Istorijos pėdomis

  • Čekų ir slovakų karių odisėja

  • Data: 2018-04-29
    Autorius: Aleksandras Graželis

    Tai, kad profesorius Liudas Mažylis Berlyno archyve rado 1918 metų vasario 16 dienos Nepriklausomos valstybės Akto originalą, buvo visų ilgai lauktas ir tikėtas įvykis. Noras pažymėti ir kitus įvykius, susijusius su Lietuvos valstybės atkūrimo Šimtmečiu, paskatino domėtis Lietuvos valstybės istorija. Ir ne tik Lietuvos. Pirmojo pasaulinio karo pabaigos išdavoje žlugo net keturios imperijos (Rusijos, Austrijos-Vengrijos, Vokietijos bei Osmanų). Imperijų priespaudą kentėjusios tautos atgavo imperijų užgrobtąsias žemes ir ėmė kurti savo tautines valstybes. Žinome, kaip neleng­vai gimė Lietuvos Respublika. Kitoms valstybėms taip pat buvo nelengva. Šiame rašinyje norime trumpai apžvelgti mums artimos valstybės – buvusios Čekoslovakijos Respublikos (nuo 1993 m. sausio 1 d. – Čekijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos) kūrimosi procese įvykusį nepakartojamą istorinį fenomeną – čekoslovakų karių sugrįžimą į tėvynę po Pirmojo pasaulinio karo.


    Čekoslovakų korpuso susikūrimas

    Čekų ir slovakų tautas, viduramžiais gyvenusias Čekijos bei Bohemijos karalystėse, Pirmojo pasaulinio karo metais valdė Austrijos-Vengrijos imperija. Karas už valdančiąją Habsburgų dinastiją buvo tik joms primesta prievolė. Pavergtųjų tautų nacionalinio išsivadavimo šaukliai tikėjosi, kad po karo susikurs nauja pasaulio tvarka, kai tautos galės turėti savo nacionalines valstybes. Išsivadavimo vadovybė rezidavo Paryžiuje, veikė nebijodama Austrijos-Vengrijos policijos. Būsimosios Čekoslovakijos karinės pajėgos karo metu buvo kuriamos net trijose valstybėse – Prancūzijoje, Italijoje ir Rusijoje. Reikia pripažinti, kad Čekoslovakijos kūrėjai turėjo žymiai geresnes galimybes kurti nepriklausomą valstybę nei Lietuvos Taryba, nuolatos spaudžiama vokiečių.

    Čekų ir slovakų vyrai Pirmojo Pasaulinio karo pradžioje buvo mobilizuoti į Austrijos-Vengrijos kariuomenę. Jie dalyvavo mūšiuose su Rusijos imperijos kariuomene Ukrainos, Lenkijos, Vengrijos teritorijose. Daugelis jų nenorėjo žūti kare už Austrijos-Vengrijos imperiją, tuomet aktyviai veikė „slavų vienybės“ propaganda, todėl pasitraukimo iš imperijos kariuomenės atvejai buvo dažni. Nepaisant austrų propagandos, kad čekai ir slovakai yra ištikimi Habsburgams, į rusų pusę kelis kartus perėjo net bataliono bei pulko dydžio kariniai daliniai. Per kelerius karo metus carinėje Rusijoje čekų ir slovakų, tapusių belaisviais bei pabėgėlių iš Karpatų regio­no, prisirinko apie 60 tūkst. 1915–1916 metais šių vyrų padėtis buvo nepavydėtina. Rusijos kariuomenėje jų tarnavo tik apie 4000, kiti buvo laikomi belaisvių stovyklose bei verčiami dirbti šachtose ir statybose. Daug jų mirė dėl bado ir ligų. Tik 1917 metais, kai Rusijos imperijai ėmė trūkti kareivių, buvo suformuota Čekoslovakų savanorių revoliucinė armija, nuo 1919 m. vasario 1 d. ji buvo pavadinta Čekoslovakijos armija Rusijoje, o sugrįžus kariams namo, jie buvo vadinami Čekoslovakų legionu. Šiame rašinyje vartosime pavadinimą „Čekoslovakų korpusas“ (sutr. ČSK), kaip atitinkantį sukurto karinio junginio struktūrą. Čekoslovakų korpusą sudarė 2 šaulių divizijos po 4 pulkus bei atsarginė šaulių brigada iš 2 pulkų, bendras karių skaičius buvo apie 50 tūkst. vyrų.

