Dr. J.T Ramonaitė: Mokytis kalbos – tai išdrįsti bendrauti ir kalbėti | Apžvalga

Laisvalaikis

  • Dr. J.T Ramonaitė: Mokytis kalbos – tai išdrįsti bendrauti ir kalbėti

  • Data: 2016-12-22
    Autorius: Kęstutis Danielius Rimkevičius

    Ar irakietis arba korėjietis gali išmokti laisvai kalbėti lietuviškai? Ar gimdami vieni atsinešame gabumo užsienio kalbai geną, o kiti – ne? Kas padeda ir kas trukdo išmokti užsienio kalbą?

    Gruodžio 1-ąją, ketvirtadienį, (jei būtume moksliškai tikslūs – pirmąjį gruodžio ketvirtadienį) Baltijos pažangių technologijų institutas vilniečius ir miesto svečius pakvietė į „Café Scientifique“ diskusiją apie užsieniečius, gyvenančius ir mėginančius pritapti Lietuvoje, – apie tai, kaip užsieniečiams sekasi mokytis lietuvių kalbos, kaip jie kalba lietuviškai ir kaip susikalba arba ne…

    Pranešėja dr. Jogilė Teresa RAMONAITĖ vakarą vienoje Vilniaus senamiesčio kavinių susirinkusiems mokslo entuziastams pristatė savo podoktorantūrinės stažuotės, atliktos Lietuvių kalbos institute, tyrimą apie „Lietuvių kaip antrosios kalbos įsisavinimo kelią“. „Apžvalga“ taip pat nusprendė pasižvalgyti, kaip tas kalbos įsisavinimo kelias atrodo iš mokslinės perspektyvos, tad atidžiai klausėmės pranešimo ir, kas svarbiausia, atradome šią perspektyvą įdomią ir tokią, kurios vaizdu norėtume pasidalinti su savo skaitytojais. Tad po girdėto pranešimo pakalbinome dr. Jogilę T. Ramonaitę – žinoma, užduodami klausimus jau iš savo „apžvalgietiško“, publicistinio žiūros taško.

    Dr. J. T. Ramonaitė

    Pabėgėlių bangos, užplūdusios Europą, purslai neišvengiamai pasiekia ir Lietuvą. Taigi, į lietuvišką kalbinę aplinką atkeliauja nemažai žmonių, nemokančių nė žodžio lietuviškai. Galiausiai vis daugiau užsieniečių atranda Lietuvą – ir ne tik kaip turistai, bet ir norintys čia dirbti ir kurti savo gyvenimus jau kaip Lietuvos gyventojai. Taigi natūraliai kyla šių žmonių integracijos į mūsų visuomenę klausimas. Kokią vietą šioje integracijoje užima kalba?

    Kalba yra labai svarbi, integruojantis į visuomenę. Tai padaro tave bendruomenės dalimi arba nepadaro, – jeigu kalbos nemoki. Jeigu niekas su tavimi nekalba, nebendrauja, kaip tu gali pritapti bendruomenėje. Blogai, kai mes patys mėgstam sakyti, esą lietuvių kalba tokia sunki, kad užsienietis neva niekada neišmoks… Taip nuvertiname ir nusmukdome savo pačių kalbos prestižą. Gal kažkam tai skamba kaip išaukštinimas, bet man panašiau į pažeminimą. Nė viena kalba nėra tokia sudėtinga, kad jos negalima būtų išmokti.

    Pripažinkim, kad mes su savotišku pasididžiavimu teigiame, kokia sudėtinga mūsų kalba, kaip paukščių ar kiniečių…

    Žiūrėkim, ką mes sudedame į tą „tokia sudėtinga“ – ar tai, kad labai graži, ar tai, kad neįmanoma lietuvių kalbos išmokti ir galite nė nemėginti… Kaip mes pabaigsime tą sakinį? Juk lietuvių kalbą tikrai įmanoma išmokti ir nemažai užsieniečių yra išmokę. Yra nemažai tokių užsieniečių, kurie labai gerai moka lietuviškai. Yra tokių, kurie netobulai moka, bet susikalba. Tad visiems užsieniečiams yra labai svarbus pavyzdys – kad tai yra įmanoma.

    Yra mėgstama teisintis, kad kam nors apskritai sunku mokytis užsienio kalbų, nes jie iš prigimties yra negabūs kalboms, neturi reikalingų „kalbos genų“. Ar yra pagrindimas tokiems pasiteisinimams?

