Debatai apie šeimos sampratą stiprėja: ko laukti? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Debatai apie šeimos sampratą stiprėja: ko laukti?

  • Data: 2015-09-17
    Autorius: Vytautas Keršanskas

    „Taip“ kampanijos rėmėjai džiaugiasi, sulaukę pirmųjų Airijos referendumo rezultatų. Airiai pasisakė už gėjų santuokų legalizavimą pirmajame pasaulyje nacionaliniame balsavime šiuo klausimu. (Scanpix/AP Photo/Peter Morrison nuotrauka)

    Praėjusį mėnesį Airijoje vienos lyties porų „santuokos“ įteisinimas mums turėtų būti svarbus dviem aspektais. Pirma, ji tapo pirmąja pasaulyje valstybe, visuotiniu plebiscitu pakeitusia Konstitucijoje įtvirtintą šeimos, grįstos vyro ir moters sąjunga, apibrėžimą. Antra, tradiciškai katalikiška valstybė, kur vos prieš dvidešimtmetį buvo panaikintas skyrybų draudimas ir dekriminalizuoti homoseksualūs santykiai, žengė milžinišką žingsnį LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) teisių plėtros srityje. Lietuvoje tai paskatino liberalias bei kairiąsias jėgas dar garsiau prabilti apie poreikį šeimos ir santuokos institutą „išlaisvinti iš siauro mąstymo rėmų“. Vis daugiau Europos Sąjungos valstybių atsisakant prigimtinės šeimos ir santuokos sampratos, stiprėja ir Europos mastu veikiančių organizacijų raginimas homoseksualų „šeimas“ sulyginti su tradicinėmis. Debatams įgaunant pagreitį, verta pažvelgti į tai, kokie iššūkiai laukia Lietuvoje artimiausiu metu.

    Kas įvyko Airijoje?

    Nors 84 proc. airių save priskiria Romos katalikams, praėjusį mėnesį įvykusiame referendume buvo priimta konstitucinė pataisa, leidžianti santuoką sudaryti dviem asmenims, nepriklausomai nuo jų lyties. Referendume dalyvavo beveik 61 proc. iš 3,2 mln. rinkėjų, iš viso už šią pataisą balsavo 1,2 mln. arba 37 proc. visų balso teisę turinčių gyventojų. Tačiau nuo pat referendumo paskelbimo pradžios jėgų balansas buvo šeimos sampratos išplėtimo šalininkų pusėje: tam pritarė visos parlamentinės Airijos partijos, paramą išreiškė daugybė įžymybių, „taip“ kampanijos organizatoriai gavo dosnią finansinę paramą iš tarptautinių fondų.

    Šeimos sampratos keitimui opoziciją sudarė kur kas menkesnės jėgos: „ne“ kampaniją vykdė 2007-aisiais įkurtas Iona institutas, ginantis socialiai konservatyvias ir krikščioniškas vertybes. Aiškią poziciją išsakė ir Airijos katalikų bažnyčia, tačiau būtent jos ir jaunosios airių kartos atitrūkimas, ypač padidėjęs po serijos skandalų dėl seksualinio vaikų išnaudojimo, ekspertų įvardijamas kaip pagrindinis veiksnys dėl tokių ryškių ir staigių airių vertybinių nuostatų pasikeitimo.

    Jeigu 1990-aisiais į kassavaitines pamaldas ateidavo net 85 proc. katalikų, tai 2011-aisiais šis skaičius nukrito iki 30 proc. Ir nors katalikų bažnyčia Airijoje vis dar turi nemažą įtaką švietimo sistemoje, jos mokymas naujosios kartos atstovų nebepasiekia. „Mes, Bažnyčia, turime sustoti ir adekvačiai įvertinti esamą situaciją, o ne bėgti nuo realybės. Daugelis jaunų žmonių, kurie balsavo už pataisą, yra praėję 12-os metų katalikiškų mokyklų sistemą. Mums kyla didelis iššūkis, kaip išmokti jiems vėl perduoti Bažnyčios siunčiamą žinią“, – po referendumo baigties paskelbimo komentavo Dublino arkivyskupas Diarmuidas Martinas.

