Būsto atnaujinimas: “Lazda” geriau už “meduolį” | Apžvalga

Regionai

  • Būsto atnaujinimas: "Lazda" geriau už "meduolį"

  • Data: 2013-10-14
    Autorius: Aleksandras Graželis

    Agnės Pečaitės-Stankevičienės piešinys

    Nors Lietuva giriama ir apdovanojama už Andriaus Kubiliaus vyriausybės veiksmus suvaldant finansų ir ūkio krizės pasekmes, sutikime, kad galėtume dar labiau girtis ir būti giriami, jei būtų pajudėjusi būsto atnaujinimo programa. Pripažįstant tai kaip didelę ankstesnės Vyriausybės nesėkmę, kurios negalėtume pagrįsti jokiomis force majeure, dabar lieka tik stebėti, kaip tvarkysis dabartinė Vyriausybė. Šia tema domisi ir „Apžvalga“, nes dar 2009 metų gruodžio mėnesio numeryje apžvelgėme Lietuvos pramonininkų konfederacijos ir Europos Parlamento nario Algirdo Saudargo surengtą diskusiją „Pastatų energetinis efektyvumas“. Tada rašinį pavadinome  ,,Ar patiks lietuviams JESSICA?“.

    Trumpas būsto atnaujinimo istorijos kursas

    Laikas labai greitai įveikė pagal sovietinius standartus pastatytus daugiabučius namus. Jie ne tik „apšepo“, bet, svarbiausia, tapo per brangūs juose gyventi. Nuolat didėjant šilumos kainai, didelei daliai tokių namų gyventojų valstybė priversta kompensuoti dalį šilumos išlaidų. Šiam tikslui per metus skiriama apie 170 milijonų litų. Galima pasvajoti, kaip gražu būtų „apšepėlių“ vietoje pastatyti naujoviškus namus ir perkelti gyventojus į juos. Tačiau tikrovė daug proziškesnė – sovietinės okupacijos metais statytuose daugiabučiuose, kurių yra apie 24000, teks gyventi dar kelioms lietuvių kartoms. Gyventi, kasmet kuo daugiau namų atnaujinant – apšiltinant sienas, stogus, keičiant langus, duris, įstiklinant balkonus, ir taip  pagerinant namų šilumines savybes ir išvaizdą. Tačiau vien tokio atnaujinimo maža. Apšiltinto namo privalumais gyventojai galės pasinaudoti tik tinkamai sutvarkę namo šilumos punktą ir vamzdynus ir, svarbiausia, kiekviename bute įrengę šilumos reguliavimo ir apskaitos prietaisus.

    Daugiabučius namus (dažniausiai namų šilumos punktus) pradėjome atnaujinti 1993 metais, tačiau tik 2004 metų pabaigoje Vyriausybė patvirtino ilgalaikę, iki 2020 metų truksiančią Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programą. Programos įgyvendinimo pradžia sparta nepasižymėjo: 2005–2008 metais buvo atnaujinta tik apie 200 namų, žmonių neviliojo valstybės biudžeto teikiama 30 proc. dydžio parama. Tik 2008 metais, padidinus paramos dydį iki 50 proc., gyventojai aktyviau ėmė rengti atnaujinimo projektus, tačiau procesą labai greitai sustabdė finansų ir ūkio krizė.

