Diplomatinis Minsko ir Briuselio karas: kur palinks diktatorius? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Diplomatinis Minsko ir Briuselio karas: kur palinks diktatorius?

  • Data: 2012-04-11
    Autorius: Česlovas Iškauskas

    Po susitikimo Europos Parlamente: viduryje - EP narys, delegacijos ryšiams su Baltarusija pirmininkas Jacekas Protasiewiczius, kairėje - tarptautinės žmogaus teisių federacijos (FIDH) atstovė (Jean-Marie Rogue nuotrauka)

    Praėjus daugiau kaip 14 mėnesių po skandalingų gruodžio 19-osios rinkimų Baltarusijoje, Aliaksandro Lukašenkos režimas pateko į naują politinę aklavietę. Pačioje vasario pabaigoje ES sugriežtino sankcijas Minskui, papildomai 21 asmeniui (19 yra iš teismų sistemos ir 2 iš milicijos tarnybos), iš viso 220 Baltarusijos pareigūnų uždraudusi įvažiuoti į Bendrijos šalis. A. Lukašenka pareikalavo, kad ES atšauktų savo ambasadorius konsultuotis. Ypatingos rūstybės strėlė smigo į Lenkijos ambasadorių Minske Leszeką Szerepką ir ES delegacijos vadovę Mairą Morą. Jie turėjo išvykti per 24 valandas. Be to, Lukašenka 108 opozicijos aktyvistams uždraudė išvažiuoti iš šalies.

    ES Taryba nieko nelaukusi atšaukė visų 27 savo šalių atstovus iš Minsko. Kovo mėnesį Bendrijos užsienio reikalų ministrų taryba vėl svarstė išplėstinį sąrašą Baltarusijos asmenų, tarp kurių yra ir pagrindinių šios šalies verslo įmonių vadovai, kiti verslo atstovai. Į šį sąrašą jau anksčiau pateko pats A. Lukašenka ir du vyresnieji jo sūnūs. Jaunėlis Kolia, su kuriuo prezidentas mėgsta eiti į oficialius renginius, dar tik 7-rių ir tik pernai pradėjo lankyti pirmą šalia Minsko esančios mokyklos klasę.

    Kovo pabaigoje ES įvedė papildomas sankcijas 29 Baltarusijos įmonėms, o į „juodąjį sąrašą“ įtraukė dar 12 asmenų. Bet Lietuvos verslininkai sunerimę, kad šios sankcijos mūsų ekonomikai gali kainuoti 7 mlrd. litų, o ypač nukentės degalų rinka, Klaipėdos uosto terminalas ir kt. Šįkart tame sąraše yra ir „režimo pinigine“ pravardžiuojamas oligarchas Jurijus Čižas, kurį nuo ES sankcijų išgelbėjo Slovėnija, tvirtinusi, kad draudimas jam vykti į Bendrijos šalis pakenks ekonominiams interesams. Beje, būti atsargiems sudarant tokius sąrašus kvietė ir Latvija.

    Oligarchas J. Čižas glaudžiai susijęs su A.Lukašenkos režimu. Jis yra Minsko futbolo klubo „Dinamo“ savininkas, kompanijos „Triple“, importuojančios ir perdirbančios naftą, vadovas. Beje, ši įmonė turi verslo ryšių ne tik Latvijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose ir Lenkijoje, bet ir Lietuvoje. Slovėnijos kompanija „Riko“ atskleidė, kad J. Čižas sudarė du kontraktus, kurių vertė 150 mln. eurų, penkių žvaigždučių viešbučiui „Kempinski“ Minsko centre ir dar 81 gyvenamajam ir komerciniam pastatui statyti. Beje, ištaigingas viešbutis turi išaugti iki 2014 m. Baltarusijoje ketinamo surengti pasaulio ledo ritulio čempionato, kuris pakeltų A. Lukašenkos autoritetą, tačiau štai Vokietijos Bundestagas paragino atimti iš jo teisę rengti šias žaidynes, nes „šioje šalyje yra politinių kalinių, varžoma žurnalistų veikla ir nėra laisvų rinkimų“.

