Č.Stankevičius: anuomet faktiškai įgyvendinti visišką Lietuvos Nepriklausomybę buvo beveik neįmanoma | Apžvalga

Įžvalgos

  • Č.Stankevičius: anuomet faktiškai įgyvendinti visišką Lietuvos Nepriklausomybę buvo beveik neįmanoma

  • Data: 2014-02-19
    Autorius: Kalbino Linas Kojala

    Česlovas Stankevičius Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Praėjusių metų pabaigoje Nepriklausomybės Akto signataras Česlovas Vytautas Stankevičius pristatė knygą „Sudėtingas Lietuvos derybų su Maskva kelias 1990–1992 metais“, kuria retrospektyviai pažvelgė į dvejus nepriklausomybės faktiško įgyvendinimo metus. Tuo laikotarpiu  Sovietų Sąjungos imperija mėgino persitvarkyti ir išsigelbėti nuo žlugimo, vyko esminiai globalių  tarptautinių santykių pokyčiai. Autorius tų pokyčių kontekste perteikia savo patirtį, kurią įgijo vadovaudamas delegacijoms tarpvalstybinėse derybose su Sovietų Sąjunga ir Rusijos Federacija ir jose dalyvaudamas.

    „Apžvalgos“ skaitytojams – išskirtinis interviu su knygos autoriumi apie tai, ką šiandien galime drąsiai vadinti geopolitiniu stebuklu – Lietuvos visiškos nepriklausomybės nuo Maskvos įgyvendinimą, taip pat ir apie  šiandienę Lietuvos ir Rusijos santykių būklę.

    Gerbiamasis Signatare, kas Jus paskatino parašyti šią knygą?

    Paskatino noras istorikams, politologams ir visiems, kuriems įdomu, pateikti patikimos esminės informacijos apie Lietuvos ir Sovietų Sąjungos, taip pat Lietuvos ir Rusijos Federacijos derybas šaltinį. Nors dar 1992 metais Krašto apsaugos ministerija ir Vilniaus universitetas bendromis pastangomis buvo išleidę mano knygą apie Rusijos kariuomenės išvedimą iš Lietuvos, kuri buvo aktuali universiteto Teisės fakulteto studentams, bet autentiškų šaltinių apie sudėtingų Lietuvos derybų su Maskva maratoną vis dar buvo stokojama.

    Iš pradžių apie tai buvau paprašytas parašyti straipsnį knygai apie Aukščiausiosios Tarybos kaip Atkuriamojo Seimo veiklą. Vėliau Seimo kanceliarija nusprendė parengtą tekstą panaudoti leidžiant atskirą knygą. Džiaugiuosi, kad išleistas ne tik lietuviškasis knygos variantas, bet ir – kas ypač svarbu – angliškasis. Už Lietuvos ribų konkrečios patikimos informacijos apie Lietuvos derybas su Maskva ypač trūksta. Dar rašydamas knygą apie kariuomenės išvedimą patyriau, kad kai kurie užsienio analitikai daug ko svarbaus nežino apie Lietuvos „bylos“ su Maskva peripetijas, įvykius supranta ir apibūdina skirtingai, kitur dėlioja akcentus. Todėl angliškas knygos variantas, kaip patikimas istorijos šaltinis, turėtų būti naudingas tiems, kurie nagrinės šį sudėtingą 1990–1992 laikotarpį, per kurį Lietuva išvengė bet kokių valstybinių ryšių su Rusijos valstybe primetimo ir sutartimis su ja atkūrė lygiateisius valstybinius santykius.

    Kai kas sėkmingai baigtas derybas su Maskva, greitą okupacinės kariuomenės išvedimą ir visišką Lietuvos nepriklausomybės įgyvendinimą vadina savotišku geopolitiniu stebuklu, nes prielaidų tam tarsi ir nebuvo daug. Be to, tvirtos ir nuoseklios Lietuvos pozicijos laikomos savotišku „ledlaužiu“, padėjusiu kitoms dviem Baltijos valstybėms, sekant iš paskos Lietuvai, pasiekti tokių pačių nepriklausomybės tikslų. Kaip Jūs matote šį laikotarpį iš istorinės perspektyvos?

