Istorijos pėdomis

  • Č.V. Stankevičius: Gyvybinis tautos tikslas, koks beatrodytų nerealus, gali būti pasiektas, kai jis valingai įgyvendinamas

  • Data: 2017-04-07
    Autorius: Česlovas Stankevičius

    Nepriklausomybės Akto signataras Česlovas Vytautas Stankevičius lemtingąjį 1990 m. kovą buvo svarbiausiųjų mūsų šaliai sprendimų priešakyje. Signataro manymu, Lietuvos nepriklausomybės atstatymas ir faktinis jos įgyvendinimas yra stebuklas, skeptikų pagrįstai laikytas nerealiu – juk Lietuvai teko pačiai ieškoti būdų ir dėti atkaklias pastangas veržiantis į nepriklausomybę, nes Vakarų valstybės, nors šį tikslą apskritai rėmė, tiesiogiai padėti jį greitai pasiekti negalėjo. Kaip visgi pavyko pasiekti to, kas anuomet galėjo atrodyti neįmanoma – kaip Lietuvos nepriklausomybė atstatyta 1990 m. kovo 11-ąją ir kokios pastangos dėtos siekiant ją įgyvendinti, „Apžvalgos“ skaitytojams pasakoja signataras Česlovas Vytautas STANKEVIČIUS.

    Kaip buvo rengiami pagrindiniai nepriklausomos valstybės atstatymo dokumentų projektai?

    Tiksliai neprisimenu, bet gal 1990 m. kovo 3-iąją rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą laimėjusio Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Vytautas Landsbergis pakvietė nuo Sąjūdžio išrinktų deputatų grupę rengti svarbiausiųjų dokumentų  projektus. Prie šio darbo V. Landsbergis pakvietė deputatus Vytenį Povilą Andriukaitį, Valdemarą Katkų, Kęstutį Lapinską, Romualdą Ozolą, Algirdą Saudargą ir Česlovą Vytautą Stankevičių. Į grupę įsijungė ir Aukščiausioje Taryboje dirbęs kūrybingas teisininkas  Vytautas Sinkevičius. Vytauto Landsbergio vadovaujama, savaitę dirbusi grupė nuolat diskutuodama sutarė dėl dokumentų koncepcijos, sutartinai rengė dokumentų juodraščius ir  tobulino pradinius projektus, kartais darbą baigdavo ir po vidurnakčio, kol penkių dokumentų projektų paketą iki kovo 10-osios užbaigė. Kitų deputatų, kuo nors epizodiškai prisidėjusių prie projektų tobulinimo, jau neprisimenu.

    Laisvai išrinkto Lietuvos parlamento pirmasis posėdis buvo sušauktas neatidėliojant, kai tik buvo išrinkta absoliuti dauguma deputatų. Kokie spąstai tuo metu buvo spendžiami Maskvoje mūsų numatomai skelbti nepriklausomybei ir kodėl reikėjo skubėti?

    Dar 1990 m. sausio pradžioje lankydamasis Lietuvoje M. Gorbačiovas įsitikino, kad Lietuva, anot jo, „nori atsiskirti“ nuo Sovietų Sąjungos, ir planavo priemones, kaip tai užkardyti.

    Naujai išrinktos LTSR Aukščiausiosios Tarybos Sąjūdžio dauguma norėjo, kad Taryba būtų sušaukta kovo 10 dieną ir svarbiausius sprendimus galimai priimtų iki 1990 m. kovo 12 d.  šaukiamo SSRS liaudies deputatų suvažiavimo, kuris turėjo svarstyti ir priimti įstatymą neva dėl sąjunginių respublikų atsiskyrimo nuo SSRS tvarkos ir sąlygų, o iš tikrųjų padaryti tokį atsiskyrimą praktiškai neįmanomą. Aukščiausiosios Tarybos 10 dieną įvykusiame pirmajame ir 11 dienos rytiniame antrajame posėdžiuose buvo išspręsti procedūriniai ir organizaciniai klausimai, išrinktas Tarybos pirmininkas ir jo pavaduotojai. Kovo 11 dienos trečiajame posėdyje jau buvo pateiktas ir svarstomas penkių pagrindinių valstybės nepriklausomybės atstatymo dokumentų paketas.

