Dezinformacijos suktinis: šokdintojai, šokėjai ir komisijos vertinimas | Apžvalga

Vieningoji europa

  • Dezinformacijos suktinis: šokdintojai, šokėjai ir komisijos vertinimas

  • Data: 2019-05-02
    Autorius: Kęstutis D. Rimkevičius

    pxhere.com nuotrauka

    Šių metų vasarį Europos Parlamento tyrimų tarnyba EP nariams ir darbuotojams išplatino glaustą atmintinę, kaip atpažinti melagingas naujienas. Šiame dokumente rašoma: „Melagingos naujienos ir dezinformacija – informacija, sąmoningai klastojama siekiant apgauti – tampa vis dažniau pastebimu visuotiniu reiškiniu. Naudojantis socialine žiniasklaida ir jos personalizavimo priemonėmis, skleisti fiktyvias istorijas lengviau. Neretai jose manipuliuojama emocijomis – taip siekiama atkreipti dėmesį ir užsitikrinti kuo daugiau paspaudimų dėl ekonominių ar ideologinių priežasčių. Atpažinti suklastotas naujienas nelengva net ir jauniesiems skaitmeninio pasaulio žinovams. Svarbu pažymėti tai, kad šešiais iš dešimties atvejų vartotojas pasidalija pranešimu socialinėje žiniasklaidoje iš pradžių jo nė neperskaitęs. Apie 85 proc. europiečių mano, kad melagingos naujienos yra jų šalies problema; 83 proc. iš jų laikosi nuomonės, kad tai demokratijos problema apskritai.“1

    Susirūpinimas, kad EP nariai, kurie tikrai turėtų būti politiškai išprususi visuomenės dalis, atpažintų melagingas naujienas, kad įvertintų reiškinio sudėtingumą, rodo, kad Europos Sąjunga į reiškinį, kurį ne vienas pasaulio politikas populiariai įvardija „fake news“, žiūrima rimtai ir kompleksiškai. Kaltinti oponentus melagingų žinių platinimu ir kovoti su informacija, kuri tiesiog nepatinka, nėra visapusis dorojimasis su dezinformacija. Situacija, kurią informacinėje erdvėje kuria melagingos naujienos, yra daug sudėtingesnė, jautri ir pažeidžiama, taigi reikalaujanti didelių tiek politikų, tiek visuomenės, tiek informacijos sklaidos kanalų bendrų pastangų kovojant su tuo, kas iš esmės griauna demokratijos pamatus, – paprasčiau tariant, su netiesa.

    Socialiniai tinklai, kuriuose – nuo studento iki prezidento – kiekvienas gali būti žinios kūrėjas ir platintojas, tapo mūšio lauku. Čia kaunasi ideologijos ir kampanijos, komercija ir pogrindis, į žodžių mūšius kyla valdžios atstovai, influenceriai ir ne kaži ką gyvenime veikiantys kniurksotojai prie kompiuterių, čia susitinka argumentai ir „patobulinti argumentai“, naujienos ir „naujienos“, kurias labiau tiktų vadinti melagienomis.

    Skaitmeninė žinių erdvė, jau 30 metų sujungta interneto tinklu, iš elektroninio pašto epochos, programinės įrangos 2.0 tiltais skuba į naująjį dirbtinio intelekto krantą. Ir tie, kas nori pasaulį įsukti į dezinformacijos suktinį, naudojasi visais technologijų teikiamais privalumais. Taigi dorotis su tuo tenka taip pat technologiškai pažangiomis priemonėmis. Kyla klausimas, ar visad yra atsižvelgiama į tai, kokioje padėtyje atsiduria informacinių technologijų vartotojas, kai jo skaitmeninio gyvenimo erdvėje vyksta nuožmi kibernetinė kova. Liūdna, bet tenka pripažinti, kad šaltasis karas nesibaigė subyrėjus Sovietų Sąjungai. Persigrupavę sovietinio rojaus (per kraują ir prievartą) kūrėjai popagandines „pravdas“ perkėlė į skaitmeninę erdvę ir čia stato naująją melo imperiją.

    Rusijai ėmusis hibridinio karo veiksmų prieš Ukraina, Europa sukluso – propaganda, kaip realių karo veiksmų dalis, išleido savo nagus ES pašonėje. Žinoma, Europai reikėjo laiko išgirsti Baltijos valstybių perspėjimus apie agresyvų kaimyną ir jo taikomas informacinės kovos priemones.

    Visgi jau 2016 m. rudenį Europos Parlamentas balsavo dėl rezoliucijos2, skirtos ES strateginei komunikacijai, siekiant neutralizuoti prieš ją nukreiptą trečiųjų šalių propagandą. „Kadangi Rusijai aneksavus Krymą ir vadovaujant hibridiniam karui Donbase Kremlius sustiprino konfrontaciją su ES; kadangi Kremlius suintensyvino savo propagandą ir Rusija atlieka didesnį vaidmenį Europos žiniasklaidos aplinkoje, siekdama užtikrinti Europos viešosios nuomonės politinę paramą Rusijos veiksmams ir pakenkti ES užsienio veiksmų nuoseklumui…“ – pagrindžiamas rezoliucijos poreikis.

    Minėtoje rezoliucijoje EP pabrėžia:

    -     kad priešiška propaganda, nukreipta prieš ES, pateikiama daugeliu formų ir naudojant įvairias priemones, dažnai pritaikyta prie ES valstybių narių ypatybių, siekiant iškreipti tiesą, sukelti abejonę, supriešinti valstybes nares, skatinti strateginį Europos Sąjungos ir jos Šiaurės Amerikos partnerių išskyrimą ir paralyžiuoti sprendimų priėmimo procesą, diskredituoti ES institucijas ir transatlantines partnerystes, kurios turi pripažintą reikšmę Europos saugumo sistemai ir ekonomikos struktūrai, ES bei jos kaimyninių šalių piliečių akyse ir mintyse, pakenkti Europos politiniam diskursui, grindžiamam demokratinėmis vertybėmis, žmogaus teisėmis ir teisinės valstybės principu, ir šį diskursą ardyti; primena, kad viena iš svarbiausių naudojamų priemonių – ES piliečių baimės ir netikrumo kurstymas, taip pat vaizdavimas, kad priešiški valstybiniai ir nevalstybiniai subjektai yra daug stipresni nei yra iš tikrųjų;

    ragina:

    -     ES institucijas pripažinti, kad strateginė komunikacija ir informacinis karas yra ne tik ES išorės, bet ir vidaus klausimas, ir nerimauja dėl daugelio tarpininkų, kuriais ES viduje naudojamasi prieš ES nukreiptos propagandos tikslais; reiškia susirūpinimą dėl riboto kai kurių valstybių narių suvokimo, kad jos yra propagandos ir dezinformacijos auditorijos ir arenos; šiuo atžvilgiu ragina ES subjektus atkreipti dėmesį į tai, kad šiuo metu stokojama aiškumo ir sutarimo dėl to, kas turi būti laikoma propaganda ir dezinformacija, ir bendradarbiaujant su ES valstybių narių žiniasklaidos atstovais bei ekspertais sukurti bendrą apibrėžčių rinkinį ir rinkti duomenis ir faktus apie naudojimąsi propaganda;

    pripažįsta:

