Istorija

  • Devyneri slenkančios okupacijos metai

  • Data: 2017-09-06
    Autorius: Kamilė Šėraitė

    Prieš devynerius metus, 2008 m. rugpjūčio 7–8 d. naktį, Pietų Osetijoje prasidėjo karinis konfliktas, kuris tapo nesibaigiančiu Rusijos karu prieš Gruziją. Jis prasidėjo tarp prorusiškos Pietų Osetijos milicijos ir Gruzijos kariuomenės, kuri siekė didesnės kontrolės regione. Kitą dieną į konfliktą įsitraukė nuo 1992 m. Pietų Osetijoje ir Abchazijoje Rusijos dislokuotos vadinamosios taikdarių pajėgos bei iš Šiaurės Kaukazo atskubėjusi ginti „savo piliečių“ Rusijos kariuomenė. Konflikto metu Rusijos pajėgos puolė gruzinus tiek Pietų Osetijoje, tiek Abchazijoje – po penkių dienų Gruzijos kariuomenė buvo nugalėta ir išvaryta kartu su dar 20 tūkstančių Gruzijos piliečių, gyvybiškai reikalinga infrastruktūra sunaikinta, o strategiškai svarbių miestų kontrolė buvo perimta į Rusijos kariuomenės rankas.

    Šiandien Rusija kartu su Nikaragva, Venesuela ir Nauru yra pripažinusios šias teritorijas nepriklausomomis valstybėmis, nors faktiškai galime jas vadinti Rusijos aneksuotomis teritorijomis. Abchazija yra pripažinusi Pietų Osetiją, ir atvirkščiai. Taip pat jas pripažįsta bandančios atsiskirti  Padniestrės (Moldova) ir Kalnų Karabacho (Azerbaidžanas) teritorijos. Pietų Osetijos ir Abchazijos teritorijose dauguma gyventojų turi Rusijos pilietybę, rusų kalba yra pripažinta valstybine, o Rusijos rublis yra šių sričių nacionalinė valiuta. Su abejomis teritorijomis Rusija yra pasirašiusi „strateginės partnerystės“ sutartis, kurios garantuoja nuolatinę Rusijos finansinę paramą šių teritorijų separatistinėms vyriausybėms, pensijas bei kitas socialines garantijas Rusijos pasus turintiems piliečiams, absoliučią Rusijos kariuomenės paramą galimų konfliktų metu, Rusijos karinių padalinių dislokavimą bei pastovią sienų su Gruzija kontrolę.

    2015 metais Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Dūmoje ratifikavo aljanso ir tolimesnės Pietų Osetijos integracijos į Rusiją sutartį. Pagal šią sutartį Rusija aneksavo dalį Pietų Osetijos ir pareiškė esanti atsakinga už visos likusios Pietų Osetijos gynybą ir saugumą, tolimesnę integraciją vidaus politikoje bei visus klausimus ir sprendimus, susijusius su Pietų Osetijos užsienio politika. Kremliuje yra toliau kalbama apie absoliučią Pietų Osetijos aneksiją ir prijungimą prie Šiaurės Osetijos, kuri priklauso Rusijai. Deja, Pietų Osetijos visuomenė tokiai baigčiai neprieštarauja. Daugiau nei 75 proc. Pietų Osetijos gyventojų jaučia nostalgiją Sovietų Sąjungai ir antrina V. Putinui, manydami, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo „geopolitinė katastrofa“. Dar daugiau – pasisako už susijungimą su Rusija, kas aiškiai indikuoja nuolat pumpuojamos rusiškos propagandos įtaką, kurios tikslas yra kiek įmanoma atskirti šias teritorijas nuo Gruzijos ne tik politiškai, bet ir kultūriškai.

    Lyginant Abchaziją su Pietų Osetija, integracijos į Rusiją siekiai Abchazijoje yra šiek tiek silpnesni, nors teritorija visiškai atsisako bendradarbiauti su Gruzija. Tačiau skirtingai nei Pietų Osetija, Abchazija nesiekia visiškos integracijos į Rusiją ir teikia pirmenybę nepriklausomos valstybės statusui. Net apie 80 proc. abchazų pasisako už nepriklausomybę ir tik 20 proc. už integraciją su Rusija. Deja, tik 15 proc. Abchazijos teritorijos gyventojų pasisako už integraciją su Gruzija. Gruzija, žinoma, nepripažįsta Abchazijos siekio tapti nepriklausoma valstybe ir siūlo jai autonomiją be teisės atsiskirti, tačiau Abchazijos vadovybė priešinasi ir nesutinka, o vadovaujančias pozicijas užimantys Maskvos žmonės vilioja Abchaziją Rusijos integracijos link.

    Nors Gruzija bandė susigrąžinti Pietų Osetijos ir Abchazijos teritorijas, tai vykdė nesėkmingai, nes visada sulaukdavo ginkluoto pasipriešinimo iš Rusijos pusės, kas lėmė dar didesnį teritorijų praradimą. Gruzija bandė laimėti Pietų Osetijos ir Abchazijos simpatijas, teikdama humanitarinę paramą, tačiau tai darė nesėkmingai ir kontrastas tarp gyvenimo lygio Gruzijoje vienoje pusėje ir Pietų Osetijoje bei Abchazijoje kitoje pusėje tapo dar ryškesnis. Taip pat Pietų Osetijos ir Abchazijos gyventojams buvo suteikti neutralūs atpažinimo ir kelionės dokumentai, leidžiantys jiems gauti išsilavinimą ir gydymą Gruzijoje, tačiau „neutralūs“ pasai buvo aršiai kritikuojami Rusijos, kuri bijojo didesnės Gruzijos įtakos regione. Gruzijos valdžios institucijos 2013 metais pristatė strategiją, leidžiančią taikiai išspręsti konfliktą, tačiau nuolatinės Rusijos pajėgos ir provokacijos Gruzijai neleido atlikti jokių strateginių veiksmų teritorijose.