    Knygoje stengiausi pateikti tik faktus ir aplinkybes, vengdamas asmeniškų vertinimų. Tačiau ją rašydamas ieškojau atsakymo į klausimą, ar tuomet vykusių globalių politinių procesų sąlygomis Lietuvai buvo įmanoma gan greitai įgyvendinti visišką nepriklausomybę. Priėjau prie išvados, kad Vakarų politiniai lyderiai pagrįstai tokią galimybę vertino kaip nerealistišką. Tie, kurie teigė, kad lietuviai tuometėmis aplinkybėmis per daug skuba, savotiškai buvo teisūs. Daug kas Vakaruose tuomet manė, kad Lietuvai visišką nepriklausomybę įgyvendinti realu ne iškart nutraukiant sąsajas su pertvarkoma Sovietų Sąjunga, bet laipsniškai, ieškant kompromiso su Michailu Gorbačiovu. Jie matė tokią realią perspektyvą: atkurta Lietuvos valstybė tam tikram laikotarpiui kokiais nors per derybas sutartais „abipusiškai priimtinais“ ryšiais lieka susaistyta su transformuojama Sovietų Sąjunga. „Abipusiškai priimtinais“ – faktiškai reiškė Kremliui priimtinais. Maskvai tuo metu būtų tikę įvairūs Lietuvos susaistymo ryšiai, ar tai būtų konfederacija, kitokia asociacija  ar sandrauga.

    Tai, kad Lietuva anuomet ne tik paskelbė savo nepriklausomybę, bet faktiškai ir visiškai ją per dvejus metus įgyvendino, o dar po metų atsikratė ir okupacinės kariuomenės, tikrai buvo stebuklas ir Dievo dovana Lietuvai. Ji vainikavo pusę amžiaus trukusias tautos išsivadavimo pastangas, laisvės kovas,  pasipriešinimo žygdarbius ir sudėtas aukas už laisvę.

    Atkurtos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis, neretai vertintas kaip nelankstus, ir Aukščiausioji Taryba derybose su Sovietų Sąjunga tvirtai ir nuosekliai laikėsi Lietuvos visiškos nepriklausomybės tikslo ir lemtingų klaidų išvengė, nors spąstų būta daug. Negalėdama Lietuvos nepriklausomybės nuostatų įveikti derybomis, M. Gorbačiovo vadovaujama Sovietų Sąjungos vyriausybė nusprendė Lietuvos nepriklausomybės įgyvendinimo siekiančią nepaklusnią tautą ir jos atstovybę – Aukščiausiąją Tarybą – parklupdyti karine jėga ir 1991 m. sausio 13-ąją įvykdė agresiją. Nesvarbu, ar įvykdyti tą nusikalstamą karinę susidorojimo operaciją M. Gorbačiovas įsakė, ar tik jai pritarė, jam, kaip SSRS vadovui, kartu su vykdytojais už ją tenka atsakomybė.

    Tvirta Lietuvos pozicija dėl atkurtos nepriklausomybės įgyvendinimo be jokių išlygų nulėmė ne tik Lietuvos pergalę. Sutinku su vertinimu, kad Lietuva buvo tapusi tarsi ledlaužiu, padėjusiu ir Latvijai su Estija sėkmingai išsiveržti į visišką nepriklausomybę. Todėl Sovietų Sąjungai ir buvo svarbu pirmiausia palaužti Lietuvą. Juk prisimename, kad Latvija ir Estija 1990 metais buvo paskelbusios nepriklausomybę kaip tikslą, kurį siekė įgyvendinti pereinamuoju laikotarpiu.

    Nepaisant to, kad Lietuvos ryžtas buvo grįstas ir tarptautine teise, ir istorinio teisingumo atkūrimu, Vakarų šalys jį vertino atsargiai. Knygoje užsimenate, kad Prancūzijos prezidentas Francois Mitterrand‘as po kovo 11-ąją paskelbtos Lietuvos nepriklausomybės net susierzino, esą „lietuviai viską sugadins“. Kaip jautėsi Lietuva, nesulaukdama deramo demokratinių valstybių palaikymo?