    1917 metų spalio mėnesį bolševikų perversmui užvaldžius Rusijos sostinę ir pasiskelbus  šalies valdžia, Čekoslovakijos nacionalinė taryba, veikusi Prancūzijoje, pareiškė, kad lieka ištikima Rusijos Laikinajai (Kerenskio) vyriausybei ir kartu su Antantės (arba Santarvės, nuo pranc. entente – gera valia) valstybėmis tęsia kovą su Austrijos-Vengrijos imperija. Tačiau tai tęsėsi neilgai. 1917 m. gruodžio 22 d. buvo sudarytos paliaubos tarp bolševikinės Rusijos ir Vokietijos bei Austrijos-Vengrijos. Antantės valstybės buvo priverstos teisiškai ir diplomatiškai apsaugoti čekų ir slovakų korpusą, todėl 1918 m. sausio 15 d. Prancūzijos vyriausybės dekretu korpusas buvo pripažintas prancūzų kariuomenės daliniu. Tokiu būdu Rusijos teritorijoje veikė nepriklausoma karinė jėga, kurios paramos pilietiniame kare Rusijoje siekė abi pusės – ir „baltieji“, ir „raudonieji“.

    Taikos sutartyje tarp Vokietijos ir bolševikinės Rusijos, sudarytoje Lietuvos Brastoje 1918 m. kovo 3 d., buvo sutarta, kad Rusijos kariuomenė privalo būti demobilizuota. Tuo tarpu Čeko­slovakų korpusas – nedemobilizuotas, jis liko vienintele karine jėga Rusijoje, kovojančia Antantės pusėje prieš Vokietiją ir Austriją-Vengriją. Suprantama, tokia padėtis tęstis negalėjo, todėl ČSK privalėjo grįžti namo. Artimiausiu keliu per Ukrainą grįžti neįmanoma, nes Pirmasis pasaulinis karas dar buvo nepasibaigęs (tai įvyko tik po pusės metų – 1918 m. lapkritį). Grįžti laivais per Murmanską ir Archangelską – pavojinga, nes vokiečių povandeniniai laivai Šiaurės Atlante skandino beveik visus laivus. ČSK leista grįžti į tėvynę taip: geležinkeliu į Vladivostoką, toliau – laivais į Prancūziją. Bolševikų vyriausybė tokiai ČSK evakuacijai neprieštaravo, reikalavo tik išlaikyti lojalumą „raudoniesiems“.

