Caro Putino šešėlyje | Apžvalga

Įžvalgos

  • Caro Putino šešėlyje

  • Data: 2012-04-11
    Autorius: Justas Jacovskis

    Riaušių policija sulaiko protesto, vykusio prie Ostankino televizijos bokšto Maskvoje kovo 18 dieną, dalyvį. Opozicijai po Vladimiro Putino pergalės prezidento rinkimuose surengus dvi naujas protesto akcijas, Rusijos policija prie Kremliaus sulaikė daugiau nei 20 žmonių. Kovo 18-ąją protestas buvo planuojamas prie Ostankino televizijos bokšto Maskvoje. NTV kanalas, remiantis Kremlių, transliavo dokumentinį filmą apie opozicijos judėjimą. Filme tvirtinta, kad rusams neva buvo sumokėta už dalyvavimą protestuose prieš Putiną. (REUTERS/Mchailo Voskresenskio/Scanpix nuotrauka)

    Kovo 4 d. Rusija rinko prezidentą. Anksčiau vykusius abejotino skaidrumo parlamento rinkimus lydėjo masinės demonstracijos, tad nemažai kas tikėjosi permainų Rusijos politiniame gyvenime. Vis dėlto teko nusivilti – dvi kadencijas iš eilės prezidentavęs (iš viso 8 metus) ir po to vieną kadenciją išbuvęs ministru pirmininku (4 metus), Vladimiras Putinas vėl išrinktas prezidentu ir teoriškai dar gali išbūti valdžioje papildomus 6 ar net 12 metų (jeigu 2018 m. jis bus  perrinktas dar kartą)! Vertėtų nepamiršti, kad V. Putinui būnant ministru pirmininku inicijuotos konstitucinės pataisos, kuriomis prezidento kadencija buvo pailginta nuo 4 iki 6 metų. Žvelgiant į Vakarų pasaulį, tendencija dažniausiai būna atvirkštinė, prezidento kadencijos laikotarpį stengiamasi sutrumpinti, kad vienas lyderis neužsibūtų valdžioje pernelyg ilgai. Tačiau porevoliucinėje Rusijoje Vladimiras Putinas gali tapti antru politiku pagal išbūtą laiką valdžioje po paties Stalino, kuris valdė Sovietų Sąjungą beveik tris dešimtmečius iki pat savo mirties 1953 metų kovo 5 dieną.

    Nedaug kam paslaptis, kad buvęs KGB agentas Vladimiras Putinas yra autoritarinis lyderis ir jo valdoma šalis priskiriama prie autoritarinių valstybių, kuriose varžoma spaudos ir susirinkimų laisvė, dažnai nepaisoma žmogaus teisių, klesti korupcija ir apskritai yra daug trečiojo pasaulio valstybėms priskirtinų atributų. Taip pat yra plačiai žinomas faktas, kad V. Putinas į nemažai aukščiausių valdžios postų atsivedė buvusius savo kolegas saugumiečius. Nors,viena vertus, jis pats yra sakęs: „Buvusių čekistų nebūna…“ Nepaisant šių blogybių, vis dėlto panašu, kad V. Putiną palaiko vis dar nemaža dalis Rusijos gyventojų. Natūraliai kyla klausimas, kodėl taip vis dar yra? Ar neturėtų galų gale Rusijos žmonės prabusti ir pasistengti pakreipti savo šalį demokratiškesne linkme? Į šį klausimą vienareikšmio atsakymo nerasime, tačiau yra kelios priežastys ar dėsningumai, kurie padės labiau suprasti esamą situaciją.

