Dievo vieta virtuvėje | Apžvalga

Įžvalgos

  • Dievo vieta virtuvėje

  • Data: 2017-02-03
    Autorius: Vytautas Sinica

    Lietuvos viešajame gyvenime šaknis tvirtai įleidęs mitas, esą Bažnyčia atskirta nuo valstybės. 2011 metais Dalia Grybauskaitė net pasakė, kad tai parašyta Konstitucijoje.

    Aptariant krikščioniškosios demokratijos kaip politinės doktrinos dilemas, būtų klaida palikti nuošalėje tas dilemas, kurios kyla krikščionims kaip piliečiams, gyvenantiems demokratinėje santvarkoje. Tokių dilemų galima rasti ne vieną, tačiau aštriausia jų šiandien atrodo pasirinkimas tarp viešos ir privačios krikščionybės ar – tiksliau ir dažniausiai – katalikybės.

    Ne kiekvienas krikščionis demokratas yra krikščionis savo religiniais įsitikinimais ir ne kiekvienas krikščionis yra katalikas. Visgi bent Lietuvoje tai dažniausias santykis. Kiekvienas toks asmuo, jei nori būti geru piliečiu, privalo rūpintis jo asmeniškai neliečiančiais valstybės reikalais. Kartu kiekvienas toks pilietis, jei nemėgina selektyviai rankioti jam patinkančio ir nepatinkančio Bažnyčios mokymo, teisingais laiko tik tokius sprendimus, kurie yra suderinami su šiuo mokymu. Bendriausia prasme, jie gali pritarti tik tokiai politikai, kuri skatina ir ugdo piliečių dorybes.

    Tiesa, šiandien ypač katalikų adresu vis populiaresni darosi siūlymai rūpintis tik tuo, kas liečia tave asmeniškai. Dažnai sakoma: neprieštaraukite visų įmanomų žmonių santykių liberalizavimui – niekas neverčia jūsų tuo naudotis. Nuo to, kad kažkam bus leista elgtis kaip jis nori, nenorintys taip elgtis nenukentės. Nepritariate gėjų „santuokoms“? Nesituokite su vyrais. Nepritariate abortams? Niekas neverčia suplėšyti savo kūdikio. Nepritariate eutanazijai? Neatjunkite savo močiutės. Nepritariate lyties keitimui? Nesikeiskite lyties. Esate prieš prostitucijos ar lošimų legalizavimą? Nepirkite prostitutės, neikite lošti. Atsirandant vis naujoms hedonistinėms „žmogaus teisėms“, sąrašą galima tęsti kone be galo. Tą siūlant sakoma, kad, leidus visiems rinktis, visuomenėje tik padaugės laimės ir niekas nenukentės. Neįmanoma labiau klysti. Visi taip sakantieji klysta, nes siūlo visiems piliečiams būti idiotais klasikine šio žodžio prasme – tai yra, rūpintis tik tuo, kas liečia juos asmeniškai.

    Tačiau tai absurdiška logika ir tobulai atomizuotos visuomenės vizija. Pilietiškumo ir patriotizmo dorybės reikalauja rūpintis visos valstybės reikalais. Reikalauja ir iš katalikų.

    Tačiau Lietuvos viešajame gyvenime šaknis tvirtai įleidęs mitas, esą Bažnyčia atskirta nuo valstybės. 2011 metais Dalia Grybauskaitė net pasakė, kad tai parašyta Konstitucijoje. Tačiau Konstitucijoje nieko panašaus nėra rašoma. Ten rašoma, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos. Tai visiška tiesa. Tačiau tarp dviejų kraštutinumų – valstybinės religijos ir sekuliarizmo (kai Bažnyčia negali dalyvauti viešajame gyvenime) yra daugumoje valstybių, taip pat ir Lietuvoje, įtvirtinta religijos laisvė, apimanti ne tik teisę melstis, bet ir teisę vadovautis religiniais įsitikinimais visose gyvenimo srityse. Cituojant Konstitucinį teismą, valstybė ir religija Lietuvoje yra atskiros, bet ne atskirtos. Iš šio mito kildinama nuostata, kad Bažnyčiai kaip institucijai ir kaip tikinčiųjų bendruomenei valstybės reikalų sprendime ne vieta. Tikintieji pasauliečiai gali būti pilietiški, tačiau visus religinius įsitikinimus palikti anapus politinių diskusijų.

