Darius Mileris-Nojus: Gyva muzika yra amžina | Apžvalga

Pasaulio lietuviai

  • Darius Mileris-Nojus: Gyva muzika yra amžina

  • Data: 2015-04-29
    Autorius: Vilius Arlauskas

    Darius Mileris-Nojus (Vilmos Černiauskaitės nuotrauka)

    Praėjusį mėnesį Dubline vyko Vytautui Kernagiui skirtas „beprotiškai fantastiškas“ atminimo vakaras, kuriame be svečių iš Lietuvos taip pat dalyvavo ir vietiniai, Airijoje gyvenantys lietuviai. Vienas iš jų – Darius MILERIS, geriau žinomas Nojaus sceniniu vardu. Senokai iširusios grupės „Airija” lyderis jau 14 metų kartu su šeima gyvena Dubline. Iširus grupei, kūryba nepasitraukė iš atlikėjo gyvenimo, o pats muzikantas ir toliau rašo bei atlieka savo dainas kaip solo atlikėjas. Muzikanto gerbėjų laukia maloni žinia – Nojus išdavė paslaptį, kad šiemet turėtų pasirodyti jo naujas, jau 9-asis, solinis albumas. Prieš jau minėtą atminimo koncertą susitikau su muzikantu pasikalbėti apie kūrybinius planus, naują albumą, gyvenimą užsienyje bei tėvynės ilgesį.

    Ar tiesa, kad dainuojamąja poezija ir muzika susidomėjote po to, kai apsilankėte Pauliaus Širvio kūrybos vakare?

    Kūrybos vakaras vyko 1987 m. tuometiniuose Alytaus Medvilnės kultūros rūmuose. Grįžęs namo po renginio, paprašiau savo brolių, kad išmokytų mane pirmųjų akordų gitara. Abu mano broliai yra vyresni už mane. Vidurinysis pajuokavo, kad aš jau per senas, kad groti pradedama 10–12 metų, o aš tuomet buvau jau 16-os. Tačiau užsispyrimo netrūko ir gitaros taip lengvai nepaleidau. Nuo to laiko liko susidomėjimas poezija ir muzika, kuri nesustoja manęs stebinti. Kiekviena mano daina prasideda nuo dainuojamosios poezijos. Parašau tekstą – ateina melodija, žinoma, būna ir atvirkščiai. Su gitara užsidarau tarp keturių sienų ir groju. Kai grodavau su grupe „Airija“, dainas adaptuodavome jai, dabar šias dainas pritaikau savo solinei grupei.

    Poezija ir literatūra domiuosi kiek mažiau. Šiuo metu šalia mano lovos guli K. Gibran „Pranašas“, karts nuo karto vis atsiverčiu V. Mačernio poezijos tomelį, o paskutiniu metu susidomėjau autobiografijomis. Šiuo metu skaitau istoriją apie Stingo gyvenimą. Įdomu palyginti savo ir kito žmogaus, kito muzikanto, gyvenimą.

    Kaip klostosi Jūsų muzikinis kelias Airijoje?

    Tik atvykęs čia, pradėjau organizuoti savo ir kolegų iš Lietuvos koncertus. Nors visada sakydavau, kad esu tik muzikantas, o ne organizatorius, tačiau, bičiulių prašomas, žingsnis po žingsnio pradėjau organizuoti vis daugiau koncertų. Tai buvo papildoma veikla. 2002 m. su grupe „Airija“ simboliškai užbaigėme savo muzikinę veiklą, koncertuodami Airijoje, ir nuo to laiko pradėjau organizuoti kitų muzikantų koncertus. Taip atsirado nedidelė, mano vadovaujama, „Baltic Promotions“ įmonė, kuri aktyviai veikė daugiau nei 10 metų. Šiuo metu Dubline atsirado nauja jaunimo komanda, kuri puikiai ir kokybiškai organizuoja įvairius muzikinius renginius, todėl mano pagalbos prireikia vis mažiau. Iš tikrųjų dėl to džiaugiuosi, nes galiu daugiau laiko skirti muzikai, kūrybai, repeticijoms ir koncertams. Praėjusiais metais turėjome nemažai koncertų, atsirado naujų dainų.

    Savo paskutinį albumą „1diena“ išleidote prieš trejus metus ir pardavinėjote internetinėje parduotuvėje. Ar pasiteisino toks sprendimas? Kada galima tikėtis naujo albumo?

