D. Norkūnas: Kvailybė yra tai, kas stumia visuomenę į priekį | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • D. Norkūnas: Kvailybė yra tai, kas stumia visuomenę į priekį

  • Data: 2014-07-30
    Autorius: Vilius Arlauskas

    Dominykas Norkūnas (Martynos Trinkūnienės nuotrauka)

    Šį mėnesį „Apžvalga“ kviečia susipažinti su Dominyku NORKŪNU. Šis poeziją rašantis vaikinas studijuoja vokiečių filologiją Vilniaus universitete. Jaunojo poeto eilėraščiai yra publikuojami kultūrinėje spaudoje, o už savo kūrybą 2012 m. Dominykas įvertintas kasmetiniame Jaunųjų filologų konkurse, kuriame tapo laureatu. Iškalba nesiskundžiantis jaunasis poetas sutiko pasidalinti savo kūryba ir atsakyti į keletą klausimų.

    Esi iš Užupio, sakyk, kuo tau svarbi ši vieta?

    Pirmiausia, esu iš Vilniaus. Kai atsikrausčiau į Užupį, man buvo 14. Iš karto paaiškėjo, kad ši vieta nėra menininkų rajonas, tai – meniškų, veikiau jau pseudomeniškų žmonių rajonas. Galbūt tai yra ir viena priežasčių, kodėl Užupis dabar merdėja. Pastaruoju metu šventės silpnesnės, iniciatyvos iš jaunimo pusės kur kas mažiau. Nors prisipažinsiu, kad turiu šiokio tokio rajoninio patriotiškumo. Tai geras ženklas, reiškia, kad bendruomenė yra stipri. Tai puikiai matoma Užupyje vykstančių švenčių metu, kai visi susiburia. Su žmonėmis, kuriuos kasdien matai gatvėje, tu sveikiniesi, kalbiesi – taip ir turėtų būti. Užupis šiuo atžvilgiu labai ypatinga vieta. Aišku, tam tikru metu ten rinkdavosi disidentuojantys, hipiuojantys asmenys, ir mes matome to pasekmes. Turime keletą galerijų, turime rajono gimtadienį – kas Lietuvoje yra labai reta ir netgi savo konstituciją. Kavinės Užupyje yra kitokios negu kitur Vilniuje. Jos turi savitą atmosferą, visų pirma, kas krenta į akis, tai kultūringumas. Nebus jokio nereikalingo triukšmo, jokio vulgarumo. Muzikos atžvilgiu taip pat neišgirsi visiško mėšlo, skambančio kavinėje.

    Esi minėjęs, kad tau meilę literatūrai įskiepijo tėvai. Kaip tai atsitiko?

    Dažniausiai meilę literatūrai įskiepija arba augimas šeimoje, kur tau vaikystėje buvo skaitomos pasakos, arba šeima, nuo kurios bėgi, kurioje tau sunku gyventi. Mano atvejis, laimei, yra pirmasis. Pas mus visada buvo daug knygų. Mano tėvai skaitė, kalbėjosi su manimi apie tai, ką pats skaičiau, ir tai išaugo į potraukį literatūrai. Apskritai, domėjimasis literatūra turi atsirasti mažame amžiuje, jei ne vaikystėje, tai bent paauglystėje. Tarkim, poezijos niekas nepradės skaityti nuo 20 metų, taip nebūna. Esama išimčių, bet jos labai jau retos. Nemėgau buvimo didelėse kompanijose, niekada nebuvau labai socialus žmogus, nors socialinius įgūdžius esu perpratęs. O knygos mane visada traukė.

    „Esu žmogus, pabrėžiantis individualumą“ – teigi viename savo interviu. Ar nemanai, kad savo individualumo reiškimas yra nemaža dabartinio pasaulio liga?

    Esame vakariečiai ir negalime neigti individualumo, nes tai yra mūsų civilizacijos pagrindas. Krikščionybę bandoma apkaltinti individualumo smerkimu, kas iš esmės yra nesąmonė. Asmenybės krikščionybėje yra labai ryškios ir smarkiai išskiriamos. Pavyzdžiui, Indijoje asmenybė yra visiškai nesvarbi. Labai gerai yra pastebėjęs K. G. Jungas, po kelionės į Indiją teigęs, kad jis nenorėjo susitikti nei su vienu išminčiumi ar jogu, nes buvo daug apie juos skaitęs. Kai apie vieną perskaitai, sužinai labai daug apie juos visus, nebebūna įdomu. O Vakaruose taip nėra – čia individualumas išsiskleidžia labai smarkiai, tai yra mūsų išskirtinė savybė. Saviraiška ir individualumas nėra tas pats. Tu gali individualiai išreikšti universalius dalykus ir gali knaisiotis po savo vidų, kuris, tiesą pasakius, yra įdomus tau vienam, na, gal dar artimiesiems.

