Įžvalgos

  • Būtini kompleksiniai pabėgėlių krizės sprendimai

  • Data: 2015-11-08
    Autorius: Simonas KLIMANSKIS

    Europa išgyvena didžiausią pabėgėlių krizę nuo Antrojo pasaulinio karo. Didėjantys žmonių srautai tapo nekontroliuojamu stichiniu procesu ir rodo, jog Europos Sąjungai (ES) teks priimti daugiau migrantų negu planuota. Viešajame diskurse ši problema ima užgožti situacijos Ukrainoje ar Graikijos skolos krizės klausimus. Daugiausia diskusijų ir nesutarimų kelia pabėgėlių krizės sprendimo klausimai.

    Migrantai perkeliami į Maltiečių patrulinį katerį

    ES šalys jau yra sutarusios, kaip paskirstyti 40 tūkst. pabėgėlių, pasiekusių Italiją ir Graikiją. Pagal naują planą nutarta paskirstyti dar 120 tūkst. pabėgėlių. Iš viso Lietuvai per dvejus metus teks priimti 1105 pabėgėlius. Už kiekvieną priimtą pabėgėlį šalis gaus 6000 eurų vienkartinę išmoką. Europos Komisijos (toliau –Komisija) pasiūlytame plane yra numatytas privalomas ir nuolatinis kvotų paskirstymo mechanizmas. Tai reiškia, kad šalys turėtų priimti pabėgėlių tiek, kiek yra pagal kiekvienai iš jų Komisijos nustatytą kvotą. Kvotos būtų peržiūrimos kas ketvirtį.

    Būtent dėl kvotų mechanizmo išsiskiria šalių pozicijos. Akivaizdžiausias to įrodymas – Vidaus reikalų ministrų tarybos balsavimas dėl Komisijos pasiūlytų kvotų. Pietinės ir Vakarų Europos šalys, tiesiogiai susiduriančios su pabėgėlių antplūdžiu, palaiko Komisijos siūlomą mechanizmą. Tokią poziciją galima paaiškinti tuo, jog šioms šalims tenka didžiausia našta, priimant pabėgėlius, nagrinėjant jų prieglobsčio prašymus, juos integruojant. Tuo tarpu Vidurio ir Rytų Europos šalys, tokios kaip Rumunija, Vengrija, Čekija, Slovakija, Lenkija, taip pat Baltijos šalys nepritaria privalomam kvotų mechanizmui, bet solidarizuodamosi yra pasirengusios savanoriškai priimti pabėgėlius. Kalbama ir apie kultūriškai artimus migrantus. Pavyzdžiui, Lenkija anksčiau yra pareiškusi, kad priims 60 krikščionių šeimų iš Sirijos, kurios yra persekiojamos dėl išpažįstamos religijos. Šios šalys nėra taip ekonomiškai išsivysčiusios kaip senosios ES narės, todėl jų galimybės integruoti pabėgėlius mažesnės. Taip pat jos, priimant pabėgėlius, turi mažiau patirties nei Austrija, Vokietija ar Švedija, kurioms Antrojo pasaulinio karo metais yra tekę priimti pabėgėlius iš Rytų Europos. Minėtų Vidurio ir Rytų Europos šalių atstovai taip pat ragina ES ieškoti ilgalaikių problemos sprendimo būdų. Svarbus veiksnys, politikams sprendžiant dėl pabėgėlių priėmimo, yra ir visuomenės požiūris, reakcija į tai, į kurią daugiau mažiau atsižvelgiama.

    Balsavimo metu visos šalys, rodydamos solidarumą ir supratingumą, sprendžiant problemą bei atsižvelgdamos į tai, kad Komisijos siūlomi pabėgėlių skaičiai yra priimtini, pritarė paskirstymo mechanizmui, išskyrus tas, kurios aktyviausiai priešinosi kvotoms, t. y. Rumunija, Vengrija, Čekija ir Slovakija, o Suomija susilaikė. Tačiau tai, kaip teigė Lietuvos vidaus reikalų ministras  Saulius Skvernelis, buvo jų nuomonės išraiška, jog nesutinka su tokiu sprendimu, bet jo įgyvendinime dalyvaus. Tik viena Slovakija kol kas pareiškė, kad neketina vykdyti tokio sprendimo.