    -     kad Rusijos vyriausybė naudoja daug įvairių priemonių ir įrankių, pavyzdžiui, ekspertų grupes ir specialius fondus (pvz., „Russkiy Mir“), specialias institucijas („Rossotrudnichestvo“), daugiakalbes TV stotis (pvz., „Russia Today“), netikras naujienų agentūras ir multimedijos tarnybas (pvz., „Sputnik“), tarpvalstybines socialines ir religines grupes, nes režimas nori sudaryti įspūdį, kad yra vienintelis tradicinių krikščioniškų vertybių gynėjas, socialinę žiniasklaidą ir interneto „trolius“, kad sukeltų abejonių dėl demokratinių vertybių, skaldytų Europą, rastų paramą šalių viduje ir ES rytinėse kaimyninėse šalyse sukurtų įspūdį, kad valstybės yra žlugusios; pabrėžia, kad Rusija investuoja nemažai finansinių išteklių į savo dezinformacijos ir propagandos priemones – jie investuojami arba tiesiogiai valstybės, arba per Kremliaus kontroliuojamas įmones ir organizacijas; pabrėžia, kad, viena vertus, Kremlius finansuoja politines partijas ir organizacijas Europos Sąjungoje, siekdamas pakenkti politinei sanglaudai, ir kad, kita vertus, Kremliaus propaganda yra tiesiogiai nukreipta į konkrečius ES žurnalistus, politikus ir asmenis;

    susirūpina:

    -     dėl sparčiai augančio Kremliaus skatinamo aktyvumo Europoje, įskaitant dezinformaciją ir propagandą, kai siekiama išlaikyti ar padidinti Rusijos įtaką turint tikslą silpninti ir skaldyti ES; pabrėžia, kad didelės Kremliaus propagandos dalies tikslas – pavaizduoti kai kurias Europos valstybes kaip priklausančias „tradicinei Rusijos įtakos sferai“; pažymi, kad viena iš pagrindinių jos strategijų yra platinti ir primesti alternatyvų diskursą, dažnai paremtą tyčiniu klaidingu istorinių įvykių aiškinimu ir siekiant pateisinti savo išorės veiksmus ir geopolitinius interesus; pažymi, kad istorijos klastojimas yra viena iš pagrindinių jos strategijų; atsižvelgdamas į tai, pažymi, kad siekiant pasipriešinti Kremliaus diskursui reikia didinti informuotumą apie komunistų režimo darytus nusikaltimus, vykdyti visuomenės informavimo kampanijas bei naudoti švietimo sistemas ir remti mokslinius tyrimus ir dokumentų tyrimo veiklą, visų pirma buvusiose Sovietų bloko šalyse;

    pabrėžia:

    -     jog Rusija naudojasi tuo, kad nėra tarptautinės teisinės sistemos tokiose srityse, kaip kibernetinis saugumas, ir trūksta atskaitomybės žiniasklaidos reguliavime, ir pakreipia savo naudai bet kokius neaiškumus šiais klausimais; pabrėžia, kad agresyvi Rusijos veikla kibernetinėje srityje padeda jai vykdyti informacinį karą;

    ir ragina:

    -     valstybes nares plėtoti koordinuotus strateginės komunikacijos mechanizmus, kad prireikus demaskuoti mišrias grėsmes galėtų patvirtinti informacijos kilmę ir kovoti su dezinformacija ir propaganda.

    BE ILIUZIJŲ APIE SAVUS MELAGIUS

    Tiesa ta, kad nereikėtų turėti iliuzijų, jog dezinformacija į mūsų širdis ir protus atkeliauja tik iš kurio nors vieno ir tik iš išorės veikėjo. Jei šiandien jau imame kalbėti apie posttiesos (post-truth) epochą, vadinasi, melagingos naujienos ir „alternatyvi tiesa“ yra persisunkę visose visuomenėse. Ir užtenka tada kad ir minimalaus pastūmėjimo iš pašalies, kad dezinformacijos gniūžtė, ridendamasi emocijų ir pigaus politikavimo kalnais, virstų melaginga informacine lavina.

    DIAGNOZĖS NUSTATYMAS IR VEIKSMŲ NUMATYMAS

    Visgi norint su kuo nors kovoti, reikia pirmiausia išsiaiškinti, identifikuoti, kas tai yra. Mat iš vienos pusės turime neatsakingą politikavimą, kai populizmo vardan yra svaidomasi kaltinimais į kairę ir į dešinę, esą tai, kas man nepatinka, yra „fake news“. Iš kitos pusės matome įsižeidusius socialinių tinklų vartotojus, kurie kaltina visus cenzūra, nes neva jie tik norintys išsakyti „savo nuomonę“, o nuomonės turėti juk niekas negali uždrausti. Netgi tada, kai toji „nuomonė“ prasilenkia su tiesa ir realybe ir dažnai tėra tiesmuko instruktažo apie kreivus „faktus“ rezultatas…

    Kaip greitai ir kokybiškai atskirti tiesą nuo sukurtosios, pakreiptosios tiesos? Kas iš tiesų yra dezinformacija, o kas tik vienokie ar kitokie politiniai įsitikinimai? Kaip, nepažeidžiant nuomonės ir saviraiškos laisvės, išrankioti pridėtines, klaidinančiąsias razinas iš informacijos srauto? Kokioms ES ir jos valstybių narių pastangoms skirti daugiau dėmesio – tobulinti turinio patikrinimo technologijas, apmokyti daugiau dezinformacijos atpažinimo specialistų ar tiesiog labiau šviesti visuomenę? O gal imtis visko kartu?..

    2017-ųjų pabaigoje Europos Komisija (EK) sukvietė Aukšto lygio ekspertų („HLEG“) grupę, kad gautų moksliškai pagrįstų patarimų, kokių politinių iniciatyvų imtis, siekiant atremti melagingų žinių ir dezinformacijos antplūdį. Skaitydami ekspertų parengtą raportą „Daugialypis požiūris į dezinformaciją“3, galime matyti, kad grupė, ėmusis analizės, visų pirma sutarė, kad dezinformacija yra kur kas gilesnis reiškinys nei vadinamosios „fake news“. Kad tai visokių formų melagingos, netikslios ar klaidinančios žinios, skirtos žalingai paveikti visuomenes arba gauti pelno. Kita vertus, į grupės apibrėžtą sąvoką nepakliūna toks neteisėtas turinys kaip šmeižtas, neapykantos ar smurto kurstymas (kas jau dabar yra reguliuojama teisiškai) bei tokie paribiniai reiškiniai, kaip satyra ar parodija.

