Devynios auklės – paveldas be stogo | Apžvalga

Įžvalgos

  • Devynios auklės – paveldas be stogo

  • Data: 2011-05-26
    Autorius: Neringa LAŠIENĖ

    Griūvančio Onuškio dvaro kolonos. Ar po kelerių metų dar turėsime ką "saugoti"? (D. Jasinevičiaus nuotr.)

    Gerokai paklaidžiojome po požeminius garažus, kol radome vietą mašinai pasistatyti. Išnirome senamiesčio gatvėje. Kitoje pusėje, pratęsdama seną apgriuvusį fasadą, tiesėsi didžiulė stiklo siena, kurioje atsispindėjo dangus ir Insbruko senamiesčio pastatai.

    Europos miestai seni, ir didesniuose ar mažesniuose senamiesčiuose verda gyvybė. Restoranėliai, kavinukės, įvairios parduotuvės masina turistus, senamiesčiuose ne taip dažnai pamatysi apleistų pastatų ar negyvenamų kvartalų. Roma, Paryžius, Kopenhaga ar Lisabona, per karą vokiečių išsprogdintas ir naujai atstatytas Varšuvos senamiestis gyvi ir gyvenami, kaip ir karališkasis miestas Dresdenas, Florencija prie Elbės vadintas, kurį anglų ir amerikiečių aviacija prieš pat Antrojo pasaulinio karo pabaigą praktiškai buvo nušlavusi nuo žemės paviršiaus.

    Vilniaus senamiestyje yra keletas centrinių gatvių, iš pirmo žvilgsnio alsuojančių gyvybe, ypač vasarą, tačiau dalis senamiesčio pastatų apleistI ir atrodo gan vaiduokliškai. Savininkai nesirūpina? Trūksta lėšų? O gal paveldosaugos reikalavimai tokie, kad juos įveikti gali tik vienetai?

     Kuo labiau saugomas, tuo labiau nyksta?

    Dėl savo unikalumo Vilniaus istorinis centras 1994 metais buvo įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, motyvuojant tuo, kad „nuo XIII a. iki XVIII a. būdamas politiniu Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės centru, Vilnius turėjo didžiulės įtakos kultūriniam ir architektūriniam Rytų Europos vystymuisi. Nepaisant užpuolimų ir dalinių sugriovimų, jis išsaugojo įspūdingus gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo pastatų kompleksus ir viduramžių miesto struktūrą ir natūralią aplinką“.

    Tačiau Vilniaus senamiestis kelia vis daugiau problemų. 2004 m. UNESCO specialistai atvyko į Vilnių, ir, susipažinę su esama padėtimi, pateikė rekomendacijų, ką reikia daryti siekiant išsaugoti Vilniaus senamiestį kaip objektą, įtrauktą į Pasaulio paveldo sąrašą. Ar buvo atsižvelgta į rekomendacijas? Praeitais metais atliktas valstybės auditas „Kultūros paveldo išsaugojimas“ nustatė, kad nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga iš esmės į gerąją pusę nepakito, paveldas byrą, griūva ir nyksta, nors jį „gano“, tai yra kultūros paveldo išsaugojimo politiką formuoja ir įgyvendina daugybė „auklių“, pradedant aukščiausiomis valstybės institucijomis – Prezidentu, Seimu ir Vyriausybe, kurių pagrindinė patarėja ir ekspertė kultūros paveldo apsaugos politikos klausimais yra Valstybinė kultūros paveldo komisija.

    Valstybiniu mastu už kultūros paveldo apsaugą atsakingi Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos ir jo įsteigtas Kultūros paveldo centras. Kultūros ministerijoje yra ir Paveldo apsaugos skyrius, kuris įgyvendina valstybės politiką saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos srityse. Lietuvoje savivaldybių paveldosaugos skyriai yra atsakingi už jų teritorijose esantį nekilnojamąjį kultūros paveldą, jie atlieka dalį jiems pagal įstatymą pavestų funkcijų, pavyzdžiui, vykdo valstybės saugomų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėseną.

