Dialogo tarp Izraelio ir Palestinos pradžia | Apžvalga

Įžvalgos

  • Dialogo tarp Izraelio ir Palestinos pradžia

  • Temos: Politika
    Data: 2012-05-15
    Autorius: Edita MIELDAŽĖ

    Damasko vartai į Jeruzalės turgų. (Editos Mieldažės nuotr.)

    Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu, 2012 m. balandžio mėnesį švęsdamas trejų metų premjeravimo laikotarpį, spaudos konferencijoje teigė,  kad norėtų sugrįžti kartu su Palestinos prezidentu Mahmoudu Abbasu prie derybų stalo, tačiau su sąlyga, kad ir Palestina norės to paties bei pripažins Izraelį „žydų nacionaline tėvyne“. Savo ruožtu Palestinos prezidentas M. Abbasas 2012 m. balandžio 17 d. atsiuntė Izraelio premjerui laišką, kuriuo pakvietė abi puses vėl susėsti prie derybų stalo. Ar šie taikos ženklai padės sustiprinti dviejų besipriešinančių šalių dialogą? Norėdami tai suprasti, panagrinėkime, kaip šis dialogas vyko per pastaruosius kelerius metus.

    Konfrontacijos laikotarpis

    Praėjus tik porai mėnesių (2009 m.) nuo to, kai B. Netanayahu prisiekė Knesete kaip Izraelio premjeras, jo kalba, pasakyta Menachemo Begino ir Anwaro Sadato centre, leido tarptautinei bendruomenei ir pačiai Palestinai geriau susivokti, kokio kurso laikysis naujasis Izraelio strategas „amžino konflikto“ atžvilgiu. B. Netanyahu daugelio nuostabai labai entuziastingai pabrėžė taikos siekį: „Šįvakar kreipiuosi į Arabų šalių lyderius ir sakau: leiskite mums susitikti. Leiskite kalbėti mums apie taiką. Leiskite pasiekti šią taiką. Aš pasiruošęs susitikti bet kuriuo metu, bet kurioje vietoje, Damaske, Ridate, Beirute ar Jeruzalėje.“ Izraelio premjeras pareiškė, kad skirtingai nuo Jordanijos ir Egipto, šalių, su kuriomis pavyko pasiekti taiką, palestiniečiai iškrito iš šio konteksto: „Kuo arčiau buvo taikos susitarimas su jais (palestiniečiais – E. M.), tuo daugiau jie save atskyrė nuo taikos. Jie iškėlė naujus reikalavimus. Jie mums nerodo, kad norėtų baigti konfliktą.“ B. Netanyahu savo kalboje pabrėžė, kad savo vizijoje mato dvi atskiras tautas, gyvenančias šalia viena kitos mažame žemės lopinėlyje, puoselėjančias gerus kaimyninius santykius ir pagarbą viena kitai. Tačiau kad ši pagarba egzistuotų, pasak Izraelio premjero, palestiniečiai turėtų pripažinti Izraelį žydų valstybe ir nusiginkluoti tam, kad šalia Izraelio nebūtų teroristinės bazės ruporo. 2010 m. Palestinos prezidento M. Abbaso retorika buvo griežta ir aiški. Jis reikalavo padalyti Jeruzalę į dvi dalis, kur vakarinėje dalyje būtų Izraelio valdžia, o rytinėje – Palestinos, ir spręsti pabėgėlių problemą pagal 2002 m. Arabų taikos iniciatyvą ir Jungtinių Tautų 194- ąją rezoliuciją. 2010 m. M. Abbasas taip pat aiškiai leido suprasti, kad niekada nepripažins Izraelio esant žydų valstybe. Jis palaikė Izraelio kaip dvitautės valstybės modelį, tačiau Palestiną įsivaizdavo kaip valstybę, kurioje nėra žydų.

