D. Trumpo galvos skausmai – Šiaurės Korėja, Iranas ir Jeruzalės klausimas | Apžvalga

Pasaulis

  • D. Trumpo galvos skausmai – Šiaurės Korėja, Iranas ir Jeruzalės klausimas

  • Data: 2018-06-10
    Autorius: Linas Kojala

    Jungtinių Amerikos Valstijų užsienio politikoje – pats darbymetis. Pastarosiomis savaitėmis prezidento Donaldo Trumpo priimti sprendimai, susiję su Šiaurės Korėja, Iranu ir Izraeliu, turės pasekmių ne tik dvišaliams santykiams, bet ir globaliai saugumo situacijai.

    http://foreignpolicy.com/ ED JONES/AFP/Getty Images nuotrauka

    SUSITIKIMAS SU ŠIAURĖS KORĖJOS DIKTATORIUMI – JAU NETRUKUS

    Bene reikšmingiausias žingsnis, kuriam pasiryžo D. Trumpas, – tiesioginis susitikimas su Šiaurės Korėjos diktatoriumi Kim Jong Unu. Šie lyderiai vienas kitam ranką paspausti turėtų jau birželio 12 dieną neutralioje teritorijoje – Singapūre. Tiesa, iki pat paskutinės akimirkos išliks tikimybė, kad viena iš pusių nuspręs atsitraukti ir nesusitikti – juolab, kad Trumpas jau buvo apie tai paskelbęs, nors vėliau, panašu, persigalvojo – tad manykime, jog viskas vyks kaip planuota.

    Šio įvykio istorinė ir praktinė svarba – itin didelė. Tai bus pirmas kartas, kai pareigas einantis JAV lyderis bendraus su Šiaurės Korėjos vadu – iki šiol tokių progų vengta, mat totalitarinis režimas iš esmės yra diplomatiškai ir ekonomiškai izoliuotas nuo likusio pasaulio. Visgi situacija keičiasi, mat Šiaurės Korėja įgijo branduolinį ginklą, kuriuo grasina ne tik kaimyninėms Pietų Korėjai ar Japonijai, bet ir JAV.

    Todėl nekyla abejonių, koks klausimas dominuos derybų metu. JAV reikalaus, kad Šiaurės Korėja atsisakytų branduolinio ginklo ir tarptautiniams stebėtojams įrodytų, jog slapta nebevysto šios programos. Tol, kol tai nebus padaryta, Šiaurės Korėja neturėtų tikėtis nei ekonominių sankcijų švelninimo, nei kitų paskatų, teigia D. Trumpo patarėjas nacionaliniam saugumui Johnas Boltonas.

    Šiaurės Korėja signalizuoja, kad yra pasirengusi derėtis dėl šio aspekto – ir netgi ėmėsi simbolinių žingsnių geranoriškumui pademonstruoti. Pavyzdžiui, buvo paleisti trys šioje šalyje kalinti amerikiečiai, kurių išvadavimas buvo reikšminga pergalė D. Trumpui – jis juos pats asmeniškai pasitiko Vašingtono oro uoste. Kim Jong Unas taip pat paskelbė apie pasirengimą išmontuoti branduolinių bandymų poligoną – tokie sprendimai yra neįprasti šaliai, kuri dažniausiai grasina sunaikinti Vakarų pasaulį, o ne skelbia ketinimus sumažinti karinius pajėgumus.

    Žinoma, lengviau pasakyti nei padaryti. Net jei abi pusės susitikime sutars, kad reikia branduolinio nusiginklavimo, iškils dilema, kaip tą garantuoti. Šiaurės Korėja branduolinę ginkluotę vysto ne vieną dešimtmetį, programa yra itin slapta, o pati šalis – be galo uždara, tad ir patikimų žinių, kur bei kaip gali būti slepiamos programos detalės, nėra daug. Jei tarptautiniai stebėtojai bus įleidžiami į šalį, kaip bus užtikrinama, kad nuo jų nebus nuslėpta tai, ko Šiaurės Korėja paprasčiausiai nenorės parodyti?

    Tad susitikimo kritikai teigia, kad D. Trumpui nepavyks pasiekti jokių apčiuopiamų rezultatų, o Šiaurės Korėja laimės propagandos fronte, nes rankos paspaudimas JAV lyderiui neabejotinai bus esminis motyvas žiniasklaidoje. Bet to nereikėtų sureikšminti. Tokioje uždaroje valstybėje, kurioje žiniasklaida yra absoliučiai priklausoma nuo vado valios, o prieiga prie alternatyvių šaltinių neįmanoma, pergalės samprata niekada neturi jokio ryšio su objektyvia realybe. Pavyzdžiui, kai Šiaurės Korėja prieš keliolika metų žaidė pasaulio futbolo čempionate, rinktinės rezultatai buvo beviltiški. Bet tai nesutrukdė prikurti plakatų ir visuomenei paskleisti pasakojimo apie čempionišką žygį ir įkvepiančias pergales. Kitaip tariant, Šiaurės Korėja savo propagandos lauke niekada nepralaimi, ir visiškai nesvarbu, kas vyksta realybėje.

