Donaldo Trumpo fenomenas | Apžvalga

Įžvalgos

  • Donaldo Trumpo fenomenas

  • Data: 2016-03-30
    Autorius: Linas Kojala

    Nekilnojamojo turto magnatas, savo turtą vertinantis 10 milijardų dolerių, bet atsisakantis paviešinti mokesčių ataskaitą; gausybės televizijos realybės šou ir amerikietiškų imtynių šou dalyvis; savo paties vardo universiteto, kuris per kelerius metus žlugo ir neišbrenda iš nepatenkintų studentų ieškinių liūno, įkūrėjas. Ir galiausiai – kandidatas į JAV prezidentus, šluojantis iš kelio konkurentus gilias tradicijas turinčioje Respublikonų partijoje.


    Ši spalvinga asmenybė – tai kontraversijomis, gandais ir apkalbomis apipintas Donaldas Trumpas.

    Šiandien galime drąsiai teigti, kad jis jau tapo fenomenaliu reiškiniu. Ir visiškai nesvarbu: taps Respublikonų partijos kandidatu prezidento rinkimuose, ar galiausiai nusileis oponentams –  JAV politinė sistema buvo sudrebinta iš pamatų.

    Kaip JAV renka prezidentą?

    Norint suprasti D. Trumpo iškilimą, svarbu suvokti ir komplikuotą JAV prezidento rinkimų sistemą. Ji – dvilypė: iš pradžių didžiausios partijos, konservatyvesni respublikonai ir liberalesni demokratai, balsuoja viduje. Tai vadinamieji pirminiai rinkimai, kurių metu kiekvienoje iš 50 valstijų šių partijų nariai renka tą vieną vienintelį (vienintelę), kuris (kuri) taps partijos nominantu nacionaliniuose rinkimuose. Šių pretendentų pavardės bus patvirtintos tik liepos mėnesį vyksiančiuose Respublikonų ir Demokratų konventuose, tačiau gali būti, kad laimėtojas, atsižvelgiant į balsavimų tendencijas, ims ryškėti ir anksčiau.

    Partijoms apsisprendus, ateis eilė visai Amerikai. Tai pakeis kampanijos pobūdį, nes iki tol pretendentai konkuruos partijų viduje, o nuo vasaros vidurio turės įrodyti galį atstovauti visai šaliai. Čia ir vėl netrūks įdomybių: pavyzdžiui, keturis kartus JAV istorijoje daugiausia balsų, vertinant absoliučiais skaičiais, surinkęs kandidatas taip ir netapo prezidentu. Trys atvejai nutiko XIX amžiuje, bet naujausias – visai neseniai – 2000-aisiais. Tuo metu už demokratą Alą Gore`ą buvo atiduota 540 tūkst. daugiau balsų, tačiau prezidentu išrinktas George`as Bushas.

    Šį iš pažiūros kuriozą lemia rinkimų sistemos specifika. Balsavimas vyksta tokiu principu, kad kiekviena iš 50 valstijų ir sostinė Vašingtonas deleguoja gyventojų skaičių atitinkamą rinkikų, arba valstijos atstovų, grupę. Būtent rinkikai, kurių iš viso būna daugiau negu 500, galutiniame nacionaliniame konvente išrenka prezidentą. Rinkikai turi balsuoti už tą kandidatą, kurį palaikė dauguma jų valstijos gyventojų. Tad nesvarbu, ar valstijoje kandidatas laimėjo didžiuliu skirtumu, ar vos keliais procentiniais punktais, visi atitinkamos valstijos rinkikai pasisako tik už laimėtoją (išskyrus dvi mažai ką keičiančias išimtis – Meiną ir Nebraską, kuriose kandidatams tenkantys delegatai paskirstomi proporcingai pagal gautus balsus).

    Todėl teoriškai kandidatas gali triuškinančiu skirtumu laimėti didelę valstiją, tačiau nedidele persvara pralaimėjęs keliolika mažesnių valstijų pagal gautų balsų sumą lenks oponentą, tačiau rinkikų turės mažiau. Visgi kol kas kandidatų dėmesys, retorika ir strategija sutelkta į kovą su konkurentais savoje partijoje.