    Melagingomis žiniomis dažnai taikomasi pakenkti demokratijos procesams – tokiems kaip rinkimai ar pačios demokratijos vertybės. Kita vertus, dorodamiesi su dezinformacija, neturėtume patys tapti nedemokratiški: saviraiškos laisvė, spaudos laisvė ar pliuralizmas – tai vertybės, kurias gindami nuo dezinformacijos, negalime patys jų imti ignoruoti. Šiai jautriai pusiausvyrai išlaikyti reikalingas glaudus bendradarbiavimas tarp visų valstybės gyvenimo veikėjų – valstybės ir privačių institucijų, taip pat visuomenės. Ekspertų grupė paragino EK atmesti bet kokias cenzūros formas, tačiau imtis ilgalaikių strategijų auginant visuomenės atsparumą dezinformacijai.

    „HLEG“ įvardijo tokius penkis reikalingus bendruosius ES atsakus: didesnį skaitmeninių žinių skaidrumą, kai dalijamasi (žinoma, paisant privatumo apsaugos) duomenimis apie sistemas, leidžiančias žinioms plisti internete; žiniasklaidos ir informacinį raštingumą, priešinantis dezinformacijai ir padedant vartotojams nepasiklysti skaitmeninių žinių erdvėje; įrankius, įgalinančius vartotojus ir žurnalistus stabdyti dezinformaciją, taip kuriantis pozityvų santykį su spėriai besivystančiomis informacinėmis technologijomis; Europos žiniasklaidos ekosistemos įvairovės ir tvarumo užtikrinimąbei tęstinį dezinformacijos poveikio Europoje tyrimą,kad nuolat būtų taikomos reikalingos priemonės.

    Pirmasis žingsnis siekiant šių tikslų, pasak ekspertų, būtų „Veiklos kodekso“ pasirašymas: „Visos suinteresuotosios šalys, kaip interneto platformos, žinia­sklaidos organizacijos (spauda ir transliuotojai), žurnalistai, faktų tyrėjai, nepriklausomo turinio kūrėjai ir reklamos pramonės atstovai kviečiami įsipareigoti „Veiklos kodekso“ nuostatoms. Šis kodeksas turi atspindėti suinteresuotosios pusės atitinkamus vaidmenis ir atsakomybes.“

    Taip pat „HLEG“ rekomendavo įsteigti nepriklausomų (mokslinių) dezinformacijos tyrimo centrų – tiek ES, tiek nacionaliniais lygmeniu – tinklą. Šis tinklas turėtų būti atviras faktų ir informacijos šaltinių tyrėjams, akredituotiems žurnalistams, mokslininkams. Tai teiktų galimybę:

    -     nuolat stebėti apimtis, metodus ir priemones, taip pat prigimtį bei (potencialų) dezinformacijos poveikį visuomenei;

    -     vertinti teiginių apie faktus, pagrindžiančius naujienas ir informaciją bendrojo intereso lauke (visuomenė ir politika, sveikata, mokslas, švietimas, finansai ir t. t.), teisingumą;

    -     nustatyti ir pažymėti dezinformacijos šaltinius, taip pat mechanizmus, kurie prisideda prie šių šaltinių pastiprinimo skaitmeninėje erdvėje;

    -     suteikti saugią erdvę prieiti prie interneto platformų duomenų ir juos analizuoti, taip geriau suprantant, kaip veikia algoritmai;

    -     prisidėti prie sąžiningų, objektyvių ir patikimų šaltinio skaidrumo rodiklių parengimo;

    -     dalintis patirtimi su žiniasklaida ir interneto platformomis, stiprinant visuomenės supratimą apie dezinformaciją.

    Tokių nacionalinių centrų tinklo veiklai plėtotis, ekspertų nuomone, turėtų pagelbėti ir bendrasis ES „Kompetencijų centras“, kurios tikslas būtų „teikti infrastruktūrą, būtiną įgalinti efektyvų nacionalinių centrų bendradarbiavimą, ir užtikrinti jų nepriklausomų tyrimų rezultatų paskleidimą“. Turbūt reikėtų pažymėti, kad, apibudinant tokį kompetencijų centrą, yra pabrėžtinai paminima: „veikiantis nepriklausomai ir visiškai autonomiškai“. Galima numanyti, kad toks atsietumas svarbus, jog nė viena suinteresuotoji pusė neturėtų pagundų kovos su dezinformacija išnaudoti kokiems nors siauriems (politiniams, verslo ar pan.) interesams.

    Raporte taip pat kalbama apie tai, kad žurnalistams reikalingi tobulesni turinio patikros įrankiai, taip pat aptariamos dirbtinio intelekto panaudojimo kovojant su dezinformacija galimybės. Atskleidžiama, kad siekiant ugdyti europiečių kritišką ir atsakingą naujienų priėmimą, reikia glaudaus bendradarbiavimo tarp pilietinės visuomenės organizacijų, žiniasklaidos ir interneto platformų.

    Europos Komisija priėmė domėn ekspertų rekomendacijas ir 2018 m. balandį išleido komunikatą „Stabdant dezinformaciją skaitmeninėje erdvėje: Europos požiūris“4ir interneto platformoms pasiūlė pasirašyti „Veiklos kodeksą“ (vėliau pasirašytą keturių didžiųjų skaitmeninės žinių erdvės veikėjų: Facebook, Google, Twitterir Mozilla bei prekybos asociacijos, atstovaujančios reklamos sektorių (Pasaulinė reklamos kūrėjų asociacija, Europos komunikacijos agentūrų asociacija, Interaktyvios reklamos biuras Europoje), kad būtų užtikrintas žinių patikros algoritmų skaidrumas, taip pat kad patikimos žinios būtų labiau matomos ir pasiekiamos vartotojams. Komunikate palaikoma (nurodoma kaip pirmas žingsnis) nepriklausomo žinių patikros tinklo kūrimo idėja ir pabrėžiamas poreikis stiprinti kokybišką žurnalistiką bei visuomenės žiniasklaidinį raštingumą.

    RUSIŠKOJO INFORMACINIO GINKLO TAIKINYJE

    Europos parlamentinių tyrimų tarnyba, metų pradžioje EP nariams išplatinusi apžvalgą „Dezinformacija internete ir ES atsakas“5, pažymi, kad „Kremlius tęsia savo dezinformacijos kampanijas vykdydamas hibridinį karą prieš Ukrainą, taip pat naudoja jas savo „holistiniame“ informaciniame kare prieš Vakarus.“ Apžvalgoje pažymima, kad prokremliškos informacijos kampanijos augina Maskvos kuriamą naratyvą apie moraliai pagedusią ES, neva esančią ant žlugimo ribos, taipgi siekia išnaudoti įvairias skirtis Vakarų visuomenėse. Taip pat primenama, kad 2017 m. lapkritį Jungtinės Karalystės premjerė Theresa May „apkaltino Rusiją, kad ši naudoja informaciją kaip ginklą“. Vėlgi 2018 vasarį, pasak apžvalgos autorių, JK komunikacijos agentūra 89up.orgnustatė, kad rusiškoji socialinių tinklų kampanija, palaikanti „Brexit“ idėją, buvo įgyvendinta už beveik 4,6 milijono eurų. Apžvalgoje minimas Cambridge Analytica(„Facebook“ vartotojų duomenų nutekinimo) skandalas ir Amerikos sankcijos Rusijos subjektams ir asmenims, susijusiems su Interneto tyrimų agentūra (Rusijos „trolių fabriku“), dėl jų vaidmens kišantis į rinkimų procesus. Autoriai primena „Facebook“ pateiktus duomenis, kad įrašai, turintys rusišką pagrindą, „pasiekė iki 126 milijonų amerikiečių per ir po 2016 m. rinkimų“.

