Charlie Hebdo: žodžio laisvės ribos | Apžvalga

Įžvalgos

  • Charlie Hebdo: žodžio laisvės ribos

  • Data: 2015-02-26
    Autorius: Edita Mieldažė

    „Charlie Hebdo“ redakcija, nepaisydama ekstremistų atakų, sausio 14-ąją išleido naują laikraščio numerį. Jo nusipirkti prie spaudos kioskų išsirikiavo eilės žmonių. Paryžiuje laikraštis išparduotas per pirmąsias prekybos valandas. (Scanpix/AP/Christophe Ena nuotrauka)

    2015 m. sausio 7-oji prancūzams tapo tuo, kas Jungtinėms Valstijoms – rugsėjo 11-oji. Teroro išpuolis prieš satyrinio žurnalo redakciją „Charlie Hebdo“, o vėliau prieš žydų košerinėje parduotuvėlėje buvusius žmones iškėlė į paviršių problemas, su kuriomis jau kelis dešimtmečius susiduria ne tik Prancūzija, bet ir visa Vakarų Europa. Prancūzijos prezidentas François Hollande‘as, kreipdamasis į tautą, pabrėžė, kad „šis teroro išpuolis buvo išpuolis prieš laisvę“. Prancūzų antropologė Dosnia Bouzar įsitikinusi, kad teroro išpuolis Paryžiuje buvo ne tiek prieš laisvę, kiek prieš nelygybę. Anot antropologės, Prancūzijoje aiškiai išreikšta lygybės idėja, einanti greta laisvės ir brolybės – ta nedaloma Prancūzijos demokratijos trejybė – nesukūrė lygių galimybių visiems piliečiams. Tad teroro išpuolis prieš „Charlie Hebdo“ apnuogino Prancūzijos bėdas dėl musulmonų integracijos, saviraiškos laisvės ir nelygybės.

    Teroristai

    Prancūzija, išgyvendama „Charlie Hebdo“ tragediją, prisimena 2012 metus, kai nedideliame Prancūzijos mieste Tulūzoje 23-ejų metų iš Alžyro kilęs prancūzas M. Merahas nužudė septynis žmones, tarp jų kelis karius ir žydų mokyklos mokinius. Vėliau paaiškėjo, kad antisemitinių pažiūrų M. Merahas turėjo ryšių su teroristinėmis organizacijomis Afganistane bei Pakistane.

    Po trejų metų M. Merahą pakeitė alžyrietiškas šaknis turintys Prancūzijos piliečiai – broliai Cherifas ir Saidas Kouachi. Užaugę vaikų namuose, jie kabinosi į gyvenimą kaip mokėjo: Cherifas vežiojo picas po Paryžių, vėliau tris metus sėdėjo kalėjime dėl ryšių su ekstremistinėmis grupėmis Irake. Išėjęs iš kalėjimo, Cherifas dirbo žuvies pardavėju viename prekybos centre. Cherifo kaimynas Erikas Badday pripažino, jog niekada nėra matęs Cherifo brolio Saido, tačiau apie Cherifą yra tik geros nuomonės: „Jis buvo sąžiningas ir padorus, niekada netriukšmavo ir nerodė agresijos“. Tačiau 2010 m. broliai Kouachi vėl pateko į policijos akiratį dėl ryšių su teroristinėmis organizacijomis. Po atakos „Charlie Hebdo“ redakcijoje skirtingi žiniasklaidos šaltiniai skelbė, kad 2011 m. vienas iš brolių Kouachi kelis mėnesius treniravosi Al-Qaedos stovykloje Jemene. Kad brolių Kouachi ryšiai su teroristine organizacija galimi, patvirtino po išpuolio Paryžiuje teroristinės organizacijos AQAP (Al-Qaeda Arabų pusiasalyje) išplatintas video pranešimas, kuriame kalbama, kad teroro išpuolis Paryžiuje buvo keršto siekis „atkurti pranašo Mahometo garbę“. Vėliau AQAP nusiuntė žinutę naujienų tarnybai „Associated Press“, kurioje patvirtino, kad būtent ši organizacija, pasitelkusi brolius Kouchi, organizavo ataką prieš „Charlie Hebdo“. Yra ir kita versija: dėl didėjančios „Islamo valstybės“ konkurencijos pašonėje AQAP pasitelkė propagandą tam, kad priskirtų pergalę prieš satyrinį žurnalą sau.

