Deivydas Zvonkus: „Yva“ turėjo būti dviejų sezonų kičinis pokštas | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Deivydas Zvonkus: „Yva“ turėjo būti dviejų sezonų kičinis pokštas

  • Data: 2012-12-18
    Autorius: Karolis JACHIMAVIČIUS

    Deivydas Zvonkus. (Martynos Trinkūnienės nuotr.)

    Vieniems Deivydas Zvonkus yra žinomas kaip nebeegzistuojančios vyrukų grupės „Bavarija“ dainininkas, kitiems – kaip vyras, kuris buvo vedęs Nataliją Zvonkę… Ne, iš tikrųjų tai Natalija Ivanova buvo paėmusi šio nuolankaus žvilgsnio ir sarkastiško tono kompozitoriaus pavardę. Zvonkus susėdo su „Apžvalga“ pakalbėti apie įžymybes, garsenybes, žvaigždes ir šlovę.

    Ar pramogų pasaulis, kaip jis dažnai piešiamas Lietuvoje ir užsienyje, yra apgavystės, netikrumas ir susvetimėjimas?

    Netikrumo ir susvetimėjimo yra daugelyje sferų, šou verslas yra šio pasaulio dalis. Kažkaip išskirtina tikrai nėra.

    Koks pramogų pasaulis tau atrodo?

    Mūsų yra labai lokalus. Uždaro Europos vienkiemio, savose sultyse verdančių trijų žmonių būrelis. Mūsų rinka maža, todėl visi vieni kitus pažįsta, žurnalams trūksta veidų, dėl to jie spausdina tuos pačius. Lietuva neturi net tiek gyventojų, kiek koks nors Los Andželas.

    Kaip manai, ko pramogų pasaulio auditorija labiausiai nežino apie šį vienkiemio gyvenimą?

    Jeigu auditorijos nori kažką sužinoti, tai gali sužinoti viską, nes Lietuva yra „švogerių“ kraštas ir su bet kuriuo lietuviu per du tris žmones bendrų pažįstamų galima rasti. Su „atkatais“ nesu susidūręs, nors gali būti, kad kai kuriose srityse jų yra, bet nemanau, kad tai populiaru, nes yra įtakos ir žmonės šou versle būna gana tiesūs. Politikoje yra šiek tiek kitaip, nes ten visi turi išlikti švarūs ir gražūs. Jei politikas pasakytų: „Aš dariau šitą šalį…“ – kaip Selas, tai turbūt nebūtų jam atleista.

    TV projekte „Chorų karai“. (Nuotrauka iš asmeninio Deivydo Zvonkaus archyvo)

    Deivydai, ar yra buvę apie tave netikrų pranešimų?

    Na, netikrų dalykų spaudoje yra nuolat. Galbūt net kiekvieną dieną. Esu už spintos užsikišęs vieną straipsnį, kuriame didžioji dalis teiginių yra arba neteisingi, arba iškraipyti, arba iš vis neaišku, iš kur ištraukti. Pamaniau, kad žurnalistai skuba, nesivargina paskambinti, trūksta pastraipos – patys prirašo ir nesigilina. Žurnalas „Klubas“ dvejus metus iš eilės mane sveikino su 32-uoju gimtadieniu. Vienas žurnalistas parašė, kad aš sukūriau Mijai dainą, o to niekada nedariau. Kam rašyt tokį melą, kuris niekam nėra naudingas? Absurdas.

    Ar yra buvę pranešimų, kurie buvo netikri su tavo žinia?

    Nelabai moku meluot, dėl to tai nenuskambėtų įtikinamai.

    Kai vartai spaudą apie pramogas, ar gali pastebėt, kur yra „antis“?

    Nebent pats kažką asmeniškai žinau. Pats nieko nepriimu už gryną pinigą, nes žinau, kokių nesąmonių būna apie mane prirašoma. Jeigu pamatau ką nors, kas mane sudomina, tai susižinau iš konkrečių žmonių, ar tai tiesa.

    Skaičiau, kad per vaizdo sesiją užsidegė grupės „Šarka“ narių drabužiai. Neatsiverčiau paties straipsnio, tiesa. Kaip tu manai, tai tikra naujiena ar „pijarščiko“ pastangos?