    ŽVILGSNIS IŠ ESMĖS

    Aukščiau minimoje apžvalgoje perteikiama „Facebook“ įkūrėjo Marco Zuckerbergo įžvalga, kad rusiškosios paskyros reklaminius skelbimus naudojo pirmiausia tam, kad paveiktų požiūrį į reiškinius, o ne tam, kad agituotų už vieną ar kitą kandidatą, ar skleistų politinius pranešimus. Tai rodo, kad informacinio karo taikinys, visų pirma, yra pasaulėžiūra, informacijos vartotojo vertybiniai įsitikinimai. Manipuliuoti šiais dalykais dezinformacija tampa viena iš veiksmingiausių priemonių. Juolab kad užtenka pasėti iškreiptą žinią, o pastiprinimas jau atsiranda natūraliai įvairiose bendruomenėse, nes užkliudytos emocijos, jautri problematika, vertybiniai klausimai visada randa kelių išopėti ir padeda plėstis „aktualiam turiniui“. Taip pat kiekvienoje visuomenėje atsiras ir savų veikėjų, kuriems magės „pagražinti“ faktus, pakreipti juos reikiama linkme ar tiesiog pamanipuliuoti žmonių reakcija, siekiant kokių nors asmeninių tikslų.

    Šių metų sausį Europos parlamentinių tyrimų tarnyba EP Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos (ITRE) komiteto posėdžiui (2019 m. sausio 14 d.) pateikė studiją „Automatizuotas dezinformacijos sulaikymas“6. Tai išsami dezinformacijos reiškinio analizė, paremta anksčiau atliktais tyrimais ir apžvalgomis. Tad pažvelkime, kokie akcentai šioje studijoje sudedami, kokią realią situaciją atskleidžia toks žvilgsnis iš esmės.

    SIUNTĖJAS, ŽINIA IR PER(SI)ĖMĖJAS

    Minėtos studijos autoriai siūlo į dezinformacijos reiškinį žvelgti konceptualiai, nes būtų per siaura telktis tik ties melagingos žinios turinio analize. Reikia įvertinti visą dezinformacijos sklaidos ekosistemą, kuri remiasi trimis kertiniais veiksniais: siuntėju (angl.agentkas yra dezinformacijos autoriai ir platintojai ir kokie jų motyvai); žinia (angl.messagepaskleistasis suklastotas turinys, kaip jis išreikštas, kokie metodai panaudoti siekiant sustiprinti įtikimumą); per(si)ėmėju (angl. interpreter; kas yra tie, kurie skaito dezinformaciją, ir kokią tai turi įtaką jų įsitikinimams ir veiksmams).

    Apibudinant glaustai dezinformacijos ir jos sulaikymo ciklą, atskleidžiamas toks procesas: melagingu skaitmeniniu turiniu (memai, suklastoti vaizdai, suklastoti diskursai, suklastoti vaizdo įrašai, klaidinantis turinys) yra taikomasi į visuomenės skirtis – politinius įsitikinimus, religiją, socialines nuostatas. Naudojantis automatizuota (kaip vadinamieji „botai“) ar pusiau automatizuota („troliai“) sklaida, taip pat tokiais įrankiais, kaip reklama socialiniuose tinkluose, arba, paslėpus tikrąjį veidą, dirbtinai kuriant spontaniškos iniciatyvos įspūdį, melagingos naujienos yra platinamos. Neretai jos įgauna ir natūralų pastiprinimą.

    Štai čia turėtų įsijungti patikros ir sulaikymo mechanizmai: stebėjimas, automatizuotas atpažinimas, turinio ir šaltinio tikrinimas; pasklidimo ir poveikio analizė; galiausiai technologinis, visuomeninis ir teisinis atsakas.

    SKAITMENINIAI KELIAI IR KLYSTKELIAI

    Virtualūs socialiniai tinklai ir interneto paieškos sistemos informacijos judėjimui sukuria kelių ir kelelių tinklą, kuriame visad yra pavojus vartotojui pasiklysti, sukti ratus viename ir tame pačiame rajone ar nukeliauti visai ne ten, kur buvo numatyta. Skaitmeninės erdvės dalyvis (jau retas, kuris yra tik stebėtojas) nuolat yra atakuojamas informacijos srautų, skatinančių vienokias ar kitokias reakcijas bei pasirinkimus. Galiausiai gaunama informacija daro įtaką mūsų pasaulėžiūros, visuomeninių, politinių ir kitokių nuostatų formavimuisi ar kitimui. Taigi, dezinformacijos srautai skaitmeninėje erdvėje tampa itin opia problema, nes iškreipia demokratinės visuomenės gyvenimo procesus, ardo asmens pasitikėjimą valstybe, bendruomene ir galiausiai savimi pačiu. Skatina visuomenių susipriešinimą. Tad kiekvieno asmeninis žinių raštingumas, supratimas, kaip dezinformacija randa kelius į mūsų virtualų (o paskui ir į realųjį) gyvenimą, ir melagingų žinių atpažinimas bei kritiškas vertinimas tampa vienu iš valstybingumo ir demokratijos laikančiųjų ramsčių.

    INTERNETO PLATFORMŲ PAPILDOMUMAS

    Skirtingų socialinių tinklų interakcija, specialiosios (dedikuotos) svetainės, nukreipimai iš tinklapių į interneto platformas – visa tai kuria itin integruotą informacijos sklaidos sistemą, kur dezinformacija, suprantama, randa daugybę galimybių keliauti įvairiais kanalais ir pasiekti reikiamą adresatą. Nemažą vaidmenį atlieka ir vadinamųjų „šiukšliažinių“ (angl.junk news) portalai, kurie veikia dviem kryptimis: viena vertus, uždirbinėja pinigus iš reklamų, kita vertus, platina dezinformaciją. Klaidinančios žinios iš tokių portalų keliauja į socialinius tinklus, kuriuose, įgijusios pastiprinimą, išplinta ir pasiekia neįtikėtiną gausą informacijos vartotojų.

    Tiesa, būtų naivu manyti, kad tik didieji (populiariausieji) socialiniai tinklai atsakingi už dezinformacijos sklaidą ir poveikį visuomenėms. Nišinės – mažiau matomos ar ribotos narystės – platformos šiuo atveju tarnauja kaip „kūrybinės dirbtuvės“ ir strategijų išsibandymo poligonai.

