Broliai Juškos. Degę meile Lietuvių kalbai… | Apžvalga

Pasaulio lietuviai

  • Broliai Juškos. Degę meile Lietuvių kalbai...

  • Data: 2013-12-30
    Autorius: Rasa Baškienė

    Juškų muziejų Vilkijoje saugo medinė kunigo Antano Juškos skulptūra Rasos Baškienės nuotrauka

    Nesmu nuliūdęs,

    Niekad nestoviu

    Kampe susnūdęs.

    Dainuoju laimėj

    Arba nelaimėj,

    Linksminuos visad,

    Nedrebu baimėj.“

    Tai mylimiausios kalbininko ir tautosakininko Antano Juškos dainos posmai. Keistuolis kunigas, gyvenęs XIX a., didžiausio lietuvių kalbos persekiojimo laikais susirgo „nepagydoma liga“ – įsimylėjo lietuviškus žodžius ir dainas! Supratęs, kad be rašto lietuvių kalba išmirs, pradėjo juos užrašinėti. Užrašinėdavo pasidėjęs popieriaus lakštus ant kelių, „besispaviedojant“ kaimo bobelėms, rūpindamasis, kad senoviniai žodžiai neišnyktų ir ateinančioms kartoms liktų. Daug istorijų pasakojama apie Antaną Jušką, užrašiusį 80 000 lietuviškų žodžių ir daugiau kaip 7000 dainų, išleidusį lietuvių-latvių žodyną, parengusį leidimui lenkų-lietuvių žodyną…

    Keistas buvo kunigas, ir iš keistos šeimos kilęs… Gimė Čekiškės valsčiuje 1819 metais smulkaus bajoro šeimoje. Tėvams neišgalint leisti vaikų į mokslus, vyriausioji dukra nuėjo tarnauti, kad paremtų brolių studijas. Vyresnysis brolis Jonas studijavo Charkove filologiją, jaunesnysis Antanas ruošėsi tapti kunigu. Už puikius pasiekimus moksluose iš caro gautą aukso medalį (lietuviui reikėjo bent kelis kartus pranokti slavą, kad nusipelnytų tokio apdovanojimo!) Jonui teko parduoti, nes broliui Antanui rengiantis priimti kunigystės šventimus pritrūko pinigų sutanai. Caras šitokio akibrokšto neatleido – Jonui užsidarė pranašautas mokslo vyro kelias, tad visą gyvenimą teko dirbti paprastu mokytoju Rusijoje. Sakoma, kad skriaudėjai yra geriausi mokytojai – per caro nemalonę broliai Juškos tapo karštais lietuvybės puoselėtojais nutautusiame Šiaurės Vakarų krašte.

    Antanas kunigavo Pušalote, Veliuonoje, Vilkijoje, Alsėdžiuose. Savo elgesiu ir gyvenimo būdu ir pykino, ir juokino tenykščius bajorus. „Gėdą savo luomui daro, viską mužikams išdalija, vaikšto apibrizgęs…“, piktinosi amžininkai. Ukmergėje Antanas Juška pradėjo užrašinėti senovinių lietuviškų dainų žodžius, o kad jų melodijos amžių užmarštin nenugrimztų, per metus išmoko groti smuiku ir fortepijonu. Išgirdęs, kad Vilkija garsėja savo dainininkais, sugalvojo rašyti laišką vyskupui Motiejui Valančiui ir prašytis pažeminti pareigas, kad tik galėtų Vilkijoje kunigauti. Vyskupui nesutikus su tokiu prašymu Antanas net sutaną pagrasinęs nusiimti! Vyskupui teko nusileisti, ir 1862 m. Antanas Juška pradėjo kunigauti Vilkijoje. Beje, atkaklusis kunigėlis, su vyskupu iš pradžių susirašinėjęs lenkiškai, galų gale pasiekė tikslą – paskutinis vyskupo jam skirtas laiškas jau buvo parašytas lietuviškai.

    Mūsų laikus pasiekė linksma istorija apie tai, kaip kunigėlis Antanas Vilkijos krašte dainų karalienę rinko: karaliene turėjusi tapti storiausių kasų savininkė, padainavusi gražiausią dainą, sušokusi linksmiausią šokį ir pigiai pagaminusi skaniausią  patiekalą. Varžytis susirinko moterys ir merginos net iš 39 kaimų! Laimėjo kukli mergaitė iš Valantiškių, visus sužavėjusi savo dainomis ir šaltiena, pagaminta iš žvirblių. Kita istorija pasakoja, kaip Antanas šaipėsi iš nutautusių lietuvių: susitikęs tokį Dapkų, pasivadinusį Dapkevičiumi, pasiteiravo, ar pastarojo arklys vadinamas arkliu ar arklevičiumi…

    Per Lietuvą nuvilnijus 1861–1863 m. sukilimui, Antanas Juška neliko nuošalyje ir už tai net 9 mėnesius buvo kalinamas. Pasak liudininkų, „atgavęs sąmonę kalėjime reikalavo popieriaus, kad dainas galėtų užrašyti…“. 1863 metais išleidžiama jo „Abėcėla“, kurioje vietoje lenkiškų sz ir cz vartojamos š ir č. Jam kunigaujant Alsėdžiuose išleidžiamas jo parengtas lietuvių-latvių kalbų žodynas, už tai latviai vėliau jį išrenka Latvių kalbos komisijos garbės pirmininku.