    Patys prezidento rinkimai gal ir nebuvo tobulai skaidrūs, tačiau juose nebuvo užfiksuota tiek daug ir tokių grubių pažeidimų, kokių būta prieš kelis mėnesius vykusiuose parlamento rinkimuose. Galbūt Putinas ir jo valdžios žmonės suprato, kad negalės taip akiplėšiškai suklastoti prezidento rinkimų rezultatų, kaip buvo padaryta su Dūmos rinkimų rezultatais. Kita vertus, V. Putinui ir nereikėjo labai stengtis klastoti rinkimų rezultatus, nes iš tiesų daugiau negu pusė Rusijos Federacijos gyventojų nuoširdžiai jį palaikė – neprireikė net antrojo rato. Vis dėlto kalbant apie pačius rinkimus ir kas vyko iki jų, pasidaro aišku, kad Rusijoje nėra liberalios demokratinės politinės aplinkos ir patys rinkimai buvo nesąžiningi dėl kelių priežasčių. Viena jų – absoliuti dauguma televizijos ir radijo kanalų yra valdomi Putino valdžios žmonių, taigi juose nuolat pateikiama neobjektyvi informacija. Jau daug metų masinės informacijos priemonės formuoja teigiamą ir tik teigiamą Vladimiro Putino įvaizdį. Ekonomikos kilimas yra priskiriamas Putinui, taip pat ir pergalė Antrajame Čečėnijos kare. Apie spaudos, susirinkimų ir politinių laisvių suvaržymus Rusijos televizija ir radijas nerodo ir nekalba. Maskva ir Sankt Peterburgas yra nuolat aukštinami ir rodomi jų spindintys verslo centrai ir dangoraižiai, tačiau per televiziją retai kada pamatysi, kaip atrodo Rusijos provincija, o ji tikrai neblizga – bent jau kol kas.

    Televizija ir radijas yra aktyviai naudojami V. Putino politiniams oponentams juodinti. Daugeliui Rusijos žmonių televizija ir radijas yra pagrindiniai informacijos šaltiniai, taigi nenuostabu, kad metų metus pateikiama tendencinga informacija sukrovė V. Putinui populiarumą tarp šalies gyventojų. Žinia, tą patį Staliną, pražudžiusį milijonus, savo laiku garbino milijonai Sovietų Sąjungos gyventojų… Beje, tokių gana nemažai yra ir dabar.

    Nepriklausomi televizijos kanalai ir spaudos leidiniai yra nuolat terorizuojami ir jiems daromi įvairūs trukdžiai plėtoti savo veiklą, t. y. pateikti alternatyvių žinių apie Rusijos politinį ir socialinį gyvenimą. Dar vienas negražus triukas, kurį naudoja V. Putino propagandistai,  pateikti vaizdą, kad Rusija yra nuolat apsupta priešų, kurie tik ir stengiasi jai pakenkti. Nepriklausomi politiniai kandidatai dažnai vaizduojami kaip tarnaujantys svetimų valstybių interesams ir norintys sugriauti stabilumą. Nepriklausomi spaudos leidiniai yra vaizduojami kaip svetimų jėgų propagandos priemonės, kuriomis siekiama destabilizuoti Rusiją. Ir dažniausiai Rusijai priešiškomis jėgomis yra vaizduojamos demokratinės valstybės ar jų sąjungininkai. NATO planuojamas antiraketinis skydas Vidurio ir Rytų Europoje yra pateikiamas kaip Vakarų planas, kurio esmė būtų neutralizuoti Rusijos strateginių pajėgų arsenalą, tačiau net ir karyba nesidominčiam žmogui yra gana aišku, kad kelios priešraketinės baterijos nesugebėtų atremti Rusijos tarpžemyninių raketų puolimo, kurių, beje, Rusija turi kelis šimtus ar net tūkstančius.

