Berlyne! Berlyne! | Apžvalga

Laisvalaikis

  • Berlyne! Berlyne!

  • Data: 2012-02-29
    Autorius: Kęstutis Danielius RIMKEVIČIUS

    Padalintojo miesto angelas

    Užeiname į kapines. Nežinau, ar tai pati tinkamiausia vieta turistauti, tačiau nedidelės senos kapinės tampa vienu iš pirmųjų aplankytų miesto objektų. Žinoma – po sienos. Prie garsiosios sienos, tapusios graudžiu miesto simboliu, prieita pirmiausia, tačiau prie sienos nebuvo angelo. Angelas buvo kapinėse, kurios kažkuo priminė senąsias Bernardinų kapines Vilniuje. Angelas tiesė ranką, lyg norėdamas pasveikinti atvykusius, lyg duodamas kažką – dovaną atminimui. Galbūt siūlėsi paimti už rankų bežioplinėjančius turistus iš Lietuvos ir, suplasnojęs savo galingais sparnais, pakelti virš miesto – virš sugriauto, atstatyto, padalyto ir vėl susikibusio, savo gatvėmis ir jausmais susipynusio miesto.

    Atvykus iš angelų miesto (tik nepainiokim su Los Andželu, juk Vilnius – taip pat pilnas angelų), toks pasisveikinimas sparnų plazdėjimu pasirodė itin jaukus ir savas. Kaip ir pats miestas – griežtas, neornamentuotas (bauhauso įtaka), bet jaukus.

    Iš tiesų kažkas šiame mieste buvo angeliško. Galbūt amžina jaunystė – kas gi matė persenusi angelą? – nors ir priverstinė, karo audrų sukurta jaunystė. Sakytum, grasinanti infantilumu, praeities užmarštimi, „užstrigimu“ istorijoje.

    Įsivaizduokime išplėstas iš nuostabos ar tiesiog pastėrusias angelo akis, kai šis skrieja virš savojo miesto. Ir taip kasdien, kasnakt. Kiekvienas skrydis kupinas nuostabos – sušaudytas, susprogdintas, padalytas miestas liepsnoja įvairiaspalvėmis reklamų ugnimis, atsispindi stiklinių dangoraižių languose ar žėri modernios bažnyčios vitražinėje sienoje – skausmo ir susitaikymo sienoje, iškilusioje vietoj susprogdintosios. Iš senosios bažnyčios likęs tik bokštas.

    Fragmentiškoji istorija, atstatytoji istorija, prarastoji istorija. Viskas sumišę, viskas kažkaip kitaip. Angelo akys didelės – jis žvelgia į prekybos centrą, skaičiuojantį daugiau nei šimtmetį. Duris atvėręs dar 1907 m., 1943-iaisiais, įsirėžus amerikiečių lėktuvui, visiškai sudegęs, 1950 m. vėl atidarytas kaip miesto prisikėlimo simbolis, šiandien šis prekybos centras kupinas šurmulio.

    Potsdamo aikštė

    Miestas gyvas, judrus. Kadais karo suniokoto, nugalėtojų sutrypto senojo centro, kuris buvo palaidotas po graudžiąja siena, vietoje šiandien vėl verda gyvenimas. Parduotuvės, kavinės, gyvenamieji namai.

    Užsukame išgerti kavos į žaliosios dviuodegės undinės ženklu pažymėtą kavinėtojų meką. Čia gausu klegesio, kompiuterizuoto jaunimo, gardžių kavos kvapų. Norėtųsi išgirsti, apie ką tas klegesys, kuo gyvena jaunasis didmiestelėnas, tačiau mano vokiečių kalbos žinios, deja, ribotos… Apibūdinamos viena fraze – nicht verstehen… Todėl net vogčiomis negaliu nuklausyti svarbios antropologinės informacijos. Tik žvelgiu į naktį (vis dėlto sausis, tad temsta greitai) pro didelius vitrininius langus ir gardžiuojuosi dideliu puodeliu latės kavos. Nicht verstehen… aber alles ist super…

    Netoliese – kino centras, kuriame rengiamos Berlyno kino festivalio filmų peržiūros. Čia ir šlovės alėja, spindinti kino garsenybių žvaigždėmis. Susirandu mėgstamo aktoriaus ir režisieriaus žvaigždę ir įsiamžinu šalimais – jaučiuos lyg paauglys, adoruojantis savo idealą iš kino ekrano ir klijuojantis jo plakatą ant kambario durų. Negi tokia stipri Berlynalės dvasia, kad orų turistą priverčia lyg vaiką tupinėti aplink žvaigždę, įmūrytą į grindinį, ir prašytis nufotografuojamam. Matyt, senos svajonės sukirba – juk pats kadais norėjau stoti į režisūrą. Įstojau į rašybą. Tapau redaktoriumi – vis iš „r“ raidės. Tokie, taigi, dėsningumai.

