Bulgarija ir Rumunija vis dar Šengeno zonos paribyje | Apžvalga

Vieningoji europa

  • Bulgarija ir Rumunija vis dar Šengeno zonos paribyje

  • Data: 2013-07-04
    Autorius: Edita Mieldažė

    Agnės Pėčaitės-Stankevičienės piešinys

    Kelias į vieningąją Europą nesibaigia įstojimu į Europos Sąjungą. 2013 m. kovą tai dar kartą aiškiai priminė Bulgarija ir Rumunija – ES narės, 2007 m. įstojusios į Europos šeimą, tačiau vis dar nesugebančios iki šiol prisijungti prie Šengeno susitarimo. Nemažą pasipriešinimą Bulgarijos ir Rumunijos narystei reiškia ES senbuvės, išgąsdintos vargingiau gyvenančių šalių piliečių antplūdžio ir manipuliacijos jų solidžiomis socialinėmis išmokomis. Taigi, kodėl Bulgarijai ir Rumunijai niekaip nepavyksta įsilieti į Šengeno erdvę?

    Šengeno erdvė

    Šengeno zona – tai vidinių sienų neturinti valstybių teritorija, pavadinta Šengeno miestelio Liuksemburge vardu. Šiame miestelyje 1985 m. tarp penkių ES senbuvių (Prancūzijos, Belgijos, Liuksemburgo, Nyderlandų ir Vokietijos) buvo pasirašytas Šengeno susitarimas, kuriuo šalys išreiškė apsisprendimą panaikinti asmenų, kertančių bendras sienas, kontrolę ir palengvinti transporto bei prekių judėjimą. Šengeno susitarimas buvo projektas, kuris rėmėsi Europos Bendrijų steigimo sutartimi. Joje buvo numatyta, kad vidinė ES rinka turi būti erdvė be vidinių sienų. 1999 m. ES Taryba priėmė sprendimą dėl Šengeno acquis (ES teisės aktų, susijusių su Šengeno susitarimu ir Šengeno konvencijos nuostatų įgyvendinimu) apibrėžimo ir nusprendė šiuos teisės aktus įtraukti į būsimųjų ES narių stojimo sutartis. Taip vykstant ES plėtros procesui tiek 2004 m., kai Lietuva įstojo į ES, tiek 2007 m., kai ES narėmis tapo Bulgarija ir Rumunija, tam tikros Šengeno acquis nuostatos naujosioms narėms tapo privalomos. Pavyzdžiui, devynioms ES narėms, tarp jų ir Lietuvai, pasirengimas narystei Šengeno erdvėje buvo įvertintas pagal tai, ar šalis prisijungė prie Šengeno informacinės sistemos (SIS) ir ar sugebėjo imtis visų priemonių, kad apsaugotų išorines ES sienas. Taigi Šengeno susitarimas tapo neatsiejama integracijos į ES dalimi. Nuo 1995 m. iki 2011 m. Šengeno narėmis tapo 26 narės, tarp jų 4 ne ES narės: tai Norvegija, Islandija, Šveicarija ir Lichtenšteinas.

