Demokratijos būklė posovietinėse šalyse: blogiausia padėtis – centrinėje Azijoje | Apžvalga

Pasaulis

  • Demokratijos būklė posovietinėse šalyse: blogiausia padėtis – centrinėje Azijoje

  • Data: 2018-04-29
    Autorius: Jonas Kazimieras Švagžlys

    Prieš daugiau nei ketvirtį amžiaus žlugus Sovietų Sąjungai, 15 buvusių tarybinių respublikų tapo nepriklausomomis valstybėmis. Tačiau tik keletui iš jų pavyko tapti demokratinėmis šalimis, ir net trys posovietinės šalys patenka į nedemokratiškiausių pasaulio valstybių dešimtuką.

    KETURIOS VALSTYBIŲ GRUPĖS

    Jungtinės karalystės žiniasklaidos grupė „The Economist“ nuo 2010 m. kasmet atlieka tarptautinį tyrimą apie demokratijos būklę visame pasaulyje (pirmas toks tyrimas atliktas dar 2006 m.). Tyrimą atlieka grupė mokslininkų, kurie kiekvienais metais turi atsakyti į 60 skirtingų klausimų apie demokratijos būklę kiekvienoje šalyje (tiesa, į tyrimą įtrauktos ne visos pasaulio valstybės). „The Economist“ neatskleidžia konkretaus šių mokslininkų skaičiaus, jų tautybės ar kriterijų, pagal kuriuos jie atrenkami. Tyrimo klausimai skirstomi į penkias kategorijas – apie piliečių teises, vyriausybės funkcionavimą, politinį pliuralizmą, politinį gyventojų aktyvumą ir šalies politinę kultūrą.

    Pagal surenkamų taškų skaičių valstybės skirstomos į keturias grupes. Pilnos demokratijos šalimis laikomos tos valstybės, kuriose gerbiamos pilietinės laisvės bei dalyvavimo politikoje teisės, aukštas politinės kultūros lygis, skaidriai ir efektyviai veikia teismų sistema, nėra pažeidžiama žiniasklaidos laisvė. 2017 m. 19-oje pasaulio šalių, tyrimo duomenimis, pilnai funkcionavo demokratija.

    Kaip teigiama tyrime, demokratiškiausia pasaulio šalis – Norvegija. Ši Skandinavijos šalis surinko maksimalų taškų skaičių, vertinant jos politinę kultūrą, pliuralizmą bei piliečių dalyvavimo politikoje lygį. Tiesa, pagal pilietinių laisvių indeksą Norvegiją aplenkė Airija, Naujoji Zelandija, Australija ir Kanada. Po Norvegijos demokratiškiausiomis pasaulio šalimis laikytinos Islandija, Švedija ir Naujoji Zelandija.

    Antroji grupė – vadinamosios „skylėtos“ demokratijos. Tokiomis pagal tyrimo autorių apibrėžimą, laikomos šalys, atitinkančios pagrindinius demokratijos kriterijus tokius kaip laisvi ir sąžiningi rinkimai bei pagrindinės pilietinės teisės, tačiau turinčios pastebimų demokratijos funkcionavimo problemų, tokių kaip žemesnis politinės kultūros lygis bei ne toks aktyvus piliečių dalyvavimas politikoje. Kaip „skylėtos“ demokratijos tyrėjų įvardijamos 57 pasaulio valstybės, tarp jų – JAV, Italija, Prancūzija, Japonija, Izraelis, Indija, visos Baltijos bei Višegrado šalys.

    Šalyse, apibūdinamose kaip hibridiniai režimai, demokratijos pažeidimai kur kas didesni nei „skylėtos“ demokratijos šalyse. Nors formaliai tokios šalys atitinka svarbiausius demokratijos kriterijus, tokius kaip daugiapartinė rinkimų sistema bei reguliariai vykstantys rinkimai, tačiau tokiose valstybėse paprastai yra išplitusi korupcija, ribojama žiniasklaida bei opozicija (pavyzdžiui, pasitelkiant teisėsaugą). Politinės kultūros bei piliečių dalyvavimo politikoje rodikliai taip pat žemesni nei demokratinėse šalyse. Hibridinius režimus galima laikyti tarpiniu variantu tarp demokratijos ir diktatūros, t. y. nors formaliai valstybė atitinka esmines demokratijos sąlygas, tačiau tikrovėje svarbiausių demokratijos principų nėra laikomasi. Hibridinių režimų pavyzdžiai – Ukraina, Turkija, Irakas, Pakistanas, Albanija, Gruzija ir t. t.