    Iš principo referendumo rezultatai Airijoje neatnešė esminių teisinių pokyčių, nes civilinės partnerystės šalyje buvo įteisintos dar 2011-aisiais, o parlamente anksčiau šiais metais buvo įteisinta ir vienos lyties porų įsivaikinimo galimybė. Tačiau pagrindinis pavojaus signalas yra būtent šeimos, kaip visuomenės pagrindo, išskirtinumo panaikinimas, taip iš principo įžengiant į socialinės revoliucijos kelią.

    Šeimos išskirtinumo panaikinimas – kur juda visuomenė?

    Pagrindinė problema debatuose dėl LGBT teisių plėtros yra diskusijos susiaurinimas iki dviejų abstrahuotų pozicijų: teisių plėtrai besipriešinanti pusė laikoma „homofobiška“ ir palaikanti diskriminacines nuostatas, tuo tarpu LGBT teisių plėtros aktyvistai apsiriboja „visuotinės lygybės“ argumentu. Vis dėlto sprendimai dėl šeimos išskirtinumo panaikinimo neigiamas pasekmes atneš tik ilguoju laikotarpiu ir būtent šios pasekmės, kaip atrodys visuomenės sankloda ateityje, nėra svarstomos viešuose debatuose.

    Šeima yra pamatinė visuomenės ląstelė ir turi būti stiprinama kaip tokia. Vienas svarbiausių jos vaidmenų yra socialinės sanglaudos visuomenėje užtikrinimas, nes būtent šeima yra pirminė ir pagrindinė terpė socialiniams ryšiams tarp žmonių kurti ir stiprinti. Kaip parodė 1990-aisiais atliktas tyrimas, šeiminiai ryšiai negali būti lyginami su analogiškais santykiais tarp, pavyzdžiui, gerų draugų. Atliktas tyrimas, analizuojant didelį ryšį su šeima turinčių bei visai su ja nebendraujančių vyresnio amžiaus moterų psichologinę būseną, parodė, kad šeiminiai santykiai užtikrina daug geresnę žmonių emocinę būseną, kurios negali kompensuoti net labai didelis draugų ar socialinių darbuotojų dėmesys.

    Kaip pastebi Dohos tarptautinio šeimos instituto ekspertai, šeima yra būtina, siekiant socialinės sanglaudos užtikrinimo, ji lemia vaikų socializacijos lygį ir asmens išsivystymą: „šeima yra pagrindinė terpė, kurioje vaikai ir suaugę gali mokytis, dirbti ir atiduoti savo indėlį visuomenei. Šeima vaidina nepakeičiamą vaidmenį, rūpinantis vienas kitu, ypač jautresnėmis visuomenės grupėmis“. Daugybė mokslinių tyrimų parodo, kad geriausiai vystosi ir tobulėja tie vaikai, kurie auga su tėvu ir motina.

    Natūralu, jog šeima tiesiogiai siejama su reprodukcija, todėl šeimos sampratos išplėtimas, įtraukiant ir homoseksualias „šeimas“, panaikina šio instituto, kaip visuomenės pagrindo, išskirtinumą. Ilguoju laikotarpiu tai gali turėti milžiniškas pasekmes, nes iš principo keisis visuomenės socialinė struktūra. Todėl šiandien Lietuvoje svarstomi projektai turi būti rimtai apsvarstyti.

    Partnerystės įstatymo projekto ypatybės

    Gegužės 28 d. Lenkijos parlamente ketvirtą kartą atmestas civilinės partnerystės, įteisinančios ir vienos lyties sąjungas, įstatymas. Tačiau įstatymą pasiūliusi Demokratinės kairės aljanso partija žada šį klausimą aktyviai kelti Lenkijos Seimo rinkimų, vyksiančių šių metų rudenį, kampanijos metu. Nors Lietuvoje parlamento rinkimai įvyks po daugiau nei metų, kairiosios ir liberalios Lietuvos partijos taip pat pradeda pasiruošimą rinkiminei kampanijai. Liberalų frakcijos atstovai Seime įregistravo Civilinio kodekso pakeitimo įstatymo projektą, kuriuo būtų įteisinta vienos lyties porų partnerystė.