    Pasakyti, kad religija grįsti sprendimai demokratinėje politikoje negalimi, yra tas pats, kas pasakyti, kad Dievo vieta virtuvėje. Ką balanos gadynėje Vingių Jonas su bendraminčiais sakė apie moteris, dabar gal ne visai tiesmukai, bet vis aiškiau mūsų dienų pažangieji pasako apie Dievą ir katalikus. Virtuvė čia, aišku, metafora. Dievo vieta bažnyčioje, gal dar namuose, atlaiduose, kokiame nors monsinjoro Alfonso Svarinsko partizanų parke. Tik ne viešojoje erdvėje ir tik ne politikoje. Čia – sekuliari erdvė, kurioje Dievo žodis neturi jam tinkamo laiko ir vietos. Krikščionims leidžiama užeiti, bet tik Dievą palikus virtuvėje.

    Mažiausiai pusę amžiaus Vakarų politinėje teorijoje ir praktikoje sklando mintis, kad šie du dalykai – geras pilietis ir vadovavimasis Bažnyčios mokymu – visgi nėra suderinami. Jų nesuderinamumas išryškėjo savotiškais etapais ir ši praraja tarp krikščionybės ir demokratijos nuosekliai gilėja. Pirmasis jų atskyrimo etapas Amerikoje buvo pavadintas politiniu liberalizmu, o Lietuvoje – nepasaulėžiūrine politika. Tai idėja, kad tikintieji negali vadovautis savo tikėjimo nuostatomis ir religiniais argumentais, priimdami valstybės įstatymus. Kaip dėstė Johnas Rawlsas, visi sprendimai turėtų būti priimami remiantis visiems visuomenės nariams suprantamais, todėl ne filosofiniais ir ne religiniais argumentais. Tokiais visiems suprantamais argumentais, žinoma, populiariai laikomi moderniojo mokslo argumentai.

    Tokia nepasaulėžiūrine politika iš tikinčiųjų atimama galimybė laisvai naudotis pozityvia laisve – laisve dalyvauti priimant sprendimus dėl visiems privalomų normų, įstatymų. Tikintysis, net nebūtinai katalikas, atsiduria prastesnėje padėtyje už ateistą. Ateistas gali vadovautis visais jo nuomonę lemiančiais argumentais, o tikintysis neva turi apsiriboti ir vadovautis tik tais, kurie tinka ateistui. Tikintieji priverčiami žaisti pagal sekuliaraus mąstymo taisykles.

    Praktikoje šios vadinamosios „nepasaulėžiūrinės politikos“ taikymą ir atmetimą labai aiškiai matėme atsiskleidžiant JAV prezidento rinkimuose. Jų metu Donaldo Trumpo viceprezidentas Mike`as Pence`as buvo nuoseklus krikščionis, nebijantis deklaruoti ir viešai ginti savo įsitikinimų, taip pat jais grįsti įstatymų iniciatyvų. Tuo pat metu Hillary Clinton viceprezidentas Timas Kaine`as buvo politiko krikščionio karikatūra. Jis skelbė, kad asmeniniame gyvenime vadovaujasi Bažnyčios mokymu, bet kaip politikas jį atmeta. Lygiai tą patį debatuose kartojo ir tikėtinai būsimas Prancūzijos prezidentas, praktikuojantis katalikas François Fillonas. Teisiškai niekas neįpareigoja politiko padėti į šalį savo religinių įsitikinimų. Tačiau neformaliai įpareigoja liberalios žiniasklaidos ir akademijos formuojama viešoji nuomonė.