    Valdžios kontroliuojamos žiniasklaidos priemonės V. Putiną vaizduoja kaip tvirtą, viskam pasiryžusį lyderį. Tai jis vaizduojamas žvejojantis iki pusės apsinuoginęs, tai jis permeta japoną ant tatamio parodomojoje dziudo kovoje, jis netgi buvo rodomas pilotuojantis strateginį bombonešį. Šalies ekonominiai laimėjimai ir pažanga yra priskiriama jam vienam. V. Putinas yra pristatomas kaip lyderis, kuris išvedė Rusiją iš ekonominės ir politinės 1990-ųjų suirutės ir atkūrė pagarbą ir pasididžiavimą savo šalimi. Iš tiesų Rusija per paskutinius dešimt metų stipriai atsigavo, jos ekonomika tapo 9 pagal dydį pasaulyje ir per 12 metų, nuo Putino atėjimo į valdžią, jos bendrasis BVP išaugo daugiau negu dvigubai. Žmonių, esančių žemiau skurdo ribos, skaičius sumažėjo taip pat daugiau negu perpus. Atsigavo rusiškų automobilių pramonė, atsirado spindintys verslo centrai didžiuosiuose miestuose ir kaip grybai po lietaus išdygo daugybė milijardierių. Visa tai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti labai gražu ir netgi galima akimirką patikėti, kad už visą tai atsakingas V. Putinas. Tačiau realybė yra kiek kitokia. Visų pirma Rusija už savo ekonominį atsigavimą labiau turėtų dėkoti pakilusioms pasaulinėms naftos ir gamtinių dujų kainoms  nei ypatingai V. Putino vykdomai ekonominei politikai. Nuo Putino atėjimo į valdžią naftos barelio kaina išaugo daugiau nei penktadaliu! V. Putinas tikrai nėra galaktikos imperatorius ar dievybė, galinti pati viena paveikti pasaulines naftos ir dujų kainas. Rusijos ekonomikos modelis yra labiau priskiriamas mažiau išsivysčiusioms trečiojo pasaulio nei pramoninėms Vakarų pasaulio valstybėms. Pavyzdžiui, suskaičiuota, kad apie pusę federalinio biudžeto pajamų sudaro pajamos, gautos už parduotus energetinius išteklius. Taip yra todėl, kad Rusija mažai ką gamina pati, tačiau gausiai eksportuoja natūraliuosius išteklius ir kartu  importuoja dažniausiai vakarietiškas prekes. Jeigu skaitytojas nori tuo įsitikinti, tegul pasivaikšto po maisto prekių, buitinių prekių ar vaizdo ir garso aparatūros parduotuves. Ten nelabai rasite rusiškų prekių. Rusija negamina gerų automobilių, negamina kokybiškos vaizdo ir garso aparatūros, visa tai mes perkame daugiausia iš Europos, JAV, Japonijos ir, be abejo, Kinijos. Patys Rusijos milijardieriai irgi nelabai pasitiki Rusijos ekonomine ir finansine sistema, todėl savo pinigus iškeičia į eurus ar dolerius ir laiko juos Vakarų bankuose, jau nekalbant apie tai, kad Rusijos milijardieriai perka vakarietiškas prabangos prekes, nes Rusija pati maža jų ir tegamina. Verta paminėti ir tą faktą, kad iš tikrųjų Rusijos ekonomika yra nestabili, mat jos gerovė tiesiogiai priklauso nuo energetinių išteklių kainų pasaulinėje rinkoje. Gali būti, kad dėl tam tikrų priežasčių jie atpigs, ir Rusijos ekonomika patirs nemenkų sukrėtimų.

    Rusija kenčia ir nuo kitų ekonomių problemų. Didelė dalis šalies infrastruktūros yra paveldėta dar iš Sovietų Sąjungos laikų ir nepataisomai byra, o jai atkurti reikia didžiulių lėšų. Pats V. Putinas tiesiogiai prisidėjo prie tam tikrų blogybių, pavyzdžiui, tokių kaip nesiskaitymas su užsienio investuotojais ir kompanijomis. Šie jo veiksmai lėmė tai, kad iš Rusijos pasitraukė daugybė Vakarų kompanijų, kartu su savimi išsiveždamos kapitalą ir technines žinias. V. Putinas centralizavo šalies ekonomiką ir pagrindines energetikos bei energetinių išteklių išgavimo įmones nacionalizavo. Pavyzdžiui, tokia kompanija kaip „Gazprom“, iki skausmo pažįstama ir Lietuvos gyventojams, iš tiesų nėra įprastinė verslo įmonė. „Gazprom“ yra tiesiogiai kontroliuojama Rusijos valdžios ir dažnai geopolitiniuose žaidimuose su Europos Sąjunga ir kitais Rusijos Federacijos kaimynais yra naudojama kaip ginklas ar grasinimo priemonė – tuo Lietuvos gyventojai gali patys įsitikinti, mėnesio gale pasižiūrėję į šildymo sąskaitas. Beje, padėtis Rusijos provincijoje vis dar tebėra labai prasta, klesti skurdas ir organizuotas nusikalstamumas.

    Šalies politinis gyvenimas yra stagnacijoje. Rusijos parlamentas Dūma praktiškai neturi jokių galių, sprendimai jame priimami kone vienbalsiai, panašiai kaip būdavo Sovietų Sajungoje. Parlamentas yra viena iš pagrindinių demokratinių valstybių politinių institucijų, o jo silpnumas rodo demokratijos stoką šalyje. Kadangi Rusijoje Dūma galių praktiškai neturi, tai yra svarbus indikatorius, rodantis, kad Rusijoje politinė sistema yra labiau autokratinė nei demokratinė.

