Donaldo Trumpo šou nušlavė Hillary Clinton | Apžvalga

Apžvalgos tema

  • Donaldo Trumpo šou nušlavė Hillary Clinton

  • Data: 2016-12-07
    Autorius: Linas Kojala

    www.wikimedia.org, Gage Skidmore nuotrauka

    Donaldo Trumpo artimiausi patarėjai rinkimų naktį nerimavo. Jų vidiniai skaičiavimai ir gausybė atliktų viešai neskelbiamų sociologinių tyrimų rodė, kad galimybės laimėti Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimus tesiekia 30 proc. Nors tai tris kartus didesnis skaičius nei turėtas prieš kelias savaites, buvo akivaizdu, kad pergalės šventei labiau ruošiasi priešininkės Hillary Clinton stovykla.

    Visgi išankstinės prognozės nepasitvirtino: milijardierius respublikonas pademonstravo įspūdingą rezultatą, sugniuždė H. Clinton bei sausio 20 dieną prisieks kaip naujasis JAV prezidentas. Paradoksalu, kad jis perims vairą iš Demokratų partijos atstovo Baracko Obamos, kuris kadaise išjuokė Trumpą sakydamas, jog jis niekada negalėtų tapti Baltųjų rūmų šeimininku.

    JAV rinkimų sistemos specifika

    Tiesa, rinkimuose įvyko vienas paradoksas: skaičiuojant absoliučiais skaičiais, H. Clinton surinko daugiau balsų nei D. Trumpas. Negalutiniais duomenimis, už ją pasisakė per 61 milijoną amerikiečių, kai D. Trumpas sulaukė mažiau nei 60,4 milijono palaikymo. Nepaisant to, būtent pastarasis tapo prezidentu, mat nugalėjo skaičiuojant rinkikų kolegijos balsus. Kodėl taip yra?

    Turime nepamiršti, kad amerikietiška prezidento rinkimų sistema labai skiriasi nuo europietiškų balsavimo tradicijų. Amerikiečiai prezidentą renka netiesiogiai – jie kiekvienoje valstijoje išrinko rinkikus, kurie formaliai ir nuspręs, kas taps šalies vadovu, bet tą darys tik gruodžio mėnesį. Kitaip tariant, kiekviena valstija, atsižvelgiant į jos gyventojų skaičių, turi atitinkamą skaičių rinkikų. Visi šie rinkikai galiausiai balsuos už tą politiką, kuris jų atstovaujamoje valstijoje surinko daugiausiai balsų, nors skirtumas tarp kandidatų gali būti labai menkas.

    Viskas tampa aiškiau pateikus konkretų pavyzdį. Štai šiuose rinkimuose H. Clinton triuškinančiu 1,5 milijono balsų skirtumu laimėjo Niujorko valstiją ir visus 29 jos rinkikus. D. Trumpas Floridoje pranoko H. Clinton tik 100 tūkstančių balsų, bet lygiai taip pat gavo visus tos valstijos 29 rinkikus. Žvelgiant tik į šias dvi valstijas, H. Clinton už D. Trumpą surinko 1,4 mln. daugiau balsų, tačiau pagal rinkikų skaičių abu kandidatai kovą baigė lygiai: 29 – 29. Tad šių rinkimų paradoksą ir lemia tai, kad H. Clinton keliose valstijose nugalėjo didele balsų persvara, tačiau D. Trumpas, nors ir laimėdamas kuklesniais skirtumais, nuskynė pergales didesniame skaičiuje valstijų. Būtent pagal rinkikų skaičių D. Trumpas ir pranoko H. Clinton.

    Tokia padėtis, kai laimėjęs kandidatas surenka mažiau balsų už pralaimėjusįjį, nutinka jau penktą kartą JAV rinkimų istorijoje. Pirmieji trys buvo dar XIX amžiuje, tačiau pastarasis – visai neseniai, 2000-aisiais. Tuo metu respublikonas George‘as Bushas gavo puse milijono balsų mažiau nei demokratas Alas Gore‘as, tačiau tapo prezidentu.

    Žinoma, ne visi yra tuo patenkinti. Ne kartą diskutuota, kad sistemą būtina keisti, nes ji neatspindi daugumos valios. Galima neabejoti, jog ši rinkimų baigtis atgaivins tokius debatus, bet pokyčio tikimybė išlieka sąlyginai nedidelė, nes reikalautų keisti ilgalaikę tradiciją, o kartu – Konstituciją.