    Bolševikų trukdžiai

    Leisdami Čekoslovakų korpusui išvykti į Vladivostoką, bolševikai pareikalavo jų nusiginkluoti, leido viename kariniame traukinyje turėti gynybai tik 168 šautuvus ir vieną kulkosvaidį. Kariai tokiam bolševikų reikalavimui nepakluso, kaip įmanydami dalį ginklų nuslėpė. Ir labai teisingai pasielgė. Toliau sekę įvykiai kariams kėlė didelį pavojų, ypač tuo atveju, jei jie būtų tapę beginkliais. Taigi, 1918 m. kovo 26 d. bolševikai leidžia ČSK išvykti. Tačiau balandžio 21 d., Vokietijai spaudžiant, bolševikai sustabdo evakuaciją. Dar po savaitės, gegužės 2 d., Antantės vadovybė nusprendžia ČSK panaudoti kovai su bolševikais Rusijos šiaurinėje dalyje ir Sibire. Į tai atsakydami bolševikai gegužės 24 d. nutaria ČSK nuginkluoti ir išformuoti. Bolševikų komisaro L. Trockio įsakyme buvo nurodyta kiekvieną ginkluotą ČSK karį „sušaudyti vietoje“, traukinyje radus nors vieną ginkluotą karį – visus išlaipinti ir uždaryti belaisvių stovyklose. Belaisvių stovyklos čekams ir slovakams buvo pirmasis bolševikų sumanymas steigti koncentracijos stovyklas. ČSK kariams pasisekė, į jas jie nepateko, tačiau bolševikai į jas sukišo kitus savo priešininkus. Tuo metu evakuacija, dar lėta, tačiau jau vyko. ČSK pulkai po kelis tūkstančius karių buvo išsidėstę Transsibiro geležinkelio magistralės miestuose – Penzoje, Samaroje, Čeliabinske, Omske. Keli tūkstančiai karių jau buvo nuvykę į Vladivostoką. Tai, kad evakuacijos bolševikams sustabdyti nepavyks, buvo akivaizdu, todėl kitą dieną (neįtikėtina, bet  gerai veikė telegrafas, kurio dėka daliniai sugebėjo palaikyti ryšį tarpusavyje) ČSK pareiškė, kad bolševikų nurodymų nevykdys, ginklų neatiduos, ginsis nuo užpuolikų ir „savo tvarka“ keliaus į Vladivostoką.

    Kvailo ir nevykusio įsakymo bolševikai įvykdyti nepajėgė. Bandymai nuginkluoti ČSK baigėsi tuo, kad visuose prie geležinkelio esančiuose miestuose bolševikų valdžia sužlugo akimirksniu. Per du mėnesius ČSK kontroliavo visus miestus nuo Penzos iki Vladivostoko. Sibire ir Urale susikūrė vietinės „baltųjų“ vyriausybės, kurios buvo pasiryžusios kovoti ir su bolševikais, ir su vokiečiais. Antantės vadovybė nurodė ČSK kartu „baltaisiais“ kovoti prieš bolševikus, todėl dalis korpuso pulkų (net iš Vladivostoke buvusių) grįžo prie Volgos ir Uralo. ČSK daliniai dalyvavo mūšiuose užimant Samarą, Syzranę ir Kazanę.

    Tolesnės kovos su bolševikais buvo mažiau sėkmingos, nes „baltųjų“ jėgos nebuvo didelės (A. Kolčiako kariuomenė į Uralą ir Pavolgį iš Sibiro atvyko tik 1919 m. gegužę). Žadėtosios karinės pagalbos iš Antantės nesulaukta, o „baltuosius“ palaikančių jėgų per tą laiką, kai ČSK gynė Kazanę ir Samarą, nepadaugėjo. Tai, kaip priekaištą rusų tautai, savo pareiškime Samaroje išdėstė ČSK kariniai ir politiniai vadovai, sakydami, kad jie kovojo 3,5 mėnesio, tuo suteikdami rusams galimybę susitelkti kovoms su bolševikais. Svarbi žinia, žadinusi karių norą grįžti namo, buvo ta, kad 1918 m. spalio 28 d. buvo paskelbta Čekoslovakijos nepriklausomybė. Pasibaigė ir Pirmojo pasaulinio karo mūšiai, kai 1918 m. lapkričio 3 d. Antantė sudarė paliaubas su Austrija-Vengrija, 11 d. – su Vokietija. ČSK nematė prasmės kovoti pilietiniame kare Rusijoje ir 1918 metų gale jie aktyviose kovose Pavolgyje ir Urale nedalyvavo, Antantės atstovų nurodymu saugojo ir prižiūrėjo Transsibiro geležinkelį.

