Barselona – miestas, nusileidęs iš dangaus | Apžvalga

Laisvalaikis

  • Barselona – miestas, nusileidęs iš dangaus

  • Data: 2018-06-25
    Autorius: Vytautas Raškauskas

    Antoni Gaudi suprojektuotos Šventosios šeimos katedros kolonos, įkvėptos medžių formų. / V. Raškausko nuotrauka

    Pamenate vaikystėje skaitytus padavimus apie senovę, kaip atsirasdavę vidury laukų dideli akmenys, kaip susiformuodavę ežerai ar susikurdavę miestai? Tai akmenį kokia nors mitinė būtybė bėgdama pametusi, tai miestas ar ežeras iš dangaus nusileisdavę ir toje vietoje amžiams pasilikdavę. Visi tie vaikystėje vaizduotę žadindavę mitai buvo seniai nusėdę giliuose atminties kloduose, kol neaplankiau Barselonos.

    Grožėjausi, stebėjausi ir atsiste­bė­ti negalėjau, o grįžęs namo pirmąkart sau pamaniau: štai taip aš vaikystėje įsivaizduodavau miestą, kuris nusileido iš dangaus. O dangus juk atrodė pasakiška vieta, kurioje viskas stebuklinga ir nenuspėjama, kuri įkvepia ir pakylėja sielą. Tokia ir yra Barselona – miestas, kurį galima iš pirmo žvilgsnio pamilti ir paskui visą gyvenimą mylėti – kad ir per atstumą.

    Barselona iš tikrųjų yra kaip pati geriausia vaikystės laikų draugė, kuriai, sutikęs po daugelio metų tylos, gali atverti visą širdį, lyg tik vakar būtumėt kartu juokęsi ar ašaroję. Barselona man tapo tokia drauge nuo pat pirmo mūsų susitikimo – aš ją pamilau už tai, kas ji yra. Matote, iš jos visai nieko nereikia atimti ir nieko jai netrūksta. Aš rimtai svarsčiau, ar dera taip sakyti, ir ar tikrai taip yra, bet labai gali būti, kad tai pats įvairiapusiškiausias ir gražiausias miestas visame pasaulyje. Taip yra dėl daugybės skirtingų priežasčių, kurias pamėginsiu jums atskleisti, tačiau jei mąstote – vykti ar nevykti ten paviešėti – patikėkite manimi, jums pakanka žinoti viena – tai pasakų miestas čia pat, Europoje. O kodėl kas nors galėtų nenorėti nuvykti į pasakų miestą?

    GAMTOS IR ŽMOGAUS KŪRYBOS DERMĖ

    Nuostabi gamta – jūra, kalvos ir kalnai, palmės, platanai ir beveik ištisus metus didžiuliais žiedais pasipuošę keisčiausi medžiai – visa tai čia susitinka su miesto modernybe ir architektūrinėmis grožybėmis.

    Keista, bet stikliniai burės ar banginio formos dangoraižiai iš šio miesto neišvijo gausybės jo parkų ir nesubjaurojo smėlėtų pakrančių. Taip pat gerai modernioji architektūra dera su romėniškuoju bei viduramžiškuoju senamiesčio paveldu. Miestas gyvas, žvalus ir akylai prižiūrintis savo tūkstančio metų senumo veidą.

    Skubančių žmonių šurmulį palydi krykščiančių papūgų būriai ir nuo jūrinio vėjo svirduliuojančios palmės, ir visas milžiniškas milijoninis miestas niekuomet neatrodo pernelyg pilnas ir užsikimšęs, o veikiau mažas, jaukus, patogus būti ir tyrinėti.

    Miesto paplūdimiai tokie puikūs, kokiais mes didžiuojamės ir Lietuvoje, tik Viduržemio jūra visuomet lepina savo šiluma, ir visai nereikia baimintis, kad kuriuo nors metu kojos į ledinį vandenį neįkiši. Be to, jūra vasarą švelniai gaivina, o žiemą miestui atiduoda šiltuoju metų laiku sukauptą šilumą, tad oras geras ir saulėtas beveik ištisus metus.