    Kaip papildomas dezinformacijos kanalas veikia ir interneto paieškos sistemų pasiūlymai, ieškant socialiai ar politiškai jautrios informacijos. Čia rizikuojame užkliūti už kelių galimos dezinformacijos slenksčių: siūlomų populiariausių paieškos įvesčių, taip pat pateikiamų rezultatų. Kaip rašoma studijoje „Automatizuotas dezinformacijos sulaikymas“: „,Google“ daug investavo per pastaruosius keletą metų, siekdamas apsisaugoti nuo melagingo turinio atsiradimo jo paieškos algoritmuose, – tikrindamas faktus ir naudodamas patikimumo indikatorius (pvz., „ClaimReview“ (https://schema.org/ClaimReview)redakcinį žymėjimą), tiesioginio grįžtamojo ryšio priemones, taip pat iškeldamas autoritetingesnių leidėjų turinį. „Google“ taip pat daug investuoja į „skaitmeninių žinių iniciatyvą“ (https://newsinitiative.withgoogle.com/dnifund/), kuri finansuoja daug žiniasklaidos projektų, skirtų naujoms turinio tikrinimo ir dezinformacijos atpažinimo technologijoms ir priemonėms vystyti. Nors tai, žinoma, yra žingsniai teisinga linkme, šios priemonės yra toli gražu nepakankamos, kadangi internetinės dezinformacijos kampanijos ir jų orkestruotojai tampa vis išmanesni.“

    NETIKROS PASKYROS IR KITOS MANIPULIACIJOS

    Didelė „Facebook“, „Twitter“ ar kitų platformų bėda yra netikros paskyros. Dezinformacijos platintojai čia randa įvairių galimybių, kaip technologijų pagalba susikurti ištisus netikrų paskyrų tinklus ir naudoti juos ne tik melagingoms žinioms platinti, tačiau ir kurti joms dirbtinį palaikymą ar sudaryti apgaulingą įspūdį apie vienos ar kitos paskyros populiarumą.

    Tokios netikros paskyros pagal veiklos automatizavimą ar, atvirkščiai, nukreiptumą kurti kuo gilesnį natūralumo įspūdį, taigi ir labiau žmogiškąjį valdymą, yra priskiriamos prie jau minėtų „botų“ (visiškai automatizuotų paskyrų, kurios programiškai įgalintos atlikti įrašų skelbimo, pamėgimo, psidalinimo ar paskyrų sekimo veiksmus) ar vadinamųjų „marionečių“ (angl. sockpuppet), – tai paprastai žmonių prižiūrimos (nors gali būti ir dalinai automatizuotos) netikros paskyros, kuriančios natūralaus dalyvavimo ir poveikio įspūdį. Tokios „marionetės“, sukurtos daryti politiniam poveikiui, dar vadinamos „troliais“.

    Kita (išvestinė) manipuliacijų priemonė – dirbtinai buriamos ir populiarinamos grupės („Facebook“ ar kitų socialinių tinklų), kurioms pradžią galį duoti ir vien netikros paskyros. Tokios grupės gali sudaryti iš konkrečios bendruomenės ar tiesiog pilietinės visuomenės kylančių iniciatyvų įspūdį (vadinamasis „astroturfingas“). Kita vertus, tokios dirbtinės grupės būna skiriamos itin šališkoms, pateikiamoms kaip sensacija žinioms, nors faktai gali būti pritempiami prie norimo pateikti požiūrio.

    Tokios paskyros ir grupės gali aktyviai dalyvauti visuose dezinformacijos sklaidos formatuose. Vadinamieji „clickbait‘iniai“ įrašai, kurie iš šiaip jau būna kuriami taip, kad iššauktų emocinį skaitytojų atsaką, dar papildomai „išpučiami“ populiarumu tarp netikrų paskyrų, jų tinklų ar dirbtinėse grupėse. Tai, suprantama, pastiprina ir natūralų populiarumą, kai galiausiai sukuriamas skaitytojų srautas į, pavyzdžiui, minėtus „šiukšliažinių“ tinklapius. Šie uždirba iš reklamos. Dezinformacija, įgavusi jau ir natūralų pagreitį, plinta masiškai. Pelno iš žmonių patiklumo, taip pat tam tikrų (geo)politinių ar visuomeninių abejotinos vertės ar teisėtumo tikslų siekėjai trina rankas. Kenčia vartotojai, bendruomenės, valstybės, jų piliečiai, teisės ir demokratijos vertybės.

    Suprantama, dezinformacijos skleidėjai išnaudoja ir visas papildomas interneto platformų teikiamas galimybes, skirtas verslui ar visuomeninei veiklai reklamuoti – kaip reklaminius (remiamus) skelbimus socialiniuose tinkluose ar vadinamuosius paslėptus skelbimus (angl. dark ads), kurie yra matomi tik tiems vartotojams, kuriems tikslingai taikomi, ir nėra rodomi nei skelbėjo paskyroje, nei kitiems jo sekėjams, nei vartotojo, į kurį taikomasi, draugams socialiniame tinkle.

    Toks atrankinis taikymasis (angl. microtargeting) kelia klausimų ne tik dėl galimo manipuliavimo atskirų visuomenės grupių nuostatomis ar baimėmis (kai tikslingai platinamos melagingos ir drauge emociškai paveikios žinios), tačiau ir dėl vartotojų duomenų apsaugos galimų pažeidimų. Šiuo atveju jau galėjome stebėti Cambridge Analyticaskandalą.

    NUO NATŪRALAUS PASTIPRINIMO IKI DIRBTINIO INTELEKTO

    Kaip išmaniai bebūtų sukonstruota melaginga žinia, visgi didžiausias jos „sėkmės“ faktorius yra natūralus pastiprinimas – emocingas, nekritiškas, pritariantis priėmimas iš vartotojų pusės. Tad ir dorojantis su dezinformacija, yra svarbu pažinti visuomenes, gebėti vertinti ne tik technologinius dezinformacijos aspektus, melagingų žinių turinį, tačiau ir atskirų bendruomenių potencialą pasiduoti ar, atvirkščiai, pasipriešinti dezinformacijai ir propagandai. Tie, kurie skleidžia dezinformaciją, tikėtina, yra gerai išstudijavę savo tikslinių auditorijų informacijos vartojimo įpročius, taip pat nuostatas vienais ar kitais jautriais socialinio gyvenimo klausimais. Tad ir siekiant stabdyti melagingų žinių tvaną, yra aktualu įvertinti tokius informacijos apytakos ir priėmimo visuomenėse aspektus, kaip patvirtinimas, grįstas šališkumu (angl. confirmation bias), informacijos vartotojų telkimasis į savotiškas „panašiųjų bendruomenes“ ir galiausiai iš viso to išplaukiantys vadinamieji „,Facebook“ burbulai“ ar virtualūs „ataidintys kambariai“ (angl. online echo chambers).

    Gausus tik skaitmeninės informacijos vartojimas, šališkumu grįstas priėmimas ir dalinimasis, kai informacijos patikimumas pagrindžiamas vien tik atitikimu išankstinėms nuostatoms, vieni kitus palaikančiųjų (pozicijų prasme) grupių telkimasis „ataidinčiuose virtualiuose kambariuose“, nuolat plūstantis informacijos srautas, kuriame jau sunku tampa atsirinkti, kas tikra ir kas ne, veda visuomenę į poliarizaciją. Nenuostabu, kad susipriešinusi, radikalėjanti, faktus prie įsitikinimų derinanti (pritempianti) visuomenė tampa ypač gera dirva dezinformacijai sklisti.

