Dabar – kaip ir 1939-aisiais | Apžvalga

Pasaulio lietuviai

  • Dabar – kaip ir 1939-aisiais

  • Data: 2014-11-10
    Autorius: Žygimantas Pavilionis

    Ambasadorius Ž. Pavilionis šiųmetiniame Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime (Ryčio Šeškaičio nuotrauka)

    Jau 24 metai esame laisvi ir nepriklausomi. Neslėpsiu, iš Vašingtono atrodome neblogai: dešimtmetis ES, NATO narystės, JT Saugumo Taryba, netrukus ir Eurozona, auganti ekonomika, pirmasis suskystintų gamtinių dujų terminalas Baltijos regione…. Vašingtone mus vadina sėkmingiausiais transformacijos pavyzdžiais, žvelgiame su pasitikėjimu į ateitį, tačiau tuo pat metu mūsų geriausi draugai Vašingtone sako, kad realiai gyvename… 1939 metais.

    Sunku tai pripažinti, tačiau šiandien Maidanas nėra tik įspėjimas ar pamoka buvusiai korumpuotai Ukrainos valdžiai ar dar labiau korumpuotam KGB režimui Maskvoje, bet ir mums visiems čia, Lietuvoje. Maidanas parodė, kokia Europa turėtų būti. Europa, kuri gina savo vertybes, o ne jas parduoda už keletą ar kiek daugiau rusiškų sidabrinių ar kubinių metrų dujų. Už tokią Maidano Europą tenka kovoti kiekvieną dieną ir, deja, vis sunkiau tiek Rytuose, tiek Vakaruose, tiek mūsų Tėvynėje. Būtina suprasti, kad Maidano Europa jokiu būdu nėra duotybė, tai veikiau yra išimtis, prieš kurią šiandien V. Putinas paleido visą savo kagėbistinę galybę ir mes, deja, esame vienas iš jo taikinių.

    Suprantu, kad mano teiginiai gali pasirodyti „nepolitkorektiški“, tačiau atstovauju mūsų seniausią Lietuvos ambasadą, Ambasadoriaus S.Lozoraičio ambasadą, kurioje per 90 nenutrūkstamo gyvavimo metų išmokome nemeluoti, sakyti tiesą ir išlaikyti stuburą, išlaikyti misiją Lietuvai nepriklausomai nuo konjunktūros, šios dienos madų ar vėjų, net jeigu niekas šios tiesos nenori girdėti – nei svetimi, nei savi.

    Žmonės sako, kad iš istorijos mokomės. Tuomet prisiminkime 75 metų istoriją, tuos pačius 1939 m. – tuomet Paryžiuje susirinkę mūsų diplomatai įspėjo valstybę apie gresiantį pavojų, tačiau tuo metu jų niekas neišgirdo, todėl diplomatams teko už valstybę, kaip valstybės institucijai, iš esmės kovoti vieniems. Tačiau nežiūrėkime taip toli į praeitį – prieš 6 metus, 2008 m., kuomet Rusija užpuolė ir okupavo Gruziją, Lietuvos diplomatai ir vėl liko vieni su Gruzija iki galo. Tiek Europoje, tiek iš esmės ir savo šalyje, buvome apkaltinti tuo, kad mylime savo valstybę ir nepasiduodame V. Putinui. Prisipažinkime, kad „ikimaidaninėje“ Lietuvoje buvo įprasta prisitaikyti, kaip nors išgyventi su pardavusia vertybes dauguma, neparodyti savo stuburo, neapginti tiesos, nekovoti su blogiu kaip … ir 1939-aisias.

    Šiandien,  V. Putinui įsiveržus į Ukrainą, staiga visi pamatė, kad tie, kurie „sirgo Ru­sijos paranoja“ ir jau seniai priešinosi V. Putino agresijai regione, iš esmės buvo teisūs, tačiau net ir šiandien visos Maidano tiesos nenorime priimti, nes ji yra nepatogi, ji verčia keistis, ji verčia susimąstyti apie ilgalaikę Lietuvos išlikimo misiją, misiją Lietuvai, kurią per pastarąjį dešimtmetį, apsvaigę nuo visų narysčių ar pirmininkavimų, išorinės šlovės, baigiame pamiršti. Šiandien nenoriu kalbėti apie elementarius dalykus, tokius kaip gynybos finansavimas, valstybės karinis, energetinis, kibernetinis ar informacinis saugumas – apie tai, kas yra ar turėtų būti savaime suprantama. Šiandien, šia iškilminga ateities Lietuvos susirinkimo proga noriu kalbėti apie tai, apie ką Maidano kontekste paprastai nekalbame.