    Dabar yra tokia mada, kuri mane erzina, kad antraštė neatitinka turinio. Reikėtų paskaityti patį straipsnį. Galbūt paaiškėtų, kad kuris nors žodis pavartotas perkeltine prasme, ir visas veiksmas yra kažkokiame mums nežinomame kontekste, kuriame galbūt tai savaime suprantama.

    [Kai po interviu atsiverčiau straipsnį, pasirodė, kad drabužiai iš tikrųjų neužsidegė, tai buvo tik „VRS kameros“ pokštas – K.J.]

    Kad jos buvo tokios karštos, kad drabužiai užsidegė ir jos turėjo juos nusimesti?

    Gal jos buvo pasidariusios kostiumus iš šiaudų, o paskui tuos kostiumus sudegino. Antraščių menas atgraso nuo kai kurių konkrečių tinklalapių.

    Ar egzistuoja įžymybių klasė, tam tikras profesinis ratas?

    Be abejo. Atlikėjai susitinka užkulisiuose, filmavimuose ir metai po metų, nors nėra įregistravę profsąjungos, tampa gerais pažįstamais ir kažkokia „chebra“. O žvaigždžių klasė? Aš nežinau, kas yra žvaigždė, o kas nėra. Be abejo, žinomi žmonės susitinka įvairiuose renginiuose ir neišvengiamai susipažįsta.

    Ar egzistuoja Lietuvoje kokie nors sąrašai „pagal žinomumą“ – A sąrašo žvaigždės, B sąrašo, C?

    Man jie neegzistuoja. Kiek žinau, patiems žurnalistams ir fotografams egzistuoja. Kai jie eina „paparacinti“ į renginį, jiems rūpi A lygio veidai, kurių pagavimas yra galimybė įsiteikti valdžiai. Ir yra B, C, Ž. Yra vienas fotografas sakęs: „O, eina A lygio žvaigždė“, –  ir nebaigęs sakinio nubėgęs fotografuoti. Turbūt pagal fotoaparato paspaudimų skaičių įžymybės reitinguojamos.

    Ar tarp įžymybių sudaromos koalicijos ir renkami kompromatai?

    Visur, kur yra mergų intrigančių, yra intrigų. Arba kur kas nors ko nors nepasidalina, bet kažkokio išskirtinio dalyko nėra šou versle. Tokios pačios intrigos gali būti ir mėsos kombinate.

    Ar tave yra šantažavę: Zvonkau, pakelk ragelį, kitaip mes parašysim, kad tu gėjus?

    Ne. Kad grasintų kažkuo, ką parašys, tikrai ne. Nėra manęs žurnalistai apskritai šantažavę. Nėra dėl ko turbūt.

    Ar žinai žmonių, kuriuos žurnalistai yra šantažavę?

    Kad šantažuotų… Būna tokių atvejų, kai paviešina įrašytą pokalbį, kaip buvo mano buvusios žmonos atveju, kai ji su žurnalistu kalbėjo apie sesę. Tai nebuvo interviu, bet tai buvo įrašyta ir paviešinta. Gana šlykštus žurnalisto žingsnis. Ta situacija signalizavo, kad ir taip gali būti.

    Ar tuo metu, kol Natalija buvo tavo žmona, sulaukdavai daugiau skambučių ir susidomėjimo savo gyvenimu?

    Ne, jokiu būdu, tikrai ne. Gal to dėmesio net padaugėjo išsiskyrus. Anksčiau didelė dalis veiklos vyko kartu su ja, tai kažkaip aš ją ir stumdavau į priekį, kad manęs per daug nekrutintų. Dėmesio buvo pakankamai ir iki jos, ir po jos. Pavyzdžiui, tu paskambinai.

    Ar tau būdavo, kad tu neskirdavai, kas tikra, o kas ne, ar tave trikdydavo dėmesys, kameros, fotoaparatai, visur atkišti diktofonai ir klausimai?

    Klausimai ne, kameros irgi ne, bet nepažįstamų žmonių dėmesys kartais ir dabar trikdo. Jeigu būnu blogos nuotaikos, o prie manęs pribėga septyni vaikučiai, kurie nori bėgti rateliu aplink tave ir sakyti: „Zvonkus, Zvonkus…“ Jeigu būnu be nuotaikos, man reikia šiek tiek susivaldyti, kad nepasiųsčiau toliau tų vaikučių.

    Ar tau būna taip, kaip Andriui Mamontovui, kuris ne kartą yra sakęs: „Kartais noriu pasislėpti ir būti neatpažįstamas“?