    Skirtumų nuo europietiškų balsavimo tradicijų yra ir daugiau. Pavyzdžiui, JAV balsuojama antradieniais. Nepaistant darbo dienos sukeliamų nepatogumų, laikomasi ilgametės tradicijos, kuri formavosi dar tais laikais, kai balsuoti buvo vykstama vežimais. Sekmadienį – šventą dieną – nebuvo kliudoma piliečiams melstis, o pirmadienis buvo per ankstyvas, nes nukeliauti iki balsadėžių užtrukdavo dieną ar ilgiau. Todėl ir buvo pasirinktas antradienis, kaip tik turėjęs sudaryti sąlygas spėti grįžti iki trečiadienio – tradicinės turgaus dienos.

    Kas balsavo už D. Trumpą?

    Bet kuriuo atveju D. Trumpo pergale baigėsi rinkimų kampanija, kurią dažniau lydėjo skandalai bei apsižodžiavimas nei rimti debatai ir idėjų kova. H. Clinton taip ir neišsikapstė iš elektroninio pašto skandalo – būdama Valstybės sekretore, ji naudojo privatų elektroninio pašto serverį, tuo rizikuodama valstybės paslapčių nutekėjimu. Tyrimą dėl šių veiksmų iki šiol vykdo teisėsauga. D. Trumpo kontroversijų puokštė dar platesnė: nuo patyčių iš neįgalaus žurnalisto bei seksualinio priekabiavimo skandalų iki rasistinių komentarų ir gąsdinimo nepripažinti rinkimų rezultatų.

    Tad kas gi lėmė D. Trumpo sėkmę? Visų pirma, vyrai – 53 proc. jų pasirinko Trumpą, kai už H. Clinton balsavo tik 41 proc. vyrų. Tarp moterų rezultatas atvirkščias – 42 proc. už D. Trumpą, 54 proc. už H. Clinton. Tuo stebėtis nevertėtų atsižvelgiant į tai, jog D. Trumpo skandalai buvo susiję su moterimis. Vertinant pajamas, skurdžiausi visuomenės sluoksniai rinkosi H. Clinton – tarp tų, kurių metinės pajamos siekia mažiau kaip 50 tūkst. dolerių, ji aiškiai pranoko D. Trumpą. Daugelis uždirbančiųjų daugiau atidavė balsą už milijardierių.

    Turbūt viena ryškiausių skirčių atsiveria įvertinant gyvenamąją vietą. Už D.  Trumpą balsavo net 62 proc. kaimiškų vietovių gyventojų. Tarp priemiesčių gyventojų vėlgi šiek tiek daugiau balsavusiųjų už milijardierių. H. Clinton sutriuškino oponentą didžiuosiuose miestuose – 59 proc. prieš 35 proc. Tai rodo, kad Trumpo kalbėjimas apie pamirštą kasdienį amerikietį, kuris yra nusivylęs ekonomika bei globalizacija, pasiekė būtent tuos sluoksnius, kuriems ir buvo skirtas. Tokių žmonių, ko gero, buvo daugiau, nei tikėjosi daugelis analitikų.

    Rinkėjų amžius taip pat iliustratyvus – kuo jaunesnis rinkėjas, tuo didesnė tikimybė, kad jis rinkosi H. Clinton. Tad ji geriausiai pasirodė tarp tų, kuriems 18–29 metų. Visgi vyresniųjų balsai tą pranašumą nusvėrė. Vertinant išsilavinimą, H. Clinton dominavo tarp koledžą baigusiųjų (52 proc. prieš 44 proc.), kai D. Trumpas tokiu pat santykiu nugalėjo tarp neturinčiųjų koledžo baigimo diplomo.