    Barseloną supančios miškingos kalvos ir daugybė miesto žaliųjų zonų skatina žmones gyventi aktyviai, taip pat lepina ir dirgina jų vaizduotę. Klaidžiojant po tokį žalią miestą galvoje šviesėja ir tarytum visai natūraliai gimsta noras kurti.

    Todėl pabuvus Barselonoje tampa aišku, kas įkvėpė nežemišką Antoni Gaudi architektūrą. Nėra kito kelio suprasti, kaip genijaus galvoje užgimė Šventosios šeimos (ispaniškai – Sagrada Familia) katedra, – tik nuvykti į Bar­seloną ir joje ilgėliau pabūti. A. Gaudi projektuota katedra, savo šlapio smėlio pilį primenančiais bokštais, tarytum kopia atgal į dangų, iš kurio, panašu, ir buvo jai padiktuota idėja.

    Tik šiame mieste šimtamečių platanų ir pušų šakos tapo įkvėpimu aukščiausioms žmogaus sugalvotoms bažnytinėms kolonoms, o sraigės kiauto sūkurinė forma padiktavo visai naujo tipo įvijus laiptus, besisukančius į šimto metrų aukštį. Šventosios šeimos katedros stulpus remia akmeniniai vėžliai ir iguanos, o pagrindinį įėjimą saugo šventojo kūdikio gimimą mažame Betliejaus tvartelyje liudijusių gyvulėlių atvaizdai.

    Visa tai todėl, kad čia, Barselonoje, gamta neatskiriamai susipynusi su miestu ir jo menu bei architektūra – kaip neatskiriamai susipynusi ir su pačiu žmogumi ir jo širdimi.

    ISTORIJOS PĖDSAKAI IR MODERNYBĖS DVASIA

    Senamiestis išvagotas siaurų gatvelių, kurias savo rankomis grindė romėnai, o pagrindinės miesto katedros pamatiniuose akmenyse, lyg tik vakar būtų įrėžtos, puikuojasi riterių kalavijų žymės, mat palikti geležtės pėdsaką katedros akmenyje laikyta sėkmės ženklu, ruošiantis vykti vaduoti Šventąją žemę.

    Romėniškųjų gynybinių sienų fragmentus, tikrų tikriausio romietiško akveduko ir senųjų šventyklų kolonas – visa tai galima išvysti seniausioje Barselonos dalyje, kuri prasideda uostu ir prieplauka. Ilgus šimtmečius Barselonos miestas klestėjo būtent jūrinės prekybos dėka, o XV amžiuje didikai šiame mieste priėmė Kristupą Kolumbą ir palaimino jo kelionę į Indiją. Kaip žinia, jam tuomet buvo lemta atrasti naująjį pasaulį, todėl netoliese, ant aukštos kolonos, iškelta Kolumbo statula, žvelgianti uosto ir jūros link.

    Kolumbas šiandien ryžtingu akmeniniu žvilgsniu palydi modernų ir didžiulį uostą paliekančius kruizinius ar prekinius laivus, kurie vėliau išmaišo visą pasaulį. Barselona sėkmingai išlaikė savo jūrinę tapatybę, tačiau kartu sugebėjo tapti rojumi turistams. Ypač daug miesto atnaujinimo labui nuveikta belaukiant pasaulinės mugės, kuri 1888 m. vyko Barselonoje, taip pat rengiantis 1992 m. vasaros olimpinėms žaidynėms. Iš tiesų katalonai visuomet pasižymėjo darbštumu ir užsispyrimu (dėl to, sako, Katalonijos simboliu yra tapęs asiliukas) ir todėl jiems nestigo nei noro, nei galimybių į savo išgražintąjį miestą sukviesti visą pasaulį. O pasaulis atvykęs nustebo, kad toks dailus miestas savo buvusia ir esama galybe visai nesipuikuoja, o džiaugiasi ja kartu su visais atvykstančiais.