    Iš albumo įrašų tikrai neuždirbau. Kaip ir visame pasaulyje, didžiausią dalį pinigų galima užsidirbti iš koncertų. Man atrodo, kad tais metais, kai išleidau albumą „1diena“, Lietuvoje tik ką buvo atsiradusi galimybė įkelti savo muziką į „iTunes“ el. įrašų parduotuvę, todėl norėjosi pabandyti. Smagu, kad muzika gali būti prieinama visiems ir visur gyvenantiems muzikos klausytojams.

    Šiemet ketiname išleisti naują albumą, kuris vadinsis „M“. Kodėl pasirinkau tokį pavadinimą, neatskleisiu, tegu tai būna paslaptis. Naują albumą įrašinėju daugiau nei metus. Neskubu, ieškau naujo skambesio, tai užtrunka. Rašau namuose, tik būgnų partijas įrašinėjome Alytuje. Gyvenu su šeima, vaikai auga, tad laiko muzikai lieka mažiau. Esame jau nebe paaugliai, niekas taip greitai nebevyksta. Juolab, kad tai bus jau 9 mano solinis albumas. Nesinori kartotis, ieškau naujų temų, garsų, įeinu į tą ieškojimų ratą ir vėl grįžtu prie savęs. Pirmuosius internetinius singlus „Dulkės kelyje“ ir „Garsas“ išleidau dar praėjusiais metais. Pastarojoje dainoje kalbu apie mūsų kartą, šiek tiek jaunesnę kartą. Stengiuosi lįsti į sielą, knaisiojuosi po ją, jausmus, einu į gatvę, stebiu, man įdomūs žmonių santykiai. „Dulkės kelyje“ yra apie tai, kaip aš matau, jaučiu pasaulį, kaip man reikia nugalėti kiekvieną dieną, kad kažką pasiekčiau. Albume bus ir man itin brangi daina, parašyta broliui. Man sunku kalbėti apie savo muziką, lengviau dainuoti.

    Naujas posūkis Jūsų kūryboje – muzika spektakliui „Be adreso. Be pavadinimo“ pagal Jurgį Kunčiną (rež. Inesa Pilvelytė). Kaip atsirado ši veikla?

    Pernai gavau pasiūlymą sukurti muziką Alytaus miesto teatro spektakliui apie Jurgio Kunčino kūrybą. Nors gyvenimo pabaigoje jis gyveno Vilniuje, bet buvo gimęs ir užaugęs Alytuje. Tiesą sakant, muziką spektakliui kūriau jau antrą kartą. Pirmą kartą prie teatro prisiliečiau dar 1996 m., kada su tuometiniu grupės „Airija“ muzikantu Eimantu Belicku kartu kūrėme muziką Kauno Mažojo teatro spektakliui „Liūdna baladė apie Johny Rebb ir jo gražiąją žmoną Ceciliją“. Tuomet aktyviai bendradarbiavome su šiuo teatru, taip pat sukūrėme spektaklį „Nuotraukos iš seno albumo“ pagal grupės „Airija“ muziką. Na o dabar, po daugiau nei 17 m., sulaukiau gražaus pasiūlymo iš alytiškių ir nusprendžiau prisijungti. Esu iš Alytaus, šiame mieste turiu nemažai bičiulių, kolegų. Kurti muziką spektakliui yra iššūkis. Man ši veikla labai patiko. Pats stebėjausi, kad muziką parašiau per du mėnesius. Sukūriau tris dainas pagal J. Kunčino eiles ir 14 muzikinių kompozicijų. Man poeto kūryba tapo labai artima, nemažai jo eilėraščių padarė didelį įspūdį, o ypač „Lietus virš Alytaus”, kuriam parašiau ir muziką. Skaitant eiles, man kartais atrodydavo, kad tai aš jas parašiau. Galbūt tai, kad mudu abu iš Alytaus, palengvino šį kūrybinį etapą, kuris tikrai vyko neįtikėtinai sklandžiai ir labai įdomiai. Muziką kūriau čia, Dubline, ir siųsdavau ją elektroniniu būdu į Alytų. Atstumas tikrai nebuvo kliūtis. Jausmas toks, it režisierius ir kūrybinė grupė būtų čia. Sulaukdavau pastabų ir komentarų, tada dirbdavau vėl, ieškodavau geriausių sprendimų. Iki spektaklio premjeros likus dviem savaitėms, atvykau į Lietuvą ir dalyvavau repeticijose. Buvo tikrai smagu bendradarbiauti. Praėjusiais metais spektaklis buvo rodomas ne tik Alytuje, bet ir Vilniuje.