    Trečiasis teroristas Amedy Coulibaly, nušovęs policininkę ir keturis žmones žydų košerinėje parduotuvėlėje, manoma, turėjo ryšių su broliais Kouachi. Gimęs Paryžiuje imigrantų iš Malio šeimoje, Amedy Coulibaly augo nusikaltimais garsėjančiame Paryžiaus priemiestyje Grigny. Nuo 17 metų jau buvo keletą kartų teistas už vagystes ir prekybą narkotikais. 2005 m. Amedy susipažino su broliu Cherifu Kouachi kalėjime. Manoma, kad būtent dėka šios draugystės abu teroristai atrado radikalųjį Islamą ir siekį kovoti prieš prancūzų vertybes.

    Islamas ir žiniasklaida

    Prancūzijoje karikatūrų kultūra neatsiejama nuo žiniasklaidos kasdienybės ir žodžio laisvės. Pasitelkiant karikatūras, su ironiška šypsena žvelgiama į aktualias visuomenės problemas, tačiau yra kelios sąlygos, kurios riboja jų supratimą – tai humoro jausmo neturėjimas ir tabu, kuriuos peržengus, redaktoriams, karikatūrų kūrėjams ir net valstybėms metamas pavojingas ar net mirtinas iššūkis. Vienas tokių iššūkių buvo mestas 2004 m., kai olandų režisierius Theo van Goghas sukūrė 10 minučių filmą „Paklusnumas“, parodytą per vieną olandų kanalą. Filme -jauna beteisė musulmonų moteris, cituojanti Koraną ir besiskundžianti, jog „vyras gali paimti savo moterį bet kur ir bet kada, nes tai leidžia Alachas, nes moteris yra vyro nuosavybė“. Kitame epizode moteris, nusėta žaizdomis, kaip aliuzija į tai, jog pagal islamo dogmas neištikima žmona vis dar mušama šimtu botago kirčių. Filme į musulmonų moterį žvelgiama akimis XXI a. vakariečio, kuriam įprasta, jog religija nuasmeninama, moterys stovi greta vyrų kaip beveik lygiavertės partnerės, o moterų prievartavimai ir mušimai baudžiami, pasitelkiant į pagalbą pasaulietinę, o ne religinę teisę. Po filmo premjeros Olandijos pilietybę turintis musulmonų ekstremistas M. Bouyri aštuonis kartus šovė į režisierių, perrėžė jam gerklę ir subadė kūną. Manoma, kad režisuoti filmą van Goghą paskatino Olandijoje didėjantis musulmonų  imigrantų antplūdis ir stiprėjantis islamizmas. Po metų, kai buvo nužudytas van Goghas, konservatyvios pakraipos Danijos dienraštis „Jyllands-Posten“ išspausdino dvylika pranašą Mahometą ir islamą pašiepiančių karikatūrų: pranašas su bomba ant galvos, su kardu rankoje, su įbaugintomis musulmonų moterimis, musulmonai imigrantai, nesugebantys išmokti danų kalbos ir pan. Dienraščio „Jyllads-Posten“ redaktorius Flemmingas Rose publikavo šias karikatūras, atkreipdamas dėmesį į imigrantų musulmonų problemą Danijoje. Pasak paties redaktoriaus F. Rose, karikatūros nebuvo tiesiogiai nukreiptos prieš islamą, bet prieš tuos, kurie pajungia religiją teroristinei veiklai. Skandalas dėl Mahometo karikatūrų įsisiūbavo iki tokio lygio, kad daugelis islamiškų valstybių paskelbė daniškų prekių boikotą, o įniršę musulmonai degino viską, kas susiję su Danija: vėliavą, prekes ir net diplomatines atstovybes. 2015 m. įniršę musulmonų imigrantai nužudė 12 „Charlie Hebdo“ redakcijos darbuotojų, nes pastarieji Mahometo karikatūromis įžeidė musulmonų garbę. Bet apie viską nuo pradžių.