    Laikas deryboms: 2012 m. pradžia

    2012-uosius metus abi pusės pradėjo apsišaudydamos ir pliekdamos viena kitą pareiškimais. 2012 m. sausio 13 d. Izraelio premjeras, prieš prasidedant Izraelio-Palestinos deryboms Jordanijoje, teigė, kad Izraelis yra pasiruošęs sėstis ir derėtis be jokių išankstinių sąlygų, tačiau palestiniečiai ne: „Yra paprastas būdas tai įrodyti. Galiu sėsti į automobilį ir nuvykti per 8 ar 10 minučių iš čia į Ramalą, skubiai sėsti prie derybų stalo su prezidentu Abbasu. Tačiau jis nėra pasiruošęs tam pačiam kaip aš. Tai nebūtinai turėtų būti visiems įprastas tarptautinis sprendimo būdas, tačiau kartais svarbu elgtis ir pagal priimtiną modelį ir ieškoti tiesos.“ Tą pačią dieną Palestinos prezidentas M. Abbasas, sakydamas kalbą Palestinos išsivadavimo organizacijos būstinėje Ramaloje, pareiškė, kad ,,palestiniečiai neis į derybas tol, kol Izraelis nesutiks dėl dviejų valstybių vizijos, nesustabdys nausėdijų statybos ir nepaleis kalinių“. Ir pridūrė: „Jeigu Izraelis nesutiks su Palestiniečių reikalavimais, mes imsimės kitų priemonių, kurių negalime detalizuoti. Šios priemonės bus griežtos.“ Taip pat Palestinos prezidentas leido suprasti, kad Izraeliui geriau nespausti Palestinos kuo greičiau sėsti prie „bet kokio“ derybų stalo: „Mes, palestiniečiai, vis dar turime laiko ir esame pasiruošę sutikti su viskuo, kas yra naudinga Palestinai ir palestiniečiams.“ Savo kalbą M. Abbasas baigė pesimistine gaida teigdamas, kad Jeruzalė dar niekada nebuvo tokiame sudėtingame judaizmo pavojuje kaip dabar, ir liūdnai konstatavo, kad nėra palestiniečiams gyvenimo Jeruzalėje.

    Derybos Amane, Jordanijoje

    Hebrone. (Editos Mieldažės nuotr.)

    Amane, Jordanijoje, kuriame 2012 sausio mėnesį dalyvavo Izraelio ir Palestinos derybininkai ir diplomatinis ketvertas (JAV, ES, Rusija ir JT), nebuvo prieita prie ypatingų išvadų. Derybininkų darbas buvo suderinti šalių pozicijas, o ketverto – padėti šioms pozicijoms rasti bendrą tašką. 2012 m. pradžioje Palestinos vyriausiasis derybininkas Saebas Erekatas pabrėžė, kad, jeigu Izraelis nori, jog būtų rastas sprendimas ir abi pusės vėl sėstų prie derybų stalo, Netanayahu privalo įšaldyti gyvenviečių statybas ir priimti 1967 m. nustatytas sienas. Savo ruožtu Izraelio gynybos ministras Ehudas Barakas Izraelio radijui sakė, kad „Izraelis yra ypač susidomėjęs atnaujinti kontaktus su palestiniečiais“, tačiau be jokių išankstinių sąlygų. Visgi Palestinos vyriausiasis derybininkas, pakviestas į susitikimą Amane, leido suprasti, kad tai nebūtinai reiškia grįžimą prie derybų stalo. Kita vertus, pabrėžė, kad palestiniečių atstovai „niekada nenustojo bendrauti su Izraelio saugumo ir kitomis aukščiausio lygio valstybės institucijomis“. Prieš paskutinį, penktąjį susitikimą Jordanijoje palestiniečiai pareiškė, kad tai bus paskutinės derybos su Izraeliu. Palestinos valdžios atstovė Hanna Amirah dėl to apkaltino Netanyahu vyriausybę, „kuri nenori pasiekti jokio progreso taikos procese su Palestinos valdžia“. Taigi penki Izraelio ir Palestinos derybų turai baigėsi be jokių apčiuopiamų rezultatų. Vis dėlto šios derybos buvo signalas, kad priešingos šalys, tarpininkaujant diplomatiniam ketvertui, po 2010 m. rugsėjį įšaldytų derybų vėl sugebėjo susitikti ir ieškoti išeities.

    Palestinos atstovų pozicija 2012 m. kovą

    Piešinys ant sienos Ramaloje. (Editos Mieldažės nuotr.)