    Ką manai apie bendruomenes vienijančius tekstus? Dabartinės sąlygos mums suteikia prieigą prie daugybės skirtingų tekstų, o bendras reikšmių laukas vis mažėja.

    Tai skatina įvairovę. Tokio laikmečio literatūra, banaliai šnekant, tampa puokšte, iš kurios gali pasirinkti. Poezijos skaitytojų ratas visada buvo siauras ir dauguma skaitančiųjų domisi popsiniais poetais, kurie nėra nei kažkuo ypatingi, nei gilūs. Tarkim, S. Nėris. Jos net rimas primityvus, ten nėra jokio turinio, tik apdainuojama,  kaip varnai skrido virš kalvų, kaip gėlės žydi ir kaip ji kažką myli. Dar, tiesa, yra dainuojama apie Staliną – jau kitokia tematika, bet… Pavyzdžiui, toks S. Geda, turint galvoje jo polifoniją, žvėrišką erudiciją, V. Bložė ar T. Venclova yra mažiau populiarūs. Kas liečia lietuvišką prozą, ji kur kas silpnesnė už poeziją, tai reikia pripažinti. O. Milašius yra labai gerai pasakęs, kad proza – subrendusių tautų reikalas, ir užsiminė, kad lietuvių tautai nėra duota liūdna prabanga subręsti. Nors pamažu atsiranda ir geros prozos. Pavyzdžiui, K. Sabaliauskaitės romanai – jie kalba apie dalykus, kuriuos mes turime įsisąmoninti: pirmiausia tai yra mūsų multikultūriškumas. Mes šnekame apie Mindaugą ir Vytautą, bet užmirštame daugiakultūrį Vilnių, kuris yra labai turtingas. Negalime atmesti čia gyvenusių lenkų, rusų ar žydų literatūros vien todėl, kad ji buvo kitakalbė. Ne, mes paėmėme šį miestą ir mes turime jį įsisavinti, viską išsiversti ir reflektuoti. Iš tiesų keista, kad begalės čia gyvenusių autorių yra žinomi visame pasaulyje (Chaimas Gradė, Menkė Katzas, Mošė Kulbakas…), o čia visiškai nefigūruoja. Ir tai labai liūdina.

    Beno Januševičiaus nuotrauka

    Šiemet švenčiame K. Donelaičio 300-ąsias gimimo metines. Kokia tavo nuomonė apie jo kūrinį „Metai“, jo svarbą mūsų bendruomenei?

    Jaunimo tarpe vyrauja požiūris, kad Donelaitis kažkas blogo, siaubingai neįdomaus. Man, priešingai, patinka jo grubi kalbėsena, šiurkšti ironija apie prisigeriančius būrus ir t.t. Tai yra įdomus tekstas, o ir Europos kontekste jis taip pat atrodo neblogai. Apskritai, tuo metu Europoje mažai kas rašė hegzametru. J. V. Gėtė yra skaitęs Donelaičio vertimų ir savo dienoraštyje minėjęs, kad jam patiko. Tačiau, nepaisant to, kad man jis įdomus ir aš jį vertinu, kita vertus, džiaugiuosi, kad jis nepadarė tokios didelės įtakos, būdamas gyvas. Jo kūryba skatina uniformizmą, prisitaikymą, aklą paklusimą vyresnybei, kas lietuviams ir taip yra būdinga. Jeigu Donelaitis būtų figūravęs savo gyvenamuoju metu, tai būtų dar labiau įskiepijęs mums to valstietiško keliaklupsčiavimo, kurio, bent mano požiūriu, mums tikrai nereikia. Žinoma, jo uniformizmas nėra nieko išsiskiriančio, tai liuteroniška pozicija. Labai stereotipiška manyti, kad protestantizmas kažkuo laisvesnis už katalikybę. Taip tikrai nėra. Tipiško vokiečio savybės: disciplinuotumas, punktualumas, darbštumas, griežtumas, paklusnumas, šaltumas buvo suformuoti liuteronizmo po Šimtamečio karo, kai reikėjo stabilumo, kai visuomenė buvo išsekus nuo nesibaigiančių negandų. Nieko nuostabaus, kad Donelaitis reiškė šias idėjas, jis buvo liuteroniškos kultūros žmogus.