    Esminė problema ta, jog toks siūlymas prieštarauja LR Konstitucijai, kuri šeimą apibrėžia kaip vyro ir moters sąjungą. LGBT teisių plėtros aktyvistams nepasitarnauja ir 2011 m. Konstitucinio teismo išaiškinimas, kad šeiminiai ryšiai kildinami ne tik iš santuokos, nes jame yra aiški nuoroda į dviejų skirtingų lyčių santykius: „[pagal Konstitucijos 38 str. taip pat ginamas ir – V.K.] santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas“.

    Seimo Teisės departamentas atkreipė dėmesį į tokio projekto ir Konstitucijos nesuderinamumą, tačiau Teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdyje vieno balso persvara tokia prielaida buvo atmesta, todėl įstatymas toliau sparčiai juda į priekį. Iš principo tokia situacija reiškia du scenarijus: socialdemokratų ir liberalų frakcijų atstovai suvokia esamą koliziją, o šiuo įstatymo projektu siekia pademonstruoti savo dėmesį LGBT bendruomenei, realiai nesiūlant jokio sprendimo arba suvokia esamą koliziją ir siekia paskatinti viešuosius bei politinius debatus, ilgainiui siūlydami persvarstyti LR Konstitucijos formuluotę.

    Tarppartinis susitarimas dėl žmogaus teisių neįmanomas

    Netrukus po Airijos referendumo Lietuvos socialdemokratai ėmėsi dar vieno žingsnio, siekdami parodyti išskirtinį dėmesį žmogaus teisių klausimams, tačiau tuo pačiu apnuogindami savo fasadinį, o ne realų rūpestį. LSDP iniciatyva atsirado devynių puslapių dokumentas „LR Seime atstovaujamų politinių partijų susitarimas dėl žmogaus teisių ir laisvių apsaugos Lietuvoje“. Viena vertus, dokumentas yra įdomus tuo, jog principinis sutarimas dėl žmogaus teisių tarp skirtingų ideologinių nuostatų jėgų yra neįmanomas. Šiandien Lietuvoje pamatiniai žmogaus teisių apsaugos principai jau yra įtvirtinti, o pagal Jungtinių Tautų Organizacijos Žmogaus socialinės raidos indeksą 2014 m. Lietuva buvo priskirta „aukšto išsivystymo“ šalių grupei ir užėmė 35-ą vietą iš 187-ių valstybių. Bendras sutarimas dėl žmogaus teisių apsaugos šiandien jau yra pasiektas, todėl šį „tarppartinį“ susitarimą veikiau reikėtų laikyti vienos ideologinės grupės bandymu primesti žmogaus teisių diskursą pagal savo nuostatas.

    Kitas svarbus aspektas yra tai, jog dokumente, anot Teisingumo ministro Juozo Bernatonio, yra pateiktas „pilnas šiuolaikinių žmogaus teisių ir laisvių, įtvirtintų tarptautiniuose teisės aktuose, paketas“ (Atsinaujinimas pagal Kubilių ir Co, Delfi, 2015 05 28). Verta atidžiau pažvelgti, apie kokias pagrindines „šiuolaikines žmogaus teises“ kalbama dokumente, nes tai leidžia susidaryti ryškų vaizdą, kokias ideologines nuostatas per „žmogaus teisių ir laisvių“ diskursą siekiama įtvirtinti. Pateiksiu keletą labiausiai iliustruojančių, savaime prieštaringų, pavyzdžių:

    •                    1 skirsnyje „Teisė į savo (paryškinta autoriaus – past.) gyvybę“ teigiama, jog nors teisė į gyvybę yra neliečiama, žmogui paliekama teisė į eutanaziją, t.y. tam tikrais atvejais žmogaus nužudymas yra iš principo pateisinamas.

    •                    2 skirsnis „Teisė į kūno neliečiamybę“ numato moters teisę į nėštumo (taigi vaisiaus gyvybės) nutraukimą, t.y. prieštarauja gyvybės neliečiamumo principui.