     Sutarimo dar nėra

    Suprantama, Lietuva visame šiame žaidime turėjo sutikti su šachmatų pėstininko pozicija. Mūsų ambasadorius Minske Edminas Bagdonas taip pat grįžo į Vilnių konsultuotis. Kažkada buvusi Baltarusijos režimo advokatė, kad šis nepatektų į beviltišką izoliaciją, Lietuva dabar lyg ir praranda įgytą Briuselio pasitikėjimą, o bendra ES pozicija ištirpdė Prezidentės Dalios Grybauskaitės skelbtos pragmatiškos politikos Rytų atžvilgiu ryžtą, pavertė niekais nuoširdžias Vilniaus pastangas tarpininkauti Minskui ir Briuseliui.

    Dėl šio tarpininko vaidmens Lietuvoje nėra tvirto sutarimo. Dar prieš naujų sankcijų įvedimą Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė Prancūzijos naujienų agentūrai AFP pareiškė, kad ekonominių sankcijų Baltarusijai išplėtimas tik padidintų Rusijos įtaką. „Politiškai ir ekonomiškai tai stumia Baltarusiją Rusijos link ir mažina priklausomybę nuo Vakarų ar kokios nors Vakarų įtakos“, – interviu naujienų agentūrai sakė Lietuvos vadovė.

    Tuo tarpu Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris sako, kad dabartinės sankcijos Baltarusijos režimui yra nepakankamos, nes režimo jos neveikia. Štai Baltarusijos opozicinės Jungtinės piliečių partijos lyderiui Anatolijui Lebedkai buvo uždrausta išvykti iš šalies, o vėliau sulaikyta iš Lietuvos į Baltarusiją grįžtanti jo žmona Svetlana Lebedka. Visai neseniai iš šalies uždrausta išvykti dar keliems opozicijos veikėjams.

     Kur nusities „raudonoji linija“?

    Tuo metu A. Lukašenka ir toliau drąsinasi. Įteikdamas skiriamuosius raštus užsienio pasiuntiniams, kovo pradžioje jis jiems sakė: „Tos sankcijos, kuriomis jūs, europiečiai, mojuojate prieš mūsų nosį, supraskite – mes jas kol kas kenčiame. Bet jei tik jūs peržengsite raudonąją liniją, mes atsakysime labai griežtai.“ Ekspertai nesutarė, ką reiškia ta „raudonoji linija“, kurią peržengus prasidėtų – kas? Vieni tvirtino, kad, norint sukelti tikrą A. Lukašenkos pyktį, reikia atsisakyti iš jo pirkti naftą ir naftos produktus, kuriuos Minskas ypač suinteresuotas parduoti ES šalims po to, kai iš Rusijos juos ėmė pirkti be muitų. Beje, jis žino, kad Vakarams naftos pardavimo embargą paskelbė Iranas ir Sirija…

    Kiti teigia, kad tai tėra agresyvi A. Lukašenkos retorika, kuri nieko nereiškia, nes Baltarusijai Vakarų reikia labiau negu Vakarams šio režimo. Ši retorika pirmiausia skirta „vidaus vartojimui“, o ne Europos Sąjungai, kurią A. Lukašenka gali nudžiuginti nebent paleisdamas politinius kalinius ir gerbdamas žmogaus teises ir laisves. Kaip ir rinkimų Rusijoje atveju, jis ruošiasi parlamento rinkimams, kurie vyks šį rudenį. Beje, visaip terorizuojama opozicija šį kartą pasiryžusi laikytis boikoto taktikos. Kita vertus, opozicinis Baltarusijos liaudies frontas savo suvažiavime priėmė sprendimą neboikotuoti 2012 m. parlamento rinkimų, bet pasiliko teisę atšaukti savo kandidatus. „Jeigu iki išankstinio balsavimo šalyje vis dar bus politinių kalinių ir jeigu visi mūsų atstovai nebus įtraukti į apylinkių rinkimų komisijas, mes atšauksime savo kandidatus iš rinkimų“, – sakoma BLF suvažiavimo sprendime, kurį pasirašė jos lyderis Aleksejus Janukevičius.