    Čia svarbu tikėtis, kad JAV prezidentas su Šiaurės Korėja po susitikimo negražbyliautų, o greta derybų dėl branduolinio nusiginklavimo paminėtų pažeidžiamas žmogaus teises, koncentracijos stovyklas, įkalintus vietos ir užsienio piliečius. Svarbų vaidmenį atliks ir žiniasklaida, kuri neseniai vykusių Žiemos olimpinių žaidynių metu neretai su patosu žavėjosi Šiaurės Korėjos delegacija, lyg tai būtų tik kultūrinė pramoga, o ne politinis-propagandinis žaidimas.

    JAV TRAUKIASI IŠ SUSITARIMO SU IRANU

    Panašią problemą kaip ir anksčiau minėtoji JAV sprendžia su kita valstybe – Iranu. Ši šalis, nors niekada neturėjo branduolinio ginklo, buvo per žingsnį nuo jo pasigaminimo – 2014 metais skaičiuota, kad Teheranui trūksta tik vienerių metų, ir masinio naikinimo ginklas bus šios valstybės rankose.

    Tai privertė tarptautinę bendruomenę suklusti – iš pradžių svarstytas karinės invazijos scenarijus, tačiau galiausiai nuspręsta bandyti problemą išspręsti diplomatiškai. To rezultatas – 2015 metais pasirašytas tarptautinis susitarimas, kurio esmė – Iranas nutraukia branduolinę programą, o mainais už tai gauna didžiulę žalą lėmusių ekonominių sankcijų atšaukimą. Šiose derybose dalyvavo ne tik JAV, bet ir Jungtinė Karalystė, Vokietija, Prancūzija, Europos Sąjungos atstovai, taip pat Kinija, Rusija. Tad buvo pasiektas platus tarptautinis konsensusas.

    Visgi susitarimui netrūko kritikų. D. Trumpas – tuomet dar tik ketinimus kandidatuoti į prezidentus reiškęs verslininkas – iškart pareiškė, kad tai „blogiausias susitarimas JAV istorijoje“. Jis, kaip ir kai kurie kiti analitikai, pabrėžė, kad tuometinis JAV prezidentas Barackas Obama Iranui atrišo rankas klestėti ir vykdyti antiamerikietišką politiką, o sutarties sąlygos, susijusios su branduoliniu ginklavimusi, yra per švelnios.

    Tad nereikėjo stebėtis, kad tapęs prezidentu D. Trumpas toliau kritikavo susitarimą ir galiausiai gegužės mėnesį pareiškė, kad JAV iš jo pasitraukia. Tai savaime nereiškia, jog susitarimas subyra – Europos šalys, Rusija ir Kinija bando įtikinti Iraną ir toliau laikytis jo sąlygų, – tačiau galingiausios pasaulio valstybės atsitraukimas jį neabejotinai susilpnino.

    Kodėl D. Trumpas priėmė tokį sprendimą? Visų pirma, jis niekuomet neslėpė manantis, kad kone visi B. Obamos užsienio politikos sprendimai yra blogi – todėl juos reikia keisti iš pagrindų. Jau anksčiau D. Trumpas nutraukė B. Obamos pasirašytą Paryžiaus klimato kaitos susitarimą, taip pat Ramiojo vandenyno partnerystės sutartį. Antra, prezidentas akcentavo susitarimo su Iranu silpnąsias puses. Pavyzdžiui, kai kurie apribojimai Irano branduolinei programai galios tik ribotą laiką – jau 2025 metais šalis galės dideliais kiekiais gaminti branduolinį kurą (tiesa, tik civiliniais tikslais, bet riba tarp civilinių ir karinių aspektų dažnai labai trapi). Taip pat tarptautiniai stebėtojai, kurie vertina, ar Iranas laikosi susitarimo normų, pagal dabartines sąlygas negali patekti į karinius objektus – sudaroma prielaida, kad programa slapta gali būti plėtojama ir toliau. Svarbus ir balistinių raketų, kurias Iranas vysto, aspektas. Galiausiai D. Trumpas pažymėjo, kad Iranas remia terorizmą Vidurio Rytuose bei sankcijų nutraukimo dėka didina karinį biudžetą, tad iš esmės kariauja prieš JAV.

    Europiečiams toks D. Trumpo sprendimas nepatiko. Jų manymu, susitarimas anaiptol nėra tobulas, tačiau jo egzistavimas užtikrina stabilumą, o vienašališkas JAV sprendimas pasitraukti padidins karinio konflikto riziką. Paprastai tariant: geriau žvirblis rankoje nei briedis lankoje. Be to, JAV vėl pritaiko Iranui sankcijas, tačiau jos gali atsiliepti ne tik šiai šaliai, bet ir Europos kompanijoms, kurios norės prekiauti su Iranu. Tad D. Trumpui dar teks įrodyti, kad jis gali pasiekti naują – geresnį susitarimą su Iranu, apie kurį yra nuolatos kalbama, ir neįsivelti į konfrontaciją su europiečiais.