    Paskutinė valstybių kategorija – autoritariniai režimai. Tokiose šalyse rinkimai nevyksta arba vyksta tik formaliai, vykdomos represijos prieš valdančiųjų oponentus, žiniasklaida yra kontroliuojama valdžios arba jai lojalių verslo grupių. Šiuo metu pasaulyje yra per 50 autoritarinių valstybių. Esama skirtingų autoritarinio režimo modelių. Kai kur, pavyzdžiui, Saudo Arabijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Brunėjuje, visa valdžia sutelkta monarchų rankose, o renkami gali būti tik žemesnės grandies politikai. Kinijoje, Kuboje, Vietname, Šiaurės Korėjoje (ši šalis kiekvienais metais pripažįstama nedemokratiškiausia pasaulio valstybe) visa valdžia sutelkta vienos partijos rankose. Taip pat esama šalių, tokių kaip Baltarusija bei Rusija, kuriose, nors formaliai egzistuoja skirtingos politinės partijos, rinkimai vyksta neskaidriai, o didelė dalis opozicijos atlieka marionetės vaid­menį, t. y. nors iš pažiūros deklaruoja skirtingas politines pažiūras nei valdantieji, tačiau svarbiausiais klausimais beveik visada jiems pritaria, o opozicinės jėgos, mėginančios vykdyti savarankišką politiką, susilaukia represijų.

    NEDEMOKRATIŠKIAUSIŲ VALSTYBIŲ DEŠIMTUKE – DVI POSOVIETINĖS ŠALYS

    Daugeliu atvejų šalies demokratiškumo lygis tiesiogiai koreliuoja su valstybės ekonominiu išsivystymu. Pavyzdžiui, demokratiškiausia pasaulio valstybe laikoma Norvegija jau daugelį metų pirmauja pasaulyje pagal Gyvenimo kokybės indeksą, turi vieną didžiausių pasaulyje bendrąjį vidaus produktą, tenkantį vienam gyventojui. Tačiau esama ir išimčių. Pavyzdžiui, Žaliojo Kyšulio salos negali pasigirti klestinčia ekonomika, tačiau demokratijos lygis jose aukštesnis nei Prancūzijoje ar Belgijoje.

    Kita vertus, kalbant apie Europos demokratiją ir ekonominį išsivystymą, ekskomunistinės Vidurio bei Rytų Europos šalys vis dar gerokai atsilieka nuo Vakarų Europos. Tyrimo duomenimis, Estija užima 30-ą vietą pasaulyje pagal demokratijos indeksą, Lietuva – 37-ą, Latvija – 40-ą. Šiame sąraše Čekija rikiuojasi 34-oje, Slovėnija – 37-oje, Slovakija – 44-oje, Lenkija – 53-ioje, Vengrija – 56-oje pozicijoje. Prie „skylėtos“ demokratijos šalių taip pat priskiriamos Bulgarija, Rumunija, Kroatija bei Serbija.

    Kitose ekskomunistinėse Europos šalyse padėtis prastesnė. Makedonija, Albanija, Juodkalnija, Bosnija ir Hercegovina, Ukraina, Moldova laikomos hibridinių režimų šalimis. Šiai valstybių grupei priskiriamos ir dvi Kaukazo valstybės – Gruzija bei Armėnija. Šiuo metu Europoje yra tik dvi autoritarinės valstybės – Baltarusija bei Rusija, pagal demokratijos indeksą užimančios 138-ą bei 135-ą vietą pasaulyje.

    Kalbant apie posovietines šalis, nedemokratiškiausiomis laikomos Centrinės Azijos valstybės. Visos jos, išskyrus hibridinio režimo šalims priskiriamą Kirgiziją, yra valdomos autoritarinių režimų. Demokratijos reitinge Kirgizija užima 95-ą, Kazachstanas – 141-ą, Uzbekistanas – 158-ą, Tadžikistanas – 159-ą, Turkmėnistanas – 162-ą vietą pasaulyje.

