Dovilė Šakalienė: Deja, kol kas sėkmingai kuriama priešprieša tarp klientų ir daktarų. Kur du mušasi, – trečias laimi | Apžvalga

Įžvalgos

  • Dovilė Šakalienė: Deja, kol kas sėkmingai kuriama priešprieša tarp klientų ir daktarų. Kur du mušasi, – trečias laimi

  • Data: 2015-11-08
    Autorius: Vilius ARLAUSKAS

    Šį mėnesį pradedame pokalbių ciklą apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje. Praėjusį mėnesį Vilniuje įvyko akcija „Šmėkla“, kurios metu daugiau nei septyni šimtai žmonių vienai minutei atsigulė ant Katedros aikštės grindinio – taip aktyvistai siekė atkreipti dėmesį į savižudybių mastą Lietuvoje. Nors šis pavyzdys tik dar kartą patvirtina, kad visuomenei šis klausimas yra itin aktualus, tačiau esama situacija nesikeičia jau keliolika metų. Apie šią situaciją bei pastaruoju metu itin paaštrėjusias diskusijas dėl Sveikatos apsaugos ministerijos psichikos sveikatos darbo grupės kalbamės su Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktore Dovile Šakaliene.

    Dovilė Šakalienė

    Mūsų pokalbio išvakarėse (2015-09-24) žinomas Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacijos prezidentas Paulius Skruibis pareiškė, kad traukiasi iš Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – SAM) „Psichikos sveikatos 20-30” darbo grupės. Kiek anksčiau apie tai paskelbė ir gydytojas, vaikų ir paauglių psichiatras, Jungtinių Tautų pranešėjas Dainius Pūras. Jūs pati esate šios grupės narė, sakykite, kas vyksta?

    Aš buvau narė šios darbo grupės, kuri po kiek laiko buvo performuota ir sumažintos sudėties grupėje aš asmeniškai nedalyvauju. Tačiau faktiškai šios grupės ar grupių veikimo tvarka ir laikotarpis paties jos nariams yra nežinomas bei neaiškus. Pavyzdžiui, jei mes nesutinkame ir prieštaraujame tam, kas vyksta – darbas sustoja. Aiškiai suprantame, kad iš mūsų tikimasi klusnumo, tuo tarpu esminių pokyčių reikalavimas ir sisteminė kritika užblokuoja bet kokią diskusiją. Kitaip sakant, aš matau visišką nesusikalbėjimą arba nenorą kalbėtis. Kol buvau toje grupėje, mačiau daug nesuprantamų dalykų, pavyzdžiui, paprašome reikalingos informacijos, kurią SAM ar jai pavaldžios įstaigos gali lengvai pateikti, kad savo ruožtu mes galėtume pateikti realius ir argumentuotus pasiūlymus, tačiau šios informacijos mums nepateikia. Kai dar kartą bandai paaiškinti, kad be reikalingos informacijos yra sunku dirbti – išgirsti pasiūlymą ją rinkti po kruopelytę patiems. Priminsiu, kad SAM tikrai turi reikalingą informaciją bei daugybę žmonių, kurie ministerijoje dirba, gauna atlyginimus, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių tiesiog nenori dalintis informacija su specialistais, nemokamai skiriantiems savo asmeninį laiką, kad padėti. Tai yra visiškai nesuvokiama. Darbo grupėje dirbantys ekspertai turi pateikti savo ekspertizę, analizę, teikti pasiūlymus, o ne dirbti techninį darbą.

    Kaip veikia ši darbo grupė?