    Todėl pradėkime nuo žmogaus arba žmogaus orumo. Sąvoka, kuri iš esmės Lietuvoje nėra suprasta. Per 24 metus sukūrėme išoriškai gražią valstybę – puiki ekonomika, nebloga statistika, daug sėkmingų reformų, daug naujo cemento, stiklo, reklamos, tačiau žmogus – stiprus žmogus –  niekada nebuvo mūsų valdžios prioritetas. Stipri asmenybė visada yra iššūkis valdžiai, biurokratijai, elitinei demokratijai, partijų viršūnėms, kurios nesikeičia jau trečią dešimtmetį, keičiasi tik jų pavadinimai. Būtent stiprūs žmonės, stiprios asmenybės eis ginti Tėvynės, kaip ir didvyriai Maidane, nes valdžia, kuri neinvestuoja į žmogų, paprastai kapituliuoja labai greitai, kaip tai įvyko prieš 75 metus. Tuo tarpu Amerikoje viskas sutelkta į ugdymą stiprios asmenybės, savotiško spartiečio, kuris galėtų apginti laisvę prie termopilų nuo bet kokių ordų – iš rytų ar vakarų. Amerika stipri, nes žmogus ten stiprus. Taip ir Lietuvoje – tik mūsų žmogiškumas leis mums išlikti. Sovietinėje Lietuvoje, kaip ir kagėbistinėje V. Putino Rusijoje, žmogaus orumas niekada nebuvo svarbiausias. Žmonių visada būdavo daug, buvo mėgstami grandioziniai projektai, bet viduje jie visada būdavo silpni, ką dar kartą įrodė Maidanas ar mūsų Sausio 13, Sąjūdis ar Solidarumas. Todėl V. Putinas iki šiol labiausiai bijo tokių kaip mes. Ir teisingai bijo, nes mes, laisvi žmonės, esame tiesiog stipresni.

    Mes lygiai taip pat užmiršome savo bendruomenes, iki šiol iš esmės jų sąskaita gan sovietiškai tvirtinome išorinę struktūrą – valstybę. Įdomu, jog ir sovietų valdžia aktyviausiai naikino visų pirma tradicines bendruomenes, šiuos  „nelogiško žmogiškumo židinius“, kaip juos įvardijo O. Milašius, kurios šventai laikėsi savo tikėjimo, tradicijų. Bendruomenės, kurios, bankrutavus valstybei, sugebėjo pasipriešinti Blogio Imperijai – iš esmės tai pačiai KGB Imperijai, kuri ir šiandien kyla į kovą su Vakarų pasauliu, šventvagiškai prisidengdama tradicijų gynėjos titulais. Mūsų Bažnyčia, mūsų skautai ir ateitininkai, į įvairias bendrijas ir bendruomenes susibūręs jaunimas tuomet buvo pasipriešinimo okupantams pagrindiniai židiniai. Taip ir šiandien Amerikoje piliečiai ir jų asociacijos yra tokios stiprios, kad jos nuolat konkuruoja su valstybe dėl galimybių pačioms ir dažnai žymiai kokybiškiau atlikti dalį valstybės funkcijų. Pastarąsias šiuo metu Lietuvoje, tęsiant iš esmės sovietines tradicijas, bando vykdyti valstybė.

    Mes užmiršome ir savo jaunimą. Nepriklausomybę mums atkūrė senoji karta, menanti tarpukario Lietuvą, kuri jau pasitraukė, taip pat ir tuometinis idealistinis jaunimas, kuris taip pat pasitraukė, nes nusivylė politika. Šiuo metu Lietuvą valdo labiausiai sovietmečio paveikta karta, kurią V. Putinui įveikti tiesiog yra žymiai lengviau. Norėdami apginti mūsų Tėvynę, norėdami pasipriešinti artėjančiam KGB marui, mes turime padaryti viską, kad tokie kaip Jūs, čia susirinkę, t.y. žmonės, įgiję išsilavinimą ar susiformavę Laisvoje Lietuvoje ar net ir už Lietuvos ribų – Laisvame pasaulyje, žmonės, kurie žino, ką reiškia save išlaikyti, žmonės, vertinantys savo laisvę ir gerbiantys kito laisvę, žmonės, kovosiantys už savo ir savo šeimos laisvę iki galo, grįžtų į politiką. Kaimyninėse valstybėse jau seniai valdo trisdešimtmečiai, atėjo laikas ir mūsų Kristaus amžiaus jaunimui grįžti į politiką. Taip, tai Jūsų auka, rimta auka Tėvynei, tačiau šiandien Jūsų Lietuvai reikia labiausiai.