    Kovą 11-tąją valstybės atkūrimą įtvirtinančių pamatinių teisės aktų buvo priimta penki. Kodėl kiekvieno jų reikėjo ir kodėl Lietuvos Nepriklausomybės Aktas nebuvo priimamas pirmiausiai?

    Pirmą kartą Lietuvos aneksijos sąlygomis įvykusiuose laisvuose demokratiniuose rinkimuose deputatai buvo išrinkti į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Todėl kovo 11-osios posėdyje jie pirmiausia priėmė deklaraciją dėl deputatų įgaliojimų. Deklaracija skelbė, kad įvykusiuose rinkimuose Lietuvos gyventojai savo valia išrinktiems Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatams suteikė tautos atstovų mandatą ir prievolę atstatyti Lietuvos valstybę bei reikšti tautos suvereninę galią per šią Tarybą, kuri nuo šiol turi vadintis:  Lietuvos Aukščiausioji Taryba.

    Tokiomis deklaracijos nuostatomis pasakyta, kad deputatai, kurie buvo išrinkti pasinaudojant Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimų sistema ir jos sudarymo organizaciniu reglamentavimu (išrenkant Tarybos pirmininką, jo pavaduotojus ir Prezidiumą), tautos valia ir imperatyviu mandatu jau tapo ne LTSR marionetinė taryba, bet Lietuvos Aukščiausioji Taryba, įgalinta priimti konstitucinius Valstybės atstatymo sprendimus.

    Po to buvo priimtas valstybės vardo ir herbo įstatymas, patvirtinantis valstybės vardą – Lietuvos Respublika – ir oficialų valstybės herbą ir ženklą – Vytį. Tik po to buvo priimtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo.

    Aktas skelbia, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija. Atstatytai demokratinei teisinei valstybei toliau kurti įstatymais buvo būtina turėti Konstituciją, kurie jos normas privalėtų atitikti ir įgyvendinti.

    Kadangi buvo atstatoma iki 1940 m. aneksijos veikusi suvereni valstybė, tad buvo priimtas įstatymas dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atnaujinimo. Suprantant, kad daugelis  svarbių tos Konstitucijos normų praktiškai negalėjo būti tuoj įgyvendinamos, jos galiojimas kitu įstatymu tuoj pat buvo sustabdytas ir patvirtintas konstitucinis Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, kuris su valstybės santvarkos pokyčius įgyvendinančiomis  pataisomis galiojo iki dabartinės Konstitucijos įsigaliojimo 1992 m.

    Žinome, kad  Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas dėl Nepriklausomos Valstybės Atstatymo buvo priimtas deputatams balsuojant, o po to jų visų pasirašytas. Kuriuo momentu Nepriklausoma Valstybė tapo atkurta?

    Aktas įsigaliojo ir Nepriklausoma Valstybė buvo atkurta 1990 m. kovo 11-tąją 22 val. 44 minutės, kai buvo paskelbti vardinio balsavimo rezultatai ir Pirmininkas Vytautas Landsbergis paskelbė, kad Aktas yra priimtas ir Lietuva vėl yra laisva.

    Iš tikrųjų deputatai, priimdami ir patvirtindami Aktą, pasirašė du kartus. Pirmą kartą jie pasirašė vardinio balsavimo už Akto priėmimą kortelėse, įrašydami į jas savo vardą ir pavardę ir pažymėdami, ar balsuoja „už“, „prieš“, ar susilaiko. Kaip visuomenei žinoma, pasirašydami balsavo „už“ 124 deputatai, susilaikė 6.

