Birutė Mar: turiu mintį – sukurti kūrinį apie tremtį | Apžvalga

Įžvalgos

  • Birutė Mar: turiu mintį – sukurti kūrinį apie tremtį

  • Temos: Istorija
    Data: 2011-07-25
    Autorius: Ingrida VĖGELYTĖ

    Birutė Mar - aktorė, režisierė, poetė (Martynos Žilionytės nuotr.)

    Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje apie vyresniąją Jūratės ir Algirdo Marcinkevičių (žiūrėti ankstesnį straipsnį – red. p.) dukterį Birutę Mar rašoma, kad ji yra Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė, sukūrusi monospektaklių, vaidmenų J. Vaitkaus ir kitų režisierių spektakliuose ir kino filmuose, dalyvavusi Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos, Azijos, Afrikos teatro festivaliuose. Baigusi Sankt Peterburgo teatro akademiją, stažavosi R. fon Labano judesio ir šokio centre Londone, taip pat pas E. Barbą Tarptautinėje teatro antropologijos mokykloje Danijoje. Tokijuje studijavo tradicinį japonų šokį, no teatrą Kita No mokykloje. Yra išleidusi dvi poezijos rinktines „Neišsiųsti laiškai“ ir „Solo“. Taip pat publikuoti „Kokoro: Japoniški akimirksniai“ (esė) ir „Cinamonu kvepiantys namai“ (dienoraščiai).

    Jos kūryboje yra bent du sukurti vaidmenys (Vytauto V. Landsbergio spektaklyje „Bunkeris“ ir filme „Kai aš buvau partizanas“), kurie tiesiogiai siejasi su lietuvių ginkluotos rezistencijos tema, glaudžiai besiliečiančios ir su jos tėvų ir senelių šeimų likimais. Paklausta, ar tai atsitiktinumas, Birutė Mar sakė mananti, kad nieko gyvenime nebūna atsitiktinio.

    „Nežinau, ar režisierius Vytautas V. Landsbergis, siūlydamas man vaidmenis savo spektaklyje „Bunkeris“ ir filme „Kai aš buvau partizanas“, pasirinko mane dėl to, kad šių vaidmenų tema siejas su mano šeimos likimu. Bet turbūt nieko gyvenime nėra atsitiktinio. Tremties, rezistencijos tema man viduje labai skaudi, svarbi. Sakyčiau, senelių, tėvų patirtis – kažkur giliai, galbūt pasireiškianti kaip vidinė stiprybė, gebėjimas įveikti įvairius gyvenimo išbandymus, apginti savo tiesą… Pamenu, kai buvo išleista Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų knyga apie tremtį, per jos pristatymą skaičiau knygos fragmentus. Priėjęs literatūrologas Valentinas Sventickas pasakė: „Turi pastatyti pagal šitą knygą spektaklį ar filmą – tu juk gali…“ Nežinau, kodėl jis taip pasakė, bet viduje turiu tokią mintį – sukurti kūrinį apie tremtį… Galbūt apie savo tėvų gyvenimą. Nes jie yra papasakoję tokių emocionalių detalių, epizodų iš savo tenykštės praeities. Ir jų pasakojimuose gyvenimas tremtyje nėra vien tamsus – juk jie buvo dar vaikai (esu parašius keletą eilėraščių tremties tema, išgirdus tuos mamos pasakojimus)… Man tai labai gražu ir įdomu. Dar nežinau, kokią formą galėtų įgyti tas kūrinys, ar tai būtų knyga, ar filmas, ar spektaklis – viskam turi ateiti laikas“, – su „Apžvalga“ mintimis dalijosi aktorė ir režisierė Birutė Mar.

    Ji pasakojo nepamenanti, kad vaikystėje apie tėvų ir senelių patirtį būtų daug žinojusi. „Žinojau, kad seneliai su tėvais buvo tremtyje, bet nei mama, nei tėtis apie tai daug nepasakojo. Turbūt, saugojo mus nuo to skausmingo žinojimo. Nenorėjo, kad apie tai galvotume… Juk tada niekas nežinojo, kad ateis nepriklausomybės metai.“

    Ji teigė besižavinti savo tėvų tremtinių atsidavimu kovai už Lietuvos ateitį, išlikimą. Pasak jos, nepriklausomybės metais jų gyvenime atsirado tarsi tikrasis, jiems labai svarbus gyvenimo tikslas. Paklausta, kokios įtakos jos tėvai, jų patirtis turi jai pačiai ir jos kūrybai, Birutė Mar atsakė šitaip: „Na, pirmiausia, mes su sese esam turbūt irgi labai laimingos, kad mums teko augti su abiem tėvais, darniai sutariančiais, vienas kitą palaikančiais, kuriems abiem šeima buvo labai svarbu. O šiais laikais tai jau tampa reta vertybe! Sunku net būtų pasakyti, ko išmokau iš vieno ar iš kito, nes, regis visados tėvų gyvenimas ėjo tarsi išvien. Iš vaikystės prisimenu tėtį – labai kruopštų ir rūpestingą buityje, mamą – labiau uždarą, pasitikinčią tėčiu… Iš mamos išmokau dvasios stiprybės, gebėjimo nepalūžti. Tėvams abiem buvo svarbu dvasinės vertybės, jie mėgo muziką, teatrą. Tėtis pasakojo, kaip jaunystėje, studijų laikais, laisvalaikį leisdavo Peterburgo teatruose, operoje (tėtis Saknt Peterburge mokėsi veterinaro specialybės), mama labai norėjo groti, tik neturėjo galimybių… Gal būtų tapusi muzike. Turbūt todėl mus abi su sese nutarė leisti į J. Naujalio meno mokyklą, mokytis muzikos. Vėliau, kai reikėjo pasirinkti savo gyvenimo kelią, tėvai irgi neprieštaravo (nors turbūt svajojo, kad dukros būtų tapusios muzikantėmis). Sesuo Eglė pasirinko filosofiją, aš – literatūrą ir teatrą. Nuostabiausia – tėvų tolerantiškumas. Jie visada leido būti savarankiškoms, visada tik pasako: „Kad tik būtumėt laimingos…“ Galvoju, gražiausia, ką regiu tėvų santykiuose tai pagarbą vienas kitam, harmoniją, su metais vis labiau spindinčią.“

  • ATGAL
    1941-ųjų trėmimai: trys kartos iš arti
    PIRMYN
    Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė: neketinu leisti gyvenimo valydama bolševikų batus
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.