Baltų tautų skirtumai ir Vietinės rinktinės fenomenas | Apžvalga

Įžvalgos

  • Baltų tautų skirtumai ir Vietinės rinktinės fenomenas

  • Temos: Istorija
    Data: 2011-06-15
    Autorius: Julius PANKA

    Lietuviai – labai išdidi tauta. Jie nemėgo tarnauti svetimose kariuomenėse. Netgi jei lygintume mūsų tautą su mums labai artima ir gimininga latvių tauta.

    Tam galėtų būti daugybė priežasčių. Pamėginsiu išvardyti keletą galimų versijų. Yra tyrinėtojų, kurie senovės baltų vienybės idėją įprasmina padalydami skirtingas aisčių tautų funkcijas. Kiekviena tauta turi savą užduotį, savą tikslą, kaip senovės indai, kurie turi kastų sistemą. Be kita ko, tai nėra iš piršto laužta teorija, ji paremta kryžiuočių kronikose pateikiama informacija. Pagal tą teoriją, prūsų tautai buvo skirta dvasinio sparno funkcija, Prūsijoje buvo švenčiausia ir pagrindinė šventovė Romuva. Ten gyveno vyriausias žynys – krivių krivaitis. Taigi, prūsai, galima sakyti, atitiko senovės indų brahmanų kastą. Jie vadovavo baltų dvasiniam gyvenimui, buvo dvasios palaikytojai ir strategai, taip pat galima teigti, kad jie buvo vieni labiausiai apsišvietusių aisčių genčių. Juk net dabartinėje lietuvių kalboje apsišvietęs, išsilavinęs, daug išmanantis žmogus vadinamas išprususiu. Latvius galėtume palyginti su kariais, tai viena karingiausių baltų tautų. Istorija lėmė labai sunkų išbandymą tai karingų genčių grupei – neturėti savo valstybės. Valstybę latvių tautai pavyko įkurti tik dvidešimtojo amžiaus pradžioje, iki to laiko latvių tautos atstovai kovėsi daugybėje karų, jie kovojo ir lietuvių, ir kalavijuočių pusėje, jie kovojo Abiejų Tautų Respublikos pusėje ir už Švedijos karalystę, kovojo prieš Rusiją ir už Rusija, kovojo prieš totorius ir japonus, buvo vieni drąsiausių ir patikimiausių karių bolševikinės raudonosios armijos pusėje (net Leninas savo apsaugą patikėjo latvių raudoniesiems šauliams, kaip patikimiausiam ir labiausiai atsidavusiam revoliucijai daliniui). Latviai  kaip bebaimiai ir nenugalimi kariai pasižymėjo ir baltųjų rusų gretose. Taigi juos galima drąsiai lyginti su indų kasta – kšatrijais. Vis dėlto – likimo ar istorijos ironija–jie buvo valdovų ir karių kasta be savo valstybės, be savo kariuomenės.

    Lietuviams, galima sakyti, pasisekė labiausiai iš visų baltų tautų, jiems buvo lemta sukurti valstybę, galingą valstybę – nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Bet jei toliau vertintume pagal senovės indų kastų sistemą, pamatytume, kad lietuvius labiausiai tiktų lyginti su vaišijais – prekybininkų ir žemdirbių kasta.

    Gal todėl, kad priešai pirmiausiai užpuolė prūsų ir latvių gentis, lietuviams teko kurti savo valstybę ir imtis atsakomybės, kad baltai išliktų. Mūsų žemdirbiškoji „karma“ gal būtų vienas iš atsakymų, kodėl tautos, kurias lietuviai valdė keletą šimtmečių, tą laikotarpį atsimena kaip „aksominę okupaciją“. Gal žemdirbių tautos okupacija negalėjo būti kitokia, kaip tik „aksominė“.

    Senovės indų kastų sistemoje vaišijų kasta pasižymi tuo, kad tai yra ne tik žemdirbių, bet ir amatininkų, prekeivių kasta. Lietuviams, dėl istorijos pokyčių tapusiems valstybės kūrėjais, užkariautojais, nepavyko aprėpti visų sričių, tačiau mes priėmėme valstybės ir tautos įnamius – žydų tautą, kuriems patikėjome prekybą ir pirklių vaidmenį. Kitose Europos šalyse ta tauta buvo žiauriai persekiojama, skriaudžiama, naikinama, tačiau Lietuvoje ji atrado ramybę ir netgi mūsų sostinę pavadino „Šiaurės Jeruzale“. Po dvidešimtojo amžiaus viduryje vykusių istorijos kataklizmų Lietuvoje beveik nebeliko žydų, dalį jų išnaikino Vokietijos nacionalsocialistai, dalis pasirinko repatriaciją – apsigyveno Izraelyje. Prabėgus keletui dešimtmečių, įvyksta įdomus dalykas, lietuvių prekybos įmonės pradeda plėtrą aplinkiniuose regionuose ir netgi labai sėkmingą plėtrą.

    Paminklas Paneriuose (Vilniuje) nacių sušaudytiems Vietinės rinktinės kariams. (J. Pankos nuotr.)