    Pavyzdžiui, valstybinių institucijų darbuotojai gauna atlyginimą už dalyvavimą šiose darbo grupėse. Kiekviena darbo valanda jiems yra apmokama, o mes, nevyriausybinių organizacijų atstovai, negauname nė cento – tai mūsų laisvalaikio sąskaita vykstantis darbas. Pinigai čia nėra svarbiausias dalykas, tačiau norisi, kad aukštos kvalifikacijos bei didžiulės darbo patirties sukaupę ekspertai neturėtų jaudintis dėl kažkokių logistinių niuansų, o tiesiog prisidėtų savo kompetencija prie reikiamų pokyčių įgyvendinimo. Tačiau šiose darbo grupėse į mus žiūrima priešiškai. Yra du keliai: arba tu turi atlikti visą darbą už juos (SAM bei kitų valstybinių institucijų atstovus), arba tiesiog nieko nedaryti ir apsimesti, kad viskas gerai, su viskuo sutikti. Mes jautėme šitą konfliktiškumą ir, tiesą sakant, jau ne vieną kartą tarp kolegų buvo kilusi mintis, kad reiktų viską mesti, nes neįmanomi jokie pokyčiai. Tačiau vis dar tikėjome, kad pavyks pasiekti sutarimą. Čia matau tam tikrą paralelę su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Pati daugiau nei dvylika metų dirbau su jais ir pradžioje, prieš dešimt metų, atrodo, buvo neįmanoma susišnekėti, o dabar procesai ženkliai pajudėjo. Per ilgą darbą įvairiose darbo grupėse, posėdžiuose bei nuolatinį atkaklų bandymą kalbėtis pavyko sutarti dėl reformos būtinybės, išdiskutuoti esminius pokyčius ir pasiekti progresą. Priskirti darbuotojai tapo kur kas kompetentingesni, jie suvokė terminus, sąvokas, faktus, situaciją. Žinoma, mūsų ambicijų lygis vis dar skiriasi, nes mes norime daugiau, greičiau, moderniau, o jie vis dar  atsargiai žiūri į pokyčius, tačiau pokalbis jau vyksta ta pačia kalba. O štai su SAM darbo grupėmis vyksta emocinė rezignacija, nes mes norime, kad tragiška psichikos sveikatos ir savižudybių situacija pasikeistų, bet jaučiamės beviltiškai. Mus kaip kokius vaikus bara ir sako, kad negalima kritikuoti, o viešai kritikuoti yra apskritai labai blogai. Susiduriame su absurdiškais dalykais, kai mums pasakoma, kad jei kalbėsime viešai, jie pareikš, kad mes nusišnekame. Taigi, mes visi tegalime konstatuoti, kad bendras darbas nebeįmanomas.  Visi nariai, kurie priklausome „Psichikos sveikatos 20-30” darbo grupei, nusprendėme ją palikti.

    Ar tai ką nors pakeis?

    Pats išėjimas yra jau pavėluotas. Pavyzdžiui, rugpjūčio viduryje buvo surengtas posėdis dėl Psichikos sveikatos įstatymo rengimo, tačiau tuo metu sirgau ir negalėjau atsakyti į paskutines užklausas. Buvo surengtas susitikimas. Posėdžio pavadinimas gražus, esą siekta aptarti bendradarbiavimo šioje grupėje su nevyriausybininkais perspektyvas. Darbotvarkėje buvo itin svarbių sveikatos apsaugos institucijų vadovų pasisakymai, o pabaigoje buvo numatyta truputį laiko pasisakyti nevyriausybinių organizacijų atstovams. Dėl onkologinės ligos į šį posėdį negalėjau ateiti, tačiau mano kolegos nuėjo. Įsivaizduokite, tris valandas vienas valdininkas po kito skaitė moralus nevyriausybininkams bei tarybiniu stiliumi gyrėsi, kokia neįtikėtinai puiki padėtis psichikos sveikatos paslaugų teikimo srityje. Kolegoms žadėtas laikas pasisakyti nebuvo suteiktas.  Šiame posėdyje dalyvavo Rimantė Šalaševičiūtė, kurią aš nuoširdžiai užjaučiu. Violetinės isterijos metu, kai dėl savo darbo Vaiko teisių kontrolierės pareigose ji buvo puolama ir galiausiai pašalinta iš šių pareigų,  mes – Žmogaus teisių stebėjimo institutas – ją buvome paskelbę Žmogaus teisių šaukle. Maniau, kad tai žmogus, kuris nori sisteminių pokyčių. Bet minimo posėdžio-moralizavimo sesijos metu ji mane išvadino populiste, kad aš drįstu kažką viešai kritikuoti ir net nesivarginu atsiųsti informacijos. Tokiais momentais sunku suprasti ar tai tingėjimas pasidomėti, kas vyksta, ar čia kažkoks gynybiškas uždarumas, kai žmogus nebemato, kas vyksta. Labai gaila.

    Keista, kad tokie žinomi ir savo srityje itin daug nuveikę specialistai, kaip P. Skruibis nėra išklausomi ir jų patirtis nėra efektyviai panaudojama.