    Šioje vietoje labai svarbu, kad anksčiau buvo susitarta dėl objektyvių kriterijų, kuriais remiantis, bus skirstomi pabėgėliai. Tai yra šalies BVP dydis ir gyventojų skaičius. Tokia formulė nediskriminuoja nė vienos šalies narės, priešingai nei pirminis Komisijos siūlymas, kada, pavyzdžiui, Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims buvo siūlyta santykinai daugiau pabėgėlių nei kitoms, didesnėms narėms.

    Būtina kovoti ne tik su problemos pasekmėmis, bet ir su priežastimis

    Tačiau vien tai, kad sprendimas dėl pabėgėlių paskirstymo priimtas balsuojant, o ne vieningai, bendru sutarimu nėra gerai ir rodo konfrontaciją tarp valstybių. Ir tai kelia klausimų dėl ES gebėjimų efektyviai reaguoti į krizines situacijas. Toks kvotomis paremtas mechanizmas tėra laikinas ir problemos neišspręs. Tai veikiau kova su krizės pasekmėmis. Jeigu migrantų srautai nemažės, ateityje gali tekti perskirstyti dar daugiau atvykėlių. O tai kelia įtampas tarp valstybių ir visuomenės. Pavyzdžiui, Vengrija ėmė statyti sieną pasienyje su Serbija (nors toks žingsnis atrodo daugiau populistinis, orientuotas į premjero Viktoro Orbano partijos tikslus ir tikslinį elektoratą), Kroatija taip pat buvo uždariusi savo sieną su Serbija, bet po pastarosios ultimatumo vėl ją atidarė. Vokietija, kuri dar rugsėjo pradžioje teigė galėsianti priimti visus norinčius atvykti, matydama, kad fiziškai nebepajėgia susitvarkyti su atvykstančių migrantų srautu, laikinai įvedė sienos kontrolę, buvo stabdomi traukiniai. Austrija, Vengrija, Čekija, Slovakija, siekdamos suvaldyti migrantų srautus, taip pat atnaujino sienų kontrolę. Visa tai daro spaudimą pačiai Šengeno erdvei.

    Tai yra pasekmė ir to, kad dabartinė ES bendroji migracijos ir prieglobsčio politika praktiškai neveikia. Tokią politiką bandoma kurti nuo Amsterdamo sutarties įsigaliojimo 1999 m., tačiau šios pastangos nebuvo sėkmingos. Pagrindinės to priežastys – skirtingi valstybių narių požiūriai ir interesai šiuo klausimu. Ne visos šalys yra perkėlusios direktyvas dėl pabėgėlių. Todėl šiandien turime skirtingą prieglobsčio politiką, susipriešinimą tarp šalių – vienos šalys pabėgėlio statusą ir prieglobstį suteikia lengviau, kitos kaip galima labiau riboja tokias galimybes. Graikija lengvai praleidžia migrantus, kurie toliau keliauja į Europą. Pagal Dublino reglamentą Graikija yra pirmoji šalis, kurią migrantai pasiekia, privalo migrantus registruoti, nagrinėti jų prašymus, suteikti prieglobstį. Bet tiek Graikijos, tiek Italijos pabėgėlių centrai perpildyti, o tam, kad tinkamai vykdyti atranką ir perkėlimą pagal visus tarptautinius reikalavimus, reikia turėti efektyviai veikiančius tokius centrus, kur būtų galima nagrinėti atvykėlių paraiškas, užtikrinti duomenų perdavimą kitoms ES šalims ir sutikrinti juos su jų duomenų bazėmis bei priimti reikiamus sprendimus dėl prieglobsčio prašytojų. Todėl padėti turėtų ir kitos šalys narės.