    Delsimas

    Bulgarija ir Rumunija pareiškė norą prisijungti prie Šengeno zonos dar 2010 m., tačiau Prancūzija buvo pirmoji šalis, kuri suabejojo šių dviejų ES narių pasirengimu. Tuometis Prancūzijos valstybės sekretorius Europos reikalams Pierre Lellouche išreiškė susirūpinimą dėl Rumunijos ir Moldovos sienos, nes „Rumunijos pasai buvo išduodami Moldovos piliečiams“. 2011 m. birželį Europos Parlamentas priėmė Bulgarijos ir Rumunijos prašymą dėl prisijungimo prie Šengeno zonos, tačiau 2011 m.  rugsėjį Ministrų taryba su Nyderlandų ir Suomijos atstovais priešakyje atmetė tokį sumanymą. Jie motyvavo tuo, kad Bulgarija ir Rumunija savo šalyse nesiima pakankamai priemonių kovojant su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu. Po šio nepritarimo buvo tikimasi, kad Šengeno zona atvers Bulgarijai ir Rumunijai savo oro erdvę ir jūros sienas jau 2012 m. kovą, o sausumos sienas – 2012 m. liepą. Tačiau taip neįvyko, nes Nyderlandai vetavo Bulgarijos ir Rumunijos narystę. 2013 m. kovą šių dviejų šalių tikslas prisijungti prie Šengeno erdvės taip pat nebuvo pasiektas, nes Vokietija ir Suomija pareiškė vis dar nematančios Bulgarijos ir Rumunijos Šengeno zonoje. Vokietijos vidaus reikalų ministras Hansas P. Friedrichas pabrėžė, kad šios abi šalys turėtų daugiau nuveikti, kovojant su korupcija. Jis taip pat pažymėjo, kad po įsiliejimo į Šengeną, tikėtinas didžiulis bulgarų ir rumunų antplūdis į Vokietiją, o tai gali pažeisti šalies socialinės gerovės sistemą. Rumunijos vidaus reikalų ministras Radu Stroe po tokio neigiamo kai kurių šalių nusistatymo diplomatiškai bandė savą ir kaimyninę šalį nuteikti, kad teigiamas sprendimas dėl narystės Šengene visgi bus priimtas 2013 m. pabaigoje: „Spendimas turėtų būti priimtas metų pabaigoje ir, kalbama, kad tai bus laipsniška Bulgarijos ir Rumunijos integracija į Šengeno erdvę“. Ar geri norai virs sprendimais, parodys pažanga, kurią padarys Bulgarija ir Rumunija šių metų pabaigoje. Tokią pažangą nebus sudėtinga įvertinti ES institucijoms, mat jau penkeri metai, kai Europos Komisija stebi ir fiksuoja padėtį tiek Bulgarijoje, tiek Rumunijoje per Bendradarbiavimo ir vertinimo mechanizmą (CVM). Remdamiesi dviem 2012–2013 m. CVM pranešimais, bandysime toliau aiškintis, su kokiomis bėdomis susiduria šios dvi valstybės ir ko joms reiktų imtis, kad pasistūmėtų pirmyn.

    Bulgarija

    2007 m. prieš Bulgariją priimant į Europos Sąjungą, buvo susitarta, kad šalis privalo imtis priemonių, kad panaikintų trūkumus, atsiradusius (ne)įgyvendinant teisinės sistemos reformas, kovojant prieš korupciją ir prieš organizuotą nusikalstamumą. Toks susitarimas leido sukurti gaires, pagal kurias Bulgarijai būtų reiškiama parama ir stebimas jos progresas probleminėse srityse. Šios gairės buvo pavadintos Bendradarbiavimo ir vertinimo mechanizmu (CVM). 2012 m. liepos 18 d. CVM pranešime, skirtame  penkeriems pažangos Bulgarijoje metams apžvelgti, teigiama, kad per šį laikotarpį buvo momentų, kai ši pažanga buvo sustojusi, tačiau Europos Komisija, kuri ir inicijavo CVM atsiradimą, pripažino, kad CVM padarė didžiausią įtaką reformoms Bulgarijoje. Iš kitos pusės, pranešime pabrėžiama, jog CVM neturėjo tikslo, kad Bulgarija pasiektų aukštesnius standartus nei  kitos šalys narės. Visgi CVM apžvalginiame dokumente apgailestaujama, kad svarbių priemonių Bulgarijoje buvo imtasi daugiausia dėl išorės spaudimo, o ne dėl to, kad šalis norėtų pati iš vidaus keistis. Net 96 proc. bulgarų 2012 m. gegužę atliktame „Eurobarometro“ tyrime sutiko, kad korupcija ir organizuotas nusikalstamumas yra didžiausios Bulgarijos bėdos. Manančių, kad ne mažesnė šalies problema yra teisinės sistemos trūkumai, buvo 92 proc. Įdomiausia tai, kad net 76 proc. apklaustųjų pagrindinį vaidmenį kovai su Bulgarijos problemomis suteiktų būtent ne kam kitam, o Europos Sąjungai. Taigi kokios pagrindinės Bulgarijos vidaus problemos?

