Dėl ko neįvertinti dešinieji? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Dėl ko neįvertinti dešinieji?

  • Temos: Politika
    Data: 2012-06-21
    Autorius: Gytis Žakevičius

    (Danos Augulės piešinys)

    Artėjant rudenį vyksiantiems rinkimams į Seimą, politinės partijos ir kandidatai suskubo rengti savo politines kampanijas – pristatinėti programas ir deklaruoti savuosius įsitikinimus ir vertybes. Visgi rinkėjas Lietuvoje orientuojasi politinių partijų gausybėje ir gerai žino, kuri partija kokiomis nuostatomis vadovaujasi. Tiesa, yra ir kita medalio pusė – ne visi nuveikti darbai ar įgyvendinti tikslai yra tinkamai pristatomi visuomenei. Todėl tokie laimėjimai nėra tinkamai įvertinami ir yra greitai užmirštami.

    Už ką yra vertinama Andriaus Kubiliaus Vyriausybė?

    Penkioliktosios vyriausybės kadencija artėja į pabaigą, todėl galima apžvelgti per pastaruosius beveik ketverius metus nuveiktus didžiausius darbus. Tai padaryti būtų išties nesunku, nes visos ministerijos daro metines ataskaitas, t. y. visuomenei pristato savo nuveiktus darbus ir įgyvendintus projektus. Vis dėlto kur kas įdomiau ne skaityti tuos ilgus darbų sąrašus, bet paklausti visuomenės, ką ji iš tų atliktų darbų žino ir vertina. Nors apklausos yra nedėkingas dalykas, jos atspindi tendencijas ir vyraujančias nuomones. Taigi dešinieji, neseniai atliktos apklausos duomenimis, labiausiai yra vertinami už energetikos politiką ir siekį, kad Lietuva taptų energetiškai nepriklausoma. Tokie projektai, kaip Visagino atominės elektrinės statybos, suskystintų dujų terminalo sistemos diegimas ar dujų tiekimo nuo kontrolės atskyrimas, yra šios vyriausybės vizitinė kortelė. Visuomenei pakanka informacijos šia tema, ji supranta šios pasirinktos politikos svarbą ir ją vertina. Ši vyriausybė taip pat yra vertinama už tautinės savimonės bei patriotizmo skatinimą ir priešpriešą sovietiniam režimui ar jo palikimui. Kaip vienas iš to pavyzdžių yra komisijos dėl Sovietų Sąjungos padarytos žalos Lietuvai atlyginimo sudarymas. O tokios ir panašios akcijos, valdant kairiesiems, būdavo visiškas tabu. Kitas svarbus aspektas, kurį būtina paminėti, kalbant apie šią Vyriausybę, yra ekonominės krizės Lietuvoje suvaldymas. Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius, visuomenės perkrikštytas į „krizių premjerą“, skirtingai negu prieš tai valdę socialdemokratai, pagrindinį dėmesį kreipia į biudžeto subalansavimą, griežtą fiskalinę politiką ir išlaidų mažinimą. Tokia skausminga, bet šiuo laikotarpiu tiesiog būtina politika palietė daugelį iš mūsų – teko susiveržti diržus, tačiau ji davė teigiamų rezultatų. Visų pirma ekonomika įveikė recesiją ir atsigavo, o Lietuvos neištiko Graikijos finansinio bankroto pavyzdys. Beje, Portugalija, Ispanija ir Italija, kaip ir Graikija, išsirikiavusios laukia Europos Sąjungos sprendimo dėl tolesnių žingsnių, gelbstint jų finansines rinkas. Lietuvai savo ruoštu nieko laukti nereikėjo, nes Vyriausybė ryžtingai mažino valstybės išlaidas, karpydama išsikerojusį biurokratinį aparatą, didino pajamas į biudžetą mokesčių pavidalu ir sugebėjo palankiomis sąlygomis, nepriklausomai nuo Tarptautinio valiutos fondo diktato, sėkmingai išleisti valstybinių obligacijų emisiją ir taip pasiskolinti iš užsienio rinkų. Tokia yra ekonominės nepriklausomybės kaina – nors ji reikalauja taupumo, tačiau visuomenė tai supranta ir dabartinę dešiniųjų vyriausybę apibūdina kaip orientuotą į ekonominę laisvę. Kitas epitetas, kurį apklausos dalyviai pasako, apibūdindami dabartinį Vyriausybės kabinetą, yra užsienio investicijų pritraukimas ir eksporto didinimas. Iš tiesų per kelerius pastaruosius metus į Lietuvą atkeliavo visas būrys visame pasaulyje žinomų kompanijų, tokių kaip bankas „Barclays“, grynųjų pinigų perlaidų lyderė pasaulyje „Western Union“ ir aukštųjų technologijų gamintoja „IBM“ kompanija. Šios investicijos – tai nuoseklus valdžios darbas, kuriant verslui ir investuotojams palankias sąlygas atkeliauti į mūsų šalį. Reikia pasakyti, kad Lietuva iki šiol nebuvo mačiusi tokio kiekio ir tokio masto investicijų iš užsienio. Kitas svarbus potencialas, kurį išnaudoja dabartinė Vyriausybė, yra tranzitas. Šiuo metu sėkmingai plėtojami tokie projektai, kaip šaudyklinis traukinys „Vikingas“ ar „Rail Baltic“ projektas, dėl ko per Lietuva yra ar bus gabenama dar daugiau krovinių. Vis dėlto yra pasigendama vieno įvykio, kuris iš tiesų patenka tarp dabartinės Vyriausybės pagrindinių darbų – tai profesionalus beatsirandančios naujos bankų krizės suvaldymas. Viena vertus, yra gerai, kad visuomenė banko „Snoras“ bankroto akivaizdoje nepuolė į isteriją, kita vertus, (tai yra matoma iš visuomenės nuomonės apie dešiniųjų vyriausybę) Lietuvos žmonės ne itin suprato, koks domino procesas galėjo prasidėti, nesuvaldžius banko „Snoras“ žlugimo.

