Įžvalgos

  • DANIJOS IŠŠŪKIS MIGRANTAMS

  • Data: 2016-02-27
    Autorius: Edita Mieldažė

    2016 m. pradžioje Europos valstybės, kaip niekad susirūpinusios dėl ekonominės naštos, tekusios integruoti migrantus, skalambija pavojaus varpais ir dėl grėsmių visuomenės saugumui. Daugelyje ES valstybių narių laisvo judėjimo principu grįstas atviras sienas pakeitė spygliuotos vielos, o tokios šalys kaip Švedija ir Danija, reaguodamos į didelį migrantų antplūdį, sausio pradžioje įvedė pasienio kontrolę. Savo ruožtu, lenkai po teroro išpuolių Paryžiuje išvis atsisakė priimti bent vieną migrantą. Vokietijoje, bandančioje diktuoti migracijos politikos kursą visai Europai, regimas didžiulis susiskaldymas dėl migrantų politikos. Kanclerė Angela Merkel savo koalicijos partnerių prašo daugiau laiko migrantų problemos sprendimui, tačiau laiko kanclerė neturi, nes ant kortos pastatyta ne tik Vokietijos gerovė, bet ir Šengeno zonos likimas. Vokietijos pareigūnai be užuolankų teigia, kad ,,tam, kad išspręstume migrantų problemą europiniu lygiu, turime laiko iki kovo, galbūt vasaros. Jei nepavyks, Šengenas nueis niekais“. Danija, savo ruožtu, meta pirštinę Briuseliui, parodydama, jog ir pati gali tvarkytis su migrantų problema: Danijos parlamentas sausio 26 d. palaimino įstatymą, kuriuo ilgesniam laikui atideda pabėgėlių šeimos susijungimą, konfiskuoja didesnį nei 1 340 eurų migrantų turtą ir nuolatiniam migrantų buvimui šalyje įveda dar griežtesnius reikalavimus. Kopenhaga įsitikinusi, jog daugiau nepajėgi nei migrantų finansuoti, nei juos integruoti į visuomenę. Taigi, kaip matome, 2016 m. pradžioje migrantai Europoje gerokai mažiau laukiami, o ir ES valstybės narės mažiau lojalios tarptautiniams įsipareigojimams, ginantiems žmogaus teises.

    Danija ir migrantai

    Danijoje, Šiaurės Europos ir ES valstybėje narėje, gyvena 5,67 mln. gyventojų. Danijos statistikos tarnybos duomenimis, 2015 m. 88,09 proc. gyventojų sudarė danai, 9,1 proc. – imigrantai ir 2,81 proc. – imigrantų palikuonys. Ir nors Danija neregistruoja gyventojų pagal jų etninę ar religinę tapatybę, iš įvairių šaltinių žinoma, kad 3,7 proc. Danijos populiacijos sudaro musulmonai (daugiausia iš Turkijos, Sirijos, Irako, Irano, Afganistano ir buvusios Jugoslavijos). Likę imigrantai yra daugiausia iš ekonomiškai prasčiau išsivysčiusios Rytų Europos. Istoriškai migrantai atkeliavo į Daniją dviem etapais: 1) XX a. 6–7 dešimtmetyje, kai Danijai itin trūko darbo jėgos (ypač iš Turkijos ir buvusios Jugoslavijos) ir 2) XX a. 8–9 dešimtmetyje po įvairių karinių konfliktų kaip politinio prieglobsčio prašytojai (iš Irano, Irako, Somalio, Bosnijos). Tad nereikia stebėtis, kad itin homogeniškoje šalyje kilo tapatybės ir integracijos problemų. Jau XX a. paskutiniajame dešimtmetyje socialdemokratų vyriausybė, vadovaujama Paulo N. Rasmuseno, sugriežtino Danijos pilietybės įgijimą. 2001 m. atėjęs į valdžią Fogas Andersas Rasmusenas (buvęs NATO generalinis sekretorius) kritikavo savo pirmtako nuveiktą darbą dėl migrantų ir teigė: ,,Beveik kas antras imigrantas (Danijoje – E. M.) yra bedarbis, tačiau migrantų šeimų susijungimo pagrindu daugėja. Danų vertybėms daromas spaudimas iš fundamentalių grupių“. F. A. Rasmusenas priėmė paketą reformų, kurios apsunkino migrantų susijungimą su šeimomis ir itin sumažino prieglobsčio prašytojų skaičių. 2011 m. į valdžią atėjusi socialdemokratė Helle Thorning-Schmidt žymesnių veiksmų imigrantų atžvilgiu ėmėsi, kai Danijos darbo konfederacija 2015 m. kovą paskelbė žinią, kad po dešimties metų nuo atvykimo (2000–2003 m.) įsidarbinti šalyje sugebėjo tik vienas iš keturių pabėgėlių. Tuomet H. T. Schmidt paskelbė šūkį, kuris buvo iškabintas ant autobusų visoje šalyje: ,,Jeigu atvykai į Daniją, tu privalai dirbti!“. Su šiuo šūkiu buvusi premjerė ir socialdemokratų lyderė vedė savo partiją į diskusijas su opozicija, darančią viską, kad išnaudodama griežtos migracijos kortą, laimėtų parlamento rinkimus (2015 m. liepą). Tiesą sakant, rinkimų baigtį lėmė daugiau partijų gebėjimas įtinkinti savo rinkėjus, kad jie ir tik jie gebės susitvarkyti su migracija, nei realūs partijų skirtumai. Tad po parlamento rinkimų praeitų metų liepą už vyriausybės vairo sėdo Liberalų partijos vadovas Larsas Lokke Rasmusenas (jau trečias Rasmusenas kaip premjeras!). Remiamas dešiniųjų sparno – antiimigrancinės Danų liaudies partijos, Liberalaus aljanso ir Konservatorių partijos, L. L. Rasmusenas prieš rinkimus pažadėjo pabėgėlius Danijoje atgrasinti nuo prieglobsčio prašymo, sumažindamas išmokas ir pakeisdamas šeimų susijungimo klausimą. Jau tapęs premjeru, L. L. Rasmusenas kalbėjo, kad ,,vyriausybė nenori, jog Danija pabėgėliams taptų pagrindine atvykimo vieta“. Ir štai, gruodžio 10 d. parlamente pasirodė kontraversiškas migrantų teises ribojantis įstatymas.