    Esi minėjęs pozityvaus mito kūrimo svarbą. Kaip manai, kokie mitai mus kausto, o kokie yra nepelnytai primiršti?

    Visų pirma, šiuolaikinėje visuomenėje krikščionybės dėka yra užmirštas ciklinis laikas. Judaizmas pirmasis jį paneigė, įvesdamas tiesinę laiko sampratą: yra pasaulio pradžia, ateis Mesijas ir viskas baigsis. Jokioje religijoje to prieš tai nebuvo, viskas ėjo ciklu kaip gamtoje, pasaulis atgimdavo kasmet. Kai kuriose senosiose gentyse žodžiai „metai“ ir „pasaulis“ yra tie patys arba bendrašakniai. Praėjo metai, vadinasi, praėjo pasaulis. Ką simbolizuodavo senosios šventės? Tarkime, lietuvių Naujieji, kaip įtariu, buvo Užgavėnės, buvo atkartojama kosmogonija, pasaulio sukūrimas. Iš pradžių vyravo chaosas, viską valdė demonai. Žmonės, persirengę velniais ar raganom, šoka aplink laužą, demonai atgimsta ir vėl stoja chaosas, bet yra sudeginamas blogasis demonas, kas lietuvių atveju yra Morė. Kai blogasis demonas yra įveikiamas, K. G. Jungo žodžiais tariant, įsižiebia sąmonės šviesa, sukuriamas pasaulis, žmogus įgyja savo sąmoningumą. O dabartinė visuomenė, puikiai tai suvokdama, juda link pasaulio pabaigos. Ne tiek dabartinė visuomenė, kiek didelė jos dalis, gyvenanti pagal monoteistinį modelį. Aišku, tai suvokiama kaip išganymas, nuodėmių atpirkimas… Tačiau tai yra judėjimas link pasaulio pabaigos. Apskritai, krikščionybėje įžvelgtinas tikrovės neigimas, paskelbiama, kad tai, kas yra čia – ne taip svarbu, kaip tai, kas yra ten, viršuj. Įsipareigojama idealui, užmirštant netobulą realybę, net pradedant nesąmoningai jos nekęsti. Tą patį monoteistinį modelį yra perėmusios ir tos ideologijos, kurios nėra religinės, pavyzdžiui, marksizmas ar nacizmas. Būtų galima sakyti, kad marksizmas – savotiškas judaizmo perdirbinys. K. Marksas paneigė ortodoksinį žydiškumą ir sukūrė judaizmą be Dievo. Mes dabar kovojame, sunkiai dirbame, kenčiame, o po to ateis komunizmas. Tas pats modelis, tik perkeltas į kitą plotmę. Judėjimas link pabaigos, tiesi linija. Nacizmo atveju, kuriami panašaus pobūdžio mitai, lygiai taip pat skatinama industrializacija ir kiti panašūs dalykai. Tik jau ne pasaulietiniu, o tautiniu pagrindu, kas iš tiesų reiškia, kad – priešingai vyraujantiems įsitikinimams – nacizmas yra kairioji, o ne dešinioji ideologija.

    Kitas mitas, taip pat kilęs iš monoteistinės tradicijos, yra tikėjimas visagaliu protu. Z. Froidas padarė neblogą įžvalgą, teigdamas, kad tikėjimas visagaliu protu yra tikėjimo visagaliu Dievu reliktas. Vietoj visagalio Dievo viską išspręs visagalis protas. K. G. Jungas rašė, jog ne visa žmogaus esybė yra racionali, yra daugybė dalykų, kurių negalime paaiškinti. Pavyzdžiui, jausmai. Taip, galima nustatyti, kokios medžiagos organizme išsiskiria, patiriant tam tikras emocijas, bet jų prigimtis nebus paaiškinta. Sapnai, pasąmonės veikla – visiškai neracionalu. Ir pats terminas „iracionalumas“, kadangi turi neigiamą priešdėlį, atspindi racionalaus proto poziciją atžvilgiu to, ko jis yra nepajėgus suprasti, to, ko jis bijo, ir todėl atmeta. Tikėjimas visagaliu protu – mitas. Dauguma dalykų, kurie priverčia žmogų pasijausti esant būties epicentre, yra neracionalūs. Tai jausmai, sapnai.