    Svarbiu žingsniu galima laikyti ES išorės sienų valdymo agentūros „Frontex“ operacijų sustiprinimą. Išorės sienų apsauga ir su tuo susijusių veiksmų koordinavimas yra svarbu, norint tinkamai vykdyti bendrąją migracijos ir prieglobsčio politiką. Tačiau tam reikia išteklių, kurių iki šiol skiriama nepakankamai. Tą rodo ir skylėta pietinės išorinės ES sienos apsauga, per kurią pabėgėliai, pasirinkę rizikingą kelią jūra, neretai pakliūdami kontrabandininkams, be jokių dokumentų pasiekia ES.

    Todėl, sprendžiant migracijos krizę, būtina kovoti su problemos priežastimis, apie ką kalba ir Vidurio, ir Rytų Europos šalys. Rugsėjo 23 d. posėdžiavusi Europos Vadovų Taryba kaip tik patvirtino strategines kryptis, kur vieningai priimti sprendimai turi padėti suvaldyti pabėgėlių krizę. Konkrečiai kalbant apie numatytus prioritetus ir priemones, pirmiausia didelis dėmesys skiriamas ES išorinių sienų apsaugai. Siekiant stiprinti sienų kontrolę ir suvaldyti migrantų srautus, numatyta dar labiau išplėsti išorės sienų valdymo agentūros „Frontex“ įgaliojimus, vykdant grąžinimo operacijas, sustiprinti Europos prieglobsčio ir paramos biuro ir Europolo pajėgumus.

    Numatyta Graikijoje, Italijoje ir Vengrijoje įsteigti migrantų valdymo centrus, vadinamuosius karštuosius taškus, kur bus vykdoma pirminė atvykėlių registracija, atranka ir paskirstymas. Tam, kad būtų galima lengviau atskirti pabėgėlius, kurie bėga nuo karo, teroro ir persekiojimo, nuo ekonominių migrantų, ieškančių ekonominės gerovės, buvo patvirtintas saugių šalių sąrašas, į kurį įtraukta Serbija, Kosovas, Juodkalnija, Makedonija, Albanija, Bosnija ir Hercogovina, Turkija. Tai yra šalys, kuriose nevyksta kariniai veiksmai ir negresia pavojus žmonių gyvybei. Iš šių šalių atvykę pabėgėliai bus laikomi ekonominiais migrantais ir išsiunčiami atgal.

    Sutarta 1 mlrd. eurų skirti Jungtinių Tautų įkurtoms Sirijos pabėgėlių stovykloms Jordanijoje, Turkijoje ir Libane tam, kad būtų padidintos šių šalių galimybės priimti pabėgėlius, juos registruoti, suteikti reikiamą būstą ir užtikrinti jų orumą būtent kaimyninėse šalyse. Nes nuo karo bėgantys žmonės pirmiausia ieško saugumo ir tai dažniausiai daro savo kaimynystėje, kad, pavyzdžiui, pasikeitus padėčiai Sirijoje, jie galėtų greitai grįžti į savo namus.

    Dar iki 1 mlrd. eurų padidintas finansavimas Jungtinių Tautų maisto programai tam, kad būtų galima patenkinti regione esančių pabėgėlių poreikius. Numatytas ir 1,8 mlrd. Eur skubios pagalbos patikos fondo šiaurės Afrikai steigimas. Šios lėšos turi būti skirtos socialinės ir ekonominės padėties gerinimui Šiaurės Afrikoje, Somalio pusiasalyje, Sahelio ir Čado ežero regione, kas turėtų šalinti nelegalios migracijos priežastis.