    Kontraversiškas įstatymas

    Per pastaruosius mėnesius Danijos valdžia ėmėsi kiek neįprastų priemonių migrantų atžvilgiu. Pavyzdžiui, praeitų metų rugsėjį Kopenhaga Libano laikraščiuose paskelbė žinią užsieniečiams, galvojantiems apie prieglobstį Danijoje, nevykti į šalį. Tokiems Danijos valdžios veiksmams, kaip, beje, ir kontraversiškam atvykėlių įstatymui, turėjo įtakos didelis skaičius prieglobsčio prašytojų. Vien 2015 m. Kopenhaga užregistravo 21 tūkst. prieglobsčio prašytojų. Praeitų metų gruodžio 10 d. Integracijos ministerija Danijos parlamentui pristatė naująjį migrantų buvimą šalyje ribojantį įstatymo projektą. Pagal jį, Danijos valdžios organams suteikiama galia apieškoti prieglobsčio prašytojus ir, jei pas šiuos bus rasta grynųjų pinigų ir asmeninių daiktų, kurių vertė viršija 1 340 eurų (išskyrus vestuvinius žiedus ir telefonus), visa tai bus konfiskuota padengti migranto buvimo Danijoje išlaidas. Dar daugiau, įstatymas atideda nuo vienerių iki trejų metų pabėgėlių susijungimą su šeima ir, pavyzdžiui, pabėgėliams iš Sirijos užkerta kelią gauti daugiau nei metų prieglobstį šalyje, kol pabėgėlis neįrodė, kad jam asmeniškai Sirija kelia grėsmę. Pagrindinė prieštaringai vertinamo įstatymo esmė – tai tos pačios žaidimo taisyklės tiek migrantams, tiek prastai besiverčiantiems danams. Danijos integracijos ministerija gina įstatymą, teigdama, jog ,,per daug pabėgėlių daro spaudimą Danijos visuomenei ir lemia, kad vis sunkiau užtikrinti sėkmingą atvykstančiųjų į Daniją integraciją“. Anot šios ministerijos, Danija tiems pabėgėliams, kuriems garantuotas nuolatinis leidimas gyventi, užtikrina galimybę naudotis danų mokyklomis, švietimu ir sveikatos sistema taip pat kaip ir danams. Integracijos ministrė Inger Sotjberg įsitikinusi, kad įstatymas teisingas, nes prieglobsčio prašytojus prilygina danų šeimoms, kurios negali savęs išlaikyti ir dėl to yra priverstos parduoti savo turtą. Danijos premjeras L. L. Rasmusenas, beje, dėl finansinių neskaidrumų ne itin populiarus politikas šalyje, įsitikinęs, kad įstatymą oponentai iškraipė – niekas paskutinės monetos iš pabėgėlių neatims. Tačiau Danijos premjeras pripažino, jog ,,jei priimsime didžiulį skaičių prieglobsčio prašytojų, tai negrįžtamai pakeis mus ir mūsų visuomenę“. Reaguodamas į kontraversiško įstatymo ir tarptautinių įsipareigojimų priešpriešą, L. L. Rasmusenas, kritikų džiaugsmui, leido sau paspekuliuoti, teigdamas, jog reikia peržiūrėti Jungtinių Tautų konvenciją ,,Dėl pabėgėlių statuso“, jeigu migrantų srautai ir toliau tęsis: ,,Danija neturi būti viena keičiant žaidimo taisykles“.