     Trys riešutėliai savininkams

    Tačiau tai, kad paveldas yra akylai stebimas, netrukdo jam griūti. Štai prieš penkerius metus namas Lvovo g. 13 buvo siūlomas įrašyti į NVK registrą, tačiau nuspręsta, kad vertingoji statinio savybė tėra medinės fasadinės įėjimo durys ir virš jų esantis laiptinės langas. Durys senos, statinio savininkai norėjo duris pakeisti. Tačiau rekomenduota jas restauruoti ar atkurti pagal autentišką piešinį. Restauruoti pinigų savininkai neturėjo, kreipėsi į savivaldybę. Pinigai durims restauruoti lyg ir buvo skirti, bet juos, valdininkų žargonu kalbant, „nukreipė“ kitur. O paskui ištiko krizė, savininkai ieško, kur prapuolė pinigai, o durys toliau tręšta. Kita istorija apie namą Viniuje, Žygimantų g. Nr. 10, kuris įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Stogas kiauras, vamzdynai išpuvę, balkonėliai kelia pavojų praeiviams. Gyventojai buvo surinkę pinigus stogo rekonstrukcijai, bet namą administravusi įmonė stogą sugebėjo tik palopyti. Kadangi paveldas, šiaip remontuoti negalima. Paveldą rekonstruoti kainuoja brangiai. Pinigų nėra, padėti galimybių taip pat nėra. Namas yra ir byra, gyventojai kenčia. Stipriau palijus, peršlampa sienos. Ne kartą kreiptasi į savivaldybę, prašyta pagelbėti ir bent jau uždengti stogą. Savivaldybės paveldosaugininkai pripažįsta, kad namą administravusi įmonė dirbo aplaidžiai ir skėsčioja rankomis…

    Trečia istorija prasidėjo beveik prieš dešimtmetį, kai UAB „OGVY“ įsigijo ir tapo kultūros paveldo objektu pripažintų statinių, esančių Bokšto g. 6 (Savičiaus ligoninės kompleksas), savininkais. 2005 metais pradėti kompleksiniai – architektūriniai, polichrominiai, konstrukcijų, istorijos – tyrimai. Paveldosaugininkai buvo patenkinti, nes savininkai, kaip pabrėžė ne vienas paveldo apsaugos institucijų atstovas, idealiai vykdė visus jų reikalavimus. 2009 metais, ištyrus kompleksą, pradėti projektavimo darbai. Pagrindinio restauravimo koncepcija parengta vadovaujantis kompleksinių tyrimų medžiaga. Savininkų teigimu, didžiausia objekto vertybė – barokinio laikotarpio pastatai, kurie ir bus atkuriami. Projektuotoja Ch. Seilern pristatė projektą, kuris buvo palankiai Valstybinės kultūros paveldo komisijos priimtas. Savininkai rengė daug variantų, nuolat juos derino su  atsakingomis institucijomis, bendravo su ekspertais. Kaip sako Oliveris Ortizas, „OGVY“ direktorius, objektą jie įsigijo puikiai suprasdami, kad tai kultūros paveldas, kad su juo reikia elgtis atsargiai ir kad yra visokių apribojimų jį tvarkant. Prieš porą mėnesių vykusiame Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto posėdyje, kuriame dalyvavo įvairių institucijų ir organizacijų, įskaitant Vilniaus miesto savivaldybės, Kultūros paveldo departamento, Lietuvos architektų sąjungos Vilniaus skyriaus architektūros-urbanistikos ekspertų tarybos, Restauratorių sąjungos ir Archeologų draugijos, atstovai, buvo dar kartą konstatuota, kad tyrimų ir projekto rengimo eiga ir metodika, tvarkybos projekto spendimai nekelia abejonių ir galėtų būti pavyzdžiu kitiems atliekamiems tyrimams ir tvarkybos darbams kultūros paveldo objektuose.