    Teisinės sistemos trukdžiai

    Kaip ir daugelis nedemokratinėse sąjungose buvusių ar prie jų prišlietų valstybių, Bulgarija susidūrė su tokiomis teisinės sistemos problemomis, kaip  teismų neefektyvumas, skaidrumo ir atsakomybės stoka priimant sprendimus, ypač susijusius su aukščiausio lygio korupcija, teisėjų kvalifikacijos trūkumai ir neadekvatus darbo krūvis aukštesnės instancijos teismuose. Pavyzdžiui, Sofijos (Bulgarijos sostinės) miesto teisme darbo apimtis yra aštuonis kartus didesnė nei kituose pirmos instancijos teismuose, o situacija Sofijos regioniniame teisme dar prastesnė. Tokia padėtis neigiamai veikia teismų priimamų sprendimų kokybę, mat daugelis teisėjų tampa techniniais darbuotojais, kuriems tiesiog privalu atlikti darbą. Kiti Bulgarijos teisinės sistemos trūkumai susiję su Aukščiausios teismų tarybos (SJC) veikla. 2011 m. du jos nariai  net atsistatydino, nusivylę pokyčių SJC stoka. 2012 m. Teisingumo ministerija ėmėsi šios svarbios institucijos reformų, netgi planavo 2012 m. rudenį surengti tiesioginius rinkimus į SJC, tačiau to padaryti Bulgarijai nepavyko.

    Organizuotas nusikalstamumas

    Europolas, ES kriminalinės žvalgybos agentūra, įsitikinusi, kad organizuotas nusikalstamumas Bulgarijoje yra unikalus reiškinys, neigiamai veikiantis ne tik politinius procesus ir valstybės institucijas, bet ir valstybės ekonomiką. Demokratijos studijų centro Sofijoje duomenimis, 2010–2011 m. dvylika pagrindinių nusikalstamų veiklų Bulgarijoje sukūrė 1,8 mlrd. eurų, arba 4,8 proc., šalies BVP. Naivu tikėtis, kad šie pinigai pateko į Bulgarijos nacionalinį biudžetą,  nepaisant to, kad nuo 2010 m. Bulgarija ryžtingai ėmėsi kovos prieš organizuotą nusikalstamumą. Buvo sukurtos specialios tyrimų grupės, sustiprintas policijos darbas, netgi pradėjo veikti specialus teismas. Beje, jam buvo leista tirti tik labai mažą dalį bylų ir tai nesusijusių su korupcija. O, kaip žinia, korupcijos ir organizuoto nusikalstamumo ryšys beveik visada yra tiesioginis! Tad nepaisant nuo 2010 m. įgyvendinamų reformų, rezultatai kuklūs: tik keli organizuoto nusikalstamumo atvejai sulaukė bausmių. Dar prastesni rezultatai dėl užsakomų žmogžudysčių ištyrimo: pasirodo, nuo 2006 m. iš 33 užfiksuotų atvejų prasidėjo tik keturi teismo procesai.

    Kova su korupcija

    Nuo 2007 m. Bulgarija ėmėsi pastebimų pokyčių kovai su korupcija: sukūrė administracinę struktūrą, vertinimo kriterijus ir netgi buvo imtasi teisminių priemonių. 2012 m. Bulgarija sukūrė specialią grupę kovai su aukščiausio lygio korupcija, tarp jų ir dėl ES fondų netinkamo panaudojimo. Dėl to padidėjo tiriamų atvejų teismams, tačiau jie nebuvo iš tų svarbiausiųjų, kurių reiktų tikrai imtis. Remiantis CVM pranešimu, nuo 2011 m. liepos teismuose nuosprendžio sulaukė tik penki atvejai, du iš jų galutinio. Šie du sprendimai buvo paskelbti buvusiam parlamento nariui ir valstybinės įmonės direktoriui, tačiau vienam iš jų nuosprendžio vykdymas buvo atidėtas. Per tą patį laikotarpį dešimties įtariamų aukščiausio lygio politikų, tarp jų ir buvusių ministrų, bylos buvo nutrauktos. 2012 m. liepos mėnesio „Eurobarometro“ tyrimas parodė, kad net 68 proc. bulgarų buvo įsitikinę, jog nuo 2007 m. korupcijos lygis šalyje išliko nepakitęs ar net padėtis suprastėjo. Nevyriausybinės organizacijos „Transparency International“ kasmet skelbiamas korupcijos suvokimo indeksas Bulgarijai niekad nebuvo dėkingas, tad 2012 m. – ne išimtis. Šalis tarp 176 pasaulio šalių buvo 75 ir surinko 41 balą (0 balų reiškia, kad šalis labai korumpuota, o 100 balų – visiškai nekorumpuota).

