Be mūsų balso – savivaldos nebus | Apžvalga

Įžvalgos

  • Be mūsų balso – savivaldos nebus

  • Data: 2015-02-26
    Autorius: Aleksandras Graželis

    Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Kiekvienas, skaitantis šias eilutes, gyvena kurioje nors savivaldybėje ir turi savo nuomonę apie jos veiklos efektyvumą bei demokratijos lygį. Supratimas apie šiuos dalykus atsiranda, tvarkant asmeninius ar bendruomenės reikalus savivaldybės administracijoje, stebint savivaldybės politikų gyrimąsi darbais ar nesutarimų aiškinimąsi su politiniais oponentais.

    Daugelį metų po Nepriklausomybės atkūrimo piliečių nuomonės vienijosi, siekdamos bendro tikslo – savivalda privalo gerėti. Visiems labiausiai suprantamu ir galimu savivaldos gerinimo veiksmu tapo  merų rinkimas tiesioginiu balsavimu.

    Po ilgų svarstymų ir ginčų įstatymų leidėjai pagaliau įteisino tokį merų rinkimo būdą, kurį pirmą kartą išbandysime kovo 1 dieną vyksiančiuose Savivaldybių tarybų rinkimuose.

    Labai trumpai apie ilgą savivaldos kelią

    Dabartiniame Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatyme nurodoma, kad „vietos savivalda – įstatymo nustatyto valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų bendruomenės, kuri turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją“.

    Europos vietos savivaldos chartijoje vietos savivalda apibūdinama taip: „Vietos savivalda reiškia, kad vietinės valdžios organai įstatymų nustatytose ribose turi teisę ir gebėjimą tvarkyti ir valdyti pagrindinę viešųjų reikalų dalį, už tai pri­siimdami pilną atsakomybę ir vadovaudamiesi vietos gyventojų interesais“.

    Galime džiaugtis – teises tvarkytis turime. Tačiau negalime teigti, kad sugebame jomis naudotis, nes iki šiol tebesitęsia mūsų mokymasis, kaip reikėtų „savarankiškai tvarkytis kurioje nors srityje“ – taip kukliai žodį „savivalda“ apibūdina Lietuvių kalbos žodynas. Mokomės sunkiai, nes savivaldos Lietuvoje tradicijos, atsiradusios pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje, buvo žlugdomos, keičiantis visuomenės istorinės raidos pakopoms, pagal savo „kurpalį“ jas perdirbdavo Lietuvos okupantai. Šiek tiek vėliau, nei kitur Europoje, daug savivaldos elementų pagal Magdeburgo teisę buvo išsikovoję nemažai miestų ir miestelių. Tam tikra savivalda, nors skirta tik turtingųjų luomui, galima vadinti buvusius bajorų seimelius pavietuose. Vėliau savivaldos Lietuvoje vystymąsi net 123 metams sustabdė okupacinė Rusijos imperijos valdžia.

    Paskelbus 1918 metais Lietuvos Nepriklausomybės aktą, jau 1919 metais buvo priimtas Lietuvos savivaldybių įstatymas, sukūręs demokratinės savivaldos pagrindus. 1927 ir 1931 metais įstatymas buvo patobulintas ir Lietuvoje buvo sukurta gerai veikianti savivaldos sistema. Ją 1940 metais sugriovė sovietiniai okupantai.

    Ir vėl, po 50 metų okupacijos, ėmėmės ją kurti iš naujo. Ar tai atlikome protingai ir teisingai, galime ilgai ginčytis, tačiau jau 1990 metų kovo pabaigoje pagal Vietos savivaldos pagrindų įstatymą buvo išrinktos miestų ir rajonų tarybos, o vėliau sudarytos ir miestų bei rajonų valdybos. Savivaldybių tarybų rinkimų bei Vietos savivaldos įstatymas buvo taisomi ir tobulinami daug kartų, o šiemet savivaldybių tarybas ir merus rinksime, vadovaudamiesi naujausiomis šių įstatymų nuostatomis.

    Kodėl norime merus rinkti tiesiogiai

    Įstatymų leidėjai buvo priversti įteisinti tiesioginius mero rinkimus. Piliečių norai tiesiogiai rinkti merus pasiekė neregėtą mastą – net 76 proc. „Baltijos tyrimų“ 2014 metų kovo mėnesį apklaustų piliečių pritarė tiesioginiams merų rinkimams. Piliečių lūkesčius lėmė įsitikinimai, kad merai gali pagerinti žmonių padėtį savivaldybėse, jeigu merai už savo veiklą bus labiau atsakingi rinkėjams. Darbo vietų trūkumas, emigracijos mastai, korupcijos skandalai, lėtai judanti namų renovacija, blogai tvarkomos gatvės, šaligatviai, gyvenamųjų kvartalų kiemai verčia žmones svajoti apie geresnę vietinę valdžią. Dar kiti tikisi, kad naujas meras „išgelbės“ savivaldybę („savivaldybių gelbėtojų“ laukimo sindromas nė kiek ne mažesnis, nei „Lietuvos gelbėtojų“ – Seimo rinkimuose).