    Esate sukūręs dainą „Čia“, skirtą Sausio 13-osios įvykiams atminti. Kaip gimė ši daina? Kaip manote, ar kultūra turi reikšmės, stiprinant pilietiškumą?

    Kultūra turi labai svarbią reikšmę. Visų pirma, svarbi istorija – jos reikia mokyti vaikus. Žmonės turi žinoti, iš kur jie kilę, kur jų šaknys, kas jų protėviai. Aišku, ir šiandieninis gyvenimas bei politika turi būti tvarkingi ir sąžiningi, ko mes kartais pasigendame. Nors esu apolitiškas, tačiau ta betvarkė valdžioje atsiliepia. Nepaisant to, aš manau, kad pastaruoju metu Lietuva yra netgi labai pilietiška. Vyksta daug akcijų, kuriose dalyvauja jaunimas, figūruoja Lietuvos vėliava. Regiu, kad pilietiškumas dabar itin stipriai ugdomas, daug kur matomos mūsų trys spalvos. O dainą „Čia“ sukūriau iš karto po jau minėtų įvykių. Tuo metu jau buvau baigęs mokyklą, mokiausi Kaune. Įvykius stebėjau per televizorių ir tai paliko neištrinamą įspūdį. Dar iki dabar prisimenu visus tuos įvykius. Kitą dieną po jų parašiau dainą, tačiau įrašiau ją tik po 20 metų. Ji išleista mano paskutiniame albume „1diena”, kuriame yra daug ilgesio. Šią dainą apskritai grodavau labai retai, keletą kartų per Nepriklausomybės atkūrimo paminėjimo šventes Lietuvoje ir Airijoje, bet vengdavau ją groti dažnai. Ši daina nepapuolė ir į grupės „Airija“ repertuarą, nes, kaskart grodamas tam tikrą dainą, grįžtu į tuos prisiminimus, kai ji buvo parašyta, todėl man nesinori dažnai jos atlikti.

    Kokia muzikos situacija šiandieninėje Airijoje? Ko galima pasimokyti iš Airijos muzikos industrijos?

    Čia Vakarai, tai akivaizdu. Čia rokas gyvuoja daugiau nei 60 metų, o mes laisvi tik 25-erius. Kai tik atvykau čia, man viskas buvo įdomu: nuo to, kiek daug muzikinės reklamos laikraščiuose, kaip dirba scenos bei koncertų metu grupes aptarnaujantys darbuotojai, kiek daug koncertų vyksta ir t.t. Žinoma, yra ir panašumų, tačiau masteliai išlieka skirtingi. Jie dainuoja angliškai, jų auditorija itin didelė. Jie atviri visam pasauliui, jie turi U2, Sinead O’Connor ir kitus, o mūsų jie nepažįsta. Mums iš Vidurio Europos norėjosi prie visko prisiliesti. Aš visiems sakau, kad mes esame ne iš Rytų, bet Vidurio Europos, nes Lietuva yra geografinis Europos centras. Muzika iš Vakarų mums visada atrodė nepasiekiama, kažkur už geležinės uždangos. Tada, kai mes išsivadavome ir iškovojome laisvę bei demokratiją, viską reikėjo pradėti kurti iš naujo, o airių muzika išliko labai stipri. Apskritai, keltų muzika turėjo ir tebeturi didelę reikšmę visai Europos muzikai. Airiams išvykus į Ameriką, jų muzika susimaišė su country žanru ir padarė didelę įtaką šiam muzikos stiliui.