    Pasaulinė bankų bankrotų praktika

    Dar visai neseniai (2007 m.) Amerikoje nuvilnijo ištisa bankų krizė, per kurią bankrutavo ne vienas bankas, finansinis institutas, kompanija ir net privatus asmuo. Ši krizė, dar kitaip vadinama nekilnojamojo turto, arba „Subprime crisis“, įvyko dėl daugelio priežasčių. Bene pats pagrindinis veiksnys, lėmęs šią krizę, buvo ekspansinė Amerikos centrinio banko pinigų politika. Privalomojo rezervo dydis buvo sumažinta, palūkanų normos taip pat buvo mažinamos, idant privatūs bankai turėtų kuo daugiau pinigų kreditui suteikti. Tuomet Amerikoje prasidėjo antrasis aukso amžius – bankai lengvatinėmis sąlygomis ėmė išdavinėti kreditus nekilnojamojo turto statytojams ir pirkėjams. Statybų sektorius pasiekė dar neregėtas aukštumas – įmonės nespėjo statyti namų, užsakymams įvykdyti reikėjo papildomos darbo jėgos, nedarbo lygis šalyje sumažėjo smarkiai, padidėjo vidinis vartojimas. Žinia, bankų taikytas kreditavimo modelis „2/28“ turėjo kelis esminius trūkumus: 1) šis modelis reiškė, kad pirmus dvejus metus kredito ėmėjas turi mokėti fiksuoto dydžio palūkanas, o likusius 28 metus yra taikomos svyruojančios palūkanos, kurias nustato bankas pagal rinkų indeksavimus; 2) minimas modelis nesugebėjo tinkamai įvertinti žmogaus pajėgumo išmokėti paimtą kreditą. Beje, labai dažnai nemokumo rizika nebūdavo išvis įvertinama. Taigi prasidėjo nekilnojamojo turto bumas, o ekonomikoje taip jau yra, kad atsiradus daug pirkėjų, kainos yra fiktyviai didinamos. Kitaip sakant, kainų burbulas auga. Kitas svarbus aspektas, pagreitinęs tiek nekilnojamojo turto kainų augimą, tiek pačią krizę, buvo spekuliantai. Amerikoje tapo įprasta, kad, tarkim, šeima, pasiėmusi būsto kreditą ir nusipirkusi namą, jį parduodavo su visu kreditu, pasiimdavo palankesnėmis sąlygomis kitą ir taip stengdavosi netgi uždirbti. Jau tuomet buvo aišku, kad tokia finansinė grandinė ilgai tęstis nebegalės, nes, viena vertus, kainos buvo perdaug išpūstos, antra vertus, tereikėjo nedidelio skaičiaus kredito vartotojų nemokumo, kad visas šis finansinis mechanizmas domino efektu pradėtų byrėti. Taip ir atsitiko – vienas po kito nemokiais registravosi kredito vartotojai, kurie bankams pradėjo grąžinti nusipirktą nekilnojamąjį turtą, kurio kainos pradėjo mažėti kosminiu greičiu. Bankai susidūrė su likvidumo problemomis, jų įprastinė veikla pradėjo strigti. Krizės rezultatas – bankrutavęs bankas „Lehman Brothers“. Neabejojama, kad ir kitų bankų likimas būtų buvęs toks pat, jei ne Amerikos vyriausybės sprendimas ištiesti pagalbos ranką ir suteikti komerciniams bankams finansines injekcijas.