     Pavyzdinis ir apskųstas, arba piramidė Luvre

    Nors detalieji planai buvo patvirtinti dar prieš metus, kol kas investuotojai negali pradėti darbų. Investicijos yra stabdomos, nes viena Kultūros paveldo komisijos narė nusprendė padaryti savarankišką ekspertizę ir, kadangi jos ir kitų ekspertų, taip pat ir Kultūros paveldo komisijos narių nuomonė išsiskyrė, pasitelkusi dar vieną Seimo narę apskundė investuotojus prokurorams. Neva ji radusi pažeidimų. Neva dėl komplekso atgaivinimo, pritaikymo šiuolaikiniam gyvenimui pakistų kai kurios vertingosios statinių detalės. Visuose civilizuotuose kraštuose paveldas yra pritaikomas žmonių reikmėms. Paryžiuje, Romoje visos mansardos apgyvendintos, Luvro kieme apskritai – stiklinė piramidė stovi, tačiau ar Luvras nuo to mažiau vertingas? Ar geriau saugoti paveldą tol, kol jis sunyks, ar restauruoti ir pritaikyti, kad gyventų? Juolab kad ir Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, išklausęs paveldo apsaugos institucijų atstovų ir išnagrinėjęs dokumentus, atkreipė dėmesį, kad ekspertės nustatyti „pažeidimai“ yra galimai klaidinantys atsakingas valstybės institucijas ir neprisideda prie Lietuvos kultūros apsaugos.

    O kokia ekspertų atsakomybė už tai, ką jie skelbia? Sakykim, šiuo atveju destruktyvūs vienos Valstybės kultūros paveldo komisijos narės veiksmai, kada yra kvestionuojami kompetentingų valdžios ir savivaldos institucijų priimti sprendimai, trikdomas visų suinteresuotų asmenų ir institucijų darbas, stabdo investicijas ir tolesnę nacionalinės reikšmės valstybės saugomo objekto ir jo aplinkos – Vilniaus senamiesčio – darnią plėtrą. Ar iki begalybės tempiant procesus, netruks ivestuotojų kantrybė?

    Įsimintina ir visai šalia Kultūros ministerijos stovinčio buvusio „Lietuvos“ kino teatro istorija. Atsiradus investuotojams iš Airijos, keli aktyvūs visuomenininkai, tarp kurių buvo ir toji pati paveldosaugos ekspertė, užprotestavo, kad vietoje kino teatro iškiltų apartamentai ir nedidelė kino salytė. Neva pažeidžiamas viešasis interesas. Prasidėjo bylos. Investuotojų neliko, „Lietuva“ griūva, apleista ir apšnerkšta, aplink ją mėtosi šiukšlės, buteliai ir švirkštai, būriuojasi įtartinos reputacijos žmogystos… Ar tai ir buvo viešasis interesas?

     Kas kalbėta ministerijoje

    Vien tik Vilniaus senamiestį globoja tikriausiai devynios institucijos. Užsimojus ką nors daryti senamiestyje, reikia pereiti jas visas ir susirinkti pažymas ir leidimus. Jei Augėjo arklidės stovėtų Vilniaus senamiestyje ir Herakliui būtų tekę pereiti biurokratinę „machiną“ ir surinkti pažymas, pavyzdžiui, arklidžių stogui uždengti, turbūt Heraklio žygiai prie paveldo institucijų ir pasibaigtų. Devynios institucijos – paveldas be stogo?

    Gera žinia ta, kad kultūros ministras Arūnas Gelūnas atkreipė dėmesį į prieš metus pateiktą Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės atlikto nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimo valstybinio audito ataskaitą. Ministro iniciatyva balandžio pradžioje Kultūros ministerijoje vyko kultūros paveldo apsaugos klausimų svarstymo savaitė, sulaukusi nemažo paveldosaugos specialistų, ekspertų ir suinteresuotos visuomenės susidomėjimo. Buvo aptarta valstybės kultūros paveldo strategijos kryptys, paveldo apskaitos problemos: registro pateikiamų duomenų tikslumas ir jų tikslinimo procesai, paveldo vertinimo tarybų veikla, taip pat ir paveldo vertinimo ir atrankos kriterijai, vertingųjų savybių nustatymas, darnios plėtros ir apsaugos suderinimo galimybės, įvairių įstatymų, kaip antai Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos, Statybų, Saugomų teritorijų ir kitų, suderinamumas. Buvo kalbėta apie tai, kad 70 procentų paveldo objektų priklauso ne valstybei, o savininkams, todėl būtina kreipti dėmesį ne tik į tai, kas saugotina, bet ir į to turto savininkų interesus. Kita vertus, derėtų į paveldą žiūrėti kompleksiškiau, matyti ne tik atskirus objektus, bet visą kompleksą, teritoriją, jo tvarkybos problemas. Sakykime, medinis paveldas. Etnografinių kaimų trobos, medinės bažnyčios ar sinagogos. Paveldiniuose objektuose gyvenantys žmonės ne visada gali tinkamai restauruoti ir tvarkyti paveldą, kuris yra jų nuosavybė. Vien tvarkybos projektui parengti reikia atestuoto architekto – paveldosaugininko. Kas ten iš kokių Dieveniškių važiuos jo ieškoti? Buvo siūloma supaprastinti mechanizmus, galbūt netgi išmokyti meistrus, kaip tvarkyti medinį paveldą. Jau keleri metai yra galimybių mediniam paveldui tvarkyti skirti Norvegijos fondo lėšų, bet tikrai ne kiekvienas gali pateikti net paraišką finansavimui. Pinigų gal ir būtų, bet kaip juos skirti paveldui saugoti? Buvo svarstymų ir tokių, kad valstybė neišgali deramai apsaugoti tiek objektų, kiek patenka į Kultūros vertybių registrą, todėl gal apskritai reikėtų peržiūrėti paveldo apsaugos politiką. Kai kuriose Europos šalyse paveldas pagal savo reikšmingumo lygį yra skirstomas į kelias kategorijas, ir valstybė imasi saugoti ir restauruoti tik prioritetinius, pačius svarbiausius šalies mastu objektus. Taip racionaliau naudojamos lėšos, kurių paveldosaugai trūksta ir gerokai labiau pasiturinčiose šalyse nei Lietuva.