    Rusijos kontroliuojamos išorinės sienos su Gruzija ir nesibaigianti „borderizacija“ šiandien yra kone didžiausia problema ir grėsmė Gruzijai bei jos tolimesnei integracijai į Vakarus. Rusija tyliai juda Tbilisio link, apimdama vis daugiau Gruzijos teritorijos, taip bandydama šantažuoti ir provokuoti Gruziją, kad ši keistų požiūrį į Pietų Osetijos ir Abchazijos statusą, pradėtų siekti glaudesnių santykių su Rusija ir atsisakytų tolesnės integracijos į Vakarus.

    Vadinamoji „borderizacija“ susideda iš dviejų problemų. Pirmoji – tai anksčiau buvusios tik teorinės ribos tarp Gruzijos vertimas į fizinę sieną, apjuostą spygliuota viela, sužymėtą pasienio ženklais ir kontroliuojamą Rusijai pavaldžių patrulių. Antroji – tai pastovus pasienio ženklų perkėlimas giliau į Gruzijos teritoriją. Ši tipiška Rusijos strategija, skirta destabilizuoti Gruziją, tęsiasi nuo pat 2008 m. ir taip Rusija veržiasi Tbilisio, kuris yra tik 45 km nuo šiuo metu kontroliuojamos Rusijos teritorijos, link. Tai yra ne kas kita kaip palaipsniui vykdoma aneksija, kitaip dar vadinama „slenkančia okupacija“.

    2015 m. liepos 10 d.  Rusija tylomis perstatė riboženklius ir užėmė dar 1,5 km teritorijos, į kurią taip pat patenka apie 200 m. Baku-Supsos naftotiekio. Nors iki šiol nebuvo sutrikdyta vamzdyno veikla – tai yra akivaizdi Rusijos provokacija. Taip pat šiuo metu siena yra arti strategiškai svarbios Rytų-Vakarų magistralės, kuri yra pagrindinis transporto koridorius, jungiantis įvairius valstybės regionus. Šią vasarą, prieš pat Donaldo Trumpo ir Vladimiro Putino susitikimą Hamburge, Rusijos pajėgos, saugančios okupuotos Pietų Osetijos pasienį su Gruzija, perkėlė pasienio žymeklius dar toliau į Gruzijos teritoriją. Gruzijos vyriausybė ir Prezidentas smerkia Rusijos veiksmus, tačiau stengiasi išlikti kantrūs ir atsargūs bei atsilaikyti prieš Rusijos provokaciją. Tačiau tokios Gruzijos pozicijos nepripažįsta ne tik Gruzijos piliečiai, bet ir Jungtinių Tautų organizacija. Jungtinės Tautos skatina Gruziją labiau rūpintis išorinės sienos saugumu bei toje teritorijoje gyvenančiais piliečiais.

    Nuolatinė „borderizacija“ – tai didžiausias trukdis Gruzijai prisijungti prie NATO. Nepaisant to, jog NATO išreiškė poziciją, kad šis konfliktas nėra trukdis Gruzijos prisijungimui prie Aljanso, ateis laikas, kai Gruzija privalės apsispręsti dėl šių teritorijų statuso, savo suverenumo bei aiškių teritorinių ribų. Todėl vykdoma „borderizacija” – tai aiški Rusijos provokacija ir trukdis Gruzijai integruotis į Vakarus.

    Dėl jau devynerius metus blogėjančios padėties kaltos ir Vakarų valstybės, kurios nuvertina Rusijos karinę grėsmę ir įsišaknijusias imperialistines ambicijas bei paviršutiniškai žvelgia į Rytų Europos valstybių istorinę patirtį ir poziciją Rusijos klausimu. Nepaisant skambių vertybinių deklaracijų, Vakarams Gruzija neįdomi daug metų. Ta pati situacija ima kartotis ir su Ukraina. Abu Europos Sąjungos pasienyje vykstantys karai daugeliui ES politikų atrodo kaip nereikšmingi įšaldyti konfliktai. Tačiau tai nėra dar vienas konfliktas pasienyje, tai – principinė kova su Rusijos imperializmu ir raudonųjų linijų nepaisymu. Vakarų apatijai šioms valstybėms antrina ir didžiųjų ES valstybių siekis atkurti diplomatinius bei ekonominius santykius su Rusija, o tai nesustabdys Rusijos teritorinių ir karinių ambicijų. Turint omenyje Rusijoje vyksiančius prezidento rinkimus ir nuolatinį valdančiųjų poreikį kurstyti konfliktus, principinės Vakarų pozicijos dėl konflikto Gruzijoje nesilaikymas gali paskatinti Rusiją žengti dar toliau. Panašu, kad nepraėjus nei dešimtmečiui nuo konflikto pradžios ir nesuteikus jokios realios paramos Gruzijai, aukojamos Abchazija ir Osetija. Kas bus kitas? ■

  • ATGAL
    Politinių kalinių sukilimai Sovietų Sąjungos lageriuose
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.