    Galiausiai kalbama apie būtinybę didinti ES diplomatines pastangas konfliktų sureguliavimui Sirijoje ir Irake, prisidėti prie nacionalinės vienybės vyriausybės Libijoje sudarymo. Visgi čia nebus taip lengva. Pavyzdžiui, kalbant apie Siriją, tai daroma Jungtinių Tautų formate, tačiau pasiekti proveržį diplomatinėmis priemonėmis bus sudėtinga ir ypač po to, kai Rusija pradėjo didinti karinį aktyvumą Sirijoje. Tikėtina, kad tokiais žingsniais Rusija siekia išlaikyti savo įtaką šalyje, kur vyksta politinės transformacijos ir kuri jai yra strategiškai svarbi. Kita vertus, Rusija mėgina parodyti save kaip svarbią tarptautinę veikėją, pasirengusią apjungti bendradarbiavimą su Vakarais, kovojant su „Islamo valstybe“. Tačiau tuo pačiu Rusija siekia padėti ir jai palankiam Basharo al Assado režimui, kuris taip pat kovoja su „Islamo valstybe“ ir dalyvauja pilietiniame kare. Tai reiškia, kad Rusija, remdama B. Assado režimą, kovoja ir su nuosaikiąja Sirijos opozicija, kuri yra svarbi Vakarų atrama, siekiant konflikto sureguliavimo ir politinės transformacijos. Būtent dėl požiūrio į B. Assado režimą išsiskiria Rusijos ir Vakarų interesai. Todėl tokie Rusijos veiksmai yra susiję su jos pačios interesais, t. y. jai palankaus režimo ir įtakos išlaikymu. O tai reiškia, kad esminių pokyčių Sirijoje tikėtis sunku.

    Tad, bendrai vertinant, galima sutikti, kad visos šios priemonės yra svarbios ir orientuotos į migracijos krizės priežasčių šalinimą. Tai yra ilgalaikės priemonės. Nors pavėluotai, bet galiausiai ES ima skirti dėmesį savo išorinių sienų apsaugai ir pagalbai pabėgėliams už savo ribų. Svarbiausia, kad tos priemonės būtų tinkamai įgyvendinamos, padedant visoms ES narėms.

    Svarbi nevyriausybinių organizacijų pagalba

    Žinoma, kaip jau minėta, reikia pasirūpinti ir jau Europoje esančiais pabėgėliais, solidariai ir geranoriškai prisidedant Europos valstybėms. Kitaip tariant, reikalingas kompleksinis požiūris į problemą. Siekiant užtikrinti sklandžią priimtų pabėgėlių integraciją, be visų formalių procedūrų į šį procesą reikėtų įtraukti ir nevyriausybines bei krikščioniškas organizacijas, turinčias patirtį su pabėgėliais. Integracijos į bendruomenę procese jos sėkmingai gali atlikti tarpinį vaidmenį tarp žmogaus, kuriam suteiktas prieglobstis, ir bendruomenės.

    Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – jų yra Lietuvoje. Štai liepos mėnesį šalies katalikų bažnyčia dėl „Islamo valstybės“ kovotojų vykdomo religinio persekiojimo priėmė tris krikščionių šeimas – iš viso 15 žmonių – iš Irako. Žmonės apgyvendinti Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos namuose, yra prižiūrimi savanorių, padedančių prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų, pažinti Lietuvos kultūrą, taip pat jie mokosi lietuvių kalbos, aktyviai domisi persikvalifikavimo ir integracijos į darbo rinką galimybėmis.

    Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ organizacija planuoja įsteigti bendruomeninį centrą pabėgėliams, kuriame jie bus konsultuojami integracijos, profesinio mokymo ir kvalifikacijos, kultūrinio ugdymo ir sielovados klausimais. Prisidėti ketina ir Jėzuitų ordinas, kuris labiau koncentruosis ties integracijos į darbo rinką klausimais. Be to, bažnyčia, vadovaudamasi krikščioniškosios atjautos principu, yra pasirengusi priimti pabėgėlius nepriklausomai nuo to, ar jie yra krikščionys, ar išpažįsta kitą religiją.

    Spręsti migracijos krizę nebus lengva, tačiau labai svarbu, kad Europai pavyko susitarti ir atsigręžti ten, kur ji turėjo atsigręžti dar pačioje krizės pradžioje, t. y. į priežastis. Dabar svarbiausia praktinis viso to, kas sutarta, visų taisyklių įgyvendinimas. Tik dirbant sutelktai, vieningai ir ryžtingai, į problemą žiūrint visapusiškai, ir ne vien ES, bet ir visai tarptautinei bendruomenei, galima tikėtis teigiamų poslinkių. ■

  • ATGAL
    Kompromisas dėl pabėgėlių Europos Sąjungoje
    PIRMYN
    AIŽĖJANTI ŠENGENO ZONA: HIBRIDINĖS GRĖSMĖS
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.