    Kodėl Trumpas toks populiarus?

    70-metį birželio mėnesį švęsiantis D. Trumpas iš pirmųjų 24 valstijų, kuriose Respublikonų partijos nariai rinkosi kandidatą nacionaliniams rinkimams, laimėjo daugiau negu pusę – 15. To tarsi ir buvo galima tikėtis: visuomenės nuomonių apklausos dar likus keliems mėnesiams iki balsavimų prognozavo, jog Trumpas turi pranašumą prieš daugelį kitų, gerokai didesnį politinį įdirbį turinčių bei kryptingai postų siekiančių Respublikonų partijos kandidatų.

    Visgi skambios D. Trumpo pergalės buvo sutiktos kaip staigmena. Nepaisant įspūdingų procentų, apžvalgininkai ramino, jog milijardierius taip lengvai nepavers jų balais balsavimo dieną. Visų pirma, apklausos, ypač vidiniuose partijų rinkimuose, turi nemažą paklaidą, mat sunku identifikuoti tuos, kurie realiai ateis į rinkimus; antra, viltasi, kad nemaža dalis Trumpo rėmėjų galiausiai susimąstys ir paskutinę akimirką pasielgs strategiškai: balsuos už labiau patyrusį pretendentą; trečia, skandalingi politiko komentarai, prognozuota, turėjo suveikti kaip gąsdinanti priemonė.

    Įvyko priešingai: Trumpas nuskynė ne vieną pergalę, o rinkėjai teigė, kad tiesmuki pasisakymai ir bet kokių politinio korektiškumo normų atsisakymas suvaidino reikšmingą vaidmenį galiausiai, pasirinkant būtent jį. Tarp žymiausių verslininko pasisakymų – siūlymas laikinai uždrausti į JAV atvykti musulmonams – bent jau tol, kol vyrauja teroro aktų grėsmė. Meksikiečiai jo kalbose buvo tapatinami su „prievartautojais“, o tiesioginėje televizijos laidoje paklaustas, ką mano apie kukluksklano – antisemitinės baltųjų rasinį pranašumą teigiančios organizacijos – atstovo jam išreikštą palaikymą, Trumpas teigė nieko apie tai nežinąs ir neskubėjo atsiriboti. Jis netgi stojo į priešpriešą su JAV populiariu popiežiumi Pranciškumi – šiam netiesiogiai sukritikavus Trumpo idėją statyti sieną su Meksika, šis atkirto, kad pontifikas neturėtų kištis į politinius reikalus.

    Komunikacija ir rinkėjai

    Viešųjų ryšių specialistai pastebi, kad Trumpas kalba taip, kaip pridera geram pardavėjui su savo klientais: trumpais, aiškiais sakiniais, dažnai pakartodamas tą pačią mintį, tačiau keisdamas nuotaiką priklausomai nuo konteksto. Tokiu būdu Trumpas siekia stiprinti savo, kaip išraiškingo, jokių tabu neturinčio ir aiškiai problemas identifikuoti galinčio lyderio, įspūdį. Panašu, jog tai nenueina perniek: daugiau kaip pusė apklausiamų respublikonų įvairiose valstijose pabrėžia atvirumą kaip sveikintiną šio kandidato vertybę. Greta to, jis nuolatos kalba apie tai, kaip sukūrė milžinišką verslo imperiją ir įdarbino dešimtis tūkstančių žmonių: jei pavyko su įmonėmis, kodėl neturėtų pasisekti su valstybe? Tuo labiau, kad Trumpas nėra „susitepusio“ Vašingtono politinio elito dalis, o veikiau žmogus iš šalies.

    Suvokdamas savo stiprybes Trumpas nevengia užsipulti ir oponentų, ypač senatorių Tedo Cruzo ir Marco Rubio, teigdamas, kad šie tėra „plepiai, per visą gyvenimą nesukūrę nė vienos darbo vietos“. Žinant, jog abu jie yra vos įkopę į penktą dešimtmetį, įspūdingą gyvenimo istoriją turinčio Trumpo pasisakymai pasiekia tikslą.