    Tai tiek pamąstymų apie lietuvių tautos pašaukimą, uždavinius ir vietą tarp baltų tautų. Nebūtinai reikia tuo tikėti, tai yra viena iš daugelio hipotezių, bet ši hipotezė galėtų būti artima tiesai. Tačiau visa tai rašome tam, kad pamėgintume rasti logišką atsakymą į daugybę klausimų „kodėl?“ Kodėl lietuviai stengėsi išvengti Rusijos imperijos kariuomenės, kodėl taip negausiai palyginti su latviais, dalyvavo kruvinoje bolševikų raudonojoje revoliucijoje ir baltagvardiečių pasipriešinime? Kodėl sovietams pavyko suformuoti tik vieną „lietuviškąją diviziją“, kurios daugumą sudarė nelietuviai. Kodėl vokiečių okupantai 1942 metais versdamiesi per galvas negalėjo sukurti lietuviškosios Waffen SS divizijos? Mūsų aptarta tautos prigimties versija galėtų pateikti vieną iš galimų įtikinamų atsakymų į šiuos klausimus.

    Kita vertus, lietuviai, taip abejingai dalyvavę svetimtaučių karinėse aferose, pavydėtinai greitai sugebėdavo susiorganizuoti, kai tekdavo dalyvauti savo tautai svarbiose kovose. Nepriklausomybės kovose masiškai dalyvavo savanoriai, kurie savo krauju apgynė atsikuriančią Lietuvos valstybę, pokario metu mūsų partizaninis judėjimas buvo vienas rimčiausių, stipriausių ir labiausiai organizuotų pasipriešinimo judėjimų Rytų ir Vidurio okupuotoje Europoje.

    Nepraėjus nė porai metų po vokiečių valdžios patirto fiasko organizuojant lietuvišką SS batalioną, lietuvių generolui Povilui Plechavičiui užteko vienintelį kartą su trumpa, bet uždegančia kalba kreiptis į jaunimą per radiją, ir per nepilną savaitę buvo surinkta daugiau nei dvidešimt tūkstančių vyrų, kurie buvo pasiryžę kautis ir guldyti galvą už Tėvynę Lietuvą. 1944 metų vasario 16 dieną įkurta Vietinė rinktinė. Generolas Povilas Plechavičius su vokiečių okupacinės kariuomenės vadovybe buvo sudaręs susitarimą, kad lietuvių būriai nekovos fronte už etninės Lietuvos ribų. Mūsų vyrų užduotis buvo kovoti su rusų ir lenkų pogrindžiu ir, padėčiai Rytų fronte dar pablogėjus, pasitikti Sovietinę kariuomenę su ginklu. Vietinė rinktinė iš karto pradėjo kovoti su sovietiniais raudonaisiais partizanais, kurie buvo į mūsų Tėvynę permesti iš SSRS. Lietuviai, atsimindami per 1940–1941 metus patirtus sovietų žiaurumus, nėjo į raudonųjų partizanų būrius ir nerėmė jų.

    Tuo metu Vilniaus krašte ir Rytų Lietuvoje veikė ypatingu žiaurumu garsėjusi lenkų pogrindinė sukarinta formuotė Armija krajova. Ši gauja, tarp lietuvių gavusi pavadinimą „armija kraujova“, pagarsėjo kai kurių kaimų etniniais valymais. Pavyzdžiui, Dubingių apylinkėse jie eidavo per kaimus ir reikalaudavo pasisakyti, ar šeima lietuviai, ar lenkai, jei paaiškėdavo, kad sodyboje gyvena lietuviai, šeima būdavo sunaikinama. Jei iškildavo abejonių, kuo save laikė sodybos gyventojai, žudikai ieškodavo maldaknygės, jei surasdavo lietuvišką maldų knygelę, visą šeimą ištikdavo žiaurus likimas. Armija krajova buvo išsikėlusi uždavinį – „išvalyti“ Rytų Lietuvą ir Vilniaus kraštą nuo lietuvių tautos, idant pasibaigus karui, niekas negalėtų sakyti, kad ši teritorija turėtų priklausyti Lietuvai. Vieni žymesnių Vietinės rinktinės ir Armijos krajovos susidūrimų buvo Graužiškių, Vilkonių, Turgelių ir Mūrinės Ašmenos mūšiai.

    Neilgai trukus vokiečių karinė vadovybė pakeitė planus ir nusprendė išsiųsti Vietinę rinktinę kovoti su sovietais Rytų fronte. Tai sužinojęs generolas Povilas Plechavičius paleido savo karius neribotų atostogų, įsakė slėptis ir laukti tolesnių savo vadovybės įsakymų. Perpykę vokiečiai suėmė Vietinės rinktinės vadovybę, generolą P. Plechavičių išsiuntė į Salaspilio koncentracijos stovyklą, o 86 karius 1944 metų gegužės 17–21 dienomis sušaudė Panerių miškuose, karinius dalinius nuginklavo ir išformavo. Dalis karių sėkmingai pasislėpė ir, užėjus sovietų valdžiai, įsiliejo  į Lietuvos partizanų gretas, dalis, kuri nespėjo pabėgti, buvo išsiųsti darbams į Vokietiją.

    Plechavičiaus vadovaujami Vietinės rinktinės daliniai neilgai kovojo, bet įnešė indėlį į Lietuvos laisvės aukurą, kovodami prieš lenkų Armijos krajovos gaujas ir plėšikaujančius rusų partizanus, taip pat prisidėdami prie Lietuvos partizaninio pasipriešinimo raudoniesiems okupantams. Vietinė rinktinė atliko ir kitą, daugiau simbolinį vaidmenį, nesutikdama dalyvauti rudojo okupanto planuose ir parodydama, kad Lietuvos kariai gina savo šalį ir nedalyvauja svetimųjų primestose karinėse avantiūrose.

  • ATGAL
    Viešasis interesas – svarbus visiems
    PIRMYN
    Paminėtas tremčių 70-metis
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.