    Kaip visuomenėje palaikyti sveiką santykį su informacija per pačios informacijos ir socialinių kontaktų įvairovę? Kaip puoselėti natūralų poreikį dalintis patikrinta informacija iš patikimų šaltinių? Kaip priešintis visuomenės poliarizacijai, kai keletas socialinės-informacinės erdvės „aktyvistų“, pasitelkę aktyvią propaganda, gali klaidingai sudaryti visuotinumo įspūdį?

    Išties lieka daug atvirų klausimų. Tiesa, studijoje „Automatizuotas dezinformacijos sulaikymas“, remiantis įvairių strateginės komunikacijos tyrėjų nuomone, teigiama, kad į auditoriją orientuotas požiūris reiškia, jog neužtenka to, kad tiesiog būtų atskleidžiama tiesa ar oponuojantys požiūriai, „galbūt būtų produktyviau skatinti debatus ir kritinį vertinimą per socialinius kontaktus realiame gyvenime“.

    Iš tiesų gyva (ne virtuali) diskusija su realiais žmonėmis tampa vis aktualesnė, nes virtualios informacinės erdvės pažeidžiamumas nuolat auga. Dirbtinio intelekto technologinė pažanga, nors savo ruožtu ir teikia daugiau galimybių atpažinti dezinformaciją, tačiau ir melagingo turinio kūrėjams DI įrankiai teikia savų „privalumų“. Gyvename laikais, kai vaizdo įrašuose kalbantys politikos ar tiesiog visuomenės veikėjai gali prabilti visai ne tais žodžiais, kuriuos jie realybėje sakė. „Giliosios apgaulės“ (angl. deepfakes) – tai, naudojantis dirbtinio intelekto technologijomis ir aukštos kokybės kompiuterine įranga, susintetinti vaizdai, vaizdo ar garso įrašai, kuriuose į kieno nors lūpas įdedami svetimi žodžiai ar kontekstinis vaizdas pakoreguojamas taip, kad atitiktų norimą perduoti žinutę. Ir jeigu anksčiau galėdavome tik pasijuokti iš „pafotošopintų“ vaizdelių netobulumo, tai šiandien galime atsidurti akivaizdoje mums meluojančio dirbtinio intelekto, kuris, žinia, užprogramuotas tobulėti. Be to, priemonės, skirtos sudėtingoms programinėms užduotims atlikti vienu klavišo paspaudimu, taip pat tampa vis prieinamesnės.

    „Nors gan paprastai atpažįstama šiuo metu, susintetintoji medija greitai vystosi ir tampa vis sunkiau ją atpažinti tiek žmogaus akims, tiek programiškai. Gilusis mokymasis (angl. deep learning) tobulėja ir tai leidžia veidų sukeitimo algoritmui mokytis iš dirbtiniu intelektu paremto atpažinimo algoritmo. Tai žurnalistus, mokslininkus ir politikus verčia vis labiau nerimauti, kad susintetintoji medija greitai taps naujausiu ir, tikėtina, pačiu pavojingiausiu ginklu virusinių interneto dezinformacijos kampanijų arsenale“, – teigiama aukščiau minimoje studijoje.

    SUGÁUTI MELUOJANT: ŽMOGIŠKOSIOS IR AUTOMATIZUOTOS PASTANGOS

    Pasaulyje priskaičiuojama jau daugiau nei 100 žiniasklaidos ar nepriklausomų tyrėjų institucijų iniciatyvų, kurios skirtos faktams tikrinti. Taip siekiama duoti atsaką išskaičiuotam subjektyvumui, posttiesos politikai, propagandai ir dezinformacijai. Šalia žmogiškų pastangų tikrinti faktų teisingumą (žinia, tam reikia skirti tikrai daug laiko ir energijos), yra kuriama nemažai automatizuotų faktų patikros įrankių. Tuo užsiima tokios organizacijos, kaip „FullFact“, „Duke University‘s Reporters Lab“, „Factmata“, „Chequado“, „ContentCheck“ ir kt. Tiriamos galimybės tikrinti faktus ir pasitelkiant metodus, paremtus natūralaus kalbos apdorojimo ir dirbtinio intelekto technologijomis.

    Visgi vienas svarbiausių iššūkių lieka patikros rezultatus pristatyti visuomenei, paskatinti žmones tikrinti faktus, naudotis esamomis galimybėmis atpažinti dezinformaciją. O kitas sudėtingas uždavinys – šiuo metu anglocentrišką faktų tikrinimo sistemą pritaikyti kitoms kalboms, tarp jų ir lietuvių kalbai. Tam reikia sukurti programiškai atviras duomenų bazes, atviro kodo algoritmus, plačiai pritaikomus standartus.

    Turinio tikrinimas – tai papildanti priemonė šalia faktų patikros. Paveikslėlis, memas, vaizdo įrašas gali būti įdarbinti nešti melagingą žinią. Pasak studijos „Automatizuotas dezinformacijos sulaikymas“ autorių, tarp šiuo metu sėkmingiausiai veikiančių turinio patikros platformų yra „SAM“ (samdesk.io), „Citizen Desk“ (superdesk.org), „Verily“ (veri.ly), „Check“ (meedan.com/en/check) ar „Truly Media“ (truly.media). Taip pat yra naršyklių įrankių ir įskiepių, tokių kaip „InVid“ ir „Frame by Frame“, „Video Vault“ ar „Jeffrey‘s Image Metadata Viewer“.

    Vienas populiariausių nuotraukų, vaizdų ir vaizdo įrašų ekspertizei atlikti skirtų įrankių, sukurtas įgyvendinant projektą „REVEAL FP7 EU“, – „REVEAL Image Verification Assistant“, turintis septynis modernius vaizdų patikros algoritmus, taip pat bazinės metaduomenų analizės įrankių.

    Tiksliausiai sukalibruoti patikros įrankiai paprastai derina analizę metaduomenų, socialinės sąveikos, vaizdinių ženklų, žinutės šaltinio profilio ir kitos kontekstinės informacijos, supančios paveikslėlį ar vaizdo įrašą, kad pagelbėtų vartotojui patikrinti, ar žinutės turinys nėra melagingas. Anot studijos autorių, du plačiausiai naudojami tokio pobūdžio įrankiai yra minėtasis „InVID“ įskiepis, taip pat „Amnesty international Youtube Data Viewer“.

    Atskira turinio patikros sritis yra gandų atpažinimas, jų plėtros sekimas ir vertinimas. Panašiai bendrų žmogiškojo ir dirbtinio intelekto pastangų reikalauja memų turinio tikrinimas, kilmės, sklaidos ir padaromos įtakos įvertinimas.