    Negalėčiau sutikti su teiginiu, kad Lietuva nesulaukė deramo demokratinių valstybių palaikymo. Lietuva Vakarų valstybių vyriausybių narių įvairiai reiškiamo politinio palaikymo susilaukė. Knygoje aš paminėjau ir tai, kad Prancūzijos užsienio reikalų ministras Roland Dumas jau 1990 m. kovo 12-ąją pareiškė, kad Prancūzijos 1922 m. Lietuvai suteiktas nepriklausomos valstybės pripažinimas galioja. JAV, Prancūzijos ir kitų Vakarų valstybių vadovai reikalavo, kad Sovietų Sąjunga Lietuvos priimtą sprendimą gerbtų ir nenaudotų prieš ją jėgos. Ypač Lietuvos nepriklausomybę rėmė daugelis JAV kongreso ir kitų valstybių  parlamentų narių, jau nekalbant apie masiškai reiškiamą užsienio šalių piliečių paramą. Lietuva nesulaukė tik taip trokštamo greito užsienio valstybių vyriausybių atkurtos mūsų valstybės vyriausybės diplomatinio pripažinimo.

    Tuo metu JAV ir jos sąjungininkų pagrindinis prioritetas buvo M. Gorbačiovo vykdomos Sovietų Sąjungos „persitvarkymo“ politikos sėkmė. Globalios politikos darbotvarkėje sprendimo laukė tokios problemos kaip įprastinės ginkluotės Europoje ir balistinių raketų su branduolinėmis galvutėmis radikalus sumažinimas, Vokietijos suvienijimas ir narystė NATO, Irako keliama grėsmė. Reikalingus sprendimus priimti buvo galima tik M. Gorbačiovo sėkmingos Sovietų Sąjungos pertvarkos ir konfrontacijos atsisakymo santykiuose su JAV ir Vakarų Europa sąlygomis. Vakarai tuomet bijojo, kad Lietuvos siekiamas greitas Sovietų Sąjungos primestų priklausomybės ryšių su ja nutraukimas sukeltų staigų visos imperijos irimą, M. Gorbačiovo nuvertimą, SSRS grįžimą prie agresyvios politikos, sužlugdytų atsivėrusią Rytų ir Vakarų šaltojo karo pabaigos perspektyvą. Siekdami svarbiausių politikos tikslų, Vakarai norėjo, kad M. Gorbačiovo, kaip „persitvarkymo“ lyderio, pozicijos būtų stabilios. Todėl greita ir visiška Lietuvos nepriklausomybė Vakarams nebuvo svarbiausias to meto politinės darbotvarkės prioritetas, nors negalima ir teigti, kad klausimas buvo paliktas darbotvarkės nuošalėje.

    JAV niekada neatsisakė Lietuvos okupacijos nepripažinimo nuostatų, bet kartu nesiryžo iškart pripažinti visiškos Lietuvos nepriklausomybės, nes negalėjo užtikrinti, kad ji būtų realiai įgyvendinta ir apsaugota. Juk Lietuvoje tebebuvo dislokuota puolamosios paskirties SSRS kariuomenė, dislokuota branduolinė ginkluotė, buvo išlaikyta karinė išorės sienų kontrolė. Tačiau Lietuvos ir Baltijos nepriklausomybės klausimas JAV buvo įrašytas dar į pirmojo SSRS vadovo M. Gorbačiovo ir JAV prezidento George‘o Bush‘o susitikimo kreiseryje prie Maltos krantų 1998 m. gruodžio mėn. darbotvarkę. Susitikimo metu JAV prezidentas G. Bush‘as gavo Gorbačiovo pažadą nenaudoti jėgos prieš Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes ir visus klausimus spręsti derybų būdu. Savo ruožtu G. Bush‘as patikino M. Gorbačiovą, kad JAV nekomplikuos situacijos ir leis SSRS su Lietuva  derėtis be išorinio spaudimo. Amerikiečių žodžiais tariant, G. Bush‘as pažadėjo „nekurti papildomų problemų“ dėl Lietuvos.