    Jeigu būtų žmonių, kurie neišmoktų niekada kalbėti, tada galėtume sakyti, kad yra gabių ir negabių kalbai žmonių. Kiek mes žinome – išskyrus retus patologinius atvejus – visi žmonės išmoksta kalbėti. Tad esu įsitikinusi, kad nėra tokio dalyko,  kaip genų nulemti gabumai ar negabumai kalbai. Tiesa, yra mokslininkų, kurie mėgina rasti tą „gabumą kalbai“, bet nesu girdėjusi, kad per šiuos tyrimus būtų kas atrasta. Mes mėgstam sakyti, kad vienas ar kitas yra gabus ar negabus kalboms, bet ką tai iš tikrųjų reiškia, iš ko tai susideda…

    Kalbai išmokti reikia atminties. Žmogaus atmintis – priklausomai nuo amžiaus ar kitų veiksnių – gali būti skirtinga. Svarbus ir polinkis rizikuoti – kiek žmogus bijo ar nebijo rizikuoti tarti žodžius, rizikuoti kalbėti. Tai irgi yra kalbos įsisavinimo dalis. Kiek žmogus yra ekstravertas ar intravertas. Visa tai žmogiškosios savybės, kurios tiesiogiai su kalba tarsi ir nesusijusios, bet jos turi didelę įtaką mokantis kalbos. Pridėkim dar žmogaus savivertę, empatiją… Taigi yra daug dalykų, lemiančių kalbos įsisavinimą, bet ne koks nors vienas gebėjimas ar negebėjimas.

    Vadinasi, šansų išmokti užsienio kalbos turime visi…

    Visi turime labai gerų šansų – gebėjimas įsisavinti kalbą yra tai, kas mums duota. Kaip jau mes paskui su tuo elgiamės, tai jau mūsų bėdos arba laimėjimai…

    Kas labiausiai Jūsų tyrime apklaustus užsieniečius motyvavo mokytis lietuvių kalbos? Kas būtų tas spiritus movens? O kartu kas didžiausias mokymosi „stabdis“?

    Pateikčiau pavyzdį mano tyrimo dalyvio, sakykime, kalbėjusio lietuviškai prasčiausiai. Būtent jis vienintelis iš mano tiriamųjų buvo sakęs, kad esąs „negabus“ kalboms. Visgi bešnekant paaiškėjo, kad jis ne tik yra dvikalbis, bet dar moka šešias skirtingas aplinkinių salų, ten, iš kur jis kilęs, kalbas. Tad pasirodė, kad jis moka iš esmės aštuonias kalbas… Kodėl jam sunkiau sekėsi su lietuvių kalba, paaiškėjo sužinojus, kad atvykęs čia, į Lietuvą, jis neplanavo ilgai likti – geriausiu atveju galvojo metus pagyventi… Tada, kai aš dariau tyrimą, jis jau gyveno Lietuvoje dešimt metų… Visgi jo pirminis nusiteikimas, kad atvykęs ne ilgam, išliko visą laiką. Tai ir buvo, mano manymu, didžiausias iš kliuvinių mokytis kalbos. Nepadėjo, žinia, ir nedraugiškas visuomenės priėmimas – mat jis iš išvaizdos aiškiai atpažįstamas, kad nelietuvis. Buvo sulaukęs grasinimų, puolimų… Tai gerų emocijų, susijusių su Lietuva ar lietuvių kalba, jam tikrai nekėlė ir nepaskatino mokytis.

    Kas paskatina? Tai noras įsilieti į bendruomenę. Kartu reikia sąmoningumo suprasti, kad niekada nebūsi lietuvis, – nes tiesiog nesi, – ir nepadaryti iš to pasaulinio dydžio problemos. Kiekvienas žmogus yra geras toks, koks yra. Tikrai sąmoningas to supratimas ir priėmimas iš tikrųjų padeda. Visa tai gerai matome iš atvykusių misionierių – vienuolių, kunigų – jie būna labai gerai nusiteikę įsilieti į bendruomenę, tai jų pagrindinis tikslas, ko jie atvyksta. Drauge jie labai sąmoningai supranta, kad jų vertė yra savaiminė – kaip žmonių, o ne nulemta pritapimo… Tai neleidžia nusivilti, kai nesiseka.

    Kiek iš tiesų svarbi yra socialinė aplinka? Juk yra užsieniečių, dirbančių, pavyzdžiui, tarptautinėse kompanijose ar gyvenančių uždaresnėse bendruomenėse. Jie gal neturi nei poreikio, nei galimybių daugiau kalbėti lietuviškai.

    Tiems, kurie neturi socialinių ryšių su lietuviais gimtakalbiais, iš tikrųjų daug sunkiau mokytis kalbos. Jei jie sukasi tik savo rate, tai tarp jų būna labai gajūs visokie stereotipai, o žinia, stereotipai dažniausiai būna neigiami dominuojančios kultūros atžvilgiu. Taigi, jei lieki tame uždarame būrelyje, niekada negali patikrinti tų stereotipų. Viena mano tiriamųjų minėjo, kad laikėsi tokių stereotipų, tačiau kai pradėjo pagaliau kalbėtis su lietuviais lietuviškai, pamatė visiškai kitokius lietuvius, visiškai kitokį charakterį… Ir dabar labai džiaugiasi turėdama daug lietuvių draugų, kurių bet kada gali paprašyti pagalbos – kad ir dėl tos pačios lietuvių kalbos.