    Charlie Hebdo

    Savaitraštis „Charlie Hebdo“ pradėjo savo epopėją 1970 m. Leidinio pavadinimas tuomet buvo „Hara-Kiri“. Perlenkęs lazdą pašaipomis apie mirusį prezidentą Charles de Gaulle‘į, leidinys privalėjo sustabdyti savo veiklą. 1992 m. satyrinis žurnalas pradėjo veikti kaip „Charlie Hebdo“ ir įsitvirtino Prancūzijos visuomenėje kaip polemizuojantis, išjuokiantis ir nepataikaujantis daugumai leidinys. „Charlie Hebdo“ publikacijos buvo grįstos egalitarizmo ir laisvės principais. Žurnalas laikėsi anti-rasistinės, anti-religinės ir daugiau kairiosios pakraipos, nors nevengė publikuoti ir kraštutinių dešiniųjų straipsnių. Konfliktas dėl Mahometo karikatūrų užsimezgė dar 2005 m., kai, reaguodamas į Mahometo karikatūrų skandalą Danijoje, „Charlie Hebdo“ perspausdino „Jyllands-Posten“ karikatūras ir dar pridėjo savo. Pasirodžius karikatūroms, žurnalo tiražas smarkiai šoktelėjo, tačiau Pasaulinė musulmonų lyga ir Prancūzų islamo organizacijų sąjunga pareiškė, kad publikuotos karikatūros yra rasistinės. Islamiškos organizacijos kreipėsi į teismą. Ginti žodžio laisvę ėmė būsimasis prezidentas Nicolas Sarkozy, atsiuntęs į teismą viešą laišką. Laiške politikas teigė remiantis senas prancūzų satyros tradicijas. Paramą žodžio laisvei suskubo reikšti ir kiti Prancūzijos politikai. Teismo procesas baigėsi „Charlie Hebdo“ pergale. 2011 m. lapkričio 3 d. numerį „Charlie Hebdo“ pervadino į „Charia Hebdo“ – aliuzija į islamo įstatymą Šariatą, ir redaktoriaus svečiu pavaizdavo pranašą Mahometą, sakantį: „Šimtas kirčių botagu, jeigu nemirsi iš juoko“. Po kelių dienų „Charlie Hebdo“ redakcijoje buvo susprogdinta bomba ir įsilaužta į savaitraščio svetainę. Niekas nenukentėjo, paramą žurnalui išreiškė valdžia ir visuomenė.

    2012 m. musulmonų pasaulį sudrebino JAV gyvenančio egiptiečio B. Nakoula sukurtas filmas „Musulmonų nekaltybė“. Filme, sukėlusiame didžiulį musulmonų pasipiktinimą visame pasaulyje, iškelta Egipto krikščionių koptų persekiojimo problema ir itin neigiamai pavaizduotas pranašas Mahometas. „Charlie Hebdo“ redakcija, reaguodama į šio filmo atgarsius, išspausdino keletą Mahometo karikatūrų. Vienoje jų pavaizdavo pranašą nuogu užpakaliu. Tuometis Prancūzijos užsienio reikalų ministras Laurentas Fabius sukritikavo „Charlie Hebdo“, pripažindamas, jog gerbia žodžio laisvę, tačiau publikuoti stiprias emocijas tarp musulmonų sukeliančias karikatūras nėra protinga. ,,Ar yra protinga pilti žibalą ant ugnies?” – klausė politikas.