    Geriausias būdas jums visu tuo įsitikinti yra atvykti į Barseloną rugsėjo pabaigoje, kai švenčiama pati didžiausioji miesto šventė, vadinama La Merce. Nesu matęs didingesnio ir ištaigingesnio festivalio. Jo metu išbandoma tiek pramogų ir iššaudoma tiek fejerverkų, kad Naujiesiems metams dažniausiai nieko nebelieka. Todėl Naujųjų sutiktuvės Barselonoje nebūna ypatingos.

    Kita vertus, kam jos rūpi, kai kasmet gatves užplūsta La Mercešurmulys: kai milijonas žmonių išeina į gatves minėti Katalonijos nepriklausomybės dienos, ir kiekvienas iš jų rankose laiko vėliavą; kai statomi keturaukščiai žmonių bokštai, kurių viršūnes pasiekę vaikai trumpam iškelia du pirštus į viršų; galų gale, kai miesto padangę nušviečia muzikiniai fejerverkai, šokančių fontanų ir gatvėmis stumiamų gigantiškų karalių statulų padedami.

    Ir dar –  vienas šventės vakaras visuomet skirtas vadinamajam Correfoc, kai sutemus į gatves išvelkami fejerverkais ir šaltomis ugnimis apkarstyti mistiniai siaubūnai, kurie spjaudo tas ugnis į šalis ir verčia žiūrovus slėptis ar bėgti. Tai labai savotiška pramoga, žmonėms primenanti marą, kadaise nugalėdavusį ištisus miestus. Vienai tokių maro epidemijų Barselonoje išsikvėpus ir buvo pradėta švęsti ši gailestingumo ir padėkos (katalonų kalba – merce) šventė. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip senovės ir šiuolaikiškumo dvasios Barselonoje žengia koja kojon.

    MAŽIAU ŽINOMOS VIETOS, KURIAS VERTA PAMATYTI

    Montserratas – lyg iš niekur atsiradęs.Net jei Barselonoje žadate praleisti tik keletą dienų, vieną jų būtinai skirkite Montserratui (iš katalonų kalbos verčiant – dantytas kalnas). Ispanijos aikštėje įsikūrusioje traukinių stotyje sėskite į specialų traukinį, o atvykę prie kalnų pasirinkite kalnų traukinuką, ir kaip mat atsidursite prie papėdėje įsikūrusio vienuolyno. Dauguma turistų čia ir baigia kelionę, manydami, kad pamatė viską, tačiau neapsigausite dar pakilę funikulieriumi, kol vienuolynas liks toli toli ir toks mažas, lyg būtų žaislinis. Viršuje gausu takų, kurie driekiasi pačiomis dantytųjų kalnų viršūnėmis ir briaunomis ir nuo kurių tolumoje matyti prie jūros įsikūrusi Barselona.

    Įdomu, kad būtent viršūnėse stoviniuoja vienišos kataloniškos koplyčios ir maži į žemę palinkę buvusių vienuolių atsiskyrėlių nameliai, vietinių vadinami ermitažais. Storuose akmenyse, kurie savo forma primena garsiuosius Velykų salos akmeninius žmones, iškalti laiptai, atrodo, veda į dangų, o iš tikrųjų kadaise ten, viršuje, taipogi akmenyse išsikalę kambarėlius gyveno atsiskyrėliai.

    Kalną užtraukus ir paskandinus galingų debesų rūkui, imi ir susimąstai, kad gal iš tikrųjų Dievo artumą tose aukštumose lengviau būdavo patirti. Juolab kad pats kalnas mistiškas, apgaubtas paslapties, išdygęs viduryje lygumų tarytum iš niekur. Kaip staiga važiuojant lyguma nuo jūros iš niekur jis išnyra, taip staiga ir vėl pasibaigia paprasčiausia lyguma, nors stovėdamas ant viršūnės jautiesi lyg ant pasaulio stogo būtumei užsiropštęs.