    Apžvelgus pagrindines Bulgarijos problemas, dėl kurių šalis negali prisijungti prie Šengeno erdvės, akivaizdu, kad Bulgarijai būtina stiprinti reformų įgyvendinimą, ypač teisinėje srityje, taip pat joje būtina aiškesnė bendra valdžios strategija ir palaikymas.

    Rumunija

    Rumunija, kaip ir Bulgarija, į nesenus savo istorijos puslapius yra įsirašiusi komunizmo vardą, tad patirtis ir bėdos, su kuriomis susidūrė demokratijos keliu nusprendusios žengti kaimynės, yra gana panašios. Todėl ir 2013 m. sausio 30 d. CVM pranešime, kuriuo remiantis Europos Komisija įvertino Rumunijos pažangą per penkerius su puse metų nuo įstojimo į ES, akivaizdu, kad šalies problemos panašios į Bulgarijos: teisinės sistemos spragos ir didžiulio masto korupcija. Visgi Europos Komisija pažymėjo, kad  Rumunija padarė nemažą pažangą įtvirtinant šalyje pagarbią Konstitucinio Teismo ir Konstitucijos vietą, taip pat skiriant naują ombudsmeną (Seimo kontrolierių ekvivalentą). Tačiau CVM pranešime vis atkreipiamas dėmesys į tai, kad įtakos tolesnei Rumunijos pažangai turės naujų politinių jėgų balansas, atsiradęs po 2012 m. gruodį vykusių parlamento rinkimų.

    Politinės peripetijos Rumunijoje

    Politinė situacija Rumunijoje nebūtų tiek įdomi, jei ji neturėtų įtakos Rumunijos pažangai. Šalyje svarbios dvi politinės figūros – prezidentas Traian Basescu ir premjeras Viktoras Ponta – švelniai tariant, nemėgsta vienas kito. V. Ponta, keturiasdešimtmetis politikas, nuo 2012 m. balandžio, pareiškus nepasitikėjimą prieš tai buvusiam ministrui pirmininkui Michai Ungureanu, tapo Rumunijos premjeru. Per 2012 m. gruodį vykusius Parlamento rinkimus V. Ponta iš naujo gavo įgaliojimus premjerauti. V. Ponta išgarsėjo ne tik savo daktaro disertacijos plagiatu, bet ir tuo, kad ėmė smarkiai kištis į valstybinių institucijų, ypač Rumunijos radijo ir televizijos, veiklą. Su prezidentu T. Basescu nesantaikos židinys išsiliepsnojo, kai 2012 m. viduryje V. Ponta inicijavo referendumą dėl prezidento apkaltos. Visgi referendumas buvo paskelbtas neįvykusiu, ir T. Basescu liko prezidento poste, tačiau apkaltos procesas nebuvo pirmasis atvejis šio politiko istorijoje. 2007 m. dėl korupcijos ir nepagarbos Konstitucijai apkaltintas ir referendumu viešai savo piliečių pasitikėjimo sulaukęs, T. Basescu liko Rumunijos prezidento poste. T. Basescu, buvęs komunistų partijos narys, vėliau Bukarešto meras, į save dėmesį atkreipė dėl ryšių su kontroversiškai vertinamais asmenimis. Dėmesio sulaukė ir tai, kad T. Basescu vienus aukščiausio lygio politikus kritikavo dėl korupcijos skandalų, kitų tarsi nematydavo. Pavyzdžiui, 2009 m. korupcija kaltinama Demokratų partijos (jos nariu buvo ir prezidentas) ministrė Monika Ridzi nesulaukė prezidento kritikos, o kitų partijų ministrai, siejami su korupcija, buvo beveik sumalti į miltus. Skandalų šleifas aplink T. Basescu velkasi ir dėl politiškai nekorektiškų jo kalbų, kaip antai „Rumunijos mokyklos gamina idiotus“ arba „Mes esame antrarūšė šalis, jeigu imame paskolas, kad sumokėtume pensijas“. Tokia politinė atmosfera tikrai nepridėjo Rumunijai dividendų, nors galėjo duoti pavyzdį kitų, probleminių sričių atstovams.