    Tiesiogiai gal ne, tam tikrų momentų gal būna. Kadangi esu pragėręs teises, kaip normalus žmogus važinėju viešuoju transportu, tai dažnai girdžiu už nugaros: „Žiūrėk, Zvonkus troleibusu važinėja“. Nesiimu spręsti, gerai tai ar blogai.

    Tu labai sau žiaurus, nes įpūtei 0,5 promilės. „Pragėriau“ skamba lyg promilių būtų buvę 2,5.

    Jeigu man būtų atrodę, kad 2,5, aš tikrai nebūčiau sėdęs prie vairo. Maniau, kad visos pagirios išgaravusios, bet, deja. Po to, kai mane nubaudė, girdėjau daug istorijų, kaip žmonės išsiblaivo, išsimiega ir švieži kaip agurkėliai vairuoja ir pripučia 0,7. Tokia pamoka – išsiblaivei, nereiškia, kad kraujyje nėra. Dabar kartais pavažinėju dviračiu, kiek leidžia dviračių takai.

    Kas tavo auditorija?

    Tai labai platus klausimas. Turiu Smaragdinį chorą, jis tinkamas miesto šventėms, vakarėliams, dažniausiai vidutinio amžiaus žmonėms, norintiems pasilinksminti. Pramoginis kolektyvas. Kai kuriu muziką kokiems nors serialams, jų auditorija gali būti labai įvairi. Jeigu kokia nors TV laida užsako muzikinį darbelį, tai ta laida arba turi auditoriją, arba jos prodiuseriai būna numatę tą auditoriją. Šitie užsakymai man yra vieni iš smagiausių, kadangi esu kompozitorius, o „pop“ dainelių rašymas kompozitoriaus išsilavinimo nereikalauja. Kai dalyvavau „Žvaigždžių duetuose“, tai auditorija buvo tokia, kuri daug metų tą projektą žiūrėjo. Aš dažniausiai įsitraukiu į kokius nors kontekstus. Kadangi gyvenu iš muzikos ir esu atlikėjas, prodiuseris ir autorius, esu laisvai samdomas.

    Kas patinka vidutinio amžiaus auditorijai?

    Tai karta, kuri truputį gyvena SSRS, bet kuriai ir vakarietiška kultūra nesvetima. Gerų lietuviškų dainų, šiek tiek angliškų –  toks „miksas“ jiems labai tinka. Jaunesnių kitoks mentalitetas. Tikrai, tai labai akivaizdu, kai matau žmones, gimusius vėliau negu 1985-ais metais, jie visiškai kitokie. O vyresni nei vidutinio amžiaus yra nepriėmę vakarietiškos kultūros ir ją ignoruoja. Yra tokių, kuriems tiesiog chorinė muzika patinka.

    Kodėl „Yva“ tapo tokia populiari?

    „Yva“ užpildė nišą, kuri tuo metu buvo laisva. Dabar merginų grupių „ant kiekvieno kampo“ bandoma prikurti. Aš pamačiau galimybę iš tos grupės padaryti gerą pokštą. Jei atvirai, aš planavau kokiems dviem sezonams kičinę ryškią bombą ir tiek. Veikla užsitęsė ilgiau. Vėliau, kaip ir įsivaizdavau, buvo labai sunku kažką sugalvoti, kad būtų įdomu, nes tai buvo smūginis projektėlis. Natalija kažkaip sukasi, joja ant penkių žirgų vienu metu – ji lyg ir muzikantė, lyg ir laidų vedėja, pusiau vadybininkė, visko po truputį, bet nieko iki galo. Gal čia jos stilius ir yra.

    Kada pastebėjai, kad „Yva“ „sprogo“ ir tapo labai populiari?

    Tam užteko kelių provokuojančių televizinių pasirodymų ir įsimintinų primityvių „pop“ dainelių. Tai buvo maždaug 2004–2005 metų žiemą ir visais 2005 metais. Tai buvo atvira, stilizuota erotika, kurios tuo metu nebuvo, nors drąsių merginų būta. Viliojimo meną sujungti su pop muzika ir padaryti iš to produktą, kuris būtų tinkamas visų amžiaus grupių vyrams, tiesiog pasisekė. Tuo metu niekas kitas to nedarė, o pačios merginos tikrai buvo tokios, iš kurių buvo galima padaryti tą rezultatą.

