Barikadų laikai Rygoje – krauju aplaistyta latvių tautos kova | Apžvalga

Įžvalgos

  • Barikadų laikai Rygoje - krauju aplaistyta latvių tautos kova

  • Data: 2013-03-21
    Autorius: Julius Panka

    Barikadų dienos Latvijoje 1991 metų sausį Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Šių metų sausio mėnesį minėjome 22-ąsias kruvinų Sausio 13-osios įvykių metines. Tauta minėjo savo pergalės dieną. Maža mūsų šalis šventė pergalę prieš milžinišką imperiją, turėjusią šimtus tūkstančių karių, nesuskaičiuojamą galybę šaunamųjų ginklų ir patį galingiausią žemėje – atominį ginklą. Lietuvių tauta teturėjo ryžtą ir apsisprendimą būti laisva, būti nepriklausoma ir minias beginklių žmonių. Nors ne, tikriausiai negalima sakyti, kad jie buvo visai beginkliai, jie turėjo labai galingą ginklą – dainą. Dainuojantis laisvas žmogus yra galingesnis už treniruotą ir ginkluotą desantininką. Niekas šioje žemėje negalėtų pasakyti, ar daug, ar mažai mūsų tautai kainavo ši pergalė, ar 14 žuvusių ir šimtai sužeistų yra didelė auka? Žiūrint, kaip vertinsi, kokį atskaitos tašką imsi. Vienam kruviniausių pasaulio diktatorių, Josifui Stalinui, yra priskiriami ciniški žodžiai: „Vieno žmogaus mirtis – tai tragedija, tūkstančio žmonių mirtis – tik statistika.”

    Tai, kas Lietuvoje vyko tą tragišką ir lemtingą 1991-ųjų žiemą mes žinome daug, kiekvienais metai spaudoje pasirodo straipsnių su žurnalistų apmąstymais, liudininkų prisiminimais, politikų pareiškimais. Aišku, kai kurie Kremliaus finansuojami veikėjai vis dar drįsta tvirtinti, kad neva „savi šaudė į savus”, dėl aukų kaltas profesorius Vytautas Landsbergis ir kitą įžūlų melą, tačiau tai jau teisėsaugos reikalas. Šiame straipsnyje norime pažvelgti į mūsų kaimynę Latviją, nes dažnas lietuvis nežino, kas tada, kai prie Vilniaus televizijos bokšto sovietiniai tankai traiškė žmones, dėjosi Rygoje.

    Latvijoje 1991 metų įvykiai gavo gražų, šiek tiek romantišką – „Barikadų laiko“ pavadinimą, šiems įvykiams pradžią davė kruvini Sausio 13-osios įvykiai Lietuvoje, Vilniuje. Dėl jų pabaigos Latvijos politikai ir istorikai laikosi įvairių nuomonių. Pagal vieną versiją Barikadų laikas tęsėsi dvi savaites – iki 1991 metų sausio 27 dienos. Kiti autoriai šį laikotarpį pratęsia iki tų pačių metų rugpjūčio 22 dienos, kai Rusijos sostinėje Maskvoje surengtas komunistinis pučas patyrė nesėkmę. Šiame straipsnyje bandysime nušviesti dvi sausio savaites – pirmąjį Barikadų laikotarpio etapą. Jame labai daug panašumų su įvykiais Lietuvoje. Tai rodo, kad visų trijų Baltijos valstybių nepriklausomybės troškimą užgniaužti norėta kartu, vienu stipriu spustelėjimu, o šių įvykių scenarijus buvo kruopščiai suplanuotas Maskvoje.

    Barikadų laiko priešistorė prasidėjo pirmąją 1991-ųjų metų dieną, kai Latvijos komunistų partijos įsakymu Rygos specialaus reagavimo padalinys OMON užėmė Rygos spaudos rūmus, kad nutrauktų laisvos ir nepriklausomos spaudos darbą. Sausio 7 dieną Sovietų Sąjungos gynybos ministras Dmitrijus Jazovas, argumentuodamas tuo, kad turi būti užtikrintas pavasarinis Latvijos jaunuolių šaukimas į sovietų kariuomenę, į Latviją išsiuntė specialias desantininkų pajėgas. Nors žiema buvo gana šalta, tačiau padėtis  kiekvieną dieną darėsi vis karštesnė. Latvijos Respublikos Aukščiausioji Taryba sausio 8 dieną priėmė aktą „Dėl sovietinės kariuomenės neteisėto buvimo Latvijos teritorijoje“, o tai labai įsiutino okupantus. Sausio 10 dieną Rygoje Interfrontas surengė mitingą, kuriame reikalavo Ivaro Guodmanio vyriausybės atsistatydinimo, po mitingo buvo pamėginta įsiveržti į Latvijos vyriausybės pastatą, tačiau ši provokacija patyrė nesėkmę.