    2015 m. šis žibalas sukėlė sprogimą – broliai Kouachi iššaudė „Charlie Hebdo“ redakciją ir ją sergėjusius policininkus. Paskutinėje karikatūroje, kurią savo mirties dieną publikavo žurnalo redaktorius Stephane Charbonnier, pašaipiai pavaizduotas iki ausų apsiginklavęs džihadistas, sakantis: „Vis dar nebuvo išpuolio Prancūzijoje. Palaukite, kol mes iki sausio pabaigos nusiųsime naujametinius sveikinimus“. Klaikus sutapimas, bet didelės dalies „Charlie Hebdo“ kūrybinės grupės tą dieną ir nebeliko. Žibalas ant ugnies padarė savo.

    Žodžio laisvė

    Po tragiškų „Charlie Hebdo“ įvykių norom nenorom kilo daugybė klausimų, kurių bendras vardiklis vienas: kodėl taip atsitiko? Prieš kelerius metus „Charlie Hebdo“ redaktorius S. Charbonnier teigė, jog „turėtų būti normalu kritikuoti islamą lygiai taip pat, kaip kritikuoti žydus ar katalikus“. Buvęs „Charlie Hebdo“ redaktorius Phillipe Valas yra įsitikinęs, jog „redakcija norėjo, kad pasijuoktumėme, jie siekė apginti žodžio laisvę, o štai dabar jie nužudyti protu nesuvokiamose skerdynėse. Negalime leisti sau tylėti. Teroras negali laimėti prieš gyvenimo džiaugsmą ir žodžio laisvę“.

    Žodžio laisvės svarbai pritaria ir Sousan Hammad, žurnalistė ir vertėja, gimusi JAV palestiniečių šeimoje ir dabar rašanti įvairiems pasaulio leidiniams. Viename jų, išspausdintame „Al-Jazeera“ tinklapyje, S. Hammad teigia, jog niekas negali pateisinti 12 žiauriai nužudytų nekaltų žmonių. Tačiau ji teigia, jog, „tai, ką suprantu esant laisve, įskaitant žodžio laisvę, nėra kieno nors išimtinė nuosavybė. Ji turi būti prieinama visiems – musulmonams, amerikiečiams, palestiniečiams. Būkime teisingi, ne tik laisvi savo kalbose. Dėl to mes neturime būti nei Charlie, nei Achmedu (redakcijoje teroristų nužudytas musulmonas policininkas, – aut.past.). Pirmiausia turime būti žmonėmis“. Ar žodžio laisvė Prancūzijoje iš tiesų priklauso visiems? S. Hamad prisimena prieš kelerius metus mirusį garsų prancūzų diplomatą Stephane Hesselį, kuris ne kartą yra pasisakęs prieš Izraelio terorą palestiniečių atžvilgiu: „Nuo 1967 m. visos Izraelio vyriausybės tęsė savo veiklą, darydamos dvi didžiules klaidas: okupuodamos ir kurdamos naujas gyvenvietes“. Dėl paramos palestiniečiams žydiškas šaknis turinčiam diplomatui vienoje prancūzų mokykloje buvo uždrausta sakyti kalbą. Su cenzūra Prancūzijoje susidūrė ir kitas žydiškas šaknis turintis, ilgą laiką Paryžiuje gyvenantis menininkas Eyalas Sivanas. 2003 m. Prancūzijos kultūros ministerija išbraukė jo sukurtą filmą „Kelias 181“ (apie Izraelio-Palestinos santykius po II intifados) iš didžiausio šalyje dokumentinių filmų festivalio sąrašo, motyvuodama tuo, jog „filmas provokacinis ir sukelia stiprias emocijas“. Prisiminkime ir praeitų metų vasarą vykusį konfliktą tarp Izraelio ir Gazos ruožo. Didžiausiuose Vakarų miestuose į gatves išėjo ten gyvenantys palestiniečiai ir jų draugai, kad palaikytų Gazos ruožo gyventojus. Prancūzijoje į gatves niekas neišėjo, nes valdžia nusprendė netrikdyti visuomenės „socialinio susitelkimo“. Tačiau po „Charlie Hebdo“ tragedijos milijoninė minia su politikais priešakyje žygiavo Paryžiaus gatvėmis, iškėlę plakatus ar šaukdami: „Esu Charlie“. Kodėl laisvės, lygybės ir brolybės Mekoje vieniems galima „būti Charlie“ ir nebijoti „socialinės suirutės“, kai kitai pusei, susiduriančiai su „socialinio susitelkimo“ apribojimais, belieka susitaikyti su dvigubais standartais?