    Minėjau, kad religijos ir demokratijos supriešinimas vyksta etapais. Nerašytą draudimą priimti įstatymus remiantis religija Vakarų šalyse akivaizdžiai pasekė įstatyminis draudimas vadovautis religiniais įsitikinimais ir asmeniniame gyvenime – verslo, darbo ir panašiuose santykiuose. Pavyzdžiai gerai žinomi, net pabodę. Tikintieji verčiami aptarnauti vienalytes „santuokas“ – tiekti joms tortus, žiedus, gėles, patalpas, vestuvių planavimo darbus, nors dalyvavimas tokiose vestuvėse krikščionims yra nuodėmė. Tiek Prancūzijoje, tiek JAV valstybės tarnautojai nuteisti kalėti už atsisakymą sutuokti vienalytes poras, vieši asmenys praranda darbus televizijoje, pasisakę pagal Bažnyčios mokymą, mokytojai verčiami mokyti prieš Bažnyčios mokymą, gydytojai verčiami atlikti procedūras prieš Bažnyčios mokymą ir taip toliau. Visa tai pažeidžia principą, užtikrinantį, jog valstybė neprievartaus elgtis prieš savo religinius įsitikinimus. Naujasis JAV viceprezidentas žada, kad šios religijos laisvės atkūrimas ir minėtos prievartos pašalinimas bus vienas pirmųjų jo darbų ir tam skirtos pataisos jau teikiamos Senate. Tačiau Lietuvoje tai kol kas nėra tapę akivaizdžia ir kasdiene problema, tad apsistokime ties pirmuoju religijos suprivatinimo etapu.

    Kai liberali demokratija iš tikinčiųjų reikalauja nesiremti religiniais argumentais, tikinčiam  piliečiui ir ypač tikinčiam politikui galimi iš esmės du pasirinkimai. Pirmasis – atsisakyti pačių religijos diktuojamų sprendimų ir vietoje Bažnyčios dogmų išpažinti liberalias dogmas. Tą renkasi daugybė savo katalikybę deklaruojančių politikų. Ryškiausi pavyzdžiai Lietuvoje, ko gero, yra Remigijus Šimašius ir Algirdas Butkevičius. Antrasis pasirinkimas tikinčiam politikui – pasaulėžiūros diktuojamus sprendimus apginti nepasaulėžiūriniais argumentais. Tai iš principo nebūtina, bet faktinėmis aplinkybėmis galima nuolaida sekuliarizmo reikalavimams.

    Kiekvienas tikinčio žmogaus politinis sprendimas apima bent dvi plotmes: moralinę ir politinę. Jo asmeninis motyvas gali būti religinis – Bažnyčios mokymas. Tačiau tai nereiškia, kad jis negali savo sprendimo naudos pagrįsti sekuliariais argumentais. Kiekvienu kontroversišku biopolitikos ar šeimos politikos klausimu – lytinio švietimo, kontracepcijos, abortų, šeimos sampratos, vienalyčio įvaikinimo ir kitais – katalikas politikas turi savo moralinę poziciją, kuri iš esmės niekam nėra įdomi ar įtikinanti. Tačiau kartu jis turi ir universaliai suprantamus argumentus, kodėl tai, kas moralu asmeniui, kartu yra ir objektyviai naudinga visuomenei.

    Bažnyčios mokymas nėra vien dogmos. Neatsitiktinai viduramžių mąstytojai užsispyrę ieškojo loginių Dievo buvimo argumentų. Katalikybė visada siekė apjungti tikėjimą ir protą – suprasti tai, kuo tiki. Katalikas tiki, kad Bažnyčios mokymas yra ne tik paliestas apreiškimo, bet ir kalbantis apie tikrovę, kokia ji iš tiesų yra. Dievo buvimas yra išimtinai tikėjimo dalykas, tačiau Bažnyčios socialinio mokymo teisingumas gali būti tikrinamas ir įrodomas. Pažvelkime į kelis jautriausius pavyzdžius. Šeimos sampratos klausimu Bažnyčia teigia, kad vienintelė priimtina šeimos forma yra vyro ir moters santuoka. Vengiant didesnės žalos visuomenei, socialinė tikrovė reikalauja pripažinti ir masiškai paplitusį vienišų tėvų faktą. Būtent tokį šeimos apibrėžimą jau trečiame Seime neabejotinai turėtų mėginti priimti konservatyvūs politikai, didele dalimi katalikai. Viena vertus, tai „religinės dogmos“ primetimas netikintiesiems. Kita vertus, moksliniai tyrimai rodo, kad santuokinė vyro ir moters šeima yra siektinas šeimos modelis ir valstybei prasminga skatinti gyventojus jį pasirinkti. Konkrečiau, santuokinė šeima yra saugiausia ir palankiausia aplinka vaikams augti. Santuokoje užaugę vaikai pasiekia daugiau profesinėje veikloje, turi mažiau psichologinių problemų, patys kuria stabilesnes šeimas, yra labiau patenkinti gyvenimu, rečiau nusikalsta. Taigi „dogma“ naudinga visiems ir yra prasminga ją skatinti įstatymais.

