Bibliotekų revoliucija | Apžvalga

Įžvalgos

  • Bibliotekų revoliucija

  • Data: 2013-06-06
    Autorius: Vaida Stundytė

    Šiuolaikinė biblioteka - ne tik vieta informacijos paieškai ir darbui, bet ir erdvė skatinanti socialumą. Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Pasaulyje kasdien išrandama daug visko. Vieni šių išradimų tampa neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi, būtinybe, kiti gi išnyksta nesulaukę didesnio susidomėjimo. Tikriausiai daugelis pritars, kad raštas yra vienas reikšmingiausių išradimų žmonijos istorijoje. Atsiradus raštui, imtos rašyti ir knygos, šiandien įprastą formą įgavusios po Johano Gutenbergo išradimo – spausdinimo preso.  Atsiradus raštui, atsirado ir būtinybė saugoti tai, kas užrašyta, taigi pradėjo rastis ir bibliotekos. Gegužės mėnesį minėjome ir dvi su bibliotekomis glaudžiai susijusias datas – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną bei Pasaulio informacinės visuomenės dieną. Šios datos privertė susimąstyti apie bibliotekų reikšmę šiandienos pasaulyje ir ateitį, apie jas palietusius pokyčius. Nežinomu laiku nežinomas autorius rašė taip: „Aš esu biblioteka./ Nesu nei sienos, nei lentynos,/ Net ne knygos, sustatytos eilėmis,/ Aš esu pasaulio išmintis,/ surinkta ir pristatyta tau./ Aš esu atviros durys./ Įeik!”

    Žmogus į biblioteką pirmą kartą įžengė dar senovės civilizacijose. Pirmosios bibliotekos datuojamos dar 2600 m. pr. Kr. šumerų, saugojusių išrašytas molio lenteles, civilizacijoje. Rasta įrodymų, kad kitose senovės civilizacijose (Egipte, Mesopotamijoje, Kinijoje) ne tik būta dokumentų klasifikavimo sistemų, bet netgi bibliotekininkų. Antikos laikotarpiu didžiausia ir žymiausia buvo Aleksandrijos biblioteka, kurioje buvo saugomi papiruso ritiniai. Senovės Graikijoje ir Romos imperijoje ypač paplitusios buvo privačios arba asmeninės bibliotekos, o viešosios bibliotekos kūrėsi šalia Romos forumų valdant Julijui Cezariui. Cezario leitenantas įkūrė pirmąją viešąją biblioteką Romos imperijoje Anla Libertatis, turėjusią pagerinti Romos prestižą ir aplenkti žymiąją Aleksandrijos biblioteką. Anla Libertatis bibliotekoje graikų ir lotynų darbai buvo saugomi skirtingose patalpose. Tokią struktūrą paveldėjo ir vėliau statytos romėnų bibliotekos. Skirtingai negu graikų bibliotekose, romėnų bibliotekose skaitytojai turėjo tiesioginę prieigą prie ritinių. Paprastai skaitoma ar persirašoma būdavo pačioje bibliotekoje, retai leidžiama ritinius parsinešti namo.

    Po III a. Romos imperiją ištikusios krizės Roma, kaip centrinis miestas, neteko savo reikšmės, o į valdžią atėjus Konstantinui imperijos sostinė buvo perkelta į Bizantijų, neformaliai imtą vadinti Konstantinopoliu. Romėnų kultūra, klestėjusi senovės laikais, patyrė transformaciją – akademinis pasaulis iš pasauliečių perėjo dvasininkams. Tam įtakos turėjo tai, jog Konstantino valdymo metu buvo pradėta tiek Romos imperijos, tiek Europos kristianizacija. Krikščionių rankraščiai, modernios knygos pirmtakai, Vakaruose įgavo ypatingą reikšmę, buvo kruopščiai saugomi. Lygiai taip pat Rytuose buvo bandoma išsaugoti helenistinę mintį. Klestėjo perrašinėjimas, kuriuo užsiėmė vienuoliai. Taigi viduramžių vienuolynuose skriptoriumų dėka buvo sukauptos didžiulės bibliotekos. Europai nugrimzdus į tamsiuosius amžius, Bizantijoje imperatoriaus Konstantino sūnus įgyvendino tėvo svajonę ir įkūrė imperatoriškąją biblioteką, V a. tapusią didžiausia Europos biblioteka, sukaupusia 120 tūkst. knygų.