    Siena

    Žinia, Berlynas garsus ne tik Berlynale ir žvaigždžių šlovės alėja – neabejotina „žvaigždė“ šiame mieste yra siena. Leisčiau sau paspėlioti, kad patiems berlyniečiams ta siena jau kokti. Gal jie visai ir nesipriešintų, jei turistai šiuos gelžbetonio luitus po gabalėlį išsivežiotų visus. Sako, madinga turėti gabalėlį sienos… Ir kodėl miestui svarbūs tie fragmentai – tie pokario randai ant veido? Aplankome ekspoziciją – čia visas sienos istorijos muziejus, o nuo apžvalgos aikštelės gali kitapus gatvės pamatyti išsaugotą originalų visų lygių sienos fragmentą su stebėjimo bokštu ir bėgusiojo į Vakarus pėdomis, įspaustomis pasieniečių išlygintame smėlyje. Kol apžiūrime ekspoziciją, muziejuje klega grupė moksleivių, atvykusių pažinti padalytojo miesto istoriją. Siena svarbi, kad nepamirštum, kad nekartotum klaidų…

    Žaismingai siena įprasminta vadinamojoje Rytų galerijoje (East Side Gallery). Čia, jau susivienijus Vokietijai, siena buvo išpiešta – perteikiant Rytų berlyniečių, buvusių sovietinės melo ir prievartos imperijos įkaitais, jausenas. Vienas iš žinomiausių Rytų galerijos piešinių vaizduoja E. Honeckerį ir L. Brežnevą, susiliejusius „mirtinam“ bučiniui. Mirtinam – Rytų berlyniečiams, atsidūrusiems tarp šios „meilės ir tautų draugystės“ kūjo ir priekalo.

    Aplankę Rytų galeriją, pravažiuojame Markso alėja – sovietinės gigantomanijos pavyzdžiu. Net šiandien ši supergatvė, apsupta didžiulių sujungtų namų monolito, rodos, vis dar dvelkia nykuma ir sovietinės tuštybės pelėsiu. Мы наш, мы новый мир построим… (Mes mūsišką, mes naują pasaulį pastatysim (rus.) – eilutė iš Internacionalo). Kažkoks baugus tas Markso alėjos pasaulis. Kontrastingasis Berlynas moka nustebinti. (Mintyse dar kartą padėkoju drąsiems Lietuvos architektams ir visiems, prisidėjusiems sovietmečiu išsaugant Vilniaus Pilies gatvę nuo Maskvos grandiozinių užmačių tiesti sovietinei sąmonei būdingą prospektą.)

    Šešėlių labirintai

    Berlynas pilnas ženklų, liudijančių karą ir skausmą. Kulkų suvarpytas namo fasadas ar žydų šeimų pavardės ant namų sienų – šeimų, kurios turėjo palikti savo namus, bėgo, buvo išvežtos, sunaikintos. Nesuskaičiuojamų betoninių stelų labirintas vienoje iš miesto aikščių meno kalba primena nacių nusikaltimus. Ir kuo giliau eini į tą labirinta, tuo aukštesni tampa tie simboliniai antkapiai. Paskęsti jų šešėliuose, tarsi išnyksti nuo žemės paviršiaus drauge su tūkstančių tūkstančiais žuvusiųjų. Norisi greičiau apsisukti ir bėgti, palikti šią šešėliuotą vietą… Tačiau pats Berlynas negali pabėgti nuo savo kapų. Jie amžiams dengs šešėliais kažkurią miesto aikštę. Tokia tad klaidų, žiaurumo ir puikybės kaina. Tauta vis dar moka už apmaudų patiklumą stabui su ūsiukais ir svastikos ženklu.

    Muziejų sala

    Šis miestas tiesiog alsuoja istorija – tiek sava, tiek kitų kraštų. Garsūs vokiečių archeologai kadais į savo tėvynę pargabeno ne vieną senovės civilizacijų reliktą – nuo Egipto faraonų statulų iki Babilono miesto vartų.