    „Geležinkelietiška“ tarnyba

    Evakuacijos metu kontroliuodami Transsibiro geležinkelį nuo Penzos iki Vladivostoko ČSK prižiūrėjo net 8800 km (traukiantis į rytus ruožas trumpėjo). Jie saugojo geležinkelį nuo „raudonųjų“ partizanų, remontavo garvežius, vagonus, bėgių kelius. Saugoti reikėjo ypatingai budriai, nes 1918 m. liepą „raudonieji“ buvo susprogdinę geležinkelio tunelį prie Baikalsko, bet per neįtikėtinai trumpą laiką – 20 dienų – ČSK kariai sugebėjo tunelį suremontuoti. Įnirtingose kovose ČSK per šešias savaites išstūmė „raudonuosius“ iš Baikalo pakrančių ir ėmė saugoti net 40 čia esančių tunelių, todėl iki evakuacijos pabaigos „raudonieji“ jų nesusprogdino. Korpuso vadovybė paskelbė įsakymą, kad Transsibiro geležinkelis yra ČSK karinių veiksmų teritorija ir nustatė 10,7 km pločio geležinkelio apsaugos juostą. Suprantama, nuolatinė karių sargyba palei tūkstančius kilometrų bėgių buvo neįmanoma, kariai saugojo tik tiltus ir tunelius. Pasirinktas kitas geležinkelio saugojimo būdas (jį taikė visos kariavusios pusės) – už tam tikrą geležinkelio ruožo apsaugą kolektyviai buvo atsakingi visi prie geležinkelio esančių kaimų gyventojai. Teko panaudoti ir žiaurias priemones – jei kenkėjai išardydavo bėgius, gadino iešmus, semaforus ir pan., kaimas buvo baudžiamas, deginant žmonių trobas bei plakant juos rykštėmis. Tačiau kitaip elgtis nebuvo galima – veikianti Transsibiro magistralė buvo reikalinga ne tik grįžtantiems namo čekams ir slovakams, bet ir „baltiesiems“, vykusiems kovoti į europinę Rusijos dalį. Reikalinga net ir bolševikams, pagal Lietuvos Brastos sutartį įsiparei­gojusiems grąžinti karo belaisvius – vokiečius, vengrus, austrus, uždarytus stovyklose Sibire (Antantės nurodymu belaisvių grąžinimui „baltieji“ netrukdė). Karo belaisvių būta apie 0,5 milijono, todėl į vakarus vykstančių ešelonų skaičius taip pat buvo didelis.

    Kiek ešelonų turėjo Čekoslovakų korpusas?

    Pagal tuometinius karinių traukinių formavimo normatyvus, karinį traukinį sudarydavo garvežys ir 35 vagonai. Vagone dviejų aukštų gultuose keliavo 40 karių. ČSK sudarė 10 pulkų, apie 50 tūkst. karių. Vien jiems vežti reikėjo 30–35 karinių traukinių. ČSK kariams dvejus su pusę metų (nuo 1918 m. vasario iki 1920 m. rugpjūčio) teko praleisti vagonuose ant bėgių, todėl viską, kas būtina ir karui, ir gyvenimui, reikėjo vežtis. Reikėjo vagonų dalinių štabams, ligoninėms, virtuvėms, kepykloms, skalbykloms, remonto dirbtuvėms, maisto, anglių ir amunicijos atsargoms, žirgams ir jų pašarui. Vagonuose taip pat buvo vežami ir kariniai trofėjai, atsarginiai bėgiai, atsarginės dalys garvežiams ir vagonams, įrankiai ir medžiagos geležinkelio, tunelių, tiltų remontui. Evakuacijai vadovavusių karininkų prisiminimuose nurodoma, kad korpuso evakuacijai reikėjo 259 karinių traukinių, kuriuose 531 vagonas buvo skirti kariams ir štabams, o 10 287 vagonai – kroviniams. Dar 27 kariniai traukiniai buvo skirti ligoninėms. Nuo Irkutsko kartu su ČSK traukėsi amerikiečių ir japonų kariai, kurie nuo 1918 metų rudens kartu su čekoslovakais saugojo geležinkelio ruožą nuo Buriatijos iki Vladivostoko.