    Islamo pasaulyje viešosios bibliotekos ėmė rastis IX a. Viena iš įspūdingiausių šios pasaulio dalies bibliotekų buvo pastatyta X a. pab., viduramžių istoriko al-Muqaddasio aprašyta kaip pastatų, puoštų kupolais, kompleksas, apsuptas sodų ir ežerų, susidedantis iš 360 kambarių. Deja, didelė dalis islamo pasaulio bibliotekų buvo sunaikinta įsiveržus mongolams ir prasidėjus karams ir religiniams nesutarimams. Visgi krikščionių vienuoliai, gyvenę prie islamo pasaulio sienų (Ispanijoje, Sicilijoje), spėjo perrašyti dalį islamo bibliotekų knygų, o iš ten jos pateko į Europą. Taigi kauptinės bibliotekos, susidėjusios iš graikų ir romėnų raštų, Bizantijos imperijos ir islamiškųjų kraštų darbų kopijų, yra moderniųjų bibliotekų pagrindas.

    Ankstyvaisiais viduramžiais vienuolynų bibliotekos vystėsi toliau. Jose knygos dažniausiai būdavo grandinėmis prirakintos prie lentynų, nes rankraščiai buvo neįkainojami. Visgi dauguma bibliotekų knygas skolindavo už tam tikrą užstatą, o tai leido daryti knygų kopijas ir jas platinti.

    XV–XVII a. Europoje, ypač Italijoje, klestėjo privačios bibliotekos. Humanistai ir jų apsišvietę patronai buvo branduolys, apie kurį telkėsi mokslininkai. Nors šiose bibliotekose knygų nebuvo tiek daug, kaip moderniose, tačiau jose buvo saugojami vertingi lotynų, graikų ir bibliniai darbai.

    XVII–XVIII a. bibliotekų atžvilgiu paprastai vadinami „aukso amžiumi“. Tada Europoje buvo įkurta daug svarbių bibliotekų, tokių kaip Bodleiano biblioteka Oksforde, Britų muziejaus biblioteka Londone, Mazarine ir Sainte-Geneviève bibliotekos Paryžiuje, Austrijos nacionalinė biblioteka Vienoje ir pan. Tuo tarpu XVIII a. pažanga davė pradžią funkcinei bibliotekai. Tokia biblioteka gimė Prancūzijos revoliucijos metu, kai bažnyčių ir turtingųjų privačios bibliotekos buvo konfiskuotos, o jose buvusios kolekcijos tapo valstybės nuosavybe ir kartu naujos – Nacionalinės – bibliotekos dalimi. Bibliotekininkai tapo išimtinai atsakingi už tautos bibliografinį planavimą. O iš to išsirutuliojo bibliotekos paslaugos koncepto įgyvendinimas – demokratinis bibliotekų paslaugų praplėtimas plačiajai visuomenei, nepaisant turtinės jos narių padėties ar išsimokslinimo.

    Dabartinė modernioji biblioteka paprastai apibrėžiama kaip įstaiga, komplektuojanti, tirianti, propaguojanti ir teikianti skaitytojams knygas ir kitus literatūrinius dokumentus. Taigi biblioteka suteikia tiek fizinę, tiek skaitmeninę prieigą prie savo turimų išteklių. O jų yra įvairiausių: knygos, periodiniai leidiniai, laikraščiai, rankraščiai, žemėlapiai, dokumentai, kompaktiniai diskai, kasetės, vaizdajuostės, elektroninės ir garso knygos, duomenų bazės ir kt. Šiuolaikinės bibliotekos skirstomos į kelis tipus: nacionalinės (tarnauja kaip nacionalinė informacijos saugykla, reikalaujanti iš leidėjų bibliotekai pristatyti kiekvieno savo leidinio vieną privalomą kopiją), mokslinės (orientuotos į plačius nuodugnius rinkinius medžiagos viena ar kita tema), informacinės (neskolinančios savo išteklių, kurie gali būti unikalūs ir istoriniai, ir daugiausiai skirtos tyrimams), viešosios, akademinės, vaikų ir specialiosios (priklausančios įvairioms viešosioms organizacijoms, valdžios institucijoms ar agentūroms). Pačių didžiausių pasaulio bibliotekų sąraše ryškiai pirmauja dvi bibliotekos – Kongreso biblioteka Vašingtone ir Jungtinės Karalystės nacionalinė biblioteka – Britų biblioteka. Abi šios bibliotekos talpina 150 mln. vienetų įvairių išteklių, o jas kasmet aplanko apie 1,75 mln. skaitytojų.