    2009 metų pradžioje A.Kubiliaus vyriausybė priėmė sprendimą būsto atnaujinimo finansavimui taikyti Bendros Europos paramos tvarioms investicijoms į miestų teritorijas iniciatyvą JESSICA (angl. Joint European Support for Sustainable Investment in City Areas), pagal kurią Europos investicinio banko administruojamas JESSICA fondas teikė lengvatinius kreditus daugiabučių namų atnaujinimo projektams įgyvendinti ir kredito palūkanų subsidijoms mokėti. Deja, JESSICA lietuviams nepatiko. Priežasčių ne viena – tai ir dėl krizės padidėjęs nedarbas ir žmonių baimė imti banke ilgalaikę paskolą, o svarbiausia – ar galima suvilioti lietuvį tris kartus (iki 15 proc.) sumažėjusiu „meduoliu“ (paramos atnaujinimui dydžiu), palyginti su tuo (50 proc.), kurį gavo jo kaimynas? Niekaip. Dar viena labai svarbi priežastis buvo ta, kad butų savininkai, gaunantys kompensaciją šildymo išlaidoms, nenorėjo atnaujinti būsto. Visa tai neteikė vilčių, kad būstas bus sėkmingai atnaujinamas, ką mes visi ir matėme 2010–2012 metais. Vyriausybė ir Aplinkos ministerija stengėsi, norėdamos namų atnaujinimo procesą išjudinti, bet daliniai ir nereikšmingi programos pakeitimai negelbėjo.

    Sunku suprasti ir pateisinti tuomečių būsto atnaujinimo vadovų aklą norą tęsti negyvybingą modelį, neieškant radikalaus sprendimo jį pakeisti. O tokių pasiūlymų būta nemažai. Rimčiausia alternatyva JESSICA modeliui buvo 2009 metais viešai paskelbtas dr. Raimondo Kuodžio pasiūlymas daugiabučius namus atnaujinti valstybės lėšomis, kurios valstybei sugrįžtų mokėjimų už sutaupytą šilumą pavidalu (buto savininkas mokėtų tiek pat, kiek mokėjo iki atnaujinimo, kol nepadengtų atnaujinimo sąnaudų).  R. Kuodžio siūlytas modelis atnaujinimui taikyti tam tikrą vyriausybinę prievartą (neprašyti gyventojų sutikimo) rėmėsi prielaida, kad netaupus šilumos vartojimas daro neigiamą poveikį valstybės ūkiui. R Kuodis pabrėžė dar vieną krizės laikotarpiu svarbų aspektą – garantuotai prasidėsiantis būsto atnaujinimas suteiktų apie 100000 darbo vietų statybos įmonėse. Gaila, bet R. Kuodžio pasiūlymas buvo atmestas, todėl būsto atnaujinimui pagal JESSICA modelį nepasiekus didžiulio masto, daug statybos įmonių bankrutavo.

    Buvo siūlomas ir kitas, Vokietijoje sėkmingai naudojamas būdas, kai namus atnaujina energetinių paslaugų bendrovės, atnaujinimo sąnaudas atsiimdamos lėšomis už sutaupytą energiją. Gyventojui už atnaujinimo darbus mokėti nereikia, tačiau už šilumą senąją kaina jis moka tol, kol bendrovė atsiima visas savo investuotas lėšas ir tam tikrą pelną.

    Buvęs aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas kadencijos pabaigoje teisinosi, kad Vyriausybė siekė visais būdais būsto atnaujinimą spartinti: „Buvo siūloma taikyti įvairių papildomų priemonių (maksimalaus šilumos suvartojimo namui nustatymas, kaupiamojo fondo pastatų atstatymui į projektinę būklę privalomasis įvedimas, socialinių kompensacijų už šildymą pakeitimas praėjus tam tikram pereinamajam laikotarpiui ir kitos), tačiau matydama, kokias pasekmes ekonominė krizė sukėlė žmonėms (sumažėjusios pensijos, atlyginimai ir t.t.), Vyriausybė nutarė nekeisti savanoriško renovacijos modelio, kuris buvo patvirtintas dar 2004 metais“ . Kitas jo pasiteisinimas:  ,,Dar vienas kliuvinys – gaunančių neribotą kompensaciją už šildymą socialiai remtinų žmonių nenoras dalyvauti renovacijos procese, nors JESSICA programa bei kiti Vyriausybės priimti teisės aktai numato tokiems žmonėms šimtaprocentinę visų renovacijos išlaidų ir su tuo susijusių banko paskolų kompensavimą“.