    Be įprastų karinių traukinių ČSK turėjo ir šarvuotą traukinį „Orlik“. 1918 m. liepą iš bolševikų atimtą šarvuotą traukinį jie patobulino, padidindami ginkluotę bei įrengdami platformas dviem šarvuotiems automobiliams. Svarbiausia – reikalui esant,  nuo „Orliko“ galėjo būti atkabintas savaeigis šarvuotas vagonas („Zaamurec“ tipo), ginkluotas 2 patrankomis ir 12 kulkosvaidžių, tokiu būdu ČSK ešelonų vilkstinė buvo apsaugoma iš abiejų jos galų. „Orlik“ sėkmingai saugojo ir gynė ČSK karių ešelonus iki Vladivostoko, šis šarvuotas traukinys buvo galingiausias tokio tipo ginklas visoje magistralėje.

    Keliaujant Rusijos platybėmis nuolat grėsė apšaudymai, o žiemą – ir šaltis vagonuose. Kariai vagonus apšiltino, įrengdami dvigubas vagono sienas, jas padengdami metalo lakštais, smėlio maišais. Vagono viršuje įrengdavo kulkosvaidžių lizdus, tokiu būdu jų ešelonai tapo tvirtovėmis ant ratų.

    Atsitraukimas

    Savo nuožiūra Čekoslovakų korpusas vykti į Vladivostoką negalėjo, nes jis buvo pavaldus Prancūzijos ginkluotosioms pajėgoms. ČSK evakuaciją bei kitų Antantės pajėgų veiksmus nuo 1919 m. sausio tvarkė vyriausiasis Antantės pajėgų vadas Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose prancūzų generolas Morisas Žanenas (Maurice Janin). Būtent jo štabas nustatinėjo ešelonų judėjimo Transsibiro geležinkeliu grafiką. Pirmąją 1919 metų pusę ČSK tęsė „geležinkelietiškos“ tarnybos laikotarpį. Tuo metu A. Kolčiako vadovaujamai „baltųjų“ armijai sekėsi kovoti su „raudonaisiais“ Urale. Bet vasaros pabaigoje A. Kolčiako kariuomenė ėmė trauktis, todėl Transsibiro magistralėje susidarė sudėtinga padėtis – į rytus keliavo ne tik ČSK ešelonai, bet ir gausybė nuo bolševikų bėgančių Uralo miestų gyventojų. Ėmė trūkti garvežių, todėl dažnai civiliniai traukiniai su keleiviais buvo paliekami likimo valiai atsarginiuose keliuose, o garvežius kabindavo prie karinių traukinių.

    1919 m. lapkritį atidavusi bolševikams Omską, A. Kolčiako kariuomenė sparčiai traukėsi į rytus. A. Kolčiakas prarado ir kariuomenę, netrukus – ir asmeninę apsaugą. 1919 m. gruodį ČSK, Antantės atstovų nurodymu, Nižneudinsko stotyje (iki Irkutsko buvo likę 506 km) perėmė saugotiw Rusijos iždo auksą, kurį nuo Omsko vežė A. Kolčiako daliniai. Nuo 1920 sausio 4 d. A. Kolčiaką saugojo vien ČSK kariai, o sausio 15 d. Irkutske jis buvo perduotas vietinei eserų „vyriausybei“, kuri sugebėjo surengti sukilimą, užimti miestą bei geležinkelį. Eserai po savaitės A. Kolčiaką perdavė Irkutską užvaldžiusiems bolševikams, šie po ilgų tardymų vasario 7 d. Lenino nurodymu jį sušaudė. Teigiama, kad A. Kolčiakas buvo perduotas „raudoniesiems“ už garantijas, kad ČSK galės nekliudomai keliauti į Vladivostoką, nes tą pačią dieną ČSK su bolševikų kariuomenės vadovybe pasirašė tai patvirtinantį paliaubų susitarimą. Čekoslovakai privalėjo bolševikams perduoti ne tik A. Kolčiaką, bet ir saugomą Rusijos auksą.