    Taigi, socialinė aplinka yra labai svarbi. Deja, atsiriboti nuo jos yra labai lengva. Lietuviai, ne paslaptis, nėra labai atviro charakterio… Esame labai geri žmonės, labai nuoširdūs, tačiau šiek tiek ilgiau užtrunka mus prisipratinti, pavyzdžiui, jei lygintume su kokiais nors italais. Žmonės sako, kad italų kalbą yra labai lengva išmokti – net per porą mėnesių… Italų kalba yra lygiai tiek sudėtinga, kiek ir lietuvių, bet išmokti yra lengviau… Kodėl? Todėl, kad italai kalba. Jie linksmi ir tave nuolat kalbina. Lietuvių sunkumas yra tas, kad mes mažiau šnekame, galbūt mažiau drįstame šnekėti.

    Ar nėra taip, kad mes, lietuviai, pirmi puolame kalbėti, sakykim, angliškai ar kita užsienio kalba, kurią mokame, ir kurią galėtų suprasti užsienietis, kad ir ilgai gyvenantis Lietuvoje, užuot pamėginę su juo kalbėtis lietuviškai?

    Yra labai puiku, kad lietuviai moka užsienio kalbų. Žinoma, mes patys irgi norime pasipraktikuoti, bet turėtume nepamiršti, kad užsieniečiai, kurie mokosi lietuvių kalbos, taip pat nori tobulinti savo įgūdžius. Suprantama, kad iš gimtakalbio lietuvio tai reikalauja kantrybės – išlaukti, kol žmogus pasakys, ką jis nori pasakyti. Prisieis ir padėti rasti reikiamą žodi. Nebūtinai visi mes esame tokie kantrūs. Visgi nereikėtų pulti taisyti klaidų. Turbūt blogiausia, ką mes galime padaryti: po to, kai kalbantysis šiaip taip sudėlioja savo sakinį, susakyti visas jo klaidas… Tai tikrai neįkvėps jam didesnio noro kalbėti. Pagalvokim, kas yra komunikacija – juk svarbu, kad suprastum. Kiekvieną kartą, kai komunikacija įvyksta, juk galima ir pagirti – iškart tada noras kalbėti auga.

    Turbūt savo tautiečius galėtume paraginti būti kantresnius su užsieniečiais ir kuo daugiau su jais kalbėtis, bendrauti.

    Taip, tai yra svarbiausia, ką galime padaryti. To negali padaryti niekas „iš viršaus“. Žmogus integruosis į visuomenę tada, kai visuomenė jį priims. Kai mes kiekvienas, sutikęs užsienietį, norėsime nusišypsoti, pakalbinti, o ne žiūrėsime iš padilbų, jam mėginant ką nors pasakyti kad ir labai labai laužyta lietuvių kalba.

    Minėjote, kad „iš viršaus“ tokio bendravimo niekas nenuleis, bet pamėginsiu paklausti visgi plačiau – iš politikų, iš tų, kurie formuoja švietimo ar socialinę politiką, pusės. Ar turima bent kažkokių svertų, galimybių kaip nors pajudinti mūsų visuomenę, kad tas bendravimas su užsieniečiais būtų, sakykim, lengvesnis, kad visuomenė būtų atviresnė ir kad tie užsieniečiai greičiau bei lengviau prabiltų lietuviškai.

    Negali valstybė imti ir paliepti visiems būti draugiškiems… Kalbėdami apie kalbos mokymąsi, iš vienos pusės atsiremiame į formalųjį mokymą. Šis mokymas gali padėti, bet tai neteikia jokios garantijos. Čia labai svarbi yra mokymo kokybė. Jei bus mokoma nuobodžiai, liepiama daryti tik pratimus, kurie niekam neaiškūs… Tai žmonės išmoks, kur parašyti kokią galūnę, bet niekada gyvame pokalbyje tos galūnės nepasakys. Taigi, siekime kaip įmanoma aukštesnės mokymo kokybės. Juk yra gerų metodikų ir mokymo priemonių, ir kursų – kaip mokyti. Sukaupta apie kalbos mokymą ir mokymąsi nemažai patirties.

    Kitas aspektas – pats žmonių bendravimas, kuris neįmanomas per prievartą, tačiau galima būtų pagalvoti apie kokį nors paskatinimą. Įvairiose šalyse yra organizuojami kalbų klubai, kur susirenka gimtakalbiai ir negimtakalbiai. Paprastai, smagiai bendraudami vieni kitiems padeda mokytis kalbos. Per tokias iniciatyvas žmonės susipažįsta, galiausiai pamato, kad tiek vietiniai, tiek užsieniečiai, kad ir iš kokių egzotinių kraštų jie būtų atvykę, yra normalūs žmonės.

    Taip nustojama bijoti vieni kitų. Kaip tokį bendravimą paskatinti – tai jau kūrybiškumo klausimas: gal, pavyzdžiui, pasiūlant nemokamos kavos klubo nariams.

    Iš mūsų pokalbio aiškėja, kad lietuvių kalba nėra paukščių kalba, kad ją gali išmokti tiek vokietis, tiek