    Banko „Snoras“ bankrotas

    Banko „Snoras“ bankroto istorija kardinaliai skiriasi nuo prieš tai aprašyto bankų sistemos „sunegalavimo“ Amerikoje. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad JAV visi bankai nukentėjo vienu metu, t. y. reikėjo keisti visą sistemą iš pagrindų. Lietuvos atveju galima teigti, kad bankas „Snoras“ pasitraukė iš rinkos nesukurdamas kokių nors chroniškų bėdų bankų sektoriuje Lietuvoje. Tai greičiau buvo vieno stambaus rinkos žaidėjo vidinės problemos, o gal net suplanuotas siekis taip pasielgti. Kas gali įvykti, kai vienas bankas bankrutuoja? Norint sudėlioti galimą scenarijų, visų pirma reikia suprasti banko veiklos subtilybes. Kalbant supaprastintai, bankas skolinasi ir perskolina pinigus. Kiekvienas bankas pagal „Basel II“ taisykles turi turėti ne mažiau nei 4 proc. savų, t. y. nepasiskolintų lėšų. Visas kitas banko balansinis kapitalas yra pasiskolintas, paskolintas ar kaip nors kitaip įkeistas finansinis turtas. Tad bankai tarpusavyje yra glaudžiai susiję, nes vienas kitam skolina didžiules pinigų sumas. Šiuo metu yra žinoma, kad kartu su banko „Snoras“ savininkais dingo apie 3,4 mlrd. litų. Tad nesunku įsivaizduoti, kad nemaža dalis šių pinigų buvo pasiskolinta ir iš kitų Lietuvos bankų, kompanijų ar privačių asmenų. Vyriausybei nesiimant jokių gelbėjimosi priemonių, kiti bankai taip pat gali bankrutuoti, nes bet kokiu atveju pradėtų stigti apyvartinių lėšų, o nurašyti indėliai į bankrutavusį banką gali būti nepakeliamai dideli. Taigi visa bankų sistema domino efektu pradėtų silpnėti, netruktų stoti ir visa šalies ekonomika, nes įmonės prarastų savo sukauptas lėšas, nebegalėtų daryti gyvybiškai svarbių investicijų, na, ir galiausiai nebemokėtų atlyginimų savo darbuotojams. Tad vieno banko bankrotas, jei nebus imamasi jokių priemonių, gali paralyžiuoti visą šalies ekonomiką.

    Kaip buvo suvaldyta galima bankų krizė

    Premjero Andriaus Kubiliaus sprendimu administruoti šią banko bankroto bylą buvo paskirtas tarptautinis ekspertas ir tokių bylų specialistas Neilas Cooperis, kuris yra vyriausiasis partneris kompanijoje „Zolf Cooper Europe“. Administratorius ne tik įvertino, kad trūksta apie 3,4 mlrd. litų, tačiau ir nustatė likusią banko turto vertę – 4,6 mlrd. lt., tačiau visos šios sumos Vyriausybė negalės panaudoti indėliams grąžinti, nes didelė dalis banko turto nėra likvidi. Tai reiškia, kad daliai turto pirma teks surasti pirkėjus, susiderėti dėl kainos ir t. t. Iš 5,6 mlrd. litų indėlių 4,1 mlrd. yra apdrausti ir 1,5 mlrd. – ne. Grąžinant apdraustus indėlius, 1,6 mlrd. litų bus skiriama iš Indėlių draudimo fondo, o 2,5 mlrd. litų bus skolinamasi iš Vyriausybės. Administratorius ne tik įvertino, kokio dydžio turto trūksta ir koks yra šiuo metu, bet ir nustatė esamo turto grąžinimo tvarką, t. y. kokios grupės subjektų, kokia eilės tvarka atgaus savo į banką investuotas lėšas. Taip pat numatytas ir aiškios grąžinimo procedūros ir eigos planas. Nors opozicija kritikuoja Vyriausybę, kad ši aukščiausios klasės profesionalui už jo paslaugas sumokėjo apie 17 milijonų litų, tačiau nesuvaldyta krizė galėjo turėti Lietuvai daug skaudesnių ir ilgalaikių pasekmių.

    Ministras Pirmininkas nuo pat „Snoro“ bankroto bylos pradžios labai aiškiai pasakė, kad krizės bankų sektoriuje ir iš to išplaukiančios ekonominės krizės nebus. Panika šalyje nekilo, o šalies ūkio procesai išliko nepakitę ir stabilūs. Lietuva prieš pat visus šiuos įvykius buvo išleidusi apie 1,94 mlrd. valstybinių obligacijų, todėl net ir pačiam blogiausiam scenarijui valstybė buvo pasiruošusi. Reikia paminėti, kad po „Snoro“ bankroto Lietuvos nacionalinis bankas sugriežtino komercinių bankų priežiūros taisykles ir padidino bankų privalomo privataus kapitalo dydį tam, kad ateityje bankai lengviau išgyventų panašias krizes.

    Taigi kartais reikia vertinti tai, ką turi, nes visuomet gali būti blogiau. Kaip viena vokiška patarlė sako: „Kartais reikia daug nuveikti, kad viskas liktų taip, kaip buvo anksčiau.“ O prie grafos, apibūdinančios dešiniųjų politiką, drąsiai galima rašyti ir gebėjimą išlaikyti stabilią šalies bankų sistemą.

  • ATGAL
    P. Saudargas: ar tikrai Rusija gamins "švarią" elektrą?
    PIRMYN
    Gyvasis laisvės fakelas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.