    Žiūrint iš dabarties perspektyvos, reikia pripažinti, kad JAV prezidento G. Bush‘o strategija dėl Baltijos valstybių jau nuo Maltos susitikimo buvo racionaliai balansuota „įvertinat  egzistuojančias realybes gyvenime“, kaip po Kovo 11-tosios atsakydavo prezidentas į raginimus nedelsti su Lietuvos diplomatiniu pripažinimu, nors V. Landsbergis dėl tuomet numanomų JAV duotų pažadų sovietams prie Maltos ir buvo nusivylęs. M. Gorbačiovo JAV prezidentui duotas įsipareigojimas nenaudoti jėgos prieš nepriklausomybę teisiškai atkūrusią ir ryžtingai ją įgyvendinančią Lietuvą buvo labai svarbus, nes suteikė Lietuvai dešimt mėnesių brangaus laiko iki 1991 m. sausio 13-osios, kai jėga vis tik buvo panaudota. Nors okupacinė kariuomenė tebebuvo Lietuvoje, tebekontroliavo jos sienas, Aukščiausioji Taryba toliau leido įstatymus, pradėjo derybas su Maskva, Lietuvos Vyriausybė sprendė krašto reikalus. Per tuos dešimt mėnesių nepriklausomai veikianti Lietuvos valstybė sustiprino savo įvaizdį ir įsitvirtino tarptautinėje erdvėje kaip politinė realybė.

    Sausio 13-oji buvo lūžio momentas, po kurio Lietuvos derybinės pozicijos tapo dar tvirtesnės. Ar, minėdami didvyriškų beginklių gynėjų auką, neturėtume laikyti šios datos istorine pergale?

    Be jokios abejonės, tai buvo tautos pergalė. Ją turėtume akcentuoti, neužmiršdami žuvusiųjų už laisvę aukos, be kurios jokia pergalė prieš karinę jėgą nėra pasiekiama. Nepriklausomybę tauta aiškiu mandatu buvo įpareigojusi atkurti savo išrinktus atstovus į Aukščiausiąją Tarybą, o pati toliau aktyviai dalyvavo atkūrimo procese, balsuodama referendumuose, mitingų metu gyva žmonių siena saugodama nepriklausomybę  ir kitaip.

    Iki 1990 metų lapkričio tarp Lietuvos ir SSRS vyko derybos dėl derybų, nes Sovietų Sąjunga sutiko derėtis su Lietuva tik kaip „centras“ su jam pavaldžia respublika dėl vidaus tarpusavio santykių. Lietuva nenusileido, siekdama tik tarpvalstybinio pobūdžio derybų. Todėl M. Gorbačiovas neišlaikė JAV prezidentui G. Bush‘ui duoto žodžio ir panaudojo karinę jėgą, tikėdamasis palaužti tautos valią ir „susigrąžinti“ Lietuvą į pertvarkomą sovietinę imperiją kaip Suverenių Socialistinių Respublikų Sąjungą (su ta pačia SSRS abravetūra). Nesvarbu, ar M. Gorbačiovas panaudoti jėgą įsakė, ar tik tam pritarė, jam, kaip SSRS vadovui, už šį karinį nusikaltimą prieš taikius žmones tenka atsakomybė kartu su vykdytojais. Bet lietuvių tauta tankų neišsigando ir laimėjo. Tauta 1991 m. sausio 13-ąją atkurtąją nepriklausomybę apgynė. Tad ši diena yra istorinės tautos pergalės diena.

    Po sausio 13-osios Lietuvos piliečių pergalės, kuria žavėjosi pasaulis, atsirado nauja realybė, kurią SSRS turėjo pripažinti. M. Gorbačiovas ir jo vyriausybė jau sutiko derėtis su Lietuva kaip atskira valstybe. Tad derybų pobūdis pagaliau tapo aiškus. Tačiau SSRS vyriausybė ir toliau siekė primesti Lietuvai kokį nors asociacijos statusą su „naująja“ SSRS, kol ši 1991 m. rugsėjį pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir gruodžio mėnesį galutinai nustojo egzistuoti.

