę iki pat Maskvos ir nustatė, kad dauguma jų – baltiški. Baltai buvo toli išplitę į rytus, rusiškai vadinami goliadais, lietuviškai – galindais. V. Ivanovas ir V. N. Toporovas vienoje Maskvos konferencijoje išsakė savo nuomonę, kad proslavų kalba yra viena iš periferinių vakarinių baltų kalbos atšakų. Kilo labai karštų ginčų, prisimena profesorius R. Eckertas. Pasak jo, tai įdomi hipotezė, bet ji nėra visuotinai pripažinta, nes ne visi kalbų tyrinėtojai sutinka su ja. Kita vertus, Ivanovas ir Toporovas rekonstravo bendrybių sistemas atskirai baltų ir atskirai slavų kalbose. Iš rekonstruojamos probaltiškosios sistemos galima išvesti proslaviškąją, o iš proslaviškosios išvesti probaltiškosios  – ne. Tai gana įtikinamai įrodo, kad vis tik slavų kalbos išsirutuliojo iš baltiškosios šakos. Jaunoji mokslininkų karta siūlo vėl kitas hipotezes, nes minėtosios rekonstrukcijos yra gana abstrakčios ir reikia atsižvegti ir į arealinius ryšius, kontaktus tarp kalbų. Apie tai, beje, šioje konferencijoje kalbėjo Bjornas Vymeris iš Mainco J. Gutenbergo universiteto.

    Konferencijos pranešimų įdėmiai klausėsi (beje, ir patys pranešėjais buvo) profesorius Bonifacas Stundžia iš Vilniaus universiteto bei Lietuvių kalbos instituto profesorė Grasilda Blažienė. (S.Nemeikaitės nuotr.)

    Lietuvių protėvynės Čekijoje ir Ispanijoje?

    Tokių absoliučių įrodymų, kurie visiems būtų įtikinami, neegzistuoja. Proslavų kalbos patyrė gan stiprią iranėnų kalbų įtaką, o baltų kalbose tokia įtaka nenustatyta. V. Ivanovas ir O. Trubačiovas aprašė Dniepro baseino vandenvardžius. Jie nustatė, kad slavų ir baltų kalbose tie vandenvardžiai sutampa. O su iranėnų kalbomis tokių sutapimų buvo reta, pasakojo prof. R. Eckertas. Sakykim, baltų gentis galindai. Jų istorinių pėdsakų užtinkama netoli Okos upės, rusai su jais kariavo, taip pat jų randama Rytų Prūsijoje. Taip pat yra įrodymų, kad per didijį tautų kraustymąsi dalis tų genčių kurį laiką gyveno Rytų Čekijos teritorijoje, kur paliko upių, gyvenviečių pavadinimus. Tai rodo, kad jie ten buvo apsistoję gan ilgai. Apie lietuvių protėvynę čekų žemėse kalbėjo Ilja Lemeškinas iš Prahos Karolio universiteto, beje, savo atradimais praplėtęs ir lietuviškojo Sovijaus mito tyrinėjimų įžvalgas. Vėliau baltų gentainiai nuklydo toliau, ir Galicija, esanti Ispanijos šiaurės vakaruose, yra taip pat galindų palikimas. Būtent apie galindus atrandama vis daugiau ir daugiau duomenų. Beje, ne vien baltai klaidžiojo plačiai po Europą ar dar toliau. Sakykim, kai kurios germanų gentys taip pat buvo nuklydusios netgi iki Krymo, ten gyveno iki pat viduramžių, paskui buvo išstumtos iki Balkanų, tada rytiniai gotai apsistojo Italijoje, o vakariniai nuklydo iki Prancūzijos ir Ispanijos, kur ir ištirpo. Jie taip pat paliko pėdsakų.

    Iki šiol niekaip negalėta paaiškinti, kodėl Rytų Čekijoje pilna baltiškų pavadinimų, kaip antai upė, kuri ir vadinama tiesiog Upa, kalbėjo profesorius.

    Kaip vystosi mokslas

    Indoeuropeistikoje, baltistikoje yra dar daugybė nežinomų dalykų. Kuo labiau vystosi prokalbių tyrimai, aptinkama naujų žodžių, reiškinių, kiekvienas naujas faktas papildo žinias, jas praplečia ar net visai gali keisti įprastą supratimą. Kaip sakė profesorius R. Eckertas, mokslas paprastai vystosi dviem keliais. Pirmu, jei atrandama naujos medžiagos ir ją reikia paaiškinti. Ir antru, jei naujos medžiagos kaip ir nėra, bet taikoma nauja metodologija. Naujai permąstoma tai, kas jau yra padaryta, peržvelgiamos teorijos. Metodologinio požiūrio pasikeitimas gali būti tikras lūžis. Sunku, žinoma, pasakyti, kas yra suprantama kaip nauji faktai, ar jie neišgalvoti, neiškreipti, ar jie patikrinti. Ir kas yra suprantama kaip naujas teorinis požiūris, nauja metodologija, ar kiek tai gali būti pagrįsta. Mokslas nuolat yra šio konflikto įtampoje. Negalima tvirtinti, kad tik vieno ar kito mokslininko nuomonė vienintelė ir nepaneigiama. Ypač, kai kalbama apie dalykus, kuriuos tenka rekonstruoti, nes jie jau seniai išnykę. Vienas iš baltistų yra pasakęs, kad mokslas yra dialogas, visada – ginčas. Reikia įrodyti argumentų tikrumo laipsnį, aprašyti surinktą medžiagą. Vladimiras Nikolajevičius Toporovas buvo labai plataus akiračio mokslininkas, todėl šioje jam skirtoje konferencijoje ir buvo stengtasi apimti įvairius aspektus, plačiai pažiūrėta į baltų ir slavų dvasinį palikimą. Konferencijos „Baltai ir slavai: dvasinių kultūrų sankirtos“ dalyviai tikisi, kad Vilniuje bus įsteigtas V. N. Toporovo mokslinių tyrimų centras ir kad Lietuva taps pasauliniu ir vienu iš svarbiausiu baltistikos tyrinėjimų židinių.

  • ATGAL
    Lenktynės dėl pasaulio energetinių išteklių
    PIRMYN
    Rinkimams Rusijoje artėjant: politinis farsas ar rimta konkurencija
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.