    Islamo baimė

    Fundamentalistų teroras ir kova už žodžio laisvę Prancūzijoje iškėlė į paviršių ilgą laiką brendusią prancūzų baimę islamui. Prieš kelerius metus tarp politinio elito pradėtos diskusijos apie imigrantų integraciją buvo bevaisės. Atėjus į valdžią prezidentui N. Sarkozy, trumpam buvo įkurta Imigracijos ir integracijos ministerija. Pats prezidentas pradėjo debatus dėl nacionalinės tapatybės ir teigė, jog siekiant apibrėžti, ką reiškia būti prancūzu, Prancūzija „turėtų būti kiek įmanoma atviresnė“. Tačiau tuomečio prezidento pastangos plėsti prancūzišką tapatybę virto atviru ksenofobijos forumu. Kaip pastebėjo filosofas Raphaelis Liogieras, prancūzai, vis dar negalėdami susitaikyti su tuo, kad jau nėra pasaulio centras, sukūrė destruktyvų islamizacijos mitą. Anot jo, šį mitą plėtė ir plečia tie, kurie yra matomi ir girdimi. Geriausiai parduodami šalyje Erico Zemmouro kūriniai. Panašiai, kaip Vokietijos islamofobas Thilas Sarrazinas, jis suplaka į visumą visas mažumas, tarp jų musulmonus, nuogąstaudamas, jog tai yra „barbarai“, vedantys Prancūziją į bedugnę.

    Kitas prancūzų rašytojas Michelis Houellebecqas išgarsėjo negatyviais pasisakymais musulmonų atžvilgiu. Savo knygoje „Platforma“ pareiškęs, jog „visos religijos yra kvailos, bet islamas – kvailiausia iš visų“, rašytojas iš musulmonų organizacijų susilaukė kaltinimų dėl rasizmo skatinimo. Teisme M. Houllebecqas buvo išteisintas ir, esant „tokiam neramiam socialiniam klimatui“, išvyko gyventi į Airiją. Susikaupę rašytojo skauduliai nugulė naujausioje jo knygoje – utopijoje „Paklusnumas“. Kaip koks utopijų kūrėjas George‘as Orwellas, prancūzas sugalvojo, jog 2022 m. prezidento rinkimuose Prancūzijoje laimi ką tik įkurtos musulmonų partijos atstovas. Jis nugali kovoje su kraštutinių dešiniųjų lydere Marine Le Pen, nes jį palaiko tiek kairieji, tiek dešinieji politikai. Kitą dieną po rinkimų visi piliečiai rengiasi tik pagal musulmoniškus papročius, o universitetai tampa islamiški. M. Houllebecqo kritikai pastebi, jog tokia knyga buvo „geriausia dovana kraštutinių dešiniųjų lyderei Marine Le Pen“, priešiškai nusiteikusiai šalies musulmonų atžvilgiu. Visgi rašytojas tikina, jog musulmonų atėjimas į valdžią ateityje nėra toks jau utopinis dalykas, nes kol kas musulmonams Prancūzijoje neatstovauja jokia politinė partija. Kaip žinia, kai niekas grupei neatstovauja, ji pasmerkta būti užribyje ir ieškoti alternatyvų.