    Lietuva lygiagrečiai derėjosi ir su besikuriančia Rusijos Federacija. Knygoje ne vienoje vietoje pažymėta, kad jos lyderis Borisas Jelcinas visuomet laikėsi garbingos pozicijos ir Lietuvos nepriklausomybės siekiui buvo kur kas palankesnis nei M. Gorbačiovas.

    B. Jelcino vaidmuo, sureguliuojant Lietuvos ir Rusijos valstybinius santykius, buvo labai svarbus. Tačiau pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad V. Landsbergio sprendimas lygiagrečiai vesti derybas tiek su SSRS, tiek su Rusijos Federacija, buvo labai įžvalgus. Tuo metu daug kam atrodė, kad to daryti neverta, nes B. Jelcinas dar neturėjo visavertės valdžios Rusijoje, nes nekontroliavo kariuomenės, branduolinio ginklo, užsienio santykių. Visa tai kontroliavo M. Gorbačiovas. Vis dėlto B. Jelcino politinės pozicijos ir autoritetas nuolat stiprėjo, kol po sausio13-tosios agresijos galiausiai jis tapo realia alternatyva M. Gorbačiovui.

    Pačiam B. Jelcinui, kiek esu patyręs kalbėdamas su juo, darė įspūdį tai, kad V. Landsbergio vadovaujama Lietuvos nepriklausomybės politika turėjo tvirtą tautos paramą, todėl jo pozicijos net ir sunkiausiomis akimirkomis buvo stiprios. B. Jelcinas, kaip Rusijos lyderis, siekė to paties – įgyti rusų tautos paramą ir padaryti Rusiją nepriklausomą nuo M. Gorbačiovo vadovaujamos komunistinės valdžios, kad ji pasirinktų demokratinės valstybės kelią. Rusijos demokratinių jėgų remiamas tokiu keliu jis mėgino vesti šalį tapęs Rusijos Federacijos prezidentu.

    B. Jelcinas visų derybų metu Lietuvos nepriklausomybės atžvilgiu elgėsi garbingai. Prisiminkime, kaip jis reagavo į sausio 13-osios agresiją prieš taikius Lietuvos žmones. Atskridęs į Taliną, kartu su visų trijų Baltijos valstybių vadovais jis pasirašė dokumentus, kuriais nedviprasmiškai patvirtino Estijos, Latvijos ir Lietuvos valstybinį suvereniteto pripažinimą, pasirašė bendrą kreipimąsi į Jungtinių Tautų Generalinį Sekretorių, užsienio valstybių parlamentus ir vyriausybes, įsakė Rusijos kareiviams nekelti ginklo prieš taikius Baltijos valstybių žmones.

    B. Jelcinas kaip Rusijos prezidentas tuo metu buvo stipri asmenybė. Po SSRS žlugimo jo vadovaujama Rusijos Federacija tapo visų SSRS teisių ir pareigų tęsėja, todėl jai perėjo visos buvusios SSRS valdžios institucijos, tarp jų  – užsienio reikalų ir  gynybos ministerijos. Tai ilgainiui pajutome Rusijos derybose su Lietuva dėl kariuomenės išvedimo, kai į jas greta pagarbos vertų nuostatų derybose besilaikiusių gynybos ministerijos karininkų įsitraukė ir iniciatyvą jose perėmė iš SSRS paveldėtos užsienio reikalų ministerijos diplomatai su sovietinės imperijos nuostatomis. Jau vykusio kariuomenės išvedimo pagal pasirašytus susitarimus metu jie dėjo daug pastangų ir mėgino paveikti B. Jelciną, kad pasiekti susitarimai būtų revizuoti. Vis dėlto B. Jelcinas pasiektų susitarimų garbingai laikėsi ir iki sutartos 1993 m. rugpjūčio 31 d. pabaigos okupacinės kariuomenės Lietuvoje neliko. Po kelių dienų Lietuvą su vizitu aplankęs Popiežius Jonas Paulius II pabučiavo jau laisvą Lietuvos žemę.