    Ta pati situacija galioja ginčams dėl lytiškumo ugdymo. „Religinės dogmos“ reikalauja skatinti jaunimą susilaikyti nuo lytinių santykių iki santuokos. Visuomenei po seksualinės revoliucijos tai skamba kaip beprotybė. „Tas pats, kas pasiūlyti jaunimui badauti“ – iš susilaikymo juokėsi Seimo pažiba Birutė Vėsaitė. Klydo. Paauglystėje „badauja“ absoliuti dauguma – per 80 procentų jaunuolių. Kontracepcijos reklama gali šį skaičių keisti į vieną pusę, moksliškai argumentuotas, o ne moralizuojantis ugdymas susilaikyti – į kitą pusę. Tariamą dogmą vėl palaiko sausi empiriniai faktai: ankstyvas lytinis gyvenimas koreliuoja su dažnesniais mėginimais nusižudyti, depresinėmis ligomis, pykčio, nusivylimo, agresijos būsenomis, žalingų įpročių atsiradimu. Tai sekuliariai visuomenei suprantami, religiškai neutralūs faktai. Visuomenės ateitimi besirūpinanti valstybė negali jų ignoruoti. Pareigą valstybei jaučiantys politikai ir piliečiai gali ir turi ginti savo įsitikinimus tokiais ir kitais sekuliariais argumentais, tačiau ne išsiginti savo religijos diktuojamų politinių sprendimų.

    Tačiau „privati ar vieša katalikybė?“ yra ne tik atskirų asmenų, bet ir krikščioniškosios demokratijos kaip politinės doktrinos dilema. Krikščioniškosios demokratijos idėja iškilo ir paplito po Europą gerokai anksčiau nei buvo išpopuliarinta suprivatintos krikščionybės idėja. Iki XX a. vidurio ginti krikščioniškąją pasaulėžiūrą politikoje buvo savaime suprantama politiko krikščionio misija. Jeigu krikščionys demokratai tiek Lietuvoje, tiek kitose dar ne galutinai sekuliarizuotose visuomenėse nori išlikti ar tapti reikšminga ir stabilią tapatybę turinčia politine jėga, jiems derėtų išdrįsti vadovautis iškiliausio Lietuvos krikščionio demokrato Mykolo Krupavičiaus krikščioniškosios demokratijos apibrėžimu. 1948 m. jau išeivijoje jis rašė, kad „politinės krikščioniškosios demokratijos tikslas yra sukurti krikščioniškais dėsniais pagrįstą valstybę“. Toks tikslas atitiko pirminę krikščioniškosios demokratijos ir apskritai visuomeninės katalikiškos akcijos kūrimo intenciją.

    Šiandien ši misija visuotinai prarasta. Ne paslaptis, kad visur Vakarų ir Šiaurės Europoje krikščionys demokratai išsižadėjo šio tikslo ir pasidavė liberaliajai dogmai „nebūti krikščioniu politikoje“. Tačiau visi tą padarę realiai nustojo būti krikščionimis demokratais. Šiaurės šalių ir kitų panašiai „pažangių“ regionų krikdemai turi pavadinimą, tačiau sklando be tapatumo ir prisitaiko prie laiko dvasios ir kintančių visuomenės nuotaikų. Pastovaus krikščioniškojo dėmens juose nebėra. Atsisakius šio vienintelio galimo substancialaus ir stabilaus savo misijos apibrėžimo, tas pats neišvengiamai laukia ir Lietuvos krikščionių demokratų. Kita vertus, radus drąsos pasirinkti šią misiją, laukia užduotis būti krikščionimis ne tik gyvenime, bet ir politikoje. Ir mokėti ginti savo įsitikinimus ir sprendimus sekuliariais argumentais. Susitaikius su mums siūloma privačia katalikybe, neliks nei jos, nei krikščioniškosios demokratijos. Krikščionybė gali egzistuoti tik viešai. Dievo vieta nėra virtuvėje. ■

  • ATGAL
    Ką daryti krikščionims demokratams, kai demokratijai nebereikia religijos?
    PIRMYN
    Mokyklų vadovų kadencijos - panacėja nuo visų švietimo bėdų?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.