    Nedaug trūko, kad merus tiesiogiai būtume rinkę ir 2011 metų Savivaldybių tarybų rinkimuose. 2010 metų balandžio 13 dieną, priimant Konstitucijos pataisas, numatančias įteisinti tiesioginius merų rinkimus, trūko tik smulkmenos – kad balsavime būtų dalyvavę šešiais Seimo nariais daugiau. Seimo narių balsų, pritariančių pataisoms, užteko. Dabar, nuo tos dienos praėjus penkeriems metams, galima teigti, kad tada nepakeista Konstitucija didelių blogybių Lietuvai nesukūrė. Savivaldybių tarybos ketverių metų kadenciją pragyveno ir su savo pačių išrinktais merais, tuo tarpu politikų mintys tapo skaidresnės ir realesnės – 2014 metais Seimas rado sprendimą, kaip įteisinti tiesioginius merų rinkimus dviejų įstatymų pakeitimais, tačiau nekeičiant Konstitucijos.

    Norime priminti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje toks savivaldos pareigūnas, kaip meras, nėra net paminėtas. Vietos savivaldos įgyvendinimas apibūdintas tik tiesiogiai renkama savivaldybės taryba ir jos nariais. Pakeitus Konstituciją ir įrašius į ją merą, kaip tiesiogiai renkamą savivaldos pareigūną,  būtų sunku tokio rinkimų būdo atsisakyti, jei jis nepasiteisintų. Konstitucijos keitimas yra sudėtingas ir ilgalaikis teisinis procesas, dažnai apauginamas dirbtinais ginčais ir logikai nepaklūstančiais teiginiais. Tuo tarpu tuos du įstatymus, būtent Savivaldybių tarybų rinkimų bei Vietos savivaldos, reikalui esant, pakeisti daug lengviau.

    Tiesiogiai renkamų merų kėdės tvirtesnės

    Nesutarimų tarp merų ir savivaldybių tarybų  vienoje ar kitoje savivaldybėje sulauksime, tačiau Vietos savivaldos įstatymo nuostatos patikimai gina tiesiogiai išrinktą merą nuo „perversmininkų“.  Kaltinimus merui priesaikos laužymu ar netinkamu nustatytų įgaliojimų vykdymu galės pateikti trečdalis savivaldybės tarybos narių, juos ištirti privalės savivaldybės tarybos komisija. Jiems pasitvirtinus – savivaldybės taryba turės kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl išvados apie minėtus kaltinimus. Jei teismo išvada kaltinimus pripažins pagrįstais, savivaldybės taryba 3/5 visų savivaldybės tarybos narių balsų dauguma galės priimti sprendimą, kad meras neteko savo įgaliojimų.

    Dabartinė (galiosianti iki tos dienos, kai 2015 metais naujai išrinktos savivaldybių tarybos susirinks į pirmąjį posėdį) mero pakeitimo tvarka, palyginus su būsimąja, yra juokingai lengva – tereikia ne mažiau kaip 1/3 visų savivaldybės tarybos narių pareikšti nepasitikėjimą meru,  o savivaldybės tarybai priimti sprendimą atleisti merą, už tai balsavus ne mažiau kaip 1/2 visų savivaldybės tarybos narių. Pagal dabartinę tvarką savivaldybės tarybos nariai, merą iš pareigų pašalinę, iš savo tarpo gali rinkti naują. Naujoji merų rinkimo tvarka taip elgtis neleidžia – merą nušalinus, savivaldybėje bus rengiami nauji tiesioginiai mero rinkimai.

    Į tas savivaldybes, kurių tarybas jau daug metų valdo „nepajudinama“ vienpartinė dauguma, naujoji merų rinkimų tvarka permainų neatneš. Savivaldybėse, kurių tarybų nariai yra įvairių partijų atstovai, gyventojai lengviau naudosis demokratijos suteikiamomis galimybėmis. Tokiose savivaldybėse didesnę tikimybę tapti išrinktais tarybų nariais ar merais įgyja kandidatai, kuriuos iškelia ne tik partijos, bet ir rinkimų komitetai, didesnės ir save kandidatais į merus išsikėlusių asmenų galimybės. Tai, kad atsiras daugiau asmenų, siekiančių aktyviau dalyvauti politiniame valstybės gyvenime, didins konkurenciją politikų tarpe. Rinkėjai turės daugiau galimybių rinktis už ką balsuoti, o laikotarpiu tarp rinkimų – stebėti ir vertinti potencialių kandidatų į merus veiklą. Tiesiogiai išrinkto mero atsakomybė rinkėjams tampa akivaizdžiai didesnė – jis negalės, kaip iki šiol, dangstytis jį iškėlusia partija. Sustiprės varžybos savivaldybės informacinėje erdvėje – meras privalės išsamiau aiškinti rinkėjams apie savo priimtus sprendimus bei ketinimus, argumentuotai atsakyti į oponentų  kritiką.