    Panaši padėtis ir Azerbaidžane. Nors ši Kaukazo šalis geografiškai nepriskiriama Centrinės Azijos regionui, tačiau tiek religiniu, tiek etniniu aspektais yra kur kas artimesnė Vidurio Azijai nei Armėnijai bei Gruzijai. Po Sovietų Sąjungos žlugimo šalį valdė buvęs įtakingas Komunistų partijos veikėjas Heidaras Alijevas, o jam mirus 2003 m. prezidentu tapo jo sūnus Ilhamas. Vėliau jis dusyk buvo perrinktas šalies vadovu, abiejuose rinkimuose surinkęs per 80 proc. rinkėjų balsų. Stebėtojų teigimu, nė vieni iš šių rinkimų nebuvo sąžiningi.

    KIRGIZIJA – DEMOKRATIJOS ETALONAS REGIONE?

    Nors tarp Centrinės Azijos šalių esama nemažai tautinių (kazachų, uzbekų, turkmėnų bei kirgizų kalbos priklauso tiurkų kalbų grupei; išimtis – Tadžikistanas, kurio gyventojai – persų kilmės) bei religinių (regione dominuoja islamas) panašumų, tačiau įvairiais aspektais šios šalys yra ir labai skirtingos. Pavyzdžiui, Kazachstanas bei Turkmėnistanas yra turtingos gamtinių išteklių (Kazachstanas turi daug naftos, o Turkmėnistanas pagal gamtinių dujų išteklius patenka į pirmąjį valstybių dešimtuką). Šie ištekliai padeda užtikrinti sąlygiškai aukštesnį gyvenimo lygį nei kaimyninėse šalyse. Tuo tarpu gamtos turtais nepasižyminčiose Kirgizijoje bei Tadžikistane ekonomikos būklė ypač sunki. Svarbus šių šalių pajamų šaltinis yra Rusijoje dirbančių tautiečių namo siunčiami pinigai. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad po Tadžikistano antra skurdžiausia Centrinės Azijos šalis Kirgizija yra demokratiškiausia regiono valstybė, o demokratijos būklė antroje (po Kazachstano) turtingiausioje Vidurio Azijos šalyje Turkmėnistane yra blogiausia, vargu ar galima teigti, kad ekonominiai veiksniai turi lemiamą vaidmenį demokratijos lygiui.

    Nors, išskyrus Kirgiziją, visos Centrinės Azijos šalys gali būti laikomos diktatūromis, vis dėlto represijos bei asmenybės kultas šiose šalyse nėra vienodas. Tadžikistane 1992 m. kilo pilietinis karas tarp šalies prezidento, buvusio Komunistų partijos nario Emomalio Rachmono šalininkų ir religinės valdžios įtvirtinimo siekusių sukilėlių. Nors vėliau buvo paskelbtos paliaubos, tačiau E. Rachmonas ir toliau valdo šalį diktatoriškais principais. Šioje skurdžioje šalyje (pagal bendrąjį vidaus produktą, tenkantį vienam gyventojui, šalis užima vieną paskutiniųjų vietų pasaulyje) buvo priimta keistų draudimų. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus uždrausta viešai švęsti Kalėdas bei Naujuosius metus.

    Turkmėnistane, valdant Saparmuratui Nijazovui, šalyje itin įsigalėjo asmenybės kultas. Buvęs Komunistų partijos veikėjas S. Nijazovas pakeitė mėnesių pavadinimus, pervadindamas juos turkmėnų tautos didvyrių vardais. Sausis buvo pavadintas paties S. Nijazovo, pasivadinusio „turkmėnbašiu“ (turkmėnų tėvu), o balandis – jo motinos vardu. „Turkmėnbašio“ vardas buvo suteiktas ir vienam šalies miestui. Savo idėjas šalies lyderis, 1999 m. išrinktas „prezidentu iki gyvos galvos“, išdėstė knygoje, pavadintoje „Ruchnama“ (liet. „Sielos knyga“). Ši knyga tapo privalomu skaitiniu turkmėnų moksleiviams. Šalyje buvo uždrausti baletas, opera, cirkas, auksiniai dantys, o televizijos laidų vedėjoms uždrausta naudoti kosmetiką. Nors po „Turkmėnbašio“ mirties daugelis šių draudimų buvo panaikinti, tačiau 2007 m. naujuoju prezidentu tapęs Gurbangulis Berdymuchamedovas taip pat nevengia, švelniai tariant, keistų sprendimų. Pavyzdžiui, šiemet sostinėje Ašchabade uždrausta vairuoti juodus automobilius, nes, prezidento teigimu, sėkmę neša balta spalva. Nors šalyje reguliariai vyksta prezidento bei parlamento rinkimai, tačiau jie tėra formalumas. Nė vieni rinkimai nebuvo pripažinti sąžiningas, o S. Berdymuchamedovo Turkmėnijos demokratų partija faktiškai yra vienintelė šalyje veikianti politinė partija.