    H. Clinton taip pat tikėjosi, kad jai persvarą suteiks mažumų, afroamerikiečių bei ispanakalbių, rinkėjų balsai. Juo labiau kad skandalai, į kuriuos buvo įsivėlęs D. Trumpas, buvo susiję su šiomis rinkėjų grupėmis. Vis dėlto skaičiai rodo, kad čia H. Clinton nesužibėjo: žinoma, ji aiškiai dominavo afroamerikiečių tarpe, kur D. Trumpas gavo vos 8 proc. balsų, bet tai net geresnis rezultatas nei nuosaikaus respublikonų kandidato 2012 metais Mitto Romney rinkimuose prieš Bara­cką Obamą. Tarp ispanakalbių situacija panaši: D. Trumpas surinko nedaug – tik 29 proc., bet tai pranoko M. Romney skaičius. Tad akivaizdu, jog respublikonų kandidatas nebuvo pasmerktas ir tų, iš kurių nevengė pasišaipyti.

    Beje, įdomu tai, kad 18 proc. D. Trumpo rinkėjų pripažino, jog jis neturi tinkamos kvalifikacijos būti šalies vadovu; dar 20 proc. abejojo jo temperamento tinkamumu. Būtent tai jiems ir bandė pasakyti H. Clinton, tikėdamasi, kad šie argumentai sustabdys balsavimą D. Trumpo naudai. Nepaisant to, tą teigę rinkėjai visgi atidavė balsą už milijardierių.

    Ko tikėtis iš naujojo lyderio?

    Prognozuoti D. Trumpą yra sudėtinga. Per rinkimų kampaniją jis laidė frazę po frazės, kurios nebandė pagrįsti argumentais ar gerai apskaičiuotais planais. Tapus prezidentu, jam teks surimtėti ir imtis įgyvendinti tas skambias idėjas, kurios mobilizavo milijonus jo gerbėjų.

    Padaryti tai nebus lengva, bet D. Trumpas jau pradėjo: pergalingoje kalboje po rinkimų jis buvo kaip niekad nuosaikus, pagyrė H. Clinton bei teigė norįs suvienyti šalį. Nepamirškime, kad dar prieš keletą dienų jis grasino H. Clinton pasodinti į kalėjimą, o po pergalės jau tikino, jog pokalbis su ja buvo itin malonus. Tokią pačią tendenciją pajautėme ir D. Trumpui kalbant apie kai kuriuos pažadus: tarkime, jis ne kartą žadėjo ištremti iš šalies visus 11 milijonų joje gyvenančių nelegalių imigrantų, bet dabar kalba tik apie tuos, kurie yra padarę nusikaltimų.

    Tad kyla nemažai dilemų, ypač – mums reikšmingoje užsienio politikos srityje. Juk Amerika – tai trys ketvirtadaliai NATO, o NATO – mūsų saugumo garantas, taigi esame labai priklausomi nuo politinių tendencijų svarbiausio savo sąjungininko politinėje sistemoje.

    Šiuo atveju apibrėžtumo nėra. Per visą kampanijos laikotarpį apie užsienio politikos klausimus, juo labiau mūsų re­gioną, buvo kalbama labai mažai. Vis­­gi tie keli pasisakymai sukėlė tikrą audrą: D. Trumpas teigė, kad NATO yra pasenusi organizacija, o tokią frazę ne kar­tą esame girdėję iš Rusijos lyderių; be to, jis gyrė Vladimirą Putiną, kurį vadino rimtesniu lyderiu, nei B. Obama. Nors tai nedžiugina, vargu ar galime šiuos žodžius laikyti būsimosios administracijos užsienio politikos gairėmis. Vienintelis motyvas, kuris iš esmės nekito – nenuspėjamumas. Net ir pats D. Trumpas sakė, kad jo vadovaujama Amerika turi būti tokia, kurią sunku prognozuoti; tuomet esą ji bus galinga. Todėl ir užsienio politikoje pasirinkimų spektras yra labai platus: naujasis prezidentas gali kelti nerimą skatindamas Amerikos izoliaciją nuo Europos problemų bei atsitraukdamas į šalies vidaus politikos problemų sprendimą, bet gali tapti ir tokiu, kuris kaip niekada sustiprins Baltijos valstybių saugumą, pavyzdžiui, atsiųsdamas į regioną daugiau amerikiečių karių.

    Lieka tikėtis, kad D. Trumpas išliks ištikimas JAV strateginiams tikslams bei nepamirš, jog tapo prezidentu ne tik savo šaliai, bet ir visam pasauliui. ■

  • ATGAL
    Ar permainos netaps pusėtinos?
    PIRMYN
    Lietuva po rinkimų: ko tikėtis
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.