    „Lazda“ nenorintiems „meduolio“

    Atsitiko taip, kaip sakoma,– ilgai iešmą bedrožiant, šuo kepsnį nuneš. JESSICA modelį bedailinant, atėjo Seimo rinkimai. Naujoji valdančioji koalicija surado silpniausią grandį JESSICA sukausčiusioje grandinėje ir ją nukirto – pasipriešinimą butų savininkų, gaunančių kompensacijas už šildymą. Tai, ko nedrįso pajudinti ministras Gediminas Kazlauskas per trejus metus, ministras Valentinas Mazuronis teisės aktų pakeitimu sutvarkė per pusmetį. Jam tai atlikti buvo lengviau, nes rinkimus laimėjusios kairiosios partijos rinkimų agitacijoje deklaravo savo rūpestį „paprastu“ žmogumi. Žinodami, kad „paprastas“ žmogus ant jų niekados nesupyks, jie tuo ir pasinaudojo, kurdami vadinamąjį naująjį būsto atnaujinimo modelį. Grasinimas iš butų savininkų atimti šildymo išlaidų kompensaciją, jei jie nepritartų daugiabučio namo atnaujinimui, suveikė stebuklingai – namų atnaujinimo investicijų planams pritarti reikalinga balsų dauguma dabar surenkama be vargo. Pasirodė, kad tiems asmenims „meduolio“ – 100 proc. apmokamų atnaujinimo išlaidų,  nepakako – prireikė ir „lazdos“.

    „Naujuoju“ vadinamas namų atnaujinimo programos modelis iš tikrųjų yra ta pati iki šiol veikianti, tik patobulinta JESSICA (jos veiklą planuojama tęsti iki 2020 metų). Be minėtos „lazdos“,  yra kitas gyventojams palankus pakeitimas – kreditą namo atnaujinimui ims ne buto savininkas, o savivaldybės parinkta atnaujinimą administruosianti  įstaiga. Maksimalus paramos dydis Klimato kaitos specialiosios programos lėšomis padidintas iki 40 proc., išlaidos už atnaujinimo darbus bus grąžinamos bendra komunalinių mokesčių surinkimo tvarka tol, kol jas padengs lėšos už sutaupytą šilumą. Tai gali trukti iki 20 metų, bet butų savininkai gali skolą grąžinti ir anksčiau.

    Šiais pakeitimais visų pirma siekiama paspartinti atnaujinimą tų namų, kuriuos prižiūri savivaldybių paskirtos administruojančios įmonės. Priežastys paprastos – administratorių prižiūrimuose namuose šilumos vartojama daug daugiau nei bendrijų prižiūrimuose; būtent bendrijos, o ne administratoriai atnaujino didesniąją dalį Lietuvoje iki šiol atnaujintų daugiabučių namų. Suprantama, naujuoju modeliu gali naudotis ir daugiabučių namų savininkų bendrijos, joms teikiama tokio paties dydžio parama.

    Būsto atnaujinimas ir ES direktyva

    Lietuvos valstybinės valdžios institucijos iki 2014 metų birželio mėnesio privalo atlikti svarbų ir nelengvą darbą – į nacionalinę teisę perkelti 2012 metų rudenį priimtą Europos Parlamento ir Europos Tarybos direktyvą 2012/27/ES  dėl energijos vartojimo efektyvumo. Direktyvoje yra daug įpareigojimų efektyviau vartoti energiją, čia atkreipiame dėmesį tik į vieną, susijusį su būsto atnaujinimu. Direktyvoje reikalaujama iki 2016 metų gruodžio 31 d. įgyvendinti vartotojams labai reikalingą dalyką – daugiabučiuose namuose įrengti individualią šilumos apskaitą. Šis reikalavimas sutampa su Aplinkos ministerijos skelbiamu plataus masto būsto atnaujinimu. Dabartiniame etape ketinama atnaujinti 500 namų, antrajame etape (2015 metais) – 830 namų. Atsižvelgiant į tai, būtina kuo greičiau įteisinti privalomą individualios šilumos apskaitos įrengimą atnaujinamuose namuose. Valstybė, teikdama nemažą paramą butų savininkams, privalo pareikalauti įrengti daugiabučiuose namuose šią energinio efektyvumo priemonę.