    Įstatymo kritika

    Kaip pastebi Kopenhagos universiteto prieglobsčio ir integracijos politikos tyrinėtojas Zachary Whyte, kalbėdami apie dabartinę Danijos migracijos politiką nesame tikri, ar tai ne melas. Anot jo, pirmiausia dėl to, kad pagrindinės dvi politinės partijos skirtingai interpretuoja kontraversišką įstatymą: ,,Absurdiška, kai teisingumo ministras, aiškindamas įstatymą per TV, teigė, jog įstatymas bus hipotetinis ir galios tik tiems, kurie į Daniją atvažiuos su pilnais lagaminais deimantų“. Tačiau kita valdančioji partija – Liaudies partija pabrėžė, jog iš migrantų bus konfiskuoti ne tik pilni lagaminai deimantų, bet ir mažesnės vertės daiktai. Anot Z. Whyte, tokio įstatymo išvis nereikia, nes ,,prieglobsčio prašytojai į šalį atvyksta ne su pilnomis kišenėmis grynųjų ir brangenybių“. Pasak Kopenhagos universiteto mokslininko, įstatymas yra baisus ir kuria užuominą į holokaustą, kai naciai konfiskavo žydų auksą bei kitą jų turtą. Opozicijos narė iš Raudonai žaliojo aljanso Johane Schmidt-Nielsen mano, jog ,,planas nėra vaistas migrantų krizei spręsti. Šio įstatymo tikslas ne rasti tarptautinį sprendimą, o migrantus įbauginti, kad jie daugiau netrauktų į Daniją“. Atvykusių į Daniją pabėgėlių centro vadovė Michala Chante Bendixen, žvelgdama į įstatymo padarinius, teigė, jog ,,dauguma migrantų šeimų bus išskirtos iki penkerių metų“. Pirmiausia dėl to, kad teks ilgai laukti gaunant pabėgėlio statusą, o vėliau dar trejus metus, iki galės su savo šeima susijungti. Taigi, atskirti šeimas penkeriems metams yra tikrai beprotiškas dalykas. Pasak M. Ch. Bendixen, ,,įstatymu Danijos valdžia siekia dviejų dalykų: pirma, nubaidyti migrantus ir, antra, esantiems jau Danijoje kuo labiau apsunkinti gyvenimą“. Daugelis ekspertų pripažįsta, kad Danijos valdžia migrantus žeminančiu įstatymu ne papildomų lėšų biudžetui ieško, o sąmoningai konstruoja neigiamą Danijos, kaip valstybės, įvaizdį, kuriuo remiantis migrantams atvykti ir gyventi šalyje būtų labai sunku. Tą įrodo ir Danijos savivaldybių duomenys, pagal kuriuos prieglobsčio prašytojams išlaikyti per metus išleidžiama daugiau nei 10 000 kronų, arba 1 340 eurų, t. y. daugiau negu Danijos valdžia užsibrėžusi iš migrantų konfiskuoti. Įstatymo kritikai įsitikinę, kad naujasis dokumentas padarys žalos ir Danijos tarptautinei reputacijai.