    Pasaulis nestovi vietoje, o su augančiu interneto populiarumu ir skaitmeninių technologijų atsiradimu bibliotekoms atsivėrė naujos galimybės. Dabar dėl bibliotekų elektroninių katalogų internete knygas galime užsisakyti neišeidami iš namų. Be to, pačiose bibliotekose suteikiama galimybė naudotis kompiuteriais, turinčiais prieigą prie interneto. Tai leidžia ir naudotis elektroniniais bibliotekų ištekliais, ypač prieigomis prie įvairių duomenų bazių, ir skaitmeninėmis knygomis. Taigi išaugus interneto reikšmei ir patikimumui, bibliotekos ima daugiau orientuotis ne tik į spausdintos medžiagos teikimą, bet labiau į kompiuterius ir interneto prieigą. Tačiau šiandienės bibliotekos susiduria su interneto keliamais iššūkiais. Pavyzdžiui, informacijos paieškos atžvilgiu informaciją surasti internete yra daug greičiau ir patogiau nei bibliotekoje, be to, kaip rašo Steven‘as Bell‘as interneto puslapyje libraryjournal.com, „kadangi Google naudojimas nereikalauja instrukcijų, bibliotekų lankytojai nebepakenčia mokytis, kaip naudoti bibliotekos išteklius“, taigi mažėja ir prioritetas informacinio raštingumo įgūdžiams. Galiausiai svarbu ir tai, kad skaitmenos atsiradimas ir sparti interneto plėtra pamažu mažina bibliotekų lankytojų skaičių, ką įrodo ir įvairūs tyrimai. Bibliotekos bando prisitaikyti prie šiuolaikinio žmogaus, kuris informacijos tikisi gauti vienu mygtuko paspaudimu, bando jį susigrąžinti, plėsdamos savo elektroninius išteklius.

    Lietuvos bibliotekų evoliucija

    Lietuvą pirmosios knygos, manoma, pasiekė dar XIII a. Pirmasis žinomas knygų sąrašas, kuriame buvo 92 tomai, buvo sudarytas 1510 m. Lietuvos kanclerio A. Goštauto. Pirmąją didesnę biblioteką XVI a. turėjo Žygimantas Augustas. Jo pavyskupio G. Albinijaus ir didikų Leono ir Kazimiero Sapiegų knygų rinkiniai sudarė Vilniaus universiteto bibliotekos, įkurtos 1570 m. ir laikomos seniausia akademine biblioteka Lietuvoje, pagrindą.

    Nacionalinės bibliotekos idėja Lietuvoje pradėjo formuotis dar XIX amžiaus pradžioje, Simono Daukanto ir Motiejaus Valančiaus iniciatyva, tačiau tuomet nebuvo realizuota dėl lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis uždraudimo (1864–1904). Realiai šią idėją imta įgyvendinti 1919 m., kada buvusi Vilniaus viešoji biblioteka (iki 1832 m. – Vilniaus universiteto biblioteka) buvo perorganizuota į Lietuvos centrinį knygyną. Šis, lenkams okupavus Vilnių, nutraukė savo veiklą, o pradėti kaupti fondai liko Vilniuje ir netrukus tapo atkurto Vilniaus universiteto bibliotekos fondų dalimi. Taigi biblioteka toliau buvo kūriama  Kaune, o į Vilnių biblioteka grąžinta tik 1963 m. Ko gero, įspūdingiausia per pastarąjį dvidešimtmetį pastatyta biblioteka – modernus Vilniaus universiteto bibliotekos Nacionalinis atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centras, Saulėtekio slėnyje Vilniuje atvėręs duris šių metų vasarį. Šis centras yra pirmasis toks mokslo ir verslo komunikacijos centras šalyje, jau dabar vadinamas ateities biblioteka (plačiau apie šį centrą – pokalbyje su Vilniaus universiteto bibliotekos generaline direktore Irena Krivine (10 psl.).

    Tuo tarpu visuomeninės viešosios bibliotekos Lietuvos miestuose ėmė rastis XIX a. pirmoje pusėje. O rimčiau Lietuvos viešųjų bibliotekų tinklas imtas kurti koordinuojant Valstybiniam centriniam knygynui 1920 m.