    „<…> atsiveriant befantomiams horizontams didesniems ir kraupesniems nei stabai, kuriems lenkeisi ir kuriuos nugriovei“ baigiasi vienas tavo eilėraščių. Gal aš klystu, bet man atrodo, kad tau svarbus vertybinis akiračio plėtimas.

    Visų pirma, atsakykime į klausimą, kodėl sukuriami stabai. Jie sukuriami tam, kad žmogus jaustųsi saugus, kad turėtų paaiškinimą nežinomybės akivaizdoje. Kai stabai nugriaunami, kai išeinama už tų mąstymo rėmų, atsiveria baisūs dalykai. Tai yra niekis, totali tuštuma ir tame niekyje, beprasmybės tyruose, plytintis pasaulis, tavo visata, kuri lygiai taip pat yra beprasmiška. Prasmė, kaip pasakytų A. Šliogeris, yra žmogaus mąstymo sukurtas fantomas. Tuose beprasmybės tyruose pamatai pasaulį beprasmį ir ne mažiau didingą, ir tai yra labai baisu. Kai atmeti visa, ką tau kalė į galvą mokykloje, kas buvo spiegiama iš sakyklų, kai nieko nelieka, iš tos tuštumos kažkas iškyla. Išsklaidžius miglas, pasaulio ryškumas pasidaro siaubingas, tai ne šiaip paveiksliukas ant sienos – ten nėra jokio namų jaukumo ar sterilaus saugumo, tik pirmapradis siaubas.

    Kas tau, kaip kūrėjui, atrodo svarbu?

    Man labai patinka kažkieno išsakyta mintis: kai tavo darbai kalba – netrukdyk jiems. Šiuolaikinis menas mane tuo kartais ir vimdo – tol, kol autorius nepakalba apie jį, tol niekas nėra aišku. Jei autorius privalo kalbėti už savo darbą, tai kas bus, kai autorius mirs? Darbas kalbėti negali, autoriaus nėra, ką dabar darom? Manau, kad labai retai atsiranda naujų temų žmonijos istorijoje. Yra tie patys dalykai ir kintančios aplinkybės, kuriose jie reiškiasi. Pavyzdžiui, apie transcendenciją krikščioniškoje kūryboje buvo kalbama vienaip, Apšvietos amžiuje – visai kitaip. Viena vertus, nieko naujo po šia saule, kita vertus, kiekviena karta privalo naujai performuluoti tai, su kuo susiduria, naujai tą interpretuoti. Pats paprasčiausias pavyzdys – tėvynės samprata. Mes turime A. Baranauską, Maironį, S. Gedą, M. Martinaitį, šiuolaikinius autorius ir visi jie daugiau ar mažiau apie tai kalba, bet visi skirtingai. Labai gerai yra pasakęs E. Satie: „Gimiau toks jaunas tokiame sename pasaulyje“. Tai reikia įsisąmoninti. Pasaulis yra senas ir nėra jis jau toks kvailas. Iki tavęs buvo daug protingų vyrų, kurie kažką galvojo, kažką mąstė ir jų sapnai alsuoja tau į nugarą.

    Kaip tau atrodo, kodėl tiek daug jaunų žmonių nesidomi politika? Dažnai iš jaunųjų menininkų galima išgirsti, kad politika jiems visiškai neįdomi, o, klausydamas tavęs, matau visiškai priešingą poziciją. Kodėl reikia domėtis politika?

    Domėjimasis politika parodo elementarią nuovoką. Jei suvoki, kas vyksta tavo šalyje, yra mažiau šansų tapti manipuliacijos įrankiu – ko, be abejo, politikai siekia, nes jiems reikia lojalios rinkėjų publikos. Dėl to būtina domėtis kiekvienu naujesniu ir labiau įsibėgėjusiu politiniu reiškiniu. Kiekvienas sąmoningas žmogus tam gali daryti minimalią įtaką bent jau savo gyvenime, nes kitaip taps kontrolės įrankiu ir niekuo daugiau. Beveik kiekviena politinė jėga nusipelno kritiško žodžio, tobulų nėra. A. Šliogeris su jam būdingu cinizmu yra pasakęs, kad tobuliausias politikas yra tas, kuris 50% pasiima sau, o 50% duoda valstybei, taip bent jau sąžininga ir prieš save, ir prieš valstybę. Aš jau tikrai neketinu kalbėti nei apie darbo partijas, paksus ar vietinių lenkų puspolitikius – tai yra tragiškos asmenybės, akivaizdžios marionetės, kurios neturi nei iškalbos, nei išsilavinimo. Tai apgailėtini liliputai, kuriuos kažkas tampo už virvučių. Aš netgi radikaliau drįsčiau teigti, kad reikiamu atveju jie būtų panaudoti kaip penktoji kolona, nors gal geriau būtų sakyti penkta koja. Žmonės, kurie trukdo valstybės gyvenimui, kurie nieko neišmano ir tarnauja kažkieno kito interesams.

