Benekditas XVI: atsidavimo ir pagarbos derinys | Apžvalga

Įžvalgos

  • Benekditas XVI: atsidavimo ir pagarbos derinys

  • Temos: Religija
    Data: 2013-03-21
    Autorius: Česlovas Iškauskas

    Reuters/Kai pfaffenbach/X00446/Scanpix nuotrauka

    Jau kokius 10 metų lentynoje šalia savo darbo stalo saugau ploną paprasto leidimo knygelę: Joseph Ratzinger „Krikščionybės įvadas: paskaitos apie Apaštalų tikėjimo išpažinimą su nauja įžangine esė“,  leidykla „Katalikų pasaulis“, Vilnius, 2001 m. Paimu ją ir šįkart.

    Apie Hansą, laisvę atgavusį…

    „Ar tokioje sutrikimo situacijoje krikščionybė neturėtų labai rimtai mėginti vėl atrasti savo balsą, kad naująjį tūkstantmetį galėtų supažindinti su žinia, padaryti ją suprantamą kaip bendrąjį kelrodį į ateitį?“ Šiuo retoriniu klausimu prasideda šis populiariausias būsimo Popiežiaus veikalas, pirmą kartą išleistas 1968 m., iškart pelnęs pasaulinį pripažinimą, o Lietuvoje platintas pogrindyje. Nepriklausomoje Lietuvoje būta keleto jos leidimų, bet knygelė ir šiandien padeda iš naujo suvokti tikėjimą kaip tikro buvimo žmogumi galimybę, neleisdama įklimpti dvasinę tuštumą dangstančioje tuščiakalbystėje ir susivilioti materialiuoju pasauliu.

    Knygoje, išaugusioje iš paskaitų, 1967 m. vasaros semestrą skaitytų Tiubingene visų fakultetų klausytojams, remiamasi tikėjimo išpažinimo dėmenų analize, svarstomas Dievo ir Kristaus klausimas kaip krikščioniškojo tikėjimo šerdis ir apibūdinama jo vieta šiandieniame pasaulyje. Knygelėje nusakomas jos tikslas: „Padėti suvokti tikėjimą kaip tikros žmogaus egzistencijos šiandieniame pasaulyje galimybę, paaiškinti jį, nepaverčiant šių aiškinimų tuščiais samprotavimais…“

    Bet ji man vertinga dar ir tuo, kad priminė seną, vaikystėje gal iki galo nesuvoktą pasaką apie laimės ieškojusį Hansą. Jis nešė sunkų aukso luitą, kurį, norėdamas palengvinti naštą, vis keitė iš pradžių į arklį, paskui į karvę, po to į žąsį, tuomet į galąstuvą, o šį galų gale išmetė kaip nereikalingą ir – ne ką prarado. Hansas nesikrimto. Atvirkščiai, gal ne visai nuovokus berniokas manė, kad jo nevykę mainai – brangi visiškos laisvės dovana. Ar ilgai truko tas laisvės svaigulys, ką su ta laisve jis darė, ar Hansas vėl nesusiviliojo kokiu aukso ir kito turto blizgesiu, pasaka palieka skaitytojo fantazijai.

    Broliška ir ganytojiška meilė

    Šią primirštą vaikystės pasaką man atkartojo ne kas kitas, o Josephas Ratzingeris. Netrukus, jau sulaukęs 78-rių, 2005-ųjų balandžio 19 d., jis buvo išrinktas aukščiausiu Katalikų bažnyčios hierarchu. O štai vasario 11 d. Vatikanas pranešė, kad vasario pabaigoje, šio mėnesio paskutinę dieną, Popiežius pasitraukia, pasaulietiškai tariant, atsistatydina.

    Taigi, prabėgo beveik 8 pontifiko metai. Tapęs šv. Tėvu, būdamas vyriausiu iš visų popiežių per daugiau kaip 200 metų, Benediktas XVI negalėjo tikėtis savo aktyvumu, varginančiomis kelionėmis pas pasaulio tikinčiuosius, ganytojiška veikla pralenkti Joną Paulių II. Kaip Vokietijos radijui patvirtino jo vyresnysis 89-rių sulaukęs brolis Georgas Ratzingeris, Popiežius norėjo daugiau ramybės. Jam buvo sunku keliauti, kojos jo neklausė, nusilpo regėjimas.

    Žurnalas „Der Spiegel“ prisiminė, kad brolis jau kitą dieną, kai iš Siksto koplyčios parūko dūmelis, pranešęs apie dvasininko išrinkimą Popiežiumi, jis sakęs, kad garbaus amžiaus Pontifikas „ne visai stiprios sveikatos“, tad slapta vylęsis, kad šv. Tėvu kardinolai išrinks ką nors kitą, jaunesnį. Bet Georgas ir dabar prisimena keletą mielų susitikimų su broliu: 2006 m. rugsėjį, kai jiedu pas tikinčiuosius ėjo kartu susikibę už rankų, ir tai buvo neužmirštamos akimirkos; kai jie lankė sesers Marijos, šeimininkavusios namuose Pentlingene ir mirusios 1991-aisiais, kapą; kai grodavo fortepijonu keturiomis rankomis, kartu vakarieniaudavo ir plaudavo indus…

    Visa tai labai žmogiška ir visai nepanašu į tą aukščiausiųjų dvasinių hierarchų gyvenimo stilių, kokį mes dažniausiai įsivaizduojame. O ir dabar Benediktas XVI, perduodantis Bažnyčios valdžios skeptrą kitam dvasininkui, pasitraukiantis į popiežiškąją rezidenciją Castel Gandolfe netoli Romos arba Les Combes miestelyje Alpėse, niekada nenutols nuo tarnystės Dievui, meditacijų ir jam taip įprastos mokslinės teologinės veiklos.

    Popiežius Benediktas XVI pasielgė ne visai įprastai, bet, baigęs aktyvią veiklą tokiu būdu, jis užsitarnavo dar daugiau pagarbos. Kita vertus, tai gali būti pavyzdžiu įvairiems pasaulio veikėjams, politikams, valdovams, kurie, pasikliaudami savo senkančiomis protinėmis ir fizinėmis galiomis, karjeros viršūnėje laikosi iki paskutinio atodūsio.

    Kada vėl sulauksime šv. Tėvo?

    Lietuvos tikintieji vis dėlto nesulaukė šio Popiežiaus vizito. Kaip „Verslo žinioms“ sakė Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto Irena Vaišvilaitė, Benediktui XVI jau pernai kartu su kredenciniais raštais buvo įteiktas oficialus Prezidentės kvietimas apsilankyti Lietuvoje. Žinoma, šis kvietimas galios ir naujam šv. Tėvui. Tikėtasi, kad Benediktui XVI galbūt pavyks atvykti į Lietuvą šių metų vasarą į Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejaus iškilmes… Dabar kyla klausimų ir dėl jo kelionės į Braziliją – Pasaulio jaunimo dienas liepos pabaigoje.

    „Jeigu naujasis Popiežius išreikštų susidomėjimą galimybe pasinaudoti kvietimu apsilankyti Lietuvoje, toks vizitas geriausiu atveju gali įvykti po pusantrų ar dvejų metų“, – sakė laikraščiui ambasadorė. Popiežius Jonas Paulius II Lietuvoje lankėsi 1993 m. rugsėjo 4–8 d., ir šiemet minėsime šio apaštališkojo vizito 20-metį.

  • ATGAL
    Švietimas šeimai: atspirtis destrukcijai
    PIRMYN
    „CreArt“ mezga Europos miestų tinklą meninei kūrybai
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.