    Pagal priimtą Laikinąjį Pagrindinį įstatymą balsavimu priimti įstatymai ir kiti Aukščiausiosios Tarybos priimti aktai turėjo būti oficialiai pasirašyti pirmininko ir sekretoriaus bei registruojami. Nepriklausomybės atkūrimo Akto tekstas taip pat buvo Pirmininko Vytauto Landsbergio ir sekretoriaus Liudviko Sabučio pirmiausia pasirašytas ir formaliai užregistruotas kovo 11-tąją  – nr. 1-12.

    Netrukus ant didelio tvirto popieriaus buvo atspausdintas priimto Akto tekstas, kurį be pirmininko ir sekretoriaus vienas po kito pasirašė už jį balsavęs dar 121 deputatas. Šis pasirašytas, originalus Akto tekstas taip pat yra pripažintas oficialiu. Nors daugelio signatarų autentiški parašai jame yra sunkiai įskaitomi, tačiau visi identifikuojami pagal pavardes ir parašus vardinio balsavimo kortelėse. Tokiu būdu savo parašais 123 signatarai prisiėmė visą asmeninę atsakomybę už Aktu patvirtintą ir neatšaukiamą Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymą bei visą asmeninę riziką už tą sprendimą.

    Beje, 1991 m. sausio 13 d. SSRS ginkluotos agresijos metu signatarai Kazimieras Motieka ir Mečys Laurinkus, Pirmininkui Vytautui Landsbergiui pritarus, Akto su signatarų parašais originalą nuvežė į Kauno arkivyskupijos kuriją ir perdavė kardinolui Vincentui Sladkevičiui išsaugoti, kol neišnyko pavojus po 1991 m. pučo Maskvoje žlugimo.

    Prieš Kovo 11-osios pamatinius dokumentus nebalsavo nė vienas išrinktų Aukščiausiosios Tarybos deputatų. Kodėl netgi dalis nepritariančiųjų rinkosi balsuoti „už“?

    Sąjūdžio iškelti ir remti kandidatai rinkimuose atstovavo Sąjūdžio programai ir jo siekiamam valstybės nepriklausomybės atkūrimo tikslui. Jam oponuojanti Lietuvos komunistų partija į rinkimus ėjo su Lietuvos suvereniteto, kuris nereiškė nepriklausomybės, platforma ir numatė į suverenitetą judėti „žingsnis po žingsnio“, pasitenkindami M. Gorbačiovo pažadais leisti „respublikoms“ turėti suverenitetą. Tačiau M. Gorbačiovo siūloma Sovietų sąjungos politinės sistemos pertvarka numatė, kad „suverenios respublikos“ netaps nepriklausomomis ir išliks SSRS sudėtyje.

    1990 m. pradžioje įvykusiuose rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą iš 133 deputatų, išrinktų iki kovo 11-tosios, absoliuti dauguma – net 96 buvo iškelti ir remti Sąjūdžio. Triuškinančiai pralaimėję rinkimus, Lietuvos komunistų partijos suvereniteto platformai atstovavusieji deputatai racionaliai (daug kas sako, kad  pragmatiškai) nusprendė balsuoti už rezoliuciją dėl deputatų įgaliojimų, deklaruojančią tautos mandatą bei prievolę atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Po to jie balsavo už pagrindinį Kovo 11-tosios Aktą ir čia aptartus kitus konstitucinius aktus.

    Atkreipčiau dėmesį į žodį, kurio svarba dažnai lieka iki galo neatskleista. Vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės akto tekste Lietuvos Taryba skelbia „atstatanti“ nepriklausomą Lietuvos valstybę ir  Kovo 11-osios aktas yra Aktas dėl Lietuvos nepriklausomybės „atstatymo“. Kuo mums svarbus šis žodis – „atstatymas“?