    Reikia pripažinti, kad šios direktyvos įgyvendinimas gali sulaukti didelio šilumos tiekėjų pasipriešinimo. Neįtikėtina, bet nesename, 2011 metų,  Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos leidinio „Šilumos vartotojo vadovas“ I priede  teigiama: „Yra neįmanoma šilumos apskaitos prietaisus įrengti senų, iki 1997 m. statytų daugiabučių gyvenamųjų namų butuose, neatliekant viso namo renovavimo ir inžinerinių sistemų modernizavimo darbų (nepakeičiant vienvamzdės arba dvivamzdės šildymo sistemos į šiuolaikišką kolektorinę). Nėra ne tik techninių, bet ir teorinių galimybių prie senos šildymo sistemos prijungti apskaitos prietaisų, kurie apskaičiuotų kiekviename tokio daugiabučio gyvenamojo namo bute suvartotą šilumos kiekį“. Neįtikėtina todėl, kad, nepaisant tokių „žiaurių“ šilumos tiekėjų teiginių, daugybėje atnaujintų namų jau prieš keletą metų buvo įrengtos individualios šilumos apskaitos sistemos. Įrengtos būtent vienvamzdėse ir dvivamzdėse šildymo sistemose, panaudojant šilumos daliklius, o Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija net 2005 metais patvirtino šilumos šildymui paskirstymo dalikliais metodą Nr. 6. Atsiskaitymas pagal jį už individualiai suvartotą šilumą nesukėlė jokių rimtesnių nesutarimų nei tarp name gyvenančių kaimynų, nei su šilumos tiekėjais.

    Valstybės kontrolė, 2010 metais atlikusi daugiabučių namų atnaujinimo auditą, savo ataskaitoje rekomendavo Vyriausybei „užtikrinti, kad individualių šilumos reguliavimo ir suvartotos šilumos apskaitos sistemų (dalikliai ar kita) įrengimas visuose daugiabučiuose namuose būtų prioritetine daugiabučių namų modernizavimo priemone“. Valstybės kontrolės nuomone, „įdiegus šią priemonę, gyventojams būtų lengviau apsispręsti dėl kitų energiją taupančių priemonių ir įvertinti kompleksiškai įvykdyto atnaujinimo (modernizavimo) projekto rezultatą, būtų galima apsaugoti vartotojus nuo nepagrįstos perteklinės šilumos tiekimo šilumos tiekėjų iniciatyva“. Verta prisiminti Vilniuje 2011 metų lapkritį nutikusią 507 namų peršildymo istoriją, po kurios Respublikos Prezidentė teikė Šilumos ūkio įstatymo pataisą, uždraudusią naudoti namų šilumos punktuose nuotolinio šildymo sistemų reguliatorius „Rubisafe“. Šilumos tiekėjai teigė siekiantys techninės pažangos – tačiau tokius prietaisus galima montuoti tik namuose, turinčiuose individualų šilumos reguliavimą ir apskaitą. Kitaip „techninė pažanga“ pavirsta buto savininkui 6 procentais padidėjusia mėnesine sąskaita už kiekvieną peršildymo laipsnį.

    Į atnaujintų, bet neturinčių individualios šilumos apskaitos namų peršildymo pavojų turėtų atkreipti dėmesį ir socialinę paramą teikiančios institucijos. Galima suvartoti didžiulį kiekį šilumos ir tokiame name (rūkyti plačiai atvėrus langus ar balkone žiemą auginti palmes), jei nori gauti šildymo išlaidų kompensaciją. Tuo tarpu informacija apie buto individualiai suvartotą šilumą nuo tokių veiklų apsaugotų.

    Bus geriau ar kaip visada?