    Ilgai laužę galvas, kuriam muziejui teikti pirmenybę (turint tik savaitgalį Berlyne, tenka atidžiai rinktis, ką norime pamatyti, ir sąžiningai planuotis laiką), galiausiai keliaujame į Šprė (Spree) upės salą, veik visą skirtą muziejams, beje, taip ir vadinamą – Muziejų sala. Apsilankome Pergamono muziejuje (Pergamonmuseum), kuris tiesiog pribloškia senovės civilizacijų eksponatų gausa ir dydžiu – čia ir autentiškos graikų kolonos, Mileto miesto (senovės Graikija, dabar – Aydin provicija Turkijoje) turgaus vartai ar asirų „vadovėliniai“ sparnuotieji liūtai. Turbūt ilgiausiai „medituojame“ prie mėlynųjų Ištarės (babiloniečių deivės) vartų. Lapis lazuli išties užburia.

    Naujasis muziejus (Neues Museum) taip pat pakliūva į aplankytinųjų sąrašą. Vis dėlto Pergamono muziejaus įspūdžio nepergali gausi egiptologijos ekspozicija ar kelionė po Europos senovę. Net Naujojo muziejaus garsenybė – senovės Egipto valdovės Nefertitės biustas – neatrodo toks ypatingas. Galbūt ir nuovargis daro savo – gana tos istorijos, metas užkąsti. Gal currywurst (dešrelė su kario padažu) kurioje nors greito maisto užkandinėje? Sako, tai labai berlynietiška. Nesame dideli greito maisto gerbėjai, vis dėlto paragaujame – su bulvytėmis, žinoma. Ech, tos atostogų silpnybės…

    Tango Berlyne

    Tango Paryžiuje – skambėtų turbūt rafinuočiau. Tango Buenos Airėse – būtų autentiška. Vilniuje tango taip pat galėtų būti. Beje, ir būna. Vis dėlto, jei yra proga sušokti tango Berlyne – kodėl gi ne? Savaitgalį geras vakarėlis – ne prošal. Netgi šokių batus rankiniame bagaže iš Lietuvos atsilakinome. Taigi, panaršome internete ir sužinome, kur arčiausiai vyksta milonga.

    Rašyti apie šokį nėra taip smagu, kaip jį šokti. Juolab smagu šokti tango Berlyne. Smagu. Ir tiek.

    Įžymieji

    Griovė – nesugriovė, statė – neatstatė… Taip galima būtų apibūdinti vieną iš Berlyno simbolių – Reichstagą. Tik žodis „neatstatė“ čia nereiškia griuvėsių ar lygios vietos – tai reiškia dalinę rekonstrukciją. Ilgus metus apgriauti parlamento rūmai, tarsi priekaištas dėl karo netekčių ir baisumų, slėgė miesto sąžinę. Tik Vokietijai vėl tapus vientisa, imtasi šią naštą lengvinti. Demokratinis vieningos valstybės parlamentas vėl grįžo posėdžiauti į Reichstagą – naujai seną. Virš išsaugoto senojo fasado iškilo modernios konstrukcijos stiklinis kupolas. Einame šio kupolo spiraline rampa į viršų ir, klausydamiesi audiogido komentarų, stabčiojame kas keletą žingsnių žvalgydamiesi į Berlyną. Apačioje, kur link tiesiasi iš daugybės veidrodžių sudėta kupolo šerdis, matyti dalis parlamento salės. Nesu architektas ir sunkiai paaiškinčiau, kaip veikia tie veidrodžiai ir besisukanti tamsinimo burė, kaip kiaurymė kupolo viršuje veikia ventiliacijos sistemą, tačiau viena suprantu – šviesos ir oro parlamentarams tikrai užtenka, dar lieka ir turistams, besigrožintiems miesto panorama.