    Tai labiausiai nuvilia. Iš tikrųjų, kalbant apie mūsų sveikatos apsaugos sistemą, viena iš pagrindinių problemų – žmogaus teisių aspektas. Tai yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl aš dalyvavau šioje grupėje. Lietuvoje neturime nei pagarbos pacientui, nei gydytojui. Mūsų iniciatyva buvo pradėta kabėti apie privataus gyvenimo gerbimą, apie jautrius paciento duomenis, poreikį jį informuoti bei gauti sąmoningą paciento sutikimą vienam ar kitam tyrimui, ar sprendimui priimti. Deja, padaryta viskas atrodo specialiai blogai – nesuteikta jokio laiko šiems papildomiems klausimams, o, turint galvoje, kokie nerealistiški laiko limitai skiriami konsultacijai, nėra ko stebėtis, kad ligoninėje pakišamas dokumentas, ant kurio bakstelima pirštu – prašom čia, čia ir čia pasirašyti. SAM numatytų 15 min. konsultacijos laiko neužtenka normaliam gydytojo pokalbiui su pacientu apie jo ligą bei tyrimų rezultatus. O kur dar būtinas laikas jo apžiūrai, receptų išrašymui bei supažindinimui su visa informacija dėl privačių duomenų apsaugos dokumento. Tada tikrai pagrįstai pacientai piktinasi, kodėl jiems tenka pasirašinėti tai, su kuo jie nėra supažindinti. Čia niekas nekaltina gydytojų, čia kalta absurdiška tvarka, kuri įspaudžia gydytojus į tokius rėmus. Šioje grupėje dirbau, tikėdamasi, kad pacientų bei gydytojų teisės bus suprastos ir pradėtos gerbti. P. Skruibis, R. Povilaitis, N. Žemaitienė ir kiti ten esantys žmonės, kurie tikrai gerai išmano psichiatrijos bei psichologijos metodus, ne tik nebuvo išklausyti, bet jie dar ir buvo barami už tai, kad nori padėti. Tiesą sakant, mums pradžioje tiesiai šviesiai buvo pasakyta – jūs nesitikėkite čia nieko pakeisti, jokių revoliucijų nebus.

    Kam naudinga šita stagnacija?

    Valdininkų nenoras dirbti yra vienas iš faktorių, tačiau yra dar kelios grupės, kurioms ši stagnacija itin naudinga. Pradėsiu nuo trečio faktoriaus. Mūsų institucijose vis dar yra išlikusi neveikimo kultūra. Visada ieškoma priežasčių, kodėl kažko nedaryti, nes nedaryti yra daug lengviau nei kažką keisti. Faktas, kad žmonės iš Lietuvos emigruoja ne tik dėl ekonominių priežasčių, bet ir dėl to, kaip jie jaučiasi – o jaučiasi neįgalūs pilietiškai, socialiai. Paradoksalu, kad, būdamas emigrantu, žmogus jaučiasi kur kas geriau nei savo gimtojoje šalyje. Politinės valios sukurti į žmogų orientuotą socialinę infrastruktūrą, užtikrinti visuomenės poreikių patenkinimą moderniais metodais ir praktikomis – taip pat ir psichikos sveikatos srityje – nėra, mes stagnuojame, išlikusi orientacija į Rusijos patirtį ir metodus. Ministerijos darbuotojas mąsto – kam kišti galvą kažkur ir po to gauti per ją? Daug lengviau sėdėti ir tyliai imituoti veiklą. Kita vertus, tai ne pasiteisinimas – juk turime labai teigiamų pavyzdžių. Vienas jų – Valstybės kontrolė. Ji dirba labai efektyviai, daro pavydėtinai tikslius ir kompetetingus sisteminius ir finansinius auditus. Kai paskaitau jų ataskaitas – širdis džiaugiasi. Kitas pavyzdys – Valstybinė mokesčių inspekcija. Jau kuris laikas turbūt niekas nebebijo eiti į VMI – dar ir patys tau paskambina ir primena, kad turi mokesčių permoką. Kviečia ateiti, kur paaiškins, ką ir kaip užpildyti, kad gautum pinigus. Taigi, pokyčiai įmanomi.

