Dominyko Norkūno kūryba | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Dominyko Norkūno kūryba

  • Data: 2014-07-30
    Autorius: Dominykas Norkūnas

    Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    IŠ NEŽEMIŠKUMO
    MANIFESTACIJŲ

    I
    Apanglėję smegenų monolitai,
    suartėjantys
    su versmėm galaktinių
    ūkanų,
    vakuuminės beprasmybės
    atverty
    sužiba tylia ekstaze,
    nužengiančia
    į elektroninių paukščių
    pašnekesį,
    lakstantį paranojinėm medijom
    ir pleišėjančiais įtrūkiais
    gatvinės trombozės
    krešuliuos,

    II
    seisminėm vibracijom
    dūzgia
    gelžbetony sustingdytų
    patirčių
    mikroscheminės sankaupos,
    pasakodamos
    apie dirbtinas apvaizdas,
    įžiebiamas
    nevilties ritualinėj
    hermetikoj,
    apie dievus ir pranašus,
    kuriuos, jei galėtų,
    bemat užmuštų,
    tos bejėgės draiskanos, keliais
    šliaužiančios
    liudyt slėpinius komunalinių
    pamaldų,
    surištos
    prievartos armatūriniais
    saitais
    šitam
    gelžbetoniniam
    vidurių užkietėjime –
    trapios ir beprasmės
    kaip uždažomi
    grafičiai
    purgatoriumo
    skliautuos;

    III
    Elektroniniai paukščiai
    gieda
    nežemiškumo koduos
    įrašytais
    paskutiniais patepimais,
    lūžiais atvirais,
    pakasynų eisenom,
    sausgyslėm sutraukytom
    ir šamaniškais
    transais,
    Proto narvely
    blaškos angelas
    rūkstančiais sparnais,
    veidu
    tiko traukomu
    ir plaučiais, apgyvendintais
    pagoniško panteono,
    ištrūkstantis,
    išsprogstantis
    grigališkom giesmėm,
    sutartinėm
    ir black-metal
    katatoniniais košmarais
    ir vėl susitraukiantis,
    puolantis
    į indą pašvęsto
    vandens –
    jo dugne,
    anglim nuėjęs,
    nusėda
    sparnuotas skeletas,
    atsiveriant
    befantomiams horizontams,
    didesniems ir kraupesniems,
    nei stabai,
    kuriems lenkeis
    ir kuriuos
    nugriovei;

    IV
    Nusviesti į vienišą, uolėtą dykumą,
    užplikomą
    užgesusių žvaigždžių šviesa
    pradingusių planetų
    vėsoje, kai
    šerkšnotoj begalybės nišoje
    plyšauja
    alkanos kraterių gerklės
    praregėjimų garais,
    prasilenksim jų
    psichodeliniuos dūmtraukiuos
    ir eilutės, prabrauktos
    ir nubrauktos,
    sukibirkščiuos tarpusavio
    jungtis
    nebylioj sąmonės emanacijoj;
    Žiogo žiojinčioj aky tyvuliuoja
    priešistorės pilnatys,
    giedančiai kliedinčios prodainiu
    deivių senovinės nakties,
    ir sprogimai visatų, knibždančių smiltyse,
    aidės ir kurtins,
    bus mums vienatiniai ir
    neišdildomi.

    ***
    Tą vakarą iš
    daugiabučio balkonų
    karts
    nuo karto
    krisdavo
    degančios
    nuorūkos,
    kaip mažyčiai
    meteorai,
    kaip savižudžiai,
    besitrenkią į
    šaligatvio
    transcendentinį
    portalą,
    kuriam
    nelemta atsiverti.
    Sielos
    čia lieka
    įkalintos
    vangiam
    liftų
    ir
    laiptinių
    apytakos rate,
    betoninėj depresijoj,
    blokų suslėgty.
    Tai
    išsipildžiusi
    perkreiptų protų
    vizija.
    Leviataniškoj
    periferijoj –
    sugniuždytųjų
    vidiniai
    kaleidoskopai,
    atskirti
    sutrūkinėjusios
    sintaksės
    sienų,
    nebenorintys,
    nebegalintys
    sueit į strofą,
    bet vis vien
    ten atsidursiantys,
    įšaldančioj,
    įamžinančioj
    strofoj –
    Bereikšmės
    inkrustacijos
    metaforos
    lede.

    ***
    Mes ten gyvenome,
    nors tos vietos neatmenu –
    Teliko
    vakaras,
    kai nušauti
    vilkai žaibais pastalėj
    susirangė,
    kažkoks
    nenusakomas
    spengsmas
    visa gaubiantis,
    degtine
    pulsavęs kraujas,
    žvilgsniai
    šventųjų paveiksluose,
    užkalbėjimų
    nuotrupos musių
    nutupėtoj
    blausoj,
    seni ir nieko
    nebereiškiantys
    prietarai,
    pusrūsių prietemoj
    knibždą.
    Septintą
    dieną
    ežere plūduriavo
    skenduolė,
    vis delsėm
    laidoti
    ją –
    nenorėjom
    išlydėt
    vienintelės,
    iš kurios
    papurtusio
    veido linijų
    galėjom
    bent
    nuspėt,
    kaip atrodys
    amžinybė.
    Tąnakt
    kažkas išėjo
    į lygumas,
    kad pavirstų
    šviesa,
    pasklisiančia
    mažom
    švytinčiom
    kito pasaulio
    erkėmis –
    jos
    įsisegs
    į akis
    besimerkiančias,
    įsigrauš
    į kaulus,
    kurie
    bus vieninteliai
    liudininkai
    mūsų –
    didžiojo
    paneigimo
    akivaizdoj.
    Jokio
    kito atminimo –
    tik
    vilkai,
    pastalėj žaibuoją,
    vakaras spengiantis
    ir erkės,
    žibančios
    griaučiuose,
    kai
    žengėm abu
    dykrom
    dausotom,
    nusėtom
    šukėm ąsočių,
    kurių vandeniu
    mirusius
    prausėm.

  • ATGAL
    D. Norkūnas: Kvailybė yra tai, kas stumia visuomenę į priekį
    PIRMYN
    Maksimo Ivanovo kūryba
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.