    Reikėtų trumpai aptarti Baltijos valstybių nepriklausomybės idėjų šalininkų ir jų priešininkų organizacijų pavadinimus. Latvijoje ir Estijoje XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje įsikūrė tautos frontai – organizacijos, siekusios šių valstybių suvereniteto ir žingsnis po žingsnio vedusios savo tautas į galutinę nepriklausomybę nuo okupantų. Lietuvoje didžiausias išsilaisvinimo judėjimas pasivadino lietuvišku, šiek tiek romantiniu terminu – Sąjūdis. Sovietinė valdžia, nenorėjusi permainų, savo iniciatyva įkūrė alternatyvius judėjimus, kurie Latvijoje ir Estijoje gavo „Interfrontų“ pavadinimą, o Lietuvoje  „Vienybė – Единство – Jedność“. Visose trijose šalyse šie judėjimai buvo sukurti ir remiami sovietinio saugumo ir Sovietų Sąjungos komunistų partijos nomenklatūrininkų. Šių organizacijų daugumą sudarė sąjunginių gamyklų darbininkai, kuriuos dažnai net per prievartą sodindavo į autobusus ir veždavo į „visaliaudinius protesto mitingus“. Sovietų ideologai bandė išnaudoti kolonistus, kurie per sovietmetį atvyko į Baltijos šalis, kaip nepriklausomybės stabdį, Lietuvoje jau tuo metu buvo padėti pamatai dalies lenkų tautinės mažumos nelojalumui ir separatistinėms svajonėms, kurios savo apogėjų pasiekė paskelbus antikonstitucinį Vilniaus ir Šalčininkų rajonų autonomijos siekį. Vėliau iš vadinamųjų „jedinstvininkų“ susiformavusi politinė grupuotė pamažu perėjo į šiuos rajonus užvaldžiusią, vietinius žmones terorizuojančią ir dažnai panašiais į viduramžių feodalų metodus veikiančią politinę partiją – Lietuvos lenkų rinkimų akciją. Latvijoje didelė dalis Interfronto veikėjų įsijungė į prorusišką „Santarvės centro“ partiją, kuri vis nerimsta kovodama už dvikalbystės įvedimą ir latvių kalbos teisių siaurinimą.

    1991 metų sausio 13-osios rytą Latvijos radijas paskelbė apie kruvinus įvykius prie Vilniaus televizijos bokšto ir Televizijos ir radijo komiteto. Per radiją į Latvijos piliečius kreipėsi Tautos fronto lyderiai Dainis Yvanas ir Romualdas Rožukas, kviesdami tautą rinktis Domo aikštėje, Rygos centre. Tą pačią dieną pradėjo dygti barikados, latviai nusprendė nepasiduoti ir ginti savo šalies nepriklausomybę, saugoti strateginius objektus. Sausio 14 dieną Rygos OMON apšaudė barikadų ant dviejų tiltų per Dauguvą statytojus, sužeista keletas žmonių, tačiau aukų išvengta. Kitą dieną Rygos OMON užpuolė Rygos milicijos mokyklą, išvijo kursantus, išplėšė ir išsivežė ginklų arsenalą. Nuo sausio 16 dienos Aukščiausioji Taryba pradėjo dirbti visą parą, deputatai budėjo naktimis, vėl sovietų daliniams apšaudant barikadų statytojus ant tiltų žuvo vienas laisvės gynėjas, vairuotojas Robertas Mūrniekas.

    Sausio 17 dieną OMON ir iki šiol nenustatyti kariškiai įsiveržė į Latvijos užsienio reikalų ministeriją, nužudė ministeriją saugojusius lojalius Latvijai milicininkus Vladimirą Gumanovičą ir Sergejų Kononenko. Tos pačios dienos vakarą, toliau siautėjant OMON galvažudžiams, aikštėje prie Bastėjos kalno nušautas žinomas kino operatorius Andris Slapinis ir moksleivis Egidijus Riekštinis, po kelių valandų mirtinai sužeistas žurnalistas ir operatorius Gvido Zvaigznė.

    Sausio 21 dienos vakarą Barikadų laikas pareikalavo paskutinės to etapo kruvinos aukos: nelaimingo atsitikimo metu – perstatant barikadas – žuvo darbininkas Ivaras Griezinis. Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas, spaudžiamas viso laisvo ir demokratinio pasaulio ir matydamas, kad be didelio kraujo praliejimo savo tikslų nepasieks, atšaukė karinių dalinių ir OMON smogikų siautėjimus. Nuo sausio 27 dienos žmonės, kurie buvo atvykę iš visų Latvijos kampelių, pradėjo grįžti į savo miestus ir kaimus. Po truputį pradėtos ardyti barikados, miesto gyvenimas pamažu grįžo į normalias vėžes. Sovietinė karinė mašina pasirodė bejėgė prieš susitelkusias tris Baltijos tautas: nei Vilniuje, nei Rygoje, nei Taline sovietai nepasiekė savo galutinio tikslo – nuversti teisėtą, demokratiškai išrinktą valdžią ir užgniaužti laivą žodį – žiniasklaidą.

    Kasmet minėdami Sausio 13-osios įvykius neužmirškime, kad tada, toje nelygioje, bet pergalingoje kovoje mes nebuvome vieni. Su mumis buvo ir Latvija – ji irgi kovojo, irgi krauju apgynė savo šalies laisvę. Ir drąsiai užčiaupkime kiekvieną, kuris sakys, kad aukos buvo beprasmės ar kad „savi šaudė į savus“. Vienintelis būdas, kuriuo mes galime padėkoti didvyriams, paaukojusiems už laisvę gyvybę, tai jų atminimas. Prisiminkime tą sausį žuvusius už laisvę lietuvius, prisiminkime žuvusius Latvijos piliečius ir branginkime jų iškovotą laisvę.

  • ATGAL
    Prof. Zenonas Butkus: Mūsų darbas – supažindinti Europą su savo istorija
    PIRMYN
    Gintaras Grušas: Popiežiaus tarnystė - reikli tarnystė
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.