    Rusijoje neveikia teisinės visuomenės principai. T. y. teisės institucijos nėra nepriklausomos ir nėra atskirtos nuo valdžios. Teisinės institucijos tarnauja valdžiai, ją palaiko teismuose ir yra naudojamos kaip įrankis pakenkti V. Putino oponentams arba jiems sunaikinti. Vienas iš ryškiausių to pavyzdžių – Michailo Chodorkovskio, naftos gavybos magnato, suėmimas, teismas ir įkalinimas. M. Chodorkovskis buvo apkaltintas valstybės lėšų grobstymu ir kitais ekonominiais nusikaltimais. Ar taip buvo iš tiesų? Niekam ne paslaptis, kad dauguma Rusijos oligarchų savo turtus susikrovė, švelniai tariant, ne visai švariai. Tad kodėl Rusijos teismų auka tapo būtent politinis V. Putino priešininkas M. Chodorkovkis, o V. Putiną palaikantys oligarchai ramiai gyvena iki šiol? M. Chodorkovskis buvo įkalintas už tai, kad drįso mesti V. Putinui politinį iššūkį. Chodorkovskio byla yra ir buvo politinio pobūdžio, o ne ekonominio ar finansinio, kaip mėginama įteigti Rusijos žiniasklaidoje. Kitaip tariant, šalies teisinė sistema buvo panaudota sunaikinti V. Putino politiniams priešininkams, o tai jau yra autoritarinės valstybės bruožai.

    Kalbant apie pačius rinkimus, vis dėlto Putinas nelaimėjo jų sąžiningai, nes jo politiniai priešininkai neturėjo lygių galimybių varžytis su V. Putinu. Į pačius rinkimus autobusais buvo vežami tūkstančiai valstybinių įmonių darbuotojų, už V. Putiną ragino balsuoti ir karininkai savo kareivius, ir dėstytojai studentus. Rusijos teismai dažnai trukdė ir neleisdavo registruotis į rinkimus politikams ir jų partijoms, prikibdami prie įvairiausių techninio pobūdžio dalykų. Taip pat valstybės kontroliuojama žiniasklaida nuolat aukštino V. Putiną ir vaizduodavo jo politinius oponentus kaip svetimoms jėgoms tarnaujančius destabilizuotojus. Viena vertus, kalta ir pati opozicija, nes šiuo metu Rusijoje nėra vieno aiškaus opozicijos lyderio, kaip savo laiku Sovietų Sąjungoje buvo Michailas Gorbačiovas, Lenkijoje – Lechas Valesa ar Sąjūdžio Lietuvoje – Vytautas Landsbergis.

    Neseniai Rusijoje vykę masiniai protestai parodė, kad žmonių neišeis kvailinti amžinai. Tūkstančiai žmonių rinkosi Maskvoje ir kituose didesniuose miestuose, net spaudžiant didžiuliam šalčiui, protestuoti prieš Putino režimą. Televizijos reportažuose dažnai matome juodais šarvais apsitaisiusius jėgos struktūrų darbuotojus, tempiančius protestuotojus į autobusus ir juos išvežančius. Iš tiesų tokie vaizdai mažai kam gali patikti. Kitas svarbus veiksnys yra interneto plitimas. Jo Rusijos valdžia negali kontroliuoti taip, kaip kontroliuoja televiziją ir radiją. Taigi naudodamiesi internetu protestuotojai Rusijoje gali nevaržomai keistis informacija, organizuoti masinius susibūrimus ir protestus, kuriuos Rusijos teismai paprastai draudžia. Panašu, kad Rusijos žmonės pamažu pradeda suvokti tikrąją situaciją ir nori permainų. Prie to smarkiai prisideda ir sparčiai auganti vidurinė klasė, kuri daugiau uždirba, yra labiau išsilavinusi. Prieš dešimt metų V. Putinas mėgavosi 70–80 proc. siekiančiu visuomenės palaikymu, dabar tas palaikymas vos perkopia 50 proc. ir neaišku, kiek dar ilgai jis laikysis. Rusiją ilgus šimtmečius valdė rūstūs carai, XX amžiaus pradžioje juos pakeitė ne mažiau rūstūs komunistai, o kiek metų Rusiją valdys Vladimiras Putinas – kolei žmonės galutinai supras, kad neverta aukoti laisvės dėl ekonominės gerovės. ■

  • ATGAL
    Komunistai, kitokie vagys ir ACTA
    PIRMYN
    E.Vareikis: mes pernelyg pasiduodame Maskvos siūlomam pragmatizmui
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.