    Nepriklausoma Lietuva bibliotekų stygiumi skųstis negali. Bendrosios 2012 m. bibliotekų ataskaitos duomenimis, Lietuvoje iš viso buvo 2633 bibliotekų, jų fonduose sukaupta daugiau kaip 106 mln. dokumentų. Per 2012 m. Lietuvos bibliotekos sulaukė beveik 25,5 mln. lankytojų, išdavė beveik 35 mln. dokumentų. Praėjusiais metais Lietuvos bibliotekos turėjo 1 360 tūkst. registruotų vartotojų, taigi statistiškai beveik kas antras Lietuvos gyventojas buvo kokios nors bibliotekos skaitytojas.

    Reikia pažymėti, kad šiuolaikinė biblioteka neapsiriboja tik tradicinių funkcijų atlikimu – rašytinio paveldo saugojimu, skaitymo skatinimu, sąlygų visuomenės savišvietai ir savikūrai skatinimu. Šiandien bibliotekos teikia ir viešosios erdvės paslaugas, skatinančias gyventojus bendrauti, dalyvauti pilietiniuose ir edukaciniuose renginiuose, inicijuoti projektus, ir elektronines paslaugas, t.y. skaitmenina kultūros paveldą, kuria skaitmeninės vietos informacijos duomenų bazes, ugdo gyventojų informacinę kompetenciją ir kt. Būtent pastaroji – elektroninės bibliotekos – funkcija ypač išryškėja globalizacijos, skaitmenos ir interneto amžiuje ir leidžia tradicinėms bibliotekoms toliau evoliucionuoti.

    Kaip nurodoma Kultūros ministerijos informacijoje apie bibliotekas, elektroninės bibliotekos plėtros pradžią Lietuvoje žymi 1997 m., kai visoje šalyje imta kurti Lietuvos integralią bibliotekų informacijos sistemą (LIBIS) – suvestinį katalogą, kuris, didėjant bibliotekų vaidmeniui ir dokumentų srautams, leidžia racionaliau organizuoti bibliotekų darbą. Taigi yra kuriama bendra bibliogafinė sistema, jungianti į visumą informaciją apie Lietuvos bibliotekose saugomus dokumentus. 2007 m. baigtas bendro skaitytojo pažymėjimo diegimo etapas pagrindinėse visų Lietuvos savivaldybių bibliotekose, o nuo 2008 metų pradėta diegti skaitytojų aptarnavimo posistemė mažesnių miestų ir kaimo bibliotekose. Integralią paieškos sistemą – Lietuvos virtualios bibliotekos portalą – 2005 m. pristatė ir Lietuvos akademinės bibliotekos, siekiančios sukurti bendrą paieškos ir prieigos prie elektroninės informacijos šaltinių ir virtualių paslaugų sąsają, sudarant geresnes sąlygas piliečiams mokytis visą gyvenimą.