    Tai, kad jaunoji visuomenės dalis yra politiškai pasyvi – labai retas atvejis bet kokioje civilizacijoje, kultūroje ir bet kurioje šalyje. Tai, kad studentai aktyviai nerengtų mitingų, nereikštų savo nuomonės yra labai retas dalykas. Tačiau pastebimas ne tik masinis jaunimo politinis pasyvumas, bet ir totalus nuobodulys, visiška apatija. Labai populiarūs darosi filmai ir serialai apie postapokalipsę arba apokalipsę. Norima, kad pasaulis baigtųsi, kad jo nebebūtų, tada, suprask, bus įdomiau. Viskas paleidžiama velniop, viskas yra neįdomu. Ši situacija primena Romos imperijos paskutiniuosius amžius, tik dabar viskas vyksta kur kas greičiau, nes mes turime technologijas ir pan.

    Dominyko Norkūno asmeninio archyvo nuotrauka

    Minėjai, kad politikos aktualijų kūryboje nemėgsti. Kodėl jų vengi, ar tau neatrodo, kad to trūksta?

    Šnekėti apie tokią situaciją visuomenėje, kuri, tikėtina, bus ilgalaikė ir yra lemiama politikos – tam aš neprieštarauju. Man neįdomūs politiniai pamfletai, rimuoti pasišaipymai iš politikų, tai turėjau galvoje. O pačiam apie tai kalbėti nesinori, kaip sakė Č. Milošas, disidentai būdavo ne stipriausio proto, bet silpniausio skrandžio žmonės. Protas gali racionalizuoti bet ką, o skrandis suvirškins ne viską. Man nevirškina, dėl to esu linkęs į secesiją. Kartais norisi tiesiog atsitraukti. Opozicinę platformą šiai visai nesąmonei galima sukurti, nebūtinai ją kritikuojant. Kritikuodamas atkreipsi į ją dėmesį, o ji to ir nori, kad po to kritikuojantį apšauktų tamsuoliu, neišmanėliu, ekscentriku ir pan. Kurdamas ir kalbėdamas apie dalykus, kurie yra vertingesni savaime, ir sukursi platformą. Gali plyšauti apie tai, kaip viskas negerai, ir gali tiesiog dirbti, daryti savo – pasaulio nepakeisi, tačiau tamsoje bus įžiebtas dar vienas šviesulys. Netikiu pasaulio korekcija. Čia taip pat, kaip ir su tais menininkais, kurie sako: štai savo menu mes priešinamės popkultūrai. Tokie žmonės išsikeikia ant masinės kultūros, bet nepateikia jokios alternatyvos. Ir yra menininkų, kurie dirba, kuria, ir savaime ją įveikia, kai tuo tarpu kiti maitina masinę kultūrą dėmesiu. Grįžtant prie politinės situacijos, 1843 m. S. Moravskis parašė eilėraštį apie Lietuvą. Kol neperskaičiau datos, galvojau, kad tai šiuolaikinis autorius, kuris rašo rimuotai pagal XIX a. techniką, bet kai perskaičiau eilutes apie žmogų, kuris tėvą, motiną parduotų, jei kas pirktų, apie tai, kaip asesorius užklykia: „patylėk, nes sukaustyt grandine mano valioj“, apie kyšius, savivalę, kortas. Apie dalykus, vykusius prieš pusantro šimto metų, ir sėkmingai tebevešinčius, velniškai nustebau. Toji savivalė, abejingumas niekur nedingsta. Kvailybė nemirtinga, priešingai – ji reikalinga, ji yra tai, kas stumia visuomenę į priekį. Jei ne kvailybė, būtume išnykę. Ta pati popkultūra. Taip, bjauru, tačiau ką be jos darytų liaudis? Ji degraduotų dar labiau, jai liktų tik svaigalai ir smurtas, o dabar jie bent pamato smurtą per televizorių ir nusiramina. Anksčiau tą funkciją atlikdavo viešosios bausmės. Gal ir gerai būtų jas sugrąžinti, nežinau.

  • ATGAL
    Tomo Norkaičio kūryba
    PIRMYN
    Dominyko Norkūno kūryba
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.