    Saulėtą vidurdienį vaikštome po vieną iš miesto centrų – juk padalytas ir iš griuvėsių po karo prisikėlęs miestas negali būti vienacentriškas. Taigi, viename iš tų centrų randame Berlyno katedrą. Žvelgiame į spindintį šventovės kupolą ir kryžių. Šalimais (na, išties – tikrai toli, bet negi supaisysi tas projekcijas) stiebiasi televizijos bokštas. Pasirodo, TV bokšto kupolas, ar tiksliau – burbulas, taip pat turi savo kryžių. Milžinišką kryžmą ant TV bokšto apvalios konstrukcijos savo atspindžiais sukuria saulė. Pasak berlynietiškos legendos, šių dviejų kryžių (katedros ir televizijos bokšto) tandemas itin erzinęs Rytų Vokietijos funkcionierius. Apmaudžiausia jiems buvę, kad patys tokį TV bokštą ir pasistatę. Juk negriaus tik dėl saulės išdaigų. Tai va – likimo (ar Dievo) pirštas…

    Dėl pačios lietuviškiausios įžymybės (lietuviškumu nenusileidžia galbūt tik Landsbergio alėja) tenka nemažai pavažiuoti – iki Šarlotenburgo (Charlottenburg), Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo žmonos Šarlotės vasaros rezidencijos. Taigi, lankomės čia ne tik dėl įspūdingų rūmų, parko grožio ar tvenkinio ramybės. Parko žalumos – tiek, kiek jos besniegį sausį gali būti – apsuptas mus pasitinka paminklas kovo 11-ajai. Ši Sarajeve (dabar – Bosnijos ir Hercogovinos sostinė) gimusio skulptoriaus Braco Dimitrijevičiaus dar 1976 m. sukurta meninė provokacija – „kovo 11-oji galėtų būti svarbi diena pasaulio istorijoje“ – lietuvio akimis, buvo tiesiog pranašiška. Konceptualaus meno vieno iš pradininkų sukurtas ir viename iš Berlyno parkų pastatytas obeliskas šiandien pretenduoja pakliūti į kiekvieno lietuvio, varlinėjančio po Vokietijos sostinę, maršrutą. Tokia tad meno galia… Istorijai paliepus…

    Kavos, šokolado – ir namõ

    Kelionės ritualų keisti negalima. Mintis apie lauktuves privalo visada glūdėti keliautojo neramiame sąžinės kampelyje. Net sąmoningai blokuojamos mintis apie mažytes dovanėles, kurios paprastai kainuoja ne taip jau mažai, o naudą jų laukiančiam ar nelaukiančiam gavėjui labai sunku įvertinti, dilgsi lyg koks akmenėlis bate. Vilies, žinoma, kad tas akmenėlis – koks nors deimantas. Ne visad viltys išsipildo.

    Iš esmės lauktuvių paieškos teigiamai veikia socialinį emocinį būvį, tad ritualus atliekame labai nesispyriodami. Juolab kad Berlyne gali rasti ir didelę labai „sportiško“ šokolado parduotuvę, ir mažytę, labai ankštą, bet jaukią kavinukę, kur kavos pupelės, atvežtos iš konkretaus ūkio kažkur Pietų Amerikoje, skrudinamos vietoje ne vieną dešimtmetį skaičiuojančiais skrudinimo aparatais. Sėdime ant pupelių maišų šioje kavinukėje (sako, kažkoks labai pretenzingas žurnalas ją įrašęs į geriausių pasaulio kavinių sąrašą), žvalgomės į reliktinius įrenginius ir mąstom apie skrudintą, kvapnų lauknešėlį-lauktuvėlį. Ar berasi geresnes lauktuves – ir skonis, ir kvapas, ir jaukus sentimentas. Gal ir nesvarbu, kad trečiasis ingredientas galioja tik dovanojančiajam.

    Patiems sau lauktuviu parsilakinam pilną rankinį bagažą įspūdžių (ir kaip tie šokių batai ten vis dar sutilpo…). Pro kylančio lėktuvo langą žvelgiame į tolstančias miesto šviesas, kurių raibuliavime galima įžiūrėti plazdančius angelo sparnus. Berlyne! Berlyne! Tu sapnuoji dideles savo angelo akis ir tai, kad sienos niekada ir nebuvo…

    Autorius su meile dėkoja savo žmonai Jurgitai, kad buvo daug neklausinėjus išsiskraidintas į Berlyną. Taip pat draugams – Martynui ir Nomedai, kurie aprodė šį miestą, dėl diplomatinių ypatybių tapusį jų laikinaisiais namais.

     

    Nuotraukos - Jurgitos Rimkevičienės ir Nomedos Lukoševičienės.

  • ATGAL
    Lenkija: kas įdomiausia – po žeme!
    PIRMYN
    Septynių emyratų šalyje
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.