    Tarptautinių organizacijų reakcija

    Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūra (UNHCR), bijodama domino efekto Europoje ir reaguodama į Danijos priimamo įstatymo neatitikimus tarptautiniams įsipareigojimams, pasmerkė įstatymą, teigdama, jog tai gali kursyti baimę ir ksenofobiją, ir paprašė jį atšaukti. Sausio 6 d. pranešime JT Pabėgėlių agentūra priminė, kad Danija turi ilgas prieglobsčio teikimo tradicijas, tačiau dabartinė Danijos valdžios siunčiama žinia ,,būti mažiau patrauklia“ šalimi pabėgėliams kelia didelį susirūpinimą dėl Kopenhagos atsako į humanitarinę pagalbą. Tokia praktika, anot UNHCR, kelia pavojų pabėgėlių gyvybėms ir gali pažeisti Europos žmogaus teisių konvenciją, JT Vaiko teisių konvenciją ir JT konvenciją ,,Dėl pabėgėlio statuso“. Anot UNHCR atstovo spaudai Williams Spindlerio, ,,pabėgėliai prarado savo namus ir beveik viską, ką turėjo. Tai skurdus mąstymas, kad kažkas nori iš jų atimti mažą dalelę to, ką jie išsaugojo iš savo gyvenimų. Pabėgėliai nusipelnė užuojautos, supratimo, pagarbos ir solidarumo“. Europos Tarybos žmogaus teisių komisaras Nilsas Muiznieksas irgi įsitikinęs, kad naujajame Danijos įstatyme kyla suderinamumo problema su Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsniu, kuris gina teisę gerbti kiekvieno šeimos gyvenimą. Savo ruožtu Integracijos ministrė I. Stojberg pripažino, jog Danija peržengė konvencijų ribas ir kad yra rizika dėl šeimos susijungimo. ,,Bet tai rizika, kurią esu pasiruošusi priimti“, – teigė Danijos integracijos ministrė. Dar iškalbingesnis šiuo klausimu buvo premjero atstovas spaudai Michaelis Aastrupas Jensenas: ,,Konvencijos, kurias Danija ir daugelis šalių pasirašė prieš daugelį metų, buvo lemtos to meto globalios situacijos, kuri dabar nėra tokia pati“. Kad šią globalią situaciją jau bando keisti Europos valstybės, nestebina. Migrantų krizės epopėjoje nehumaniškos arba prasilenkiančios su tarptautiniais įsipareigojimais priemonės tapo instrumentu nacionaliniu lygiu spręsti problemą, kurios nesugebama išspręsti europiniu lygiu. Savo ruožtu, Švedija įvedė pasienio kontrolę, o Vokietijos pietinės žemės pasekė Danijos pavyzdžiu ir pradėjo konfiskuoti iš migrantų turtą.

    Švedija riboja judėjimą

    Šių metų pradžioje Švedija, siekdama sumažinti migrantų srautus į šalį, įvedė pasienio patikrą atvykstantiems iš Danijos. Mat 2015 m. Švedija sulaukė daugiau nei 150 tūkst. prieglobsčio prašytojų. Švedijos infrastruktūros ministrė Anna Johansson teigė, kad sienos vėl laisvai atsivers, jeigu kris prieglobsčio prašytojų skaičius. Reikia priminti, kad 2013 m. Švedijos vyriausybė skelbė suteiksianti prieglobstį visiems atvykstantiems sirams. Tad, kai sienų patikrą įvedė Švedija, jos pavyzdžiu pasekė Danija – tą patį padarė pasienyje su Vokietija. Danijos premjeras L. L. Rasmusenas išreiškė nuogąstavimą, jog Švedijos priemonės gali kaip reikiant suardyti susisiekimą su Danija ir atnešti didelių nuostolių Danijos geležinkelio bendrovėms. Tačiau nuostolių gali patirti ir Švedijos geležinkeliai, mat Švedijos valdžia priėmė įstatymą, jog transporto kompanijoms bus skiriama 5 400 eurų bauda, jei keleivis, važiuojantis į Švediją, neturės galiojančio asmens dokumento. Todėl Švedijos geležinkeliai pareiškė stabdysiantys keliones, nes neturi laiko per pusvalandį trunkančią kelionę iš Malmės į Kopenhagą patikrinti keleivių asmens dokumentų. Priminsime, kad Danija ir Švedija yra sujungtos ilgiausiu Europoje 8 km Oresundo tiltu. Reaguojant į Švedijos ir Danijos priemones kontroliuoti migraciją, ribojant laisvą asmenų judėjimą, Vokietijos užsienio reikalų ministerija pareiškė, jog ,,judėjimo laisvė yra svarbus principas, vienas didžiausių ES pasiekimų per pastaruosius metus. Šengenas yra svarbus, bet jam iškilo pavojus“.