    Tiesa, iš principo nupiešti standartiško Trumpo rėmėjo paveikslą nėra lengva. Jis sugeba būti patrauklus, atrodytų, labai skirtingoms žmonių grupėms: žemesnio išsilavinimo, bet baigusiems koledžą; jaunesniems ir vyresniems; turintiems tvirtas religines nuostatas bei jų nedeklaruojantiems. Visgi jo žinią ypač išgirsta vidutinio amžiaus mažiau sėkmingos karjeros balta­odžiai vyrai – tie, kurie niekaip neišsivaduoja iš ekonominės recesijos gniaužtų. Juos ypač neigiamai paveikė globalizacijos procesai: didžiosios gamyklos JAV užsivėrė, persikėlė į Kiniją, kur pigesnė darbo jėga; darbo valandų lygis išaugo, bet atlygis – neproporcingai. Ir, svarbiausia, esami politiniai lyderiai nepadarė nieko, kad situaciją pakeistų, todėl juos išgelbės tik Trumpas.

    Rodydamas save kaip autsaiderį bei užliedamas eterį kontraversiškais pasisakymais, Trumpas komplikavo savo asmeninį santykį su Respublikonų partijos elitu. Pastarieji, ypač partijos nominantas 2012 metų rinkimams Mittas Romeny, neslepia darysiąs viską, kad sulaikytų milijardierių nuo galutinės pergalės. Tik klausimas, ar jie turi pakankamai susitelkimo, politinės valios ir išteklių tą įgyvendinti, ypač jeigu eiliniai Respublikonų nariai rinksis D. Trumpą.

    Pasekmės ir perspektyvos Lietuvai

    D. Trumpas per trumpą laiką pakeitė Respublikonų veidą: iš partijos, kuri nacionaliniams rinkimams ieškojo nuosaikesnio, politiniame centre besirikiuojančių rinkėjų balsus galinčio patraukti kandidato, ji virto energingo populisto dominuojama politine jėga. Be to, išryškėjo takoskyra tarp tų, kurie baisisi Trumpo metodais ir komentarais, bei tų, kurie jais atvirai žavisi. Todėl neatmetama galimybė, kad ateityje Respublikonams gali grėsti vienoks ar kitoks skilimas, fragmentacija, kurie taptų sukrėtimu konservatyvesniam JAV politiniam sluoksniui.

    Tai turėtų kelti nerimą ir Lietuvai, kurioje Respublikonų partija dažniausiai suvokiama kaip ta, kuri jautriau žiūri į Rytų ir Vidurio Europos geopolitinę problematiką bei geba priimti reikalingus sprendimus (vien ko vertas G. W. Busho kvietimas Baltijos šalims stoti į NATO). D. Trumpo asmenybė šią tendenciją keičia iš esmės: nors užsienio politika kampanijos metu neatlieka reikšmingo vaidmens, tuo metu, kai kalba apie Rusiją, Trumpas silpnina mūsų saugumą.

    Verslininkas neslėpė, kad jo tikslas – skatinti JAV kalbėjimąsi su visais planetos lyderiais, nepamirštant išskirti Rusijos lyderio Vladimiro Putino, nes tai gali būti abipusiai naudinga. Be to, Trumpas siūlo mažinti JAV atsakomybę už sąjungininkų NATO saugumą: jis tikina, kad daugelis šalių tuo piktnaudžiavo ir mėgavosi milijardinėmis amerikiečių injekcijomis į bendrą saugumą, bet jam tapus prezidentu to gali nebesitikėti. Tai nesutampa su kitų pretendentų, ypač T. Cruzo ir M. Rubio vizija, kurie siūlo didinti NATO įsitraukimą Rytų Europoje, bet kartu rodo, jog didelei respublikonų daliai D. Trumpo užsienio politikos retorika yra priimtina.■

  • ATGAL
    Pasaulio ekonomika lėtėja
    PIRMYN
    Ukrainos reformos stringa, bet dar nežlugo
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.