    2006 m. sausio 1 d. Lietuvos bibliotekose kompiuterių ir interneto prieigą pradėta teikti nemokamai. Interneto prieigų ir kompiuterizuotų darbo vietų viešosiose bibliotekose iš pradžių nebūta daug, situaciją reikšmingai pagerino 2008–2012 m. vykdytas projektas „Bibliotekos pažangai“ (plačiau apie jį skaitykite 7 psl. interviu su Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, kartu su Kultūros ministerija vykdžiusios projektą, generaliniu direktoriumi Renaldu Gudausku). Vieni pagrindinių projekto „Bibliotekos pažangai“ tikslų buvo stiprinti, (pa)naudoti viešųjų bibliotekų pajėgumus ir pasiekti, kad Lietuvos gyventojai (ypač kaimiškose vietovėse, taip pat socialinės rizikos grupės) daug geriau naudotųsi informacinėmis technologijomis, dirbdami su informacija ar šiaip bendraudami. Taigi visose perspektyviose ir dar neinformatizuotose viešosiose bibliotekose buvo įrengiama vieša interneto prieiga, o ją turinčiose – išplečiama ir modernizuojama. Po ketverių metų, kai vykdomas projektas, rezultatai kalba patys: projekto interneto puslapyje rašoma, kad 2008 m. interneto prieigos paslaugas teikė mažiau nei 50 proc. viešųjų bibliotekų (645), o 2012 m. jų skaičius jau viršijo 95 proc. (1276 bibliotekos); kompiuterizuotų darbo vietų skaičius viešosiose bibliotekose išaugo daugiau nei dukart – nuo 2738 iki 6275. Pagal interneto prieigos prieinamumą bibliotekų kaimo filialai praktiškai pasivijo miestų bibliotekas, o nemokamo interneto populiarumas kaimo bibliotekose gerokai išaugo (apie tai, kaip projektas palietė kaimo bibliotekas, galite paskaityti 14 psl. esančiame interviu su Alytaus raj. savivaldybės viešosios bibliotekos direktore Brone Balioniene). Taigi dėl projekto „Bibliotekos pažangai“ įgyvendinimo viešosiose bibliotekose internetinių technologijų infrastruktūra pasikeitė tokiais tempais, kokių nebuvo nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, o technologiškai sustiprėjusios bibliotekos įgijo įrankių, suteikiančių galimybę plėsti paslaugas gyventojams ir prisitaikyti prie nuolat kintančių išmaniosios visuomenės poreikių. Panašu, kad atsinaujinusias bibliotekas teigiamai vertina ir Lietuvos gyventojai. 2012 m. bendrovės SIC atlikto nuomonių tyrimo duomenimis, bibliotekų paslaugomis patenkinti 75 proc. apklaustųjų. Pagal šį rodiklį bibliotekos lenkia kultūros centrus ir laisvalaikio sales (72 proc.), kultūros paveldo objektus (70 proc.), muziejus ir galerijas (66 proc.).

    Prie interneto prieigos plėtros tiek bibliotekose, tiek apskritai kaimiškose vietovėse Lietuvoje reikšmingai prisideda ir projektas „Kaimiškųjų vietovių informacinių technologijų plačiajuosčio tinklo RAIN plėtra” (pirmasis projekto etapas vykdytas 2005–2008 m., antrasis, pradėtas 2009 m., bus užbaigtas 2013 m.). Planuojama, kad įgyvendinus projektą 98 proc. šalies kaimiškųjų vietovių gyventojų ir viešojo sektoriaus institucijų turės galimybę naudotis plačiajuosčio ryšio paslaugomis, bus sudaryta konkurencinė aplinka plačiajuosčio ryšio paslaugų teikimui, o pagrindiniai žinių centrai kaimiškosiose vietovėse – mokyklos, bibliotekos ir viešojo interneto centrai – bus prijungti prie plačiajuosčio ryšio tinklų. Kalbant apie bibliotekas, 517 jų šiuo metu jau suteikta RAIN-2 plačiajuosčio ryšio prieiga.

    Bibliotekų ateitis

    Dienomis, o gal ir valandomis tobulėjant informacinėms technologijoms, baiminamasi, kad popierinės knygos ilgainiui išnyks, o kartu su jomis – ir tradicinės bibliotekos. Panašu, kad pasaulis jau žengia link tokių pokyčių: ne tik sparčiai populiarėja elektroninės knygos, bet lankytojams duris netrukus atvers ir pirmoji biblioteka be knygų. Teksaso valstijos (JAV) Bexaro apygardos valdžia pranešė šiemet atidarysianti naują biblioteką – biblioteką be popierinių knygų. Būsimoji biblioteka, pavadinta „BiblioTech“, nuo įprastinių bibliotekų skirsis tuo, kad lankytojai knygas galės rinktis atsisėdę prie bibliotekos kompiuterių, o norimas elektronines knygas iš bibliotekos kaupiklių galės įsikelti į savo arba bibliotekos išnuomotas elektroninių knygų skaitykles. „BiblioTech“ steigėjai numato iš pradžių įsigyti 100 elektroninių knygų skaityklių ir, jei prireiks, vėliau papildyti jų atsargas. Pagal bibliotekos taisykles iš bibliotekos paimta e. knyga bus „aktyvi“ 2 savaites, o jos laiku negrąžinus, e. knyga skaityklėje bus tiesiog nebepasiekiama. Kas gali žinoti, gal iš tiesų būsimoji „BiblioTech“ pradės naują bibliotekų erą? ■

  • ATGAL
    ES-JAV visapusiškas laisvosios prekybos susitarimas: nauda Europai ir poveikis transatlantiniams santykiams
    PIRMYN
    Renaldas Gudauskas: bibliotekos - trečioji erdvė
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.