    Antras faktorius yra korupciniai interesai. Visi kuo puikiausiai žino, kad medicinos korifėjai iš viešųjų pirkimų pelnosi ir tai nuolatinis procesas. Asmeniniuose pokalbiuose su aukščiausiais valstybės pareigūnais tai be kalbų pripažįstama. Deja, visi atsargūs ir nesiima spręsti šios problemos. Toks jausmas, kad visi baiminasi, nes susirgus gali būti „neaptarnauti“. Na, tikrai, ar išties manome, kad nuo korupcijos slėpimo yra geriau daugiau nei dviems milijonams pacientų ir dešimtims tūkstančių gydytojų? Aišku, yra valstybinės tarnybos, kurios tuo rūpinasi ir siekia tam užkirsti kelią, tačiau tai tęsiasi per ilgai. Gydytojų atlyginimai yra maži, neadekvatūs nei įdėtoms pastangoms, ilgamečiams mokslams, nei prisiimamai atsakomybei už žmogaus gyvybę. Minkštųjų paslaugų – ypač psichikos sveikatos srityje kritiškai trūksta. Užtat sveikatos apsaugos sistemoje sukasi didžiuliai pinigai ir kiekvienas iš mūsų, mokėdami santykinai didelius mokesčius ir tylėdami, remiame ydingą sistemą. Tiesą sakant, palyginus mūsų ir kitų šalių piliečių sumokamus mokesčius sveikatai, sužinome, kad mes mokame tikrai labai daug. Eskaluojamas kaip esminė ir vienintelė problema paciento-gydytojo korupcinis aspektas, kyšių ėmimas, yra ledkalnio viršūnė ir iškreiptos sistemos padarinys. Kartais atrodo, kad vienintelis dalykas, ką gali padaryti – tai 16 metų besimokiusiam neurochirurgui, kuris kasdien atlaiko klaikų stresą, operuodamas sunkius ligonius, po operacijos įteikti pinigų, nes tau gėda, kad dabartinė sistema jam moka neproporcingai jo lygiui. Susikoncentravus į „vokelius daktarui“,  nepastebimas kambaryje stovintis dramblys – aukščiausio lygio politinė oligarchinė farmacinė korupcija.  Deja, kol kas sėkmingai kuriama priešprieša tarp klientų ir daktarų. Kur du mušasi – trečias laimi. Tad paklauskime savęs, kas tas trečias, kas džiugiai trina riebias rankeles ministerijų ir didelių įstaigų bei kompanijų koridoriuose, kad mūsų dar neemigravę talentingi, kompetentingi ir profesionalūs gydytojai dirba už grašius ir tenusipelno pacientų pykčio. Kitaip sakant, reikia pakeisti tą, kuris užsako bei leidžia šią muziką.

    Tai kaip tie pinigai perskirstomi?

    Pavyzdžiui, kai vaiko raidos centrui reikia specialisto, nėra iš kur paimti pinigų, tačiau kai reikia itin brangios įrangos, jų atsiranda. Kuo brangesnė perkama įranga – tuo didesnę pinigų dalį galima pasidalinti. Aišku, ir smulkmė praverčia. Gydymo įstaigoms perkami kompiuteriai neretai kainuoja ženkliai brangiau nei rinkos kaina. Perviršis pasidalinamas, tačiau dalybose juk nedalyvauja du šimtai ligoninės darbuotojų. Deja, pats liūdniausias veiksnys sveikatos apsaugos stagnacijoje – farmakoterapiniai interesai. Pas mus farmacijai nueina ne liūto dalis, bet praktiškai viskas. O paslaugoms, kurių itin reikia, lieka tik trupiniai. Vaistų reikia, bet lygiai taip pat reikia ir lydinčių psichosocialinių, psichologinių, psichoterapinių paslaugų. Šiuolaikinė medicina stovi tarsi ant dviejų kojų – farmacinės priemonės (medikamentai) ir terapinės nemedikamentinės priemonės. Biomedicininį modelį, kai buvo manoma, kad tabletė viską pataisys, jau seniai pakeitė biopsichosocialinis modelis, kai suvokiama, kad itin svarbu psichologija ir netgi socialinis tinklas, bendruomenė. Žmogus nėra biorobotas, o sudėtinga psichinė-emocinė sistema, funkcionuojanti socialinėje aplinkoje. Tam, kad pacientai gautų modernią pagalbą, būtina pusiausvyra tarp šių sričių. Deja, dabar nemedikamentinių paslaugų poreikis patenkinamas tik 5 %. Taigi, turime vieną rudimentinę kojelę, dėl kurios ir visuomenės sveikata nugriuvusi ant šono, ir sveikatos apsaugos sistema yra luoša. Šiuo aspektu visai nestebina, kad ir už vaistus Lietuvoje permokame. Ir absurdiškas argumentas, kad Lietuvos rinka maža net juoko nekelia – farmacijos kompanijos parduoda vaistus daugelyje valstybių, Lietuva yra integrali ES dalis, bet kažkodėl permokame už vaistus kelissyk. Belieka ir čia paklausti – kam tai naudinga, kas iš to pelnosi? ■

  • ATGAL
    Nepalaužtoji karta. Partizanų ryšininkės istorija. II dalis
    PIRMYN
    Konrado Adenauerio fondo vadovė Elisabeth Bauer: krizės Europos Sąjungą verčia galvoti apie vertybes, ne tik apie pinigus
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.