    Todėl B. Jelciną turime minėti kaip tarptautinę teisę ir Lietuvos nepriklausomybę gerbusį politiką, pripažinusį, kad Lietuva buvo SSRS okupuota ir prievarta aneksuota ir kad būtina pašalinti viso to pasekmes. Tai buvo patvirtinta V. Landsbergio ir B. Jelcino 1991 m. liepos 29 d. pasirašyta Lietuvos ir Rusijos valstybinių santykių pagrindų sutartimi. B. Jelcino vadovavimo laikotarpiu Lietuvai buvo atsivėręs galimybių langas normaliai sureguliuoti santykius su Rusija ir Lietuva sėkmingai ta galimybe pasinaudojo. Vėliau sudėtingus sprendimus pasiekti būtų buvę daug sunkiau, jei apskritai įmanoma. Gaila, kad B. Jelcinui nepavyko įgyvendinti siekio, kad  Rusija taptų demokratine valstybe – jį patį galiausiai „supančiojo“ iš SSRS paveldėto valdžios aparato  įtakinga aplinka.

    Okupacinės žalos atlyginimo klausimas ir pirmaisiais nepriklausomybės metais, ir dabar atrodo tarsi pakibęs ore. Neatrodo, kad per kelis dešimtmečius padaryta bent nedidelė pažanga jį sprendžiant. Ar tai ir toliau turėtų išlikti Lietuvos ir Rusijos santykių darbotvarkėje?

    Okupacinės žalos atlyginimas – ne ekonomikos, o istorinio teisingumo ir pasitikėjimo tarpusavio santykiuose klausimas. 1991-aisiais derybų su Rusija metu B. Jelcinas ir jo paskirti derybininkai  SSRS įvykdytos okupacijos ir aneksijos padarytos žalos neginčijo. 1991 m. liepos 29 d. sutartyje abi šalys yra patvirtinusios, kad „TSR Sąjungai pašalinus Lietuvos suverenitetą pažeidžiančias 1940 m. aneksijos pasekmes, bus sudarytos papildomos Aukštųjų Susitariančių Šalių ir jų tautų tarpusavio pasitikėjimo sąlygos“. Dėl kariuomenės padarytos žalos atlyginimo buvo diskutuojama derybose, bet konkrečių Lietuvos pasiūlytų susitarimų straipsnių Rusija tuomet priimti nesiryžo. Helsinkio ESBO 1992 m. Viršūnių susitikime buvo paskelbtas ketinimas dėl okupacinės žalos atlyginimo derėtis ateityje. Po karo tapusi demokratine valstybe, Vokietija panašų klausimą išsprendė ir nacistinės Vokietijos padarytą užsienio žmonėms žalą atlygino, o dabartinė Rusijos valdžia tokiam žingsniui dar nėra pribrendusi. Kadangi SSRS okupacijos žalos klausimą ji atsisako svarstyti, į dabartinių dvišalių santykių darbotvarkę jis vis dar neįrašomas, tačiau nėra ir pamirštas.

    Kaip šiandien Jums atrodo Lietuvos ir Rusijos santykiai? Sąjūdžio metu Lietuvos politikai turėjo tvirtas nuostatas ir į derybas žengė aiškiai nusibrėžę riboženklius, o dabar, ypač po pastarųjų Seimo rinkimų, pradėta blaškytis…

    Dviejų valstybių santykių raida priklauso nuo jų abiejų, tačiau nuo stipresniosios labiau. Vakarų politikai mūsų dažnai klausdavo, kartais tebeklausia ir dabar, kokie Lietuvos santykiai su Rusija. Manau, kad Lietuvos santykiai su Rusija yra gana normalūs. O juk derėtų  klausti, ir kokie Rusijos santykiai su Lietuva. Tačiau turėkime omenyje, kad posovietinės Rusijos tapatybė ir demokratinė visuomenė galutinai nesusiformavo ir Rusija nėra vienalytė. Yra Kremliaus valdžios sluoksnių Rusija, yra dėl sovietinės imperijos griūties apgailestaujanti visuomenės dalis, yra ir kultūros žmonių ir visaip Kremliaus slopinamų demokratinių jėgų Rusija. Rusijos santykiai su savo kaimynėmis, tarp jų ir su Lietuva, taps stabiliai geri, kai Rusija taps tikrai demokratiškai valdoma šalimi. Gaila, kad šios kaimyninės šalies demokratinės raidos kelias vis dar išlieka miglotas.