    Vien turinio patikros, kuri jau daugiau ar mažiau yra naudojama, deja, neužtenka, kad būtų tinkamai atskleisti mechanizmai, kaip vyksta internetinės dezinformacijos kampanijos, – jų kilmės šaltiniai, apimtys, tikslai, poveikis visuomenėms. Tam reikia tinkamų įrankių dorotis su jau minėtais dezinformacijos sklaidos įgalintojais bei pastiprintojais: marionetinėmis paskyromis, „botais“, interneto „kiborgais“ ir pan. Čia ypač svarbus interneto platformų įsitraukimas ir dalinimasis informacija su nepriklausomais tyrėjais.

    Apskritai dezinformacijos kampanijų stabdymo įrankiams kurti vienas kertinių poreikių yra jau identifikuotų „botų“, marionetinių paskyrų ir visų jų sociotinklinių duomenų (įrašų, pasidalinimų, pamėgimų, paties profilio) atviros duombazės. Tokių duomenų bazių kūrimu dabar daugiausiai užsiima mokslininkai, nors matyti jau ir pozityvių žingsnių iš interneto platformų pusės. Kaip žinia, tokie sutelkti duomenys yra itin naudingi dirbtinio intelekto algoritmams, skirtiems atpažinti „botus“ ir kitas netikras paskyras, apmokyti.

    Interneto platformos pačios yra susirūpinusios, kaip identifikuoti ir stabdyti netikrų paskyrų kūrimą. Kita vertus, daugiau skaidrumo ir dalijimosi informacija su nepriklausomomis žiniasklaidos, mokslo ir pilietinės visuomenės iniciatyvomis nepakenktų. Turint omeny, kad dezinformacija nėra tik socialinio tinklo ir jo naudotojų problema, tačiau tai neabejotinai veikia ir politinius, visuomeninius procesus. Todėl, tik sutelktai veikiant, galima pasiekti persilaužimą tiriant ir stabdant dezinformacijos ir propagandos kampanijas.

    Siekiant užkirsti kelią dezindormacijos kampanijoms, pirmiausia yra svarbu nustatyti nepatikimus informacijos šaltinius, iš kitos pusės, įgalinti patikimos informacijos sklaidą. Kaip rašoma aptariamoje studijoje: „Daug žadanti nauja iniciatyva yra Pasaulinis dezinformacijos indeksas (Global Disinformation Index, disinformationindex.com) – kuriama naujienų šaltinių visame pasaulyje reitingavimo realiu laiku sistema. Tikslas yra turėti neutralų, nepriklausomą ir skaidrų rizikos tikimybės nustatymo įrankį (panašiai kaip obligacijų finansų sektoriuje), paremtą dirbtinio intelekto algoritmais, kurie nustatytų nepatikimus domenus automatiškai. (…)

    Žurnalistikos pasitikėjimo iniciatyva (Journalism Trust Initiative, JTI)– tai paremianti žurnalistikos iniciatyva, kurios ėmėsi Reporteriai be sienų (Reporters Without Borders, RSF), Prancūzijos spaudos agentūra (Agence France Presse, AFP), Europos transliuotojų sąjunga (European Broadcasting Union, EBU)ir Pasaulinis redaktorių tinklas (Global Editors Network, GEN). Siekiama per laikotarpį nuo 12 iki 18 mėnesių sukurti visuomeninį žiniasklaidos patikimumo standartą, kuris padėtų vartotojams, reklamos sektoriui ir interneto platformoms nustatyti ir skatinti patikimą informaciją.“

    Neapykantos kalbą, užgauliojimą, kitokį „trolinimą“ (o tai dažniausiai remiasi dezinformacija) pačios interneto platformos stengiasi sekti, naudodamos pusiau automatizuotus sprendimus. „Facebook“, pavyzdžiui, derina savo vartotojų teikiamą informaciją (raportus) ir mašininio mokymosi algoritmus, galiausiai pateiktus atvejus analizuojančią darbuotojų komandą, kad vyktų nuolatinio informacijos srauto tinkle monitoringas. Kita vertus, dėl didžiulių informacijos vienetų apimčių, dar netobulų programų ir žmogiškojo vertinimo subjektyvumo kyla klausimų, kiek tikslus ir efektyvus gali būti dezinformacijos įvertinimas. Kaip bežiūrėsim, visiškai automatizuotas dorojimasis su dezinformacija yra ne tik technologinis iššūkis, bet dėl paklaidos galimybės bet kokiu atveju reikalaujantis žmogiškosios pagalbos. Tiksliau žmogus, pasitelkęs DI, bet esantis proceso dalimi, gali padėti minimalizuoti cenzūros galimybę.

    Algoritmų skaidrumas, galimybė susipažinti su principais, kaip interneto platformos dorojasi su dezinformacija, yra svarbu ne tik kuriant kuo tobulesnius technologinius sprendimus (telkiant bendras interneto platformų, žiniasklaidos, mokslininkų, pilietinės visuomenės pastangas), tačiau ir siekiant užtikrinti, kad minėti algoritmai būtų suderinami su žmogaus teisių reikalavimais.

    KAS TARS ĮVERTINAMĄJĮ ŽODĮ?

    Dezinformacijos keliamos rizikos šiandien yra atpažįstamos ir pripažįstamos valstybių ir jų visuomenių. Asmeniškai turbūt kiekvienam kyla klausimas, kas gi bus toji aukščiausioji komisija, įvertinanti skaitmeninės erdvės veikėjų „meną“ ir duodanti tinkamą teisinį atsaką.

    Yra įvairių požiūrių – nuo tikėjimosi, kad su vienokiu ar kitokiu valstybės paskatinimu ar pagrasymu, taip pat bendradarbiaujant su mokslo centrais, interneto platformos įgalios pačios susidoroti su dezinformacijos problema, iki griežto, klasikinio teisinio reguliavimo.

    Europinio (ES) lygmens reguliavimas, kaip teigia studijos „Automatizuotas dezinformacijos sulaikymas“ rengėjai, yra subendrintasis (angl. co-regulation), „paremtas sutarimu tarp veikėjų, kai sutarimo vykdymą prižiūri valdžia“. Europos Komisija pasirinkusi kelią telkti visų suinteresuotų pusių pastangas, kad dezinformacijos plėtra būtų užkardyta. Kaip jau minėjome, EK buvo sukvietusi Aukšto lygio ekspertų grupę, kad ši pateiktų situacijos vertinimą ir pasiūlymų, kaip su kylančiomis problemomis dorotis. To rezultatas – skaitmeninės erdvės veikėjų savireguliaciją įgalinančio „Veiklos kodekso“ pasirašymas. Taip pat yra duota pradžia faktų patikros iniciatyvų tinklui kurti ir imtasi priemonių visuomenės žiniasklaidiniam raštingumui didinti.

    Žvelgdami į atskirų ES valstybių narių valdžios pastangas dorotis su dezinformacija, minimos studijos autoriai pateikia keletą subendrintojo ir klasikinio reguliavimo pavyzdžių.