    Gyvenimo pabaigoje jau sunkiai sirgdamas Antanas Juška išvyko pas brolį į Kazanę, kad bendromis pastangomis galėtų išleisti raštus – už savo pinigus ir be teisės leisti Lietuvoje! Pusiau paralyžiuotam Antanui teko perrašinėti savo paties surinktą žodyną, broliui Jonui besirūpinant dainų rinkinio išleidimu. 1880 m. lapkričio 1 d. jau mirties patale gulinčiam Antanui brolis Jonas atnešė „Lietuviškas dainas, užrašytas Antano Juškevičiaus“ (1 t.). Antanas ir užgeso su knyga rankose… Du prašymus pareiškęs prieš mirtį: palaidoti  „ant Nemuno kranto po ošiančiais medžiais“ ir dainų rinkinį nuvežti į Veliuoną jo mylimiausiai dainų karalienei Rozalijai Cvirkienei. Abiem prašymams buvo lemta išsipildyti: nors broliai Juškos buvo palaidoti Kazanėje, 1990 metais jų palaikai buvo pergabenti į Lietuvą ir palaidoti Veliuonos bažnyčios šventoriuje.

    Nepaprasta istorija nutiko dainynui: iš Rozalijos Cvirkienės jį pasiskolino keliavęs į Ameriką kunigas Juozas Montvila. Nuvykęs pas garsiąją Juškų mūzą jis prašė: „Teta, būk gera, paskolink man tą knygą. Aš keliausiu į Ameriką, pririnksiu pas lietuvius išeivius daug pinigų, atspausdinsime tūkstančius knygų ir parvešime į Lietuvą išplatinti“, – pasakojo A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejaus direktorius Arūnas Sniečkus. 1912-ųjų balandį kunigas įsėdęs į plaukiantį Amerikon „Titaniką“. Su kitais lietuviškais leidiniais jis vežė ir A. Juškos pirmąjį dainų rinkinį. Praėjus šimtmečiui po „Titaniko“ katastrofos, Lietuvą pasiekė žinia, kad garsaus amerikiečių režisieriaus Jameso Camerono pastangomis nuleistu į vandenyno dugną zondu buvo iškelti daiktai, tarp jų – maišas su lietuviška spauda bei A. Juškos knyga. Lietuvos muziejininkai svajoja, kad kada nors ši svarbi ir vertinga knyga grįš į Lietuvą…

    * * *

    Keistuoliai traukia keistuolius. Arūną Sniečkų, Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejaus direktorių, dar prieš ketvirtį amžiaus užbūrė brolių Juškų, savo likimus paaukojusių lietuvių kalbai išsaugoti, asmenybės. Nuo 1990 metų jis gyvena Vilkijoje esančiame Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejuje ir kartu su šeima puoselėja garsiųjų tautosakininkų atminimą. Čia vyksta tradicinės brolių Juškų dainų ir kalendorinės šventės, rengiamos parodos, susitikimai su įdomiais žmonėmis. Atvyksta moksleiviai, kalbininkai, šiaip smalsuoliai. „Dainos pakylėja dvasiškai…“, sako Arūnas Sniečkus, lietuviškomis dainomis  pagijęs nuo baisių naktinių košmarų, kone dešimt metų kamavusių po tarnybos desantininkų kariuomenėje.

    Rusų kompozitoriaus Igorio Stravinskio muzikiniame kūrinyje „Šventasis pavasaris“ skamba šiek tiek pakeista autentiška lietuvių liaudies melodija. Pasak I. Stravinskio, jis šią melodiją surado Varšuvoje lietuvių liaudies muzikos antologijoje „Melodie ludowe litewskie“, išleistoje remiantis tautosakininko kunigo Antano Juškos išleistų lietuvių liaudies dainų rinkiniu. Lenkiškoje antologijoje buvo 1785 dainos, o „Šventajame pavasaryje“ fagoto melodija sukurta pagal dainą Nr. 157. Kūrinyje nuskamba dar bent penkios melodijos, pasiskolintos iš antologijos.

    Keistos tos istorijos, susijusios su broliais Juškomis. Keisčiausia ir nuostabiausia tai, kad lietuvių kalba, pasmerkta išnykti, išliko tokių keistuolių ir nepritapėlių, degte degusių meile savo kraštui, pastangomis. ■

  • ATGAL
    Kam eksportuoti gydytojus, jeigu galima importuoti pacientus?
    PIRMYN
    Emigracijos įtakai Lietuvai
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.