    Uzbekistanui nuo pat Sovietų Sąjungos žlugimo iki savo mirties 2016 m. vadovavo Islamas Karimovas. Šalyje buvo vykdomos represijos prieš politinius oponentus, o 2005 m. Andižano mieste kilo masiniai protestai, kurių metu, skirtingais skaičiavimais, galėjo žūti net pusantro tūkstančio žmonių. Vyriausybės teigimu, šiuos protestus organizavo islamistinės organizacijos, kovojančios su sekuliaria šalies valdžia, tačiau, kritikų teigimu, kova su islamizmu tebuvo pretekstas siekiant užkirsti kelią galimam Kirgizijos scenarijui, kai 2005 m. po masinių protestų buvo priverstas atsistatydinti tuometinis šalies vadovas Askaras Akajevas. Prieš dvejus metus mirus I. Karimovui, netrukus prezidentu buvo išrinktas Šavkatas Mirzijojevas. Analitikų teigimu, naujasis prezidentas vykdo atviresnę užsienio politiką nei jo pirmtakas. Be to, jis atleido didelę dalį I. Karimovo laikais aukštas pareigas ėjusių pareigūnų.

    Kazachstanas – turtingiausia ir sąlygiškai vakarietiškiausia Centrinės Azijos šalis. Kazachstane etniniai rusai, lyginant su kitomis regiono šalimis, sudaro didžiausią dalį gyventojų. Visą nepriklausomybės laikotarpį šalį valdo Nursultanas Nazarbajevas. Nors šio dešimtmečio pradžioje prezidentas paskelbė užtikrinsiantis daugiapartinės sistemos funkcionavimą, tačiau visus rinkimus šalyje laimi tik N. Nazarbajevas bei jo įkurta partija. Tiesa, skirtingai nei Uzbekistane ar Tadžikistane, šioje šalyje nėra buvę ginkluotų konfliktų tarp vyriausybės ir sukilėlių.

    Kirgiziją galima laikyti sąlygiškai demokratine šalimi. Iki 2005 m. šalį valdė jau minėtas A. Akajevas, tačiau kilus vadinamajai „Tulpių revoliucijai“, kai nepatenkinti rinkimų tvarkos pažeidimais jo oponentai surengė masinius protestus, jis buvo priverstas atsistatydinti. A. Akajevas išvyko gyventi į Rusiją, o naujus rinkimus triuškinamai laimėjo opozicijos lyderis Kurmanbekas Bakijevas. Tačiau vėliau šio politiko populiarumas ėmė blėsti, ir 2010 m., vėl kilus masiniams neramumams, jis buvo priverstas atsistatydinti. Vėliau K. Bakijevas gavo politinį prieglobstį Baltarusijoje. Po K. Bakijevo atsistatydinimo parlamento, o vėliau ir prezidento rinkimus laimėjo opozicinės jėgos. Buvo priimta nauja šalies konstitucija, pagal kurią didelė dalis anksčiau prezidentui priklausiusių galių buvo perduota parlamentui.

    Kirgizijoje esama kur kas daugiau politinio pliuralizmo nei kitose Vidurio Azijos šalyse. Pavyzdžiui, 2015 m. vykusiuose parlamento rinkimuose valdančioji Socialdemokratų partija gavo kiek daugiau nei 27 proc. balsų. Palyginimui: 2016 m. Kazachstano parlamento rinkimuose N. Nazarbajevo partija surinko daugiau nei 80 proc. balsų. ■

  • ATGAL
    Smagiausios istorinės JAV lyderių citatos ir šiandieninis D. Trumpo šėlsmas „Twitter“
    PIRMYN
    Putino "nerinkimai" ir Rusijos raidos perspektyvos
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.