    •                     5 skirsnis „Teisė kurti šeimą“ teigia, jog „valstybė privalo pripažinti visas šeimos formas, kurios neprieštarauja Konstitucijai“. Kaip aprašyta aukščiau, Konstitucinio teismo išaiškinimas aiškiai pasako, jog  šeima kildinama tik iš vyro ir moters santykių, todėl iš principo siūloma keisti LR Konstitucijoje įtvirtintą nuostatą.

    •                     10 skirsnyje „Teisė į sveiką gyvenseną“ viena vertus teigiama, kad alkoholio, tabako ir kitų sveikatai kenkiančių produktų reklamos ribojimas yra itin svarbus, siekiant gerinti žmonių sveikatos būklę Lietuvoje, tačiau tuo pačiu sakoma, jog „niekas negali uždrausti žmogui vartoti jo sveikatai kenkiančius produktus, jei tai nekenkia kitiems žmonėms“.

    •                    17 skyriuje, nors siekiama eliminuoti bet kokias diskriminacines nuostatas, 17.3. punktu siūloma įtvirtinti „pozityvią diskriminaciją“, jeigu tai padės suteikti mažumoms daugiau teisių.

    •                    Nors 18.2. teigiama, kad yra atsižvelgiama į „demografines tendencijas“, 19 skirsnyje „Migracijos teisė“ siūloma neieškoti būdų, kaip mažinti emigracijos srautus bei siekiama lengvinti atvykimo apsigyventi į Lietuvos Respubliką sąlygas darbingiems trečiųjų šalių piliečiams ir šeimoms.

    •                    21 skirsnyje sutariama skirti didesnį dėmesį žmogaus teisių gynimo srityje veikiančių nevyriausybinių organizacijų veiklos finansavimo didinimui, t.y. suteikti išskirtines sąlygas dažnai vieną ideologinę kryptį turinčioms organizacijoms.

    Bandydami parodyti, kad toks tarppartinis susitarimas žmogaus teisių srityje yra įmanomas, socialdemokratų atstovai nesėkmingai bandė pasinaudoti jau egzistuojančiais susitarimais tarp partijų, pavyzdžiui, dėl saugumo ir gynybos politikos. Negana to, jų teigimu žmogaus teisėms Lietuvoje gresia bene toks pats pavojus, kaip ir valstybei kylančios geopolitinės grėsmės, todėl toks tarppartinis konsensusas yra būtinas (Morta Vidūnaitė, Jokių mainų – nacionalinis saugumas už žmogaus teises, Delfi, 2015 05 31). Vis dėlto, kaip parodo trumpa šio susitarimo turinio apžvalga, po žmogaus teisių kepure siūloma ir gausybė į jos sritį nepatenkančių, liberalios kairės ideologijai priskirtinų nuostatų (pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog vienos lyties asmenų santuoka nepatenka į žmogaus teisių sritį).

    Nepaisant to, kad tokio susitarimo pasirašymas buvo neįmanomas jau nuo pat jo atsiradimo pradžios (įdomu dar ir tai, jog tik dalis socialdemokratų frakcijos pritaria tokioms nuostatoms, todėl neaišku, kaip be konsensuso LSDP viduje dienos šviesą išvydo šis dokumentas), jo iniciatoriams pavyko į žmogaus teisių debatus įvesti LGBT klausimus. Neabejotinai bus pasinaudota ir tradiciškai katalikiškos Airijos referendumo baigtimi, pasiūlant sekti „pažangiųjų tikinčiųjų Airijoje“ pavyzdžiu ir „tamsuoliams Lietuvoje“. Panašu, kad LGBT teisių plėtros klausimai gali tapti gana svarbia rinkimų kampanijos 2016-aisiais dalimi, todėl būtina siekti glaudesnio Bažnyčios, nevyriausybinių šeimos ir gyvybės apsaugos srityje dirbančių organizacijų ir politikų dialogo.

  • ATGAL
    Kreivi istorinės politikos veidrodžiai Ukrainoje
    PIRMYN
    Kodėl negalime tiesiog patylėti?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.