    Šis D. Trumpo žingsnis turės įdomių pasekmių ir Šiaurės Korėjos atžvilgiu. Juk iš esmės, siekiant nutraukti Šiaurės Korėjos branduolinę programą, bus bandoma pasirašyti panašų susitarimą kaip kadaise su Iranu. Ar Šiaurės Korėja pasikliaus D. Trumpu, kuris įrodo, kad susitarimai gali būti lengvai nutraukiami? O galbūt tai taps papildoma spaudimo priemone, parodančia, kad JAV nesitaikstys su sandoriais, kurie yra tik „pusėtini“?

    IZRAELIO SOSTINĖS DILEMA

    Galiausiai D. Trumpo administracija ištesėjo žodį ir perkėlė JAV ambasadą Izraelyje iš Tel Avivo į Jeruzalę. Atrodytų, tai vietinės reikšmės įvykis, tačiau dėl politinių įtampų regione ir sudėtingos istorijos tai sukėlė milžinišką kontroversiją.

    Izraelis laiko Jeruzalę savo sostine –
    ten yra visos pagrindinės valdžios in­­sti-
    tucijos. Visgi kitos valstybės to pripa-
    žinti neskuba, todėl visų šalių ambasa-dos, įskaitant Lietuvos, yra ne Jeruzalėje, o netoliese įsikūrusiame Tel Avive.

    Tokią situaciją lemia istorinės aplinkybės ir Izraelio nesutarimai su palestiniečiais. Izraelio valstybė susikūrė po Antrojo pasaulinio karo, 1948 metais. Tačiau egzistencija nuo pat pirmosios dienos buvo sudėtinga, mat regione nuolatos vyko kariniai konfliktai su kaimyninėmis Izraelio pripažinti nenorėjusiomis arabų valstybėmis – Egiptu, Sirija ir kitomis. Po pirmojo konflikto, pasibaigusio 1949 metais, Jeruzalė buvo padalinta į dvi dalis – vakarinę kontroliavo Izraelis, rytinę – arabai. 1967 metais situacija pasikeitė, nes po Šešių dienų karo Izraelis perėmė Rytų Jeruzalės kontrolę iš Jordanijos, o 1980 metais paskelbė šį miestą savo sostine. Bet tarptautinė bendruomenė to neskubėjo pripažinti, mat laikėsi nuostatos, kad Jeruzalės klausimas bus galutinai išspręstas tik tada, kai bus sudarytas susitarimas tarp Izraelio ir Palestinos dėl šių dviejų politinių darinių sugyvenimo ir teritorinio pasidalinimo.

    Tiesa, artima Izraelio sąjungininkė JAV buvo linkusi pripažinti Jeruzalę sostine ir dar 1995 metais priėmė įstatymą, kuriuo numatė ambasados perkėlimą. Bet kartu buvo palikta išlyga prezidentui atidėti sprendimo įgyvendinimą – ir iki pat šių metų visi prezidentai – Billas Clintonas, George‘as W. Bushas, Barackas Obama – kas pusmetį pasirašydavo dokumentą, kuriuo perkėlimas atidedamas dėl geopolitinių ir saugumo aplinkybių. D. Trumpas nutarė nebetęsti šios politikos, tad Jeruzalėje iškilmingai duris atvėrė pirmoji ambasada.

    ES lyderiai tokį žingsnį kritikavo, bet vienybės neišlaikė – Čekija, Rumunija ir Vengrija vetavo bendros rezoliucijos siūlymą ir pareiškė svarstančios pasekti JAV pavyzdžiu bei perkelti savo ambasadas. Tokius siūlymus Lietuvoje taip pat išreiškė keli Tėvynės Sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariai.Tad akivaizdu, kad konsensusas nėra pasiektas.

    Kokios bus D. Trumpo sprendimo pasekmės, atsakyti kol kas sudėtinga. Viena vertus, iškart kilo smurto banga – ambasados atidarymo dieną susirėmimuose žuvo per pusšimtį protestavusiųjų. Kita vertus, regionas niekada negarsėjo stabilumu, tad būtų sunku teigti, kad įvyko lūžis.

    Daug priklausys nuo to, kokia bus tolesnė D. Trumpo politika dėl Palestinos ir Izraelio, mat administracija žada netrukus paskelbti planą, turėsiantį užtikrinti ilgalaikį regiono stabilumą. Kokios to plano nuostatos, kol kas nėra žinoma.

  • ATGAL
    Garsiausias Rusijos aferistas nestokojo ne tik priešų, bet ir gerbėjų
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.