    Lietuvių kalbos žodynas pateikia tokias žodžio „atstatyti“ prasmes, kaip antai: atkurti, grąžinti į išeities padėtį, į pirmykštę padėtį, iš naujo vėl pastatyti. Šis žodis atitinka klasikinį teisės terminą restitutio in integrum, reiškiantį atstatymą į seną padėtį, buvusių teisių grąžinimą. Todėl „atstatymo“ terminas tinkamai pasirinktas ir Vasario 16-tosios, ir Kovo 11-tosios aktuose. Jis atspindi valstybės tęstinumo principą, o Lietuvos valstybės istorinis ir teisinis tęstinumas yra jos tapatumo stuburas.

    Lietuvos Taryba, būdama vienintelė lietuvių tautos atstovybė, Vasario 16-tosios Aktu paskelbė atstatanti nepriklausomą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje. Tai reiškė, kad buvo atstatytas iš praeities amžių ateinantis valstybės su sostine Vilniuje tęstinumas, kad atstatoma ta pati valstybė, kurią prieš daugiau kaip šimtmetį Rusijos imperija buvo sugriovusi. Atstatoma ant tų pačių pamatų.

    Taip ir Lietuvos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, 1990 m. kovo 11-tąją priimtu Aktu dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo paskelbė, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas suvereninių galių vykdymas, o  Aukščiausioji Taryba, kaip suvereninių galių reiškėja, šiuo aktu pradeda realizuoti visą valstybės suverenitetą.

    Kaip vertinate Vasario 16-tosios ir Kovo 11-tosios aktų svarbą ir tarpusavio santykį?

    Esu įsitikinęs, kad abu aktai vienodai svarbūs kaip valstybės konstituciniai pamatai, kadangi abiem atvejais tautos atstovų valios sprendimais teisiškai atstatyta valstybė ir jos nepriklausomybė nuo ją okupavusios ir aneksavusios Rusijos carinės ir komunistinės imperijos.

    Kovo 11-tosios Aktas skelbia, kad Vasario 16 Nepriklausomybės Aktas ir 1920 m. Steigiamojo Seimo 1920 m. gegužės 15 d. rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas. Ši nuostata atskleidžia Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios konstitucinį santykį: Vasario 16-tąją atstatytas ir Gegužės 15-ąją patvirtintas iš amžių gilumos ateinantis valstybės tęstinumas Kovo 11-tąją atstatomas antrą kartą.

    Mano vertinimu, valstybės tęstinumo kontekste Kovo 11-sios pamatiniai dokumentai susieja ir galutinai įprasmina 1941 metų birželio sukilimą ir Laikinosios vyriausybės pareiškimą, 1944–1953 m. visuotinį ginkluotą pasipriešinimą  okupacijai ir aneksijai, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. priimta deklaraciją dėl siekiamos atstatyti nepriklausomos Lietuvos valstybės konstitucinių principų, amžiams įprasmina disidentų  pasipriešinimą ir visas kovotojų už Lietuvos laisvę sudėtas aukas.

    Valstybės nepriklausomybės atstatymas Kovo 11-ąją taip pat įprasmina tarptautinį prievartinio Lietuvos įjungimo į Sovietų sąjungą teisėtumo nepripažinimą, užsienyje išsaugotą Lietuvos diplomatinę tarnybą ir lietuviškų organizacijų veiklą laisvose šalyse. Tai padėjo išlaikyti Lietuvos laisvės bylą tarptautinėje darbotvarkėje iki 1990 metų.

    Kuo Latvijos ir Estijos sprendimai kelyje į šių valstybių nepriklausomybę skyrėsi nuo Kovo 11-ąją Lietuvos priimtų sprendimų?

    Estijos TSR Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 30 d. nutarimu dėl Estijos valstybinio statuso paskelbė Estijos Respublikos atstatymo pradžią ir nustatė pereinamąjį laikotarpį, kuris turėjo baigtis  konstitucinių Estijos Respublikos valstybinės valdžios organų suformavimu. Tik 1991 m. rugpjūčio 20 d. Estijos Respublikos Aukščiausioji Taryba nutarimu patvirtino atstatytą Estijos Respublikos nepriklausomybę.