    Dabar Lietuvoje merginų grupių turbūt daugiau negu partijų. Kaip manai, ar apsimoka dabar daryt tokį projektą?

    Viską reguliuoja rinka. Jeigu jos ras sau veiklos ir save išlaikys, jos gyvuos. Kad pasiektų labai didelių populiarumo aukštumų, merginų grupei reikėtų konceptualumo. Nes dabar šiaip „popsūchos“ padainuot nebeužtenka.

    Pats dabar neprodiusuotum merginų grupės?

    Nemanau, ne.

    D. Zvonkus: Esu „įkirtęs“ subtilų retro stiliuką. To reikėjo pramoginiam kalėdiniam TV filmukui. Manau, šis stilius man visai tinka. (Nuotrauka iš asmeninio Deivydo Zvonkaus archyvo)

    Tu dainavai grupėje „B‘avarija“. Ar pasiilgsti tų laikų, kai festivalyje „Popart“, apsirengę sutanomis ir užsilipę ant kopėčių merginoms savo dainom už širdžių graibėt?

    Scenos poreikį užpildo veikla su choru. Be abejo, tos jaunos nutrūktgalviškos dienos, kai mes važiuodavome į turus po visą Lietuvą ir linksmybės nesustodavo visą savaitę, būdavo labai smagios. Dabar jau užaugom, esame dideli „diedai“. Jeigu strapaliotumėm pagal tokią muzikėlę, būtų juokinga. Tada tai buvo gerai.

    Kaip manai, kas Lietuvos politikos didžiausia žvaigždė?

    Kadangi man niekas nesumokėjo ir mano balso nepirko, turėčiau pagalvoti prieš tardamas pavardę…  Žinomiausi yra tie, kurie tai daro labai ilgai, ilgiau nei 20 metų, Vytautas Landsbergis, pavyzdžiui.

    Kokia tau atrodo Lietuvos politika?

    Kaip ir didžioji dalis visuomenės, aš manau, kad esame „atkatų“ valstybė. Šalia Katedros stovintys Valdovų rūmai būtent ir yra paminklas „atkatų“ valstybei. Dėl to kartais tas ciniškas kai kurių žmonių savanaudiškumas kartais pateisinamas – kad vienaip ar kitaip už visų politikų stovi kažkokie interesai, kuriems paskui atstovaujama. Gal tiesiog vyrauja tendencija, kuri yra visoje Rytų Europoje.

    Kaip manai, kas Lietuvoje žymiausias todėl, kad žymus? Mantas Petruškevičius?

    Jis veda vieną, kitą laidą. Kas veda TV laidą, tas jau įžymybė, tai yra normalu. Yra dabar šiokių tokių ponių, bet jų žinomumas labai ribotas. Įvairiuose projektuose pasirodo ponios, kurių niekas iki tol nematė. Tokių fenomenų būna, bet tai turbūt užkulisinės priežastys, kurių aš nežinau.

    Ar įmanoma Lietuvoje būti žymiu be talento?

    Manau, kad visur įmanoma. Gali užlipti Vilniuje prie Katedros į varpinę ir pasėdėti ant smaigalio du mėnesius ir be jokio talento tapsi žinomas.

    Tam reikia kantrybės!

    Taip, kantrybės reikia… Pats gyvenimas kartais įstumia į unikalią situaciją ir dėl to žmogus gali tapti žinomas. Pavyzdžiui, gali tapti žinomas atgailaujantis traktorininkas Skirmanto Pabedinsko laidoj, sakydamas: negėriau, negėriau… Tik specialiai tai padaryti gali būti labai sudėtinga.

    Kaip manai, ar visuomenė yra kankinama šlovės manijos, ar tai natūralus žmogaus poreikis pasižymėti ir pasiekti gerų rezultatų, būti gerai vertinamu?

    Tobulumą visi skirtingai supranta. Jei kokia mergaitė pamato savo kaimynę per televizorių, jai kyla klausimas, gal ir aš galiu. Kai kurie pradeda atrodyti lygesni tarp lygių, kiti pradeda manyti, kuo aš blogesnis. Nemanau, kad visuomenė patologiškai apsėsta šlovės manijos.

    Ar tau patinka duoti interviu?

    Priklauso nuo nuotaikos ir žurnalisto.

  • ATGAL
    Dovilės Kuzminskaitės kūryba
    PIRMYN
    Dovilės Kuzminskaitės kūryba: Yo no muero, yo canto
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.