    Susitikime kovo mėnesį su Baltijos šalių ir Lenkijos žurnalistais keli Palestinos politikai ir jų atstovai paminėjo tam tikrus taikos proceso tarp Izraelio ir Palestinos aspektus. Štai Palestinos vyriausybės atstovas spaudai Ghassanas Khatibas, paklaustas, kodėl nėra progreso Izraelio ir Palestinos derybose, atsakė, kad Izraelis naudojasi derybomis, kad tęstų visos teritorijos okupaciją. Palestinos atstovas pabrėžė: „Prasidėjus taikos procesui, Izraelis ėmė plėsti nelegalias žydų nausėdijas palestiniečių gyvenamose vietovėse.“ Su G. Khatibo mintimi sutiko ir Palestinos premjeras Salamas Fayydas, teigęs, kad Izraelis plečiasi netgi į tas Palestinos teritorijas, kurios jai priklauso pagal Oslo susitarimus.  Kaip pavyzdį S. Fayyadas pateikė vasario mėnesio pabaigoje įvykdytą Izraelio kariuomenės reidą prieš porą palestiniečių televizijų Ramaloje, Vakarų krante. Tačiau Palestinos premjeras taip pat pažymėjo, kad negali būti kalbama apie vieningą Palestinos valstybės kūrimą, kol ji pati viduje susiskaldžiusi: „Turime imtis būdų, kaip susitvarkyti su politiniu atskyrimu Gazos ruože ir Vakarų krante – valstybės suvienijimas yra esminis uždavinys.“ S. Fayyadas tokį suvienijimą įsivaizdavo tik per dialogą su „Hamas“ partija, valdančia Gazos ruožą (S. Fayyadas atstovauja nuosaikesnei „Fatah“ partijai, valdančiai Vakarų krantą, o „Hamas“, laikoma teroristine organizacija, nepripažįstama tarptautinės bendruomenės, turi valdžios kontrolę Gazos ruože; šios dvi palestiniečių partijos konfrontuoja viena su kita). Tiek G. Khatibas, tiek Palestinos premjeras S. Fayyadas pripažino, kad Palestinos problemą į šalį nustūmė Arabų pavasaris ir Irano klausimas. Palestinos premjeras teigė: „Arabų pavasaris lėmė Palestinos klausimo marginalizavimą tiek regioniniu, tiek pasauliniu lygiu.“ G. Khatibas pabrėžė, kad Arabų pavasaris neigiamai paveikė taikos planus tarp Izraelio ir Palestinos, o Irano klausimo iškėlimas JAV-Izraelio santykiuose Palestinos problemą nustūmė į paraštes. Kaip rašė J. Carteris straipsnyje „The New York Times“, ,,dabartinis lyderių Vašingtone ir Jeruzalėje dėmesys Iranui lėmė beveik visišką Izraelio-Palestinos taikos derybų mirtį“. Ir ši situacija, kuri Palestinoje susiklostė dėl to, kad nevyksta derybos, pasak susitikime dalyvavusio Palestinos parlamento nario Mustafa Barghouti, gali būti apibūdinta kaip apartheidas, kuris buvo būdingas Pietų Afrikos Respublikai (PAR) 1948–1990 m.: „Tokia priespaudos forma negali būti ilgiau palaikoma. Vienintelis žemėlapis, kuris panašus į Vakarų kranto, yra PAR.“ Tačiau, anot M. Barghouti, nepaisant šios Palestinos segregacijos, geriausia strategija kovoti už Palestinos valstybę yra taikus, o nekarinis būdas. Tokios strategijos pavyzdį buvo galima pamatyti Jungtinėse Tautose (JT) 2011 m. rugsėjį, kai Palestinos prezidentas M.  Abbasas paprašė Palestiną priimti į JT. Taigi Palestinos problemos internacionalizavimas, nesmurtiniai protestai ir derybos su Izraeliu gali būti tinkamas receptas Izraelio-Palestinos taikai. Kaip tik 2012 m. balandžio mėnesį buvo galima įžvelgti abiejų susipriešinusių pusių ryžtą vėl susėsti prie derybų stalo.