    Rusijos aukso istorija

    Čekų ir slovakų korpuso odisėja Rusijoje nebūtų išsami be Rusijos iždo aukso atsargų istorijos. Visi rusų istorikai – ir emigracijoje buvę „baltieji“, ir sovietiniai, kaip susitarę kaltino čekoslovakų karius, kad jie pasisavino nemažai Rusijos iždo aukso. Ši tema dažnai primenama spaudoje iki šiol. Pusė carinės Rusijos aukso, 650 milijonų aukso rublių (svoris – virš 500 tonų), Pirmojo pasaulinio karo metais buvo saugoma Kazanėje. Spartaus ČSK ir „baltųjų“ armijos puolimo 1918 m. liepą dėka bolševikai traukdamiesi nespėjo jo išvežti, jį saugoti ėmė „baltųjų“ pulkininkas V. Kappelis, kuris vėliau, 1918 m. lapkritį, Omske auksą perdavė A. Kolčiakui, paskelbtam Vyriausiuoju Rusijos valdytoju. Omske auksą suskaičiavo – jo buvo tiek pat, kiek išvežė iš Kazanės. Pralaimėjęs Urale, A. Kolčiakas 1919 m. rudenį traukėsi, auksą vežė sukrautą į vagonus traukinyje su sanitarinio traukinio maskuote. Būdamas užkietėjusiu Rusijos monarchizmo šalininku, nesutiko perduoti aukso Antantės atstovams ir išvežti saugojimui į Prancūziją. A. Kolčiakas pareiškė, kad geriau auksą paliks bolševikams Rusijoje nei atiduos jį sąjungininkams. Taip ir atsitiko. Bolševikams prisivijus jo besitraukiančius dalinius, 1919 m. gruodžio 27 d. Nižneudinsko stotyje Antantės atstovų nurodymu auksą saugojimui perėmė ČSK kariai. Trauktasi pernelyg lėtai, Irkutske prieš A. Kolčiaką sukilę eserai užkirto geležinkelį, todėl čekoslovakai buvo priversti atiduoti ne tik A. Kolčiaką, bet ir auksą. A. Kolčiaką atidavė greitai, tačiau auksą bolševikams susitarė atiduoti tik tada, kai paskutinis ČSK ešelonas, aprūpintas kuru, išvyks iš Irkutsko. Tai įvyko kovo 1 dieną. Čekijoje ir dabar saugomas dokumentas, kuriame parašais patvirtinta, kad ČSK papulkininkis Sila perdavė bolševikams Rusijos auksą, sukrautą į 10 pulmano tipo vagonų ir 8 krovininius vagonus. Suskaičiuota, kad ten buvo 409 milijonai aukso rublių, t. y., 241 milijonų rublių mažiau, nei iš Kazanės buvo nuvežta į Omską. Tačiau yra patvirtinta, kad A. Kolčiako vyriausybė 128 milijonus perdavė už suteiktus kreditus užsienio bankams (išvežė per Vladivostoką), 68 milijonus sumokėjo už pirktus ginklus. Taip pat žinoma, kad 42 milijonus rublių „kolčiakininkų“ aukso, vežto į Vladivostoką, Čitoje pagrobė ir savo dalinių poreikiams sunaudojo „baltųjų“ atamanas Semionovas. Susumavus šiuos skaičius, „pradingsta“ tik 3 milijonai, nors čekoslovakus kaltina pasisavinus 40 milijonų. Bolševikams pervežant auksą iš Irkutsko atgal į Kazanę, pradingo 35 milijonai, tačiau jie dėl to pergyveno mažiau…