    Yra priemonių „pagelbėti“ ir tokioms savivaldybėms, kuriose visi tarybos nariai susipyktų – jei du ketvirčius iš eilės nevyktų savivaldybės tarybos posėdžiai, Vyriausybė pasiūlytų Seimui tokios savivaldybės teritorijoje laikinai įvesti tiesioginį valdymą.

    Nesustokime pusiaukelėje – rinkime ir seniūnus

    Tiesioginiai merų rinkimai tėra tik dalis pakeitimų, kurių nori rinkėjai, tobulinant savivaldą. Apklausų rezultatai rodo, kad seniūnus tiesiogiai rinkti pageidautų ne mažiau rinkėjų, nei merus. Šių metų rinkimams tai atlikti nepasiruošta, tačiau 2019 metais vyksiančiuose savivaldybių tarybų rinkimuose privalėsime rinkti tiesiogiai ir seniūnus. Nelengva patikėti, kad mūsų demokratinėje valstybėje arčiausiai piliečio dirbantis savivaldos pareigūnas – seniūnas – iki šiol nėra tiesiogiai seniūnijos gyventojų renkamas, o savivaldybės administracijos direktoriaus  (kitaip tariant – savivaldybėje valdančios partijos ar jų koalicijos) skiriamas karjeros valstybės tarnautojas. Žemiausios grandies savivaldos – renkamų seniūnijų tarybų – kurti  nevertėtų, nes tokių tarybų funkcijas jau ir dabar sėkmingai pradeda vykdyti seniūnaičių sueigos. Seniūnijų, taip pat ir seniūnaičių, veikla būtų efektyvesnė, jei seniūnai  būtų tiesiogiai renkami. Dabar, kai seniūnai yra partijų skiriami, tai ir seniūnaičių rinkimai (organizuojami seniūno) įgyja politizuotą atspalvį, tuo stabdydami  žmonių domėjimąsi seniūnaičių veikla.

    Beveik visos partijos dėl tiesioginių seniūnų rinkimų sutaria, todėl galima tikėtis, kad 2019 metų rinkimams reikiamos įstatymų pataisos bus parengtos ir priimtos. Šiuo metu Seime registruotas  Konstitucijos 67, 119, 120, 121, 122, 123, 141, 143 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr.XIIP-2305. Jį teikia net 42 Seimo narių, priklausančių įvairioms frakcijoms, grupė.  Projekte siūloma seniūnijų seniūnus rinkti tiesiogiai, tuo padidinti seniūnų veiklos efektyvumą, perkeliant jų atsakomybės bei atskaitomybės svorio centrą iš savivaldybės administracijos į vietos bendruomenę (gyventojai patys turėtų spręsti, kas labiausiai vertas būti seniūnu).

    Projekto tikslai tikrai geri, tačiau reikia pripažinti, kad, siekdami keisti Konstituciją, projektą teikiantys Seimo nariai pasirinko sudėtingą kelią – prisiminkime ilgus metus trukusius (ir nepavykusius) bandymus Konstitucijos keitimu įteisinti tiesioginius merų rinkimus. Sudėtinga todėl, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje apibrėžta tik viena vietos savivaldos institucija – savivaldybės taryba. Seniūnai, kaip ir merai, Konstitucijoje nėra paminėti, todėl juos įteisinti konstitucinio lygmens subjektais būtų nelengva. Lengviau ir greičiau norimą tikslą – tiesioginius seniūnų rinkimus – galima pasiekti, vadovaujantis Konstitucijos 119 straipsnio trečiąja dalimi, kurioje parašyta, kad „savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas“. Tokį įstatymą – Vietos savivaldos – turime, todėl tereikėtų jame pakeisti ir papildyti keletą straipsnių, kurių nuostatomis tiesiogiai renkamas seniūnas nesunkiai įsiterptų į savivaldybės administracijos struktūrą. Visi suprantame: kokį statusą beturėtų seniūnas – ar jis būtų renkamas, ar skiriamas – jo funkcijos, atliekamos seniūnijos teritorijoje, išliktų tokios pat. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą nesunku papildyti seniūnų rinkimų tvarka. Lietuvos teritorija visų rūšių rinkimams suskirstyta į 2016 rinkimų apylinkių, todėl jų teritorijas nebus sunku suderinti su seniūnijų, kurių dabar yra apie 500, teritorijomis.