    Mes užmiršome ir savo patriotizmą ir pilietiškumą. Pragyvenę 24 metus laisvėje, įstoję į ES ir NATO, mes užmiršome, kad už laisvę reikia kovoti kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę. Himnus dainuoti reikia ne tik per Dainų šventę, kaip ir vėliavas reikia kelti ne tik per valstybines šventes. Amerikoje vėliavos plevėsuoja kiekvieną dieną, ištikimybės priesaika savo valstybei, himnai giedami kiekvieną dieną. Laisvė nėra duotybė, jeigu už ją nekovojama, ją iš tavęs tiesiog atima. Mes juk visi esame vienas kūnas, kad ir kokie skirtingi bebūtume, kad ir kur begyventume, mūsų bendra misija – Lietuva, tai mūsų visų pašaukimas, kurio neįvykdę, pražūsime visi kartu. Jau dabar matome svetimų valstybių vėliavas ar juosteles, vis dažniau plevėsuojančias Lietuvoje. Iš karto nekaltinkime jų, kaltinkime save, paklauskime, kaip J. F. Kenedis, ką asmeniškai aš, mano šeima, kiekviena bendruomenė, įmonė, visuomeninė ar valstybės institucija, ką mes visi kartu ir atskirai padarėme, kad mūsų vaikai taptų didesniais Lietuvos patriotais, dar geresniais Lietuvos piliečiais?

    Mes praradome gebėjimą veikti strategiškai – tiek šalies viduje, tiek išorėje. Dažnas politinis veikėjas yra įpratęs rūpintis savo asmeniniais, grupiniais, partiniais ar kokiais kitais daliniais interesais, tačiau nesiekia bendrojo gėrio mūsų valstybei, nemato Lietuvos platesniame kontekste. Išliksime didelių galimybių šalimi tik tada, kai sugebėsime matyti ne tik tai, kas gali nutikti rytoj, tačiau ir po dešimties, dvidešimties ar net penkiasdešimt metų. Turime kelias popierines vizijas, kaip galėtume atrodyti po 20 metų, tačiau jomis netikime, ties įvardytais tikslais nesugebėjome suburti visos tautos, nukreipti visų mūsų resursų šios vizijos įgyvendinimui. Valstybėje iki šiol egzistuoja dešimtys ar net šimtai įvairių biurokratinių vizijų, kurios nesujungtos į vieną, svarbiausią. Kol kas – partizanaujame, kaip ir XX amžiuje, kiekvienas bando Lietuvą gelbėti savaip, nors karas dar neprasidėjo ir galime daug ką spręsti visi kartu, kaip valstybė. Jeigu neturėsime valstybės strategijos, tapsime dalimi kaimyninių valstybių vizijų ir strategijų. Jeigu jau sukilome prieš sovietus pirmieji, tai šiandien, postmaidaninėje Europoje, panašiai, kaip 1990 m., pasaulis laukia mūsų lyderystės ir mūsų vizijos. Atėjo mūsų laikas.

    Be šios vieningos vizijos Lietuvai nesugebėsime užtikrinti savo valstybės lyderystės. Taip, lyderystės, kuri leistų mums išlikti, nes tik stipriausi gali išlikti tokioje aplinkoje, kurioj šiandien esame mes. Tokios, kaip Izraelis ar Pietų Korėja – šalys, kurių egzistencijai nuolat gresia pavojus, išliko ir dar kaip išliko, nes sugebėjo apjungti visų savo piliečių likimus vardan savo Tėvynės, mąstydamos strategiškai, investuodamos į savo žmones, savo bendruomenes, savo identitetą, užtikrindamos savo lyderystę per daugelį ekonominių, energetinių, inovacinių projektų. Pasimokykime iš šių šalių gebėjimo išlikti, susivienykime visi vardan Lietuvos – Lietuvoje esantys bei šiuo metu išsibarstę pasaulyje. Taip, kaip padarė Pasaulio lietuvių jaunimo suvažiavimo organizatoriai. Jūs esate pavyzdys ir įsikūnijimas Lietuvos, kuri ateina. Dar kartą sveikinu šią gražią Pasaulio lietuvių jaunimo iniciatyvą. Jūs ir esate ši ateities Misija Lietuvai. Atėjo Jūsų valanda, mielieji, Jūs turite perimti Lietuvos vairą, jeigu norite išvengti savųjų 1939-ųjų.

    Kalba, pasakyta Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime Lietuvoje, Harmonizavimo parke 2014 m. liepos 11 d.

  • ATGAL
    Maksimo Ivanovo kūryba
    PIRMYN
    Maksimas Ivanovas: Literatūra man yra tam tikras regėjimų iššaukimas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.