    Belgija pavymui Europos Komisijai sukvietė savo ekspertų grupę, kad ši pateiktų savas dorojimosi su dezinformacija rekomendacijas. Ekspertų grupė nesiūlė imtis kokių nors represyvių teisinio reguliavimo veiksmų, tačiau pabrėžė poreikį skirti daugiau dėmesio moksliniams tyrimams, visuomenės žiniasklaidiniam raštingumui, taip pat vystyti dialogą su interneto platformomis. Buvo įkurta piliečių konsultacijų platforma stopfakenews.be, taip pat įkurtas valstybinis fondas, skirtas pilietinės visuomenės iniciatyvoms (faktų patikros, dezinformacijos stabdymo) finansuoti.

    Danija irgi remiasi labiau subendrintuoju reguliavimo modeliu, tačiau daugiau atsakomybių dezinformacijai sekti ir stabdyti suteikia valdžios institucijoms, taip pat mezga dialogą su žiniasklaida ir interneto platformomis.

    Kietojo, klasikinio reguliavimo pavyzdys – Vokietija, kur 2017 m. spalį įsigaliojo Teisės įgyvendinimo stiprinimo socialiniuose tinkluose aktas, kuriame tarp tokių neleistinų veiklų, kaip neapykantos kurstymas, šmeižtas, kurstymas atlikti nusikaltimą ar pornografijos skleidimas, įvardijamas ir propagandos platinimas. Aktas atsakomybę už informacijos srautų stebėjimą ir netinkamos medžiagos išėmimą užkrauna didžiosioms interneto platformoms, kurios, jei nevykdytų akto reikalavimų, rizikuoja būti nubaustos iki 50 mln. eurų baudomis. Aptariamos studijos autoriai pastebi, kad toks reguliavimas susiduria su problema, kaip įstatymų leidėjams pateikti tikslų ir griežtą aprašą, koks turinys atitinka to, paskelbtojo nelegaliu, turinio kriterijus. Vėlgi klausimų kyla dėl efektyvaus tokio turinio atpažinimo ir išėmimo iš apyvartos per akte nurodytą terminą.

    Prancūzija, žvelgdama į pastarųjų rinkimų JAV, taip pat „Brexit“ referendumo patirtį, taip pat ėmėsi griežtai teisiškai reguliuoti melagingos informacijos ir propagandos plitimą. 2018 m. priimtu įstatymu Prancūzijos transliuotojų reguliavimo tarnyba įgijo teisę ir pareigą blokuoti trečiųjų šalių transliuotojų skleidžiamą melagingą informaciją. Socialinių tinklų vartotojams suteikiama galimybė informuoti apie galimai melagingas žinias, o socialiniai tinklai įpareigoti jas išimti, o rinkimų (politiniai) kandidatai įgyja teisę prašyti teisėjo, kad pastebėta melaginga informacija būtų panaikinta per 48 val. Vėlgi toks reguliavimas kelia klausimų, kaip bus išvengta galimų žodžio laisvės suvaržymų ir išlaikytas sveikas politinis dialogas visuomenėje. Tiesa, faktų tikrinimas – sudėtingas, pastangų ir laiko reikalaujantis procesas, kur reikalingas visų suinteresuotųjų pusių įsitraukimas. Vėlgi, suėjus įstatyminiam 48 val. terminui, melagingos žinios, pasiekusios momentinį tikslą, jau ir skaitmeninės pėdos gali būti ataušusios…

    GLOBALU. VIRTUALU. TIKRA

    Mūsų asmeniško ir valstybės gyvenimo sritims vis labiau skaitmenizuojantis, visam pasauliui vis labiau virtualiai įsitinklinant, imama suvokti, kokios realios yra kibernetinės grėsmės. Dezinformacija yra viena iš šių grėsmių. Ieškant sprendimų, kaip dorotis su dezinformacija, yra labai svarbu įvertinti šio reiškinio globalumą ir kompleksiškumą. Grėsmė, kuri nepaiso valstybių sienų ir lyg vilkas avinėlio kailyje įsėlina į žmonių, į visuomenių protus ir širdis, kad keltų sąmyšį, isteriją ir susipriešinimą. Grėsmė, sėjanti nepasitikėjimą demokratijos vertybėmis, valstybe, žmogaus pačiu savimi, ir siekianti ištrinti ribą tarp tiesos ir melo. Grėsmė, iš virtualios realybės gebanti greitai ir lengvai persikelti į mūsų realų gyvenimą.

    Tokiai grėsmei suvaldyti neužtenka atskirų valstybių pastangų, neužtenka asmens klasikinio menų, mokslo, gyvenimo tikrovės išmanymo, neužtenka vienos nominuotos institucijos pastangų. Šiuolaikinės globalios grėsmės reikalauja globalių ir pritaikytų modernioms bei virtualiai integruotoms visuomenėms sprendimų.

    Glaudus valstybių bendradarbiavimas ir visų suinteresuotų grupių – interneto platformų, žiniasklaidos, reklamos industrijos, mokslo institucijų, pilietinės visuomenės (kiekvieno piliečio, nevyriausybinių organizacijų, įvairių bendruomenių) ir valdžios (politikų, administratorių, viešųjų institucijų) – pastangų telkimas yra raktas, galintis padėti užrakinti dezinformacijos pandoros skrynią. Čia itin svarbus vaidmuo tenka visuomenės žiniasklaidinio raštingumo plėtrai. Juk dezinformacijos taikinys visų pirma yra žmogaus širdis ir protas, tad valstybėms, siekiančioms atsispirti dezinformacijos tvanui, visų pirma, privalu rūpintis savo piliečių aštriu protu ir sveika (visomis prasmėmis) širdimi.

    Bendradarbiaujant suinteresuotosioms pusėms, galima užtikrinti tinkamą technologijų raidą ir virtualių įrankių, reikalingų dezinformacijai stabdyti, sukūrimą bei nuolatinį tobulinimą. Tai viena iš svarbių sferų, kur savo galimybes gali mėgintis ir sėkmingai taikyti dirbtinis intelektas.

    Pažinti dezinformacijos prigimtį, išsiaiškinti veikimo mechanizmus ir pateikti siūlymus, kaip kreipti valstybių kovos su dezinformacija pastangas, kad šios būtų tikslios ir rezultatyvios, – tai akademinės visuomenė uždavinys. Na, o pilietinė visuomenė, nevyriausybinis sektorius – tai tie pirmosios pagalbos daktarai, kurie turėtų neleisti kilti krizei ar, nelaimei ištikus, padėtų visuomenei ir kiekvienam asmeniškai išsikapstyti iš dezinformacijos pelkės. Suprantama, minėtas tarpinstitucinis bendradarbiavimas ir valstybės parama čia yra gyvybiškai svarbu.

    Europos Sąjungos valstybės narės kovoje su dezinformacija turi ypatingą ginklą – būtent bendrą sutarimą, bendruomeniškumą, Bendriją. Kiekvienai valstybei narei svarbu to neišleisti iš akių, neužsisklęsti savo informacinės erdvės bėdų kambarėlyje, o išnaudoti turimą bendradarbiavimo potencialą. Su dezinformacijos keliamomis problemomis susiduria visi – visi drauge ir turime ieškoti sprendimų.

  • ATGAL
    Paremdami Lenkiją, išsaugosime Europos vienybę
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.