    Teisinės sistemos spragos ir korupcija

    CVM pranešime reiškiami nuogąstavimai dėl Rumunijos teismų nepriklausomumo, mat Europos Komisija yra gavusi keletą raportų, kuriuose užfiksuotas spaudimas teisėjams dėl vykdomų teismo procesų, ypač bylose, susijusiose su aukščiausio lygio politikų korupciniais ryšiais. CVM pripažįsta, kad Rumunijoje sukurti kovos su korupcija mechanizmai, kaip antai Nacionalinė skaidrumo agentūra, neturi didelių svertų kovai prieš išsikerojusią aukščiausio lygio korupciją, nes tik 5 proc. šios agentūros pranešimų sėkmingai pasiekia teismus. Ir nors V. Ponta naujasis kabinetas deklaruoja kovą su korupcija, bent dviem jo kabineto nariams yra pareikšti kaltinimai dėl korupcijos ir jie nėra dėl to atsistatydinę. Tiesa, 2013 m. pradžioje Rumunijos parlamentas priėmė pataisas, palengvinančias parlamentarų, tarp jų ir ministrų, imunitetų panaikinimo procedūrą, tačiau čia vis dar nemažai teisinių kazusų.

    Rumunijoje, kaip ir Bulgarijoje, korupcijos suvokimo indeksas yra pats didžiausias visoje Europos Sąjungoje. Pagal 2012 m. korupcijos suvokimo indeksą Rumunija buvo 66 iš 176 valstybių ir surinko 44 balus (kai 0 reiškia daug korupcijos, o 100 – jokios). Todėl ir CVM pranešime pabrėžiama, kad Rumunijos laimėjimai kovojant su aukščiausio lygio korupcija visiškai nepastebimi, kai kalbama apie neskaidrius viešuosius pirkimus ar pinigų švaistymą, mat bausmės už tokius nusikaltimus yra per mažos, be to, nenumatytos už jau įvykdytus neskaidrius projektus. Taigi Europos Komisija rekomenduoja Rumunijai nestabdyti pradėtų reformų teisinėje, skaidrumo ir kovos su korupcija srityse ir tiki naujos V. Ponta vyriausybės galimybėmis šias reformas tinkamai įgyvendinti.

    Išvados

    Norint, kad Bulgarija ir Rumunija įsilietų į Šengeno erdvę, būtinas vienbalsis 26 narių pritarimas. Kad taip įvyktų, privalomos reformos šių dviejų šalių viduje. Kaip parodė Europos Komisijos užsakymu atlikta analizė, Bulgarija ir Rumunija vis dar išgyvena ne pačius geriausius demokratinėms reformoms laikus. Teisinės sistemos spragos, korupcija, organizuotas nusikalstamumas ir politinės peripetijos neleidžia šalims stovėti greta kitų ES naujokių. O ir Vakarų šalys, kurios dažnai taria „ne“ Bulgarijos ir Rumunijos narystei Šengene, turi papildomų ekonominių ir socialinių motyvų, kodėl „taip nemyli“ šių dviejų valstybių: tai baimė dėl didžiulio imigrantų antplūdžio, įžūlaus jų naudojimosi solidžiomis socialinėmis išmokomis ir nedarbo išaugimo. Juk Šengeno erdvės šalys pastaruoju metu išgyvena ne pačius geriausius savo laikus!

    Visgi Šengeno erdvė nėra vien erdvė, kur piliečiai, prekės ir paslaugos laisvai keliauja vieni pas kitus. Priklausymas Šengeno erdvei yra sudėtinė narystės ES dalis, tai tos pačios taisyklės ir panašios vertybės. Galbūt tai suprasdamas ir Rumunijos prezidentas T. Basescu primygtinai deklaruoja, kad „Rumunijos pagrindinis tikslas yra įstoti į Šengeno zoną, ir jokios aukos nebus per didelės, kad tai įvyktų, net ir paaukoti šalies korumpuotieji!“. ■

  • ATGAL
    Ar sklaidosi krizės smogas virš Slovėnijos?
    PIRMYN
    Energetinio saugumo problemos Baltijos jūros regione: ar bus pasiektas proveržis Lieetuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.