    Klaidas taisyti sunku

    Šiame tekste apžvelgti tiesioginiai savivaldybių merų rinkimai, taip pat ketinimai ateityje tiesiogiai rinkti seniūnus – tai yra taisymas klaidų, kurias padarėme, įgyvendindami savivaldos teises Lietuvoje. Klaidos padarytos ne iš blogos valios – atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę, reikėjo skubiai išrinkti miestų ir rajonų tarybas, todėl jos buvo išrinktos pagal nežymiai pataisytą LTSR okupacinės administracijos įstatymą tuose pačiuose administraciniuose teritoriniuose vienetuose – 44 rajonuose ir 11 miestų. Sovietinės okupacijos laikų vietos savivaldos teritorinis suskirstymas beveik nepakitęs išliko iki šiol, tik įsisteigė kelios naujos savivaldybės, rajonams suskilus. 1992 metais Seimo rinkimus laimėjusi Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP) savivaldybių teritorijų nekeitė, nes išlikusi sovietinių rajonų struktūra su joje dirbusiais asmenimis buvo tvirta šios partijos atspara rajonuose. 1994 metais pakeisti Vietos savivaldos, Savivaldybių tarybų rinkimų ir Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymai bei 1995 metais įvykę vietos savivaldos rinkimai dar labiau įtvirtino „sovietinių“ rajonų savivaldybių ribas bei silpnai demokratizuotą vietos savivaldą.

    Kita klaida buvo dešimties apskričių įsteigimas, įvykdytas LDDP iniciatyva. Dabar apskritys jau panaikintos, bet administracinio valdymo tobulinimo „eksperimentas“  brangiai kainavo Lietuvos Respublikos biudžetui. Dar blogiau – nevykusiai suskirsčius Lietuvos Respublikos teritoriją, apskritys netapo reikalingo dydžio ES statistiniais teritoriniais vienetais (regionais), kurie galėjo pretenduoti  į ES regioninės plėtros struktūrinę paramą. To neatlikus, Lietuva ES regioninės politikos požiūriu laikoma vienu regionu,  o sprendimai dėl ES lėšų skyrimo priimami Vilniuje, ministerijose, kurių specialistams sudėtinga įvertinti situaciją kiekvienoje savivaldybėje. Buvusių apskričių teritorijose, vadinamose regionais (Lietuvos mastu), veikia regionų plėtros tarybos, tačiau jose kiekviena savivaldybė siekia savų interesų, o ne ekonomikos vystymo regiono mastu.  2007–2013 metų ES paramos lėšų naudojimo rezultatai rodo, kad neblogai sekėsi tvarkyti teritorijas ir gyvenviečių infrastruktūrą, tačiau daug blogiau – kurti verslui palankią aplinką, pritraukti vietines ir užsienio investicijas, išsaugoti ir kurti naujas darbo vietas, mažinti nedarbą ir skurdą.

    Dar viena, jau daug metų besitęsianti daugelio savivaldybių problema yra tai, kad jos neturi pakankamai lėšų savo veiklai. Šiais, 2015 metais, iš 60 Lietuvos savivaldybių tik 14 planuoja surinkti savo funkcijoms vykdyti reikalingas pajamas, kitoms savivaldybėms bus skiriamos valstybės biudžeto dotacijos.  Savivaldybių skolos viršija 2 milijardus litų. Tai, kad savivaldybės įklimpo į tokį liūną, galima aiškinti daugeliu priežasčių, bet negalima paneigti, kad tai atsitiko ir dėl demokratijos stokos savivaldybės valdyme, kai lėšos buvo iššvaistytos ekonomiškai neefektyviems projektams. Iššvaistytos todėl, kad nevykusiems sprendimams nesugebėjo pasipriešinti savivaldybių tarybų opozicija, jokios įtakos neturėjo savivaldybės gyventojai.

    Kiekvienas patobulinimas valstybės valdžios ar savivaldybių valdymo struktūroje suteikia vilčių, kad bus geriau, nei buvo iki šiol. Kad ateityje žmonės tik juoksis, prisiminę liūdną, bet šioms dienoms tinkantį anekdotą: savivaldybės politikai diskutuoja – kas yra savivalda? Vienas iš diskusijos dalyvių atsako taip – savivalda yra tuomet, kai valdo savi.

  • ATGAL
    „Iš to mus ir pažins, kad esame krikščionys...“
    PIRMYN
    Ar Europa išmoks islamistų išpuolio Paryžiuje pamokas?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.