    Vokietija viena

    Europos Komisijos vadovas ŽVokietija vienaanas-Klodas Junkeris neseniai pareiškė, jog ,,Šengenas be euro neturi jokios prasmės“, ir perspėjo, jog Europa turi savo paskutinį šansą, jei ,,tai nėra pabaigos pradžia“. Vokietijos kanclerė A. Merkel taip pat migrantų krizę susiejo su euro likimu, sakydama, jog ,,niekas negali apsimesti, kad turi bendrą valiutą be galimybės lengvai kirsti sienas“. A. Merkel perspėjo, jog nesugebėjimas išspręsti migrantų krizės gali turėti tokių ekonominių pasekmių, kad žlugs ES institucijos. Savo ruožtu, ES rytų ir pietų valstybės gali pasiduoti A. Merkel ,,ES žlugimo“ retorikai ir imtis migrantų krizės reikalo, nes yra priklausomos nuo Vokietijos dotacijų į ES biudžetą. Tačiau kitos ES branduolio šalys –  Prancūzija ir Didžioji Britanija – nerodo didelio noro spręsti migrantų krizės. Prancūzija nenori rizikuoti dėl augančio šalyje Nacionalinio fronto politinio svorio ir antiimigracinių nuotaikų kurstymo, o Didžioji Britanija pasinėrusi į debatus likti jai ES, ar ne. Iš Turkijos, į kurią Berlynas tiek dėjo vilčių stabdant migrantų srautą Europos link, mažai naudos. Iš tiesų, Vokietija palikta viena spręsti migrantų krizės, nes dalis valstybių migrantų perteklių Europoje sieja su A. Merkel ,,atvirų durų politika“. Kaip teigia Vokietijos finansų reikalų ministras, ,,daugelis galvoja, kad tai Vokietija problema. Bet jei Vokietija darys tai, ko kiekvienas tikisi, tada pamatys, kad tai nėra vien Vokietijos, tai Europos problema“. A. Merkel savo oponentų ir partijos bendražygių prašo daugiau laiko migrantų krizei spręsti, bet laikas nėra kanclerės sąjungininkas. Tradiciškai Naujųjų metų išvakarėse Vokietijos kanclerė per TV kreipėsi į tautą. Savo kalboje, paženklintoje angliškais ir arabiškais subtitrais, A. Merkel priminė pabėgėliams, kad šie gerbtų Vokietijos įstatymus ir tradicijas. Kol kanclerė kalbėjo, sename Vokietijos mieste, Kelne, apie tūkstantis migrantų vyrų ėmė ardyti viešąją tvarką. Vidurnaktį jie įsiveržė į moterų vakarėlį, pradėjo jas įžeidinėti, kratyti kišenes, plėšyti už drabužių, kol galiausiai vieną moterį išprievartavo. Policijos sulaikytas vienas iš nusikaltėlių teigė: ,,Esu siras, turite mane švelniai bausti, nes ponia Merkel mane pakvietė!“. Reaguodama į tai, Vokietijos kanclerė pažadėjo nusikaltėliams bausmę, priklausančią pagal įstatymą, ir pasiūlė prasikaltusius migrantus deportuoti. Kanclerės oponentai buvo dar griežtesni, teigdami, jog migrantai nusikaltėliai nekalės Vokietijoje už mokesčių mokėtojų pinigus, o bus deportuoti į savo šalį. Bet vėl, kaip ir Danijos atveju, problemos dėl migrantų deportacijos suderinamumo su tarptautinėmis konvencijomis, nes Ženevos konvencijos draudžia deportuoti žmones, jei jiems jų šalyje gresia mirties bausmė ar kankinimai. Iš kitos pusės, Vokietijos pietinės žemės nusprendė pačios spręsti migrantų krizę, nelaukdamos A. Merkel palaiminimo. Kaip ir Danija, Bavarija nusprendė konfiskuoti migrantų turtą, viršijantį 750 eurų, o Badeno-Viurtembergo žemė – viršijantį 350 eurų. Taigi, kaip matome, pati Vokietija susiskaldžiusi dėl migrantų krizės. Belieka tik laukti ir viltis, kad ES ras bendrą sprendimą šiai krizei įveikti, antraip Šengeno ir euro zonos ir visos ES ateitis pakibs ant plauko! ■

  • ATGAL
    PARYŽIAUS KLIMATO KAITOS KONFERENCIJA
    PIRMYN
    4 prarasti metai
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.