    Iš Vladivostoko į namus

    Atsiskaičius auksu bolševikams Irkutske, tolesnė kelionė į Vladivostoką buvo ramesnė, nes bolševikų karinių pajėgų šiame ruože nebuvo. Čekoslovakų korpuso evakuacija laivais vyko nuo 1919 m. sausio, kai išplaukė pirmas nedidelis laivas su sužeistaisiais, iki 1920 m. rugsėjo 2 d., kai išplaukė paskutinis laivas. Laivų buvo 36, sąjungininkai pateikė 21 laivą, 14 laivų išsinuomojo Čekoslovakijos vyriausybė. Vieną laivą, pavadintą „Legia“, korpuso kariai už savo surinktus pinigus nusipirko Japonijoje ir tai buvo pirmasis laivas, plaukiojęs su Čekoslovakijos vėliava. Į Europą sugrįžo 56459 Čekoslovakų korpuso kariai, 11191 asmuo – buvę belaisviai, taip pat čekų ir slovakų kolonistai, gyvenusieji Rusijoje, karių žmonos ir vaikai. Apie 2000 asmenų buvo kitų Europos valstybių piliečiai, bėgę iš Rusijos. Rusijoje kovose žuvo ar mirė nuo ligų 4112 korpuso karių.

    Kariai į Europą grižo dviem kryptimis. Viena – pro Azijos valstybių uostus, Sueco kanalą į Triesto uostą Italijoje, po to geležinkeliu į Prahą. Kita – Ramiuoju vandenynu į JAV vakarinės pakrantės uostus, geležinkeliu į rytinės pakrantės uostus, toliau – laivais į Europą – į Marselio, Bresto, Triesto, Hamburgo uostus.

    Kelionės metu kariai uostuose surengdavo dūdų orkestrų koncertus, gimnastikos pasirodymus, žaisdavo futbolą su vietos komandomis. Daugelis žmonių aplankytuose uostuose ne tik pirmą kartą gyvą čekoslovaką pamatė, bet ir išgirdo valstybės pavadinimą – Čeko­slovakija. JAV spauda plačiai nušvietė jų žygius ir vargus Pirmojo pasaulinio bei pilietinio karo metais Rusijoje, todėl čekoslovakai buvo sutinkami su didžiule pagarba ir gėlėmis.

    Likimai ir prisiminimai

    Į tėvynę grįžę čekų ir slovakų kariai dalyvavo kuriant naujosios Čekoslovakijos Respublikos karines pajėgas. Dalis jų dalyvavo pasipriešinime naciams po Čekoslovakijos okupacijos 1939 metais, buvo kalinami bei nubausti mirties bausmėmis.

    Po 1948 metų, kai Čekoslovakiją užvaldė komunistai, čekoslovakų legionieriai pateko į ilgametę nemalonę.

    Apie korpuso žygius vėl imta kalbėti tik po „aksominės“ revoliucijos 1989 metais. Vėl buvo atkurta Čekoslovakų legionierių draugija, įkurta 1921 metais. Čekija (taip pat ir Slovakija), švęsdamos Nepriklausomybės šimtmetį, dar 2015 metais pradėjo „Legiono traukinio“ (ček. Legiovlak) žygį per visus Čekijos miestus, skirtą, visų pirma, mokiniams. Tuo tikslu buvo atkurtas istorinis 1918–1920 metų čekoslovakų legionierių traukinys, sudarytas iš 11 vagonų, kuriuose, kaip muziejuje, yra pateikta karių buitis, ginklai, pulko štabas, pulko parduotuvė, platforma su šarvuotuoju automobiliu ir kt.

    Nuo 2015 metų šis traukinys jau apvažiavo gausybę miestų ir miestelių, jį aplankė keli šimtai tūkstančių moksleivių, taip pat ir kiti asmenys, norintys pažvelgti į savo protėvių epopėjos, vienos didžiausių istorijoje, liudijimą. ■

  • ATGAL
    Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos gynyba (II dalis)
    PIRMYN
    Partizaniško gyvenimo fragmentai. Pasakoja ryšininkė Naktibalda
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.