    Tibidabo – miesto sergėtojo buveinė. Turistai dažnai aplenkia pagrindinės miesto dalies ribą žyminčią bažnyčią, kuri matoma iš kur tik bepažvelgsi, kadangi stūkso ji ant aukščiausios miesto kalvos. Visi į šią šventovę atkreipia dėmesį ir dėl ant jos bokšto stovinčios Jėzaus Kristaus skulptūros. Jėzus čia ištiesęs savo rankas, lyg norėtų miestą apglėbti ir apsaugoti – visai kaip Brazilijos Rio de Žaneire.

    Į kalną galima užkopti nuostabiais serpantininiais takais, kuriais žingsniuojant, palengva skleidžiasi miesto didybė, o galima ir greitai pakilti į viršų senovišku funikulieriumi. Bažnyčia padalinta į du aukštus ir kiekviename iš jų yra atskira šventovė, išdailinta katalonų istoriją vaizduojančiomis skoningomis freskomis. Pakilę liftu į patį šventovės smaigalį, atsidursite prie pat Jėzaus kojų – matysite ne tik miestą, bet ir jo aplinkines kalvas ir lygumas –  iki pat Montserrato.

    O juk negalima nepaminėti ir ant kalvos įsikūrusio atrakcionų parko, vieno seniausiųjų visoje Europoje. Kai kurios karuselės veikia daugiau nei šimtą metų, pavyzdžiui, raudonas lėktuvas, kaip Dariaus ir Girėno Lituanica, kuris čia pakimba virš prarajos lyg skristų, jums tuo tarpu jaukiai sėdint viduje ir žvalgantis pro langus. O tų atrakcionų – dar penketas aukštų, išdėstytų kalvos keteromis žemyn. Šio kalno vizitui todėl reikėtų nepagailėti bent pusės dienos.

    Diena mieste – senojo ir naujojo pasaulių beieškant. Ir dar keletas, mano manymu, įspūdingiausių miesto vietų, kuriose gyvena tikroji Barselonos dvasia. Visų pirma, linkiu neaplenkti Montjuico kalvos ir jos gynybinių įtvirtinimų, nuo kurių į vieną pusę atsiveria miestas, o į likusias tris – uostas, prieplauka ir jūra. Apžiūrėjus Montjuicą galima ant lyno kybančiu keltuvu greitai perskrieti visą uostą ir nusigauti iki paplūdimio. Eidami palei jūrą, galiausiai prieisite ir prieplaukos krantinę, apsodintą gigantiškomis palmėmis, o toliau – ir Kolumbo statulą, kuria prasideda pagrindinė miesto gatvė. Netoliese, už vieno kito posūkio, slepiasi vienas iš A. Gaudi projektuotų architektūrinių šedevrų, nepelnytai liekančių kitų miesto įžymybių šešėlyje. Palau Guell, nors mažai lankomas, yra ne ką mažiau įspūdingas už garsųjį Casa Batllo. Beje, vos už kelių šimtų metrų nuo pastarojo – viduramžiškai riteriška Nekaltojo prasidėjimo bažnyčia (katalonų kalba – Esglesia de la Concepcio), kadaise plyta po plytos perkelta iš užmiesčio. Vidinis jos kiemas tiesiog stulbinantis: jame įkaitusį vasaros orą vėsina fontanai, o aplink nuo senų laikų mėgstama paleisti ganytis žąsis. Na, o saulei leidžiantis būkite garsiajame Parc Guell – tik, skirtingai nei turistai, kartu su vietiniais ramiai prisėskite ant pačios parko kalvos viršūnės, ant aukščiausiojo jos kalnelio. Ten be galo ramu stebėti užmiegantį miestą milžiną.

  • ATGAL
    Gyvybės apdovanojimai 2018 – pasišventusių žmonių šventė
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.