    Pavasaris deryboms

    2012 m. balandžio pradžioje Izraelio premjeras B. Netanyahu spaudos konferencijoje, apžvelgdamas savo trejų metų premjeravimą, pabrėžė, kad norėtų pagaliau sėsti prie derybų stalo su Palestinos atstovais: ,,Noriu išspręsti konfliktą su palestiniečiais, nes nenoriu dviejų tautybių valstybės. Kiek tai priklauso nuo manęs, aš užtikrinsiu Izraelio žydiškumą ir demokratiškumą.“ Šis B. Netanyahu teiginys labai svarbus, nes pripažino premjero kairiųjų pažiūrų oponentų argumentus: išėjimas iš Palestinos teritorijų, kurias ji laiko būtinomis savo valstybei sukurti, yra ne tik nusileidimas taikos procese, bet taip pat būtinybė Izraeliui, kuris siekia išlaikyti žydų demokratinę valstybę. Kiekybiškai žydai sudaro 80 proc. visų (8 mln.) Izraelio gyventojų. Jeigu Izraelis nuspręstų kada nors prisijungti Vakarų krantą, Gazos ruožą ir Rytų Jeruzalę, t. y. tas teritorijas, kurias okupavo per 1967 m. karą, tai arabų skaičius būtų beveik apylygis su žydų skaičiumi (kai kurių demografų nuomone, per trumpą laiką arabų populiacija išaugtų ir greitai viršytų žydų). Taigi nuo pat išrinkimo pradžios B. Netanyahu nustebino tuo, kad skirtingai nuo ilgą laiką vyravusios Izraelio pozicijos neigti Palestinos teisę į savo valstybę, jis pripažino Palestinos valstybės, nors ir nusiginklavusios ir suvaržytos, koncepciją. Shaulis Mofazas, Izraelio „Kadima“ partijos lyderis, pažymėjo, kad didžiausia grėsmė Izraeliui yra ne branduolinis Iranas, o tai, kad Izraelis vieną dieną liausis buvęs žydų valstybe, nes palestiniečių dauguma atsvers žydus, „todėl Izraelio interesas, kad Palestinos valstybė būtų sukurta“. Su juo sutinka ir buvęs JAV prezidentas Jimmy Carteris, teigęs, kad „vienos Izraelio valstybės“, kurioje visiems piliečiams suteikiamos visos teisės, pasekmė būtų ta, kad palestiniečiai imtų vaidinti pagrindinį vaidmenį naujoje valstybėje. „Tačiau jeigu šios bendros teisės būtų atimtos motyvuojant, kad vieni yra žemesni gyventojai šioje žemėje, tai sukurtų apartheido sistemą, nepriimtiną tarptautinei bendruomenei“, – pažymi J. Carteris.

    Taigi galima suprasti, kodėl Izraelis pasisakytų už derybas. Ar deryboms atvira ir Palestinos valdžia?

    Abbaso laiškas Netanyahu

    Siena, atskirianti Ramalą ir Jeruzalę. (Editos Mieldažės nuotr.)

    Atsakyti į šį klausimą gali padėti Palestinos prezidento M. Abbaso parašytas laiškas Izraelio premjerui B. Netanyahu balandžio 17 d. Pirmiausia šiek tiek priešistorės, kaip šis laiškas pateko Izraelio premjerui į rankas. Balandžio 17 d. turėjo vykti Palestinos premjero S. Fayyado ir Izraelio premjero B. Netanyahu susitikimas, kurio metu S. Fayyadas turėjo įteikti M. Abbaso parašytą laišką Izraelio premjerui. Paskutinę minutę Palestinos premjeras atšaukė susitikimą. Tą pačią balandžio 17 d. Izraelio krašto apsaugos ministras E. Barakas per „Army“ radiją, duodamas interviu, pareiškė, kad S. Fayyadas nebuvo suinteresuotas susitikimu su B. Netanyuahu dėl išsiskiriančių nuomonių dėl Palestinos valstybinių mokesčių įplaukų. Tačiau tą pačią balandžio 17 d., prieš Izraelio-Palestinos lyderių susitikimą, Izraelio kalėjimuose bado streiką paskelbė palestiniečių kaliniai. Jie išreiškė protestą prieš prastas sąlygas Izraelio kalėjimuose. Tai buvo pretekstas S. Fayyadui siųsti į susitikimą vyriausiąjį Palestinos derybininką S. Erekatą, tačiau tai nesutrukdė M. Abbaso laiškui  pasiekti adresatą. Kokia laiško reikšmė pačiai Palestinai, atskleidė žymi palestiniečių politikė Hanan Ashrawi: „Tai (laiškas) yra paskutinis gilus bandymas, leidžiantis suprasti, kad mes darome viską, kas įmanoma, kad įgyvendintume dviejų valstybių sprendimą. Tikimės, kad bus teigiamas atsakas į žinutę, kurią išsiuntėme.“