    Žvelgiant į šiandieninę muzikos industriją, aišku viena – jaunos grupės kovoja dėl kontraktų. Dubline yra įsikūrusios tokios muzikos įrašų milžinės kaip „Universal“, „Sony Music“. Jei grupei pavyksta gauti kontraktą, jų muzika greitai atsiranda Didžiojoje Britanijoje, Šiaurės Amerikoje ir visur kitur. Man asmeniškai svarbi yra pati muzika. Galima būti ir nepriklausomu atlikėju, tačiau aš vis dar teigiamai žiūriu į dideles muzikos agentūras. Nepaisant visų straipsnių apie tai, kad kontraktai su muzikos kompanijomis šiandien jau yra nebereikalingi, aš drįstu ginčytis. Net ir puikiai įvaldžius socialinius tinklus ir kitas platformas, teikiančias galimybę skleisti savo muziką, vis tiek jauniems atlikėjams yra itin sunku rasti kelius į radijo stočių grojaraščius. Jei pažvelgsite į grupes ar atlikėjus, kuriuos nuolatos girdime per radiją, pamatysime, kad beveik visi jie turi vienokius ar kitokius kontraktus. Pavyzdžiui, šiuo metu Airijoje atsirado tokia jauna grupė „Kodaline“. Nors šios grupės muzika tikrai nėra kažkuo išsiskirianti, bet jie turi kontraktą, už jų nugaros – vadybininkų komanda, didelės investicijos į reklamą. Tad didelių investicijų ir komandos dėka jie pasiekė tikrai didžiulę auditoriją.

    Kas muzikos pasaulyje jus šiuo metu domina?

    Šiuo metu man labai patinka amerikiečių grupė „Imagine Dragons“. Jų muzika atrodo stipri, o jie patys įdomūs, saviti. Ilgą laiką buvau ir tebesu „Linkin Park“ kuriamos muzikos gerbėjas. Nepataikauju, bet iš lietuviškų grupių man labai patinka „Karma“. Taip pat patinka ir grupė „Biplan“, kuri tikrai daug koncertuoja ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Bardų pasaulyje, be visų žinomų vardų atsiranda ir naujų atlikėjų. Ievos Norkutės kūryba man atrodo tikrai verta dėmesio. Praėjusiais metais pats dalyvavau „Akacijų alėjoje“ ir ten susipažinau su atlikėja Bjelle, kuri man paliko gražų įspūdį. Alytuje, atrodo, muzikinis gyvenimas taip pat vyksta. Nors grupių pavadinimų nepasakysiu, tačiau yra ne vienas gitaromis grojančių muzikantų klubas. Gyva muzika yra amžina. Tik kartais ji skamba tyliau, kartais garsiau.

    Kada paskutinį kartą buvote Lietuvoje? Kaip kovojate su tėvynės ilgesiu?

    Aš labai nostalgiškas. Pernai Lietuvoje buvau net 6 kartus, todėl negaliu skųstis. Gruodžio mėnesį buvau Alytuje, kur su draugais organizavome „Akustines Kalėdas“. Tai alytiškių muzikantų migruojantis festivalis, kuris gimė dar praėjusiame amžiuje Alytuje, bet ne kartą yra vykęs ir čia, Dubline. Interneto ir jo suteikiamų galimybių pagalba įvairiapusiškai palaikau ryšį su Lietuva. Nors ir gyvenu užsienyje, kasdien skaitau lietuvišką spaudą, domiuosi įvairiais įvykiais, kalbuosi su draugais lietuviais. Žinoma, kai ko galbūt ir nenorėčiau žinoti, kiek ten negerovių, nelaimių, nusikaltimų, bet tai vyksta ir aš negaliu užsimerkti. Tai yra realybė.

    Kokie, Jūsų nuomone, yra privalumai ir trūkumai, gyvenant užsienyje?

    Asmeniškai aš vykau pamatyti pasaulio, praturtinti save, praplėsti akiratį, įgyti patirties. Taip pat norėjau ir parodyti save, turiu galvoje, pasidalinti savo muzika, kūryba. Norėjosi papasakoti apie savo šalį bei sužinoti daugiau apie kitą kultūrą. Mane domino muzikinis gyvenimas. Norėjosi išgirsti  muzikos stabus. O trūkumai akivaizdūs: esi atitrūkęs nuo savo artimųjų, draugų ir bičiulių. Nors dėl šiuolaikinių komunikavimo priemonių ir gali kalbėtis bei matyti savo bičiulius kasdien, bet tu negyveni vienoje gatvėje, negali nubėgti pas brolį. Nostalgija yra stipri. Mano sūnūs tarpusavyje kartais pradeda kalbėtis angliškai, tačiau šeimoje vis dėlto kalbamės tik lietuviškai. Stengiamės išlaikyti lietuviškumą.

  • ATGAL
    Petras Baršauskas: Mokslo ir verslo bendradarbiavimas yra reikalingas abipusiškai
    PIRMYN
    Urtės Šegždavičiūtės kūryba
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.