    Kiekvienas valstybėje naujai pradedamas dalykas susilaukia įvairių vertinimų. Ne tik vertinimų – į projektus, remiamus Europos Sąjungos ar valstybės biudžeto lėšomis, nusitaiko lengvo uždarbio mėgėjai. Kuo daugiau valstybė teikia paramos, tuo labiau stengiamasi dalį jos nugriebti. Jau tada, kai buvo tobulinamas ankstesnis JESSICA modelis, pastebėta, kad namų atnaujinimo techninių projektų kaina gerokai padidėjo tada, kai jų parengimo lėšas pradėjo kompensuoti valstybė. Atnaujinimą prižiūrinčios institucijos nesugebėjo pasiekti, kad būtų  maksimaliai taikomi tipiniai projektai, nors parengė jų daug. Techniniu ir finansiniu absurdu galima vadinti situaciją, kai kiekvienam namui rengiamas atskiras projektas, nors daugiabučių namų tipų skaičius yra ribotas.

    Analogiška situacija ir su rengiamais daugiabučių namų atnaujinimo energiniais auditais ir investiciniais planais. Jie sudaromi vadovaujantis buto savininkui nelabai suprantamais „skaičiuojamaisiais“ dydžiais, tuo tarpu juose naudojami faktiniai dydžiai dažnai neatitinka tikrovės – kalbame ne tik apie per šildymo sezoną suvartojamos šilumos kiekį ar vidutinę patalpų temperatūrą, bet ir apie netiksliai suskaičiuotus pakeistus langus. Įdomiausia tai, kad techninio projekto rengėjams investicijų plano „sudėtingi“ skaičiavimai nebus reikalingi – jie pritaikys kataloguose nurodytas tipines detales. Investiciniuose planuose gerokai padidintos atnaujinimo sąnaudos butų savininkus labiau gąsdina, nei įtikina atnaujinimo nauda. Iš tikrųjų, sprendimui dėl namo atnaujinimo priimti butų savininkams užtektų žinoti tik keletą skaičių – kiek namas suvartoja per metus šilumos ir kiek jos suvartotų jį atnaujinus. Jei užmokesčio už šių kiekių skirtumą dydis per 15–20 metų padengs atnaujinimo darbų sąnaudas, namą atnaujinti verta.

    „Popierinių“ darbų supaprastinimas taupytų valstybės lėšas. O kaip taupyti butų savininkų lėšas? Atnaujinant daugiabučių namų savininkų bendrijų prižiūrimus namus bendrus savininkų interesus įnirtingai gina išrinktieji bendrijų pirmininkai. Tuo tarpu atnaujinant savivaldybės paskirtų administratorių prižiūrimus namus tą veiklą vykdyti paskirtas valdininkas vargu ar sugebės (ir norės) taip elgtis. Valstybės paramos daugiabučiams namams modernizuoti teikimo ir investicijų projektų energinio efektyvumo nustatymo taisyklėse numatyta galimybė savo interesus ginti ir „neorganizuotų“ namų gyventojams tokiu būdu: „butų ir kitų patalpų savininkai išrenka įgaliotąjį atstovą (atstovus) investicijų projekto įgyvendinimo priežiūrai vykdyti (toliau vadinama – įgaliotasis atstovas). Įgaliotasis atstovas teikia pasiūlymus rengiant investicijų projektą, dalyvauja projektavimo ir rangos darbų pirkimo komisijose priimant rangovo atliktus darbus, atlieka butų ir kitų patalpų savininkų pavestas kitas funkcijas, susijusias su investicijų projekto įgyvendinimu. Įgaliotojo atstovo teisės ir pareigos nustatomos butų ir kitų patalpų savininkų susirinkime“.

    Norisi paklausti – ar pavyks atnaujinamų namų butų savininkams tokį veiksmą padaryti, ar viskas baigsis garsiu dantų griežimu, kai jie pasijus apgauti? ■

  • ATGAL
    Apie pokario kovas Pasvalio krašte
    PIRMYN
    Vilnius - nei "veža" nei skrenda, bet skęsta
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.