    Kokie pagrindiniai laiško akcentai? Pirmiausia M. Abbasas laiške atkreipė dėmesį, kad visi anksčiau pasirašyti susitarimai ir tarptautiniai aktai kalbėjo apie tokią taiką, kuri įmanoma tarp Izraelio- Palestinos tik tada, kai Izraelis liausis vykdęs Palestinos žemės okupaciją nuo pat 1967 m. Kol to nebus, pasak Palestinos prezidento, nebus jokių galutinių derybų. Antra, M. Abbasas pažymėjo, kad jėga ir teroru jokios pažangos abi pusės nepasieks: „Žinome, kad jėga ir teroras tiek iš palestiniečių, tiek iš žydų pusės nėra kelias (taikai – E.M.).“ Palestinos premjeras taip pat pabrėžė, kad nausėdijų statybos mažina palestiniečių tikėjimą susitaikyti ir įgyvendinti dviejų valstybių idėją. „Logika paprasta: jeigu jūs remiate Palestinos valstybės susikūrimą, kodėl jūs statote jos teritorijoje?“ – klausia M. Abbasas. Trečia, Palestinos strategas negalėjo nepaminėti, kad yra nusivylęs, jog Vakarų krantą ir Gazos ruožą Izraelis traktuoja kaip skirtingus vienetus, o tai, pasak M. Abbaso, prieštarauja Palestinos nacionaliniam susivienijimui. Ketvirta, M. Abbasas apgailestavo, kad Palestinos nacionalinė valdžia daugiau nebeturi jokios valdžios ir jokios teisinės galios politinėje, ekonominėje, socialinėje, teritorinėje ir saugumo srityse. Kitais žodžiais tariant, anot M. Abbaso, „Palestina prarado savo reason d’être” (buvimo prasmę – E.M.). Galiausiai Palestinos prezidentas savo laiške pateikė pasiūlymus-reikalavimus Izraeliui, kuriuos įvykdžius Palestina sėstų prie galutinio derybų stalo: 1) priimti dviejų valstybių sprendimą su 1967 m. sienomis, apsikeičiant nedidelėmis ir sutartomis teritorijomis; 2) sustabdyti visų nausėdijų statybas, įskaitant Rytų Jeruzalėje; 3) paleisti visus kalinius, ypač tuos, kurie įkalinti anksčiau nei 1994 m.; 4) atšaukti visus nuo 2000 m. priimtus sprendimus, kurie pabrėžia susitarimus, pasirašytus Izraelio ir PIO (Palestinos išsivadavimo organizacijos). M. Abbasas baigė laišką pozityvia gaida: „Aš labai tikiu, kad abi pusės sieks taikos. Mūsų, kaip lyderių, istorinis uždavinys yra padaryti, kad tai įvyktų. Nenuvilkime savo žmonių.“

    Taigi po beveik pusantrų metų tylos ir susipriešinimo aukščiausiu lygiu vėl prasidėjo Izraelio ir Palestinos dialogas. Manoma, kad artimiausiu metu savo laišką ir atsaką į M. Abbaso teiginius turėtų Palestinai atsiųsti Izraelio premjeras Siena, atskirianti Ramalą ir Jeruzalę B. Netanyahu.

  • ATGAL
    Sveika, Palestina, sveikas, liūdesy
    PIRMYN
    Laisvės dvasia nesunaikinta
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.