    Panašiai Latvijos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. gegužės 4 d. deklaracija dėl Latvijos Respublikos Nepriklausomybės atstatymo  paskelbė, kad pradedamas laisvos, demokratinės ir nepriklausomos Latvijos Respublikos atkūrimas ir nustatomas pereinamasis laikotarpis valstybinės valdžios de facto atkūrimui. Tik 1991 m. rugpjūčio 21 d. priimtas konstitucinis įstatymas dėl Latvijos Respublikos valstybinio statuso paskelbė, kad Latvija yra nepriklausoma demokratinė respublika.

    Kaip turėtume vertinti kai kurių Vakarų politinių lyderių anuometinį skepsį, kad lietuviai per daug skuba, kad Lietuvai greitai įgyvendinti visišką nepriklausomybę yra nerealu? Juk anuomet Lietuvai buvo patariama nepriklausomybę įgyvendinti ne iškart nutraukiant sąsajas su pertvarkoma Sovietų Sąjunga, bet laipsniškai, ieškant kompromiso su Michailu Gorbačiovu.

    Vakarų valstybės buvo suinteresuotos M. Gorbačiovo vykdomos perestroikos Sovietų sąjungoje sėkme, kurios dėka galėjo baigtis Šaltasis karas ir sumažėti komunistinės imperijos keliama grėsmė laisvajam pasauliui. Vakarų politiniai lyderiai gerai suprato, kad M. Gorbačiovo vykdomos perestroikos tikslas yra išvengti Sovietų sąjungos žlugimo ir jokiu būdu neleisti jai iširti. Kadangi Lietuva buvo pirmoji ir vienintelė iš Baltijos valstybių Kovo 11-tąją paskelbusi visišką nepriklausomybę nuo Maskvos ir tvirtai pasiryžusi faktiškai ją įgyvendinti, ji tapo pleištu, ardančiu sovietinę imperiją.

    Vakarų lyderiai gerai suprato, kad, nesutikdama su jokiu kompromisu dėl nepriklausomybės ir dėdama pastangas ją greitai įgyvendinti, Lietuva labai rizikuoja, jog prieš ją bus panaudota karinė jėga, todėl greitas jos nepriklausomybės įgyvendinimas yra nerealus. Tenka pripažinti, kad tuometinėmis sąlygomis perspektyva Lietuvai pasiekti savo tikslą, išvengiant jos susaistymo kokiais nors naujais valstybiniais ryšiais su reformuojama imperija, iš tikrųjų buvo nereali. Tad Lietuvai pačiai teko ieškoti būdų ir dėti atkaklias pastangas veržiantis į nerealiu laikomą tikslą, nes Vakarų valstybės, nors jį apskritai rėmė, bet tiesiogiai padėti jį greitai pasiekti negalėjo.

    Savo ruožtu JAV prezidentas ir kitų Vakarų valstybių lyderiai nuolat ragino M. Gorbačiovą prieš Lietuvą karinės jėgos nenaudoti ir skatino Sovietų sąjungos konstruktyvias derybas su Lietuva „dėl abipusiai priimtino sprendimo“. Kremlius, ilgai apskritai vengęs tikrų ir lygiateisių derybų su Lietuva, ilgainiui sutiko derėtis tik dėl Lietuvos konfederacinių ryšių su Sovietų sąjunga sudarymo, kas reikštų teisėtą įstojimą į Sovietų sąjungą. Lietuva su jokiu nepriklausomybės atsisakymo ar net jos apribojimo kompromisu sutikti negalėjo. Tada Kremlius nusprendė nepriklausomybę taikiai ginančią tautą ir jos išrinktą valdžią „į realybę“ sugražinti tankais.