    Antropologė Dounia Bouzar pastebi, jog Prancūzijoje padaugėjo musulmonų jaunimo, ieškančio užuovėjos religijoje, nes „realybė nieko nebegali pasiūlyti jiems ateityje“. Anot antropologės, tie musulmonai, kurie nusiraminimą randa, įsitraukdami į religinį fundamentalizmą, yra broliai tų, kuriems nesiseka įsitvirtinti visuomenėje. Jie tiki respublika ir jos vertybėmis, įsitikinę, jog, jeigu gerai mokysis, ras darbą. Tačiau, pasak D. Bouzar, „realybė kitokia, nes šie jauni žmonės turi netinkamus vardus, gyvena netinkamuose miesto rajonuose – tai tarp jų gimdo neapykantą. Musulmonai nėra vien Prancūzijos problema, bet Prancūzijoje, kur aiškiai išreikšta lygybės idėja, nusivylimas dėl jos nebuvimo yra stipresnis“. Prancūzijoje lygybės idėja pagrįsta tuo, kad skirtingos kultūros sugyvena ir toleruoja viena kitą. Tačiau, žinia, lygybė nesukuria lygaus visų visuomenės sluoksnių traktavimo, tuo labiau lygių galimybių. Nelygybę šalyje dar labiau didina prasti ekonominiai rodikliai. Per pirmą F. Hollande‘o kadencijos laikotarpį nedirbančiųjų, ypač tarp jaunimo, skaičius išaugo iki 3,5 mln. gyventojų. Tad nepasitenkinimas, ieškant savo vietos po saule, Prancūzijoje tik auga.

    Laisvė ir atsakomybė

    Kai per pasaulį nuvilnijo solidarumo su „Charlie Hebdo“ banga, nuo frazės „ Je suis Charlie“ („Aš esu Charlie“) iki tų pačių karikatūrų perspausdinimo kituose leidiniuose nejučia susiformavo imperatyvas, kad, jeigu palaikai žodžio laisvę, turi būti su „Charlie“, kurie dėl tos laisvės paaukojo savo gyvybes. Ar tai ne tas pats, ką yra pasakęs Voltaire‘as: „Nesutinku su tuo, ką sakai, bet iki mirties ginsiu tavo teisę tai sakyti“? „International New York Times“ apžvalgininkas Davidas Brooksas pastebi, jog, „kai tau yra 13 metų, yra drąsu kitus provokuoti, išjuokiant kitų žmonių religinius įsitikinimus. Bet po kurio laiko tai pasidaro kvaila“. Daugelis iš mūsų stengiamės rodyti pagarbą skirtingoms religijoms ir įsitikinimams. Stengiamės palaikyti pokalbį klausydamiesi, o ne įžeisdami kitus. Šalia mūsų gyvena provokatoriai, kurie atspindi visuomenės silpnybes ir tuštybę. Provokatoriai žadina fundamentalistų kvailumą, nes šie viską priima tiesiogiai. Ir visgi mes siekiame kurti standartus, kad gerbtume kitus, tačiau kartu atveriame duris tiems, kurie į tuos standartus žvelgia kitaip.

    Po teroro išpuolio atnaujinta „Charlie Hebdo“ redakcija išleido naują numerį. Jame vėl pavaizduotas pranašas Mahometas – tiesa, užjaučiantis ir verkiantis, su ,,Aš esu Charlie” lentele rankose. Viršuje pranašo galvos parašyta: „Viskas atleistina“. Tikėkimės…

  • ATGAL
    Rinkimams artėjant: kaip spręsti opiausias sostinės problemas?
    PIRMYN
    Islamiškojo terorizmo pamokos: atsakomybė yra dvipusė
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.