     Ar pastūmės Minską link Maskvos?

    Apžvalgininkai pažymi, kad diktatoriui skaudžiausia ne tai, kad į Bendriją bus neįleidžiami keli šimtai politikų ir pareigūnų, o kad gali būti uždėtas apynasris verslui, kuris yra vienintelis Baltarusijos iždo pajamų šaltinis. Vasario 28 d. ES užsienio reikalų ir saugumo politikos komisarė Catherine Ashton pabrėžė, kad ES Taryba dar grįš prie sankcijų „Lukašenkos režimo benefitoriams“ (angl. benefitor – naudos nešėjas, naudingas žmogus, geradaris).

    Iš tiesų diplomatinis konfliktas gali labai pakenkti Baltarusijos ekonomikai. Nors jau 15 metų vyksta ES ir Baltarusijos režimo informacinis karas (iš visų 18 A. Lukašenkos vadovavimo metų – šios metinės sukaks liepos 10 d.), tačiau, kad ir kaip būtų paradoksalu, šios šalies eksportas į Bendrijos šalis augo. Pernai jis išaugo daugiau kaip du kartus – iki 15,7 mlrd. dolerių. 2010 m. visoje Baltarusijos prekyboje apie 30 proc. sudarė jos apyvarta su ES šalimis. Minskas naudojasi tuo, kad Rusija jam suteikia didesnio palankumo sąlygas, tiekdama naftą.

    Bet galbūt baimė, jog visos šios priemonės pastūmės Minską arčiau Maskvos, yra pagrįsta. Vokiečių politologas Alexanderis Raras mano, kad ES ir Baltarusijos santykiai neperžengs „raudonosios linijos“, liks „santūraus lygio“, nes kitu atveju Minskas bus pastūmėtas į „Maskvos glėbį“.  Daugelis ekspertų atkreipė dėmesį, kad ES sankcijos buvo paskelbtos likus visai nedaug laiko iki prezidento rinkimų Rusijoje. A. Lukašenkos nelauktai atidengta stipri ugnis Briuselio kryptimi turėjo dar labiau susilpninti jo pozicijas ir priversti ieškoti globėjo Rytuose.

    Šiame poziciniame žaidime, kaip rašoma JAV geopolitinių tyrimų žurnale „Stratfor“, norima Minską vis labiau pritraukti prie ES struktūrų, įskaitant ES ir NATO. Ypač daug pastangų deda Lenkija, Lietuva ir Švedija. Jų keliama sąlyga, kad A. Lukašenka turi liberalizuoti ekonomiką ir gerbti žmogaus teises, kol kas susiduria su „paskutinio Europos diktatoriaus“ atsisakymu paklusti Vakarams.

    Bet kur jam dėtis? – klausia „Stratfor“. Minskas tikisi savo biudžeto deficitą padengti prašomomis lėšomis iš Tarptautinio valiutos fondo, bet jų kol kas negauna. Baltarusijos vyriausybė paleido pinigų spausdinimo mašiną, ir infliacija 2011 m. pabaigoje viršijo 100 proc., o rublio kursas dolerio atžvilgiu pašoko kone dvigubai – nuo 4930 rub. metų pradžioje iki 8680 rub. už dolerį jų pabaigoje.

    Viena aišku, kad nervų karas tarp Vakarų ir Baltarusijos nebaigtas. A. Lukašenka mindžikuoja kažkur pusiaukelėje – beveik vienodu atstumu nuo Maskvos ir Briuselio. Ko gero, teks laukti, kada suveiks senas marksistinis dėsnis: apačios nebenori, viršūnės nebegali… ■

  • ATGAL
    Latviai mūru stojo už savo kalbą
    PIRMYN
    E.Ignatavičius: kamuolys yra Baltarusijos pusėje
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.