    Viename interviu esate sakęs, kad tai, jog Lietuva anuomet ne tik paskelbė savo nepriklausomybę, bet faktiškai ją per dvejus metus įgyvendino, buvo stebuklas. Jeigu greitas Lietuvos nepriklausomybės įgyvendinimo tikslas pagrįstai buvo laikomas nerealiu, kas, jūsų nuomone, lėmė, kad jį pasiekti vis tik pavyko?

    Mano nuomone, svarbiausias lemiantis veiksnys buvo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko Vytauto Landsbergio, tarybos deputatų daugumos ir visos tautos valia Kovo 11-tąją priimtą neatšaukiamą sprendimą ginti ir be išlygų įgyvendinti. Lėmė 1991 m. sausio 13-tąją pasauliui tautos parodyta drąsa, kai beginkliai piliečiai stojo prieš sovietinės imperijos tankus ginti Lietuvos laisvės ir pasiekė pergalę.

    Labai svarbus veiksnys buvo tuomet demokratinį kelią besirenkančios Rusijos Federacijos prezidento Boriso Jelcino ir jo politinės komandos veiksmai: užimta ryžtinga pozicija pasmerkiant M. Gorbačiovo vadovaujamos sovietinės imperijos 1991 m. sausio 13-tosios agresiją prieš Lietuvą ir  oficialiai paremiant Lietuvos, kartu ir Latvijos bei Estijos, nepriklausomybę, pagaliau garbinga pozicija derybose su Lietuva ir Rusijos bei Lietuvos valstybinių santykių pagrindų sutarties pasirašymas 1991 m. liepos 29 d. ir 1992 m. Svarbus buvo ir Lietuvos sėkmingas politinis išlaviravimas paralelinėse derybose su Sovietų sąjunga, išvengiant Kovo 11-tosios aktų veikimo įšaldymo moratoriumu ir susaistymo su M. Gorbačiovo vadinama naująja SSSRS primetimo. Galutinai nepriklausomybės įgyvendinimui vartus plačiai atvėrė 1991 m. rugpjūtį Maskvoje žlugęs pučas ir SSRS transformacija į Nepriklausomų valstybių sandraugą.

    1990–1992 m. Lietuvos pastangų sėkmė patvirtina, kad gyvybinis tautos tikslas, koks beatrodytų  nerealus, gali būti pasiektas, kai jis valingai įgyvendinamas. Tokios pamokos patirties negalima užmiršti ateityje.

    Kodėl Aukščiausiosios Tarybos pavadinimą vėliau buvo nuspręsta papildyti žodžiais „Atkuriamasis Seimas“?

    Manau todėl, kad papildymas atspindi Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai tautos suteiktos prievolės esmę – ne tik juridiškai, bet ir faktiškai atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Ji 1990–1992 m. laikotarpiu šią prievolę nuosekliai ir sėkmingai įgyvendino. Iki 1992 m. lapkričio vidurio dirbusi Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, leisdama įstatymus, kūrė valstybę, plėtojo jos demokratinę santvarką ir rinkos ekonomiką, Tarybos Pirmininkas vadovavo ir jos deputatai tiesiogiai vedė bei sėkmingai užbaigė sudėtingas derybas su Maskva, parengdami Rusijos ir Lietuvos valstybinių santykių pagrindų sutartį bei 1992 m. susitarimus dėl greito ir tvarkingo okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. Taryba atkūrė Lietuvos kariuomenę ir diplomatinę tarnybą, pasiekė tarptautinio Lietuvos pripažinimo ir atkūrė jos teises tarptautinėse organizacijose. 1992 metais ji parengė ir pateikė Konstitucijos projektą tvirtinti tautos referendume. Minėtas vėlesnis Tarybos pavadinimo papildymas įvertina visą jos įvykdytą misiją. ■

  • ATGAL
    Linas Kojala - 90 sekundžių apie politiką
    PIRMYN
    Dr. Jolita Buzaitytė-Kašalynienė: Socialinis saugumas užtikrinamas bendromis visų piliečių pastangomis
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.