    Duodamas interviu „Dienovidžiui“ 1992 metais samprotavau, kad Lietuva istoriškai ilgam pasmerkta būtinajai ginčiai nuo išorės grėsmių. Panašu, kad taip ir yra. Ar dabartinė Kremliaus politika nekelia kaimyninėms valstybėms įvairių grėsmių ir iššūkių? Ar Rusija jau atsisakė neleistino informacinio ir kitokio poveikio Lietuvai pastangų? Turime saugotis pavojingų tendencijų Rusijoje ir eiti savo keliu. Net galimas karines grėsmes mums primena Karaliaučiaus srityje dislokuojamos kovinės raketos. Esame NATO nariai, turime kolektyvinio saugumo garantijas, bet privalome skirti saugumui deramą prioritetą ir patys, užtikrindami atitinkamą gynybos finansavimą, įnešdami proporcingą indėlį į kolektyvinę gynybą. Turime saugotis pavojingų tendencijų Rusijoje ir atsakingai eiti savo keliu.

    Esu įsitikinęs, kad Rusijos ir Lietuvos ekonominiai santykiai bus stabilesni, kai Lietuvos ūkio energetikos infrastruktūra taps visiškai integruota į atitinkamas Europos sistemas ir nepriklausoma nuo Rusijos infrastruktūros ir nuo dominuojančio energijos importo iš Rusijos. Juk po Kovo 11-osios nepriklausomybė nėra iki šiol įgyvendinta vienintelėje srityje – energetikoje. Kai tapsime galutinai nepriklausomi nuo Rusijos energetinių išteklių, nekelsime Rusijos valdžiai pagundų naudotis savo monopolinio tiekėjo padėtimi siekiant politinių tikslų. Panašu, kad dabartinė Vyriausybė, patyrusi, kad bet kada gali būti blokuojama normali prekyba su Lietuva, trikdomas energijos tiekimas, diktuojamos nepagrįstos energijos kainos, neturės iliuzijų dėl Kremliaus energetinio geranoriškumo.

    Gaila, kad siekiant pergalės rinkimuose, buvo inicijuotas referendumas prieš Lietuvos, o ne prieš Baltarusijos atominę elektrinę, po kurio jau antri metai merdi visam ES Baltijos regionui svarbus nuosavo konkurencingos branduolinės energijos generavimo šaltinio projektas, kurio būtinumą 1997 m. energetikos strategijoje buvo įtvirtinusi Gedimino Kirkilo vadovaujama Vyriausybė. Manau, kad Visagino elektrinės projekto žlugdymas – didelė klaida. Negalime projektuoti sklandžios Lietuvos ūkio raidos, būdami labiausiai Europoje priklausomi nuo elektros importo apskritai, o ypač – nuo Rusijos ir Baltarusijos energetikos šaltinių. Lietuvos strateginiai sprendimai turėtų būti nuosekliai įgyvendinami, nepriklausomai nuo rinkimų ir politinės valdžios pasikeitimų. Tikiuosi, kad dabartinė Vyriausybė tęs visus strateginius projektus. Norėčiau sulaukti tos dienos, kai Lietuva taps energetiškai nepriklausoma nuo posovietinės Rytų energetikos erdvės ir taps visaverte Europos kuriamos bendros energetikos rinkos dalyve. ■

  • ATGAL
    Paskutiniam kareiviui išėjus
    PIRMYN
    A. Patackas knygą "Litua" skyrė gyvenimo meilei - Tėvynei Lietuvai
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.