     Ar liks dvarų

    Dabar bene vienintelis kriterijus paskelbti objektą valstybės saugomu yra žalos grėsmė. Kaip tą grėsmę sustabdyti? Stebėsena? Vis griežtesne kontrole? Visa tai yra taikoma, bet ne visada padeda. Paveldas ir toliau nyksta. Nyksta Lietuvos dvarai, pakliuvę į nerūpestingų savininkų rankas,  pavyzdžiui, Kalnaberžės dvaras, kažkada priklausęs Piotrui Stolypinui, nupirktas Kėdainių bendrovės „Lukta“, siejamos su Viktoru Uspackichu; nuostabaus grožio Belvederio dvaras Jurbarko rajone; o iš puošnaus medinio Pavilkijo dvaro Šakių rajone teliko rąstų krūva. Bartkuškio dvaras, valdytas Mikalojaus Radvilos, vėliau – grafų Pliaterių, patekęs skandalingai garsėjančio buvusio kandidato į prezidentus Juozo Petraičio sutuoktinės Giedros nuosavybėn taip pat baigia sugriūti. Lietuvoje buvo apie 2000 dvarų, dabar telikę keli šimtai. Virš penkiasdešimties dvarų jau dabar yra pakibęs grėsmės šešėlis. Ko nesunaikino sovietmetis, gali pribaigti kai kurie naujieji savininkai. Gali būti, kad dalis jų tyčia laukia, kol dvarai sugrius, kad nereikėtų jų restauruoti. Pasak paveldosaugininkų, dėl griūvančių dvarų valstybė patiria milijonus litų nuostolių. Vyriausybė ėmėsi kai kurių žingsnių, bandydama apsaugoti itin didelės kultūrinės ir mokslinės reikšmės objektus. Yra svarstomos galimybės pakeisti atitinkamus Baudžiamojo kodekso straipsnius ir nugyventas paveldinis turtas grįžtų valstybės žinion. Nevykėliui savininkui nebūtų atlyginama, tiesiog išieškoma padaryta žala ir konfiskuojamas objektas. Kita vertus, yra ir puikiai tvarkomų dvarų.

    Valstybė nesužiūrės visada, visko ir visur. Paveldas – ne tik mūsų istorijos, tai mūsų tapatybės dalis. Paveldo apsauga prasideda nuo žmogaus. Sąmoningo, suvokiančio, kad mes esame tiek tai, kas yra mūsų seneliai, tėvai, tiek ir  tai, kas yra vaikai, vaikaičiai ir jų palikuonys. Nuo savo šaknų suvokimo, savigarbos, nuo pilnatvės pojūčio, suprantamo tam, kuris karta iš kartos gyvena ten, kur gyveno jo protėviai. Nuo kiekvieno iš mūsų.

    Įdomūs Insbruko (Austrija) architektūriniai sprendimai. (N. Lašienės nuotr.)

  • ATGAL
    Progresiniai mokesčiai – dėl progreso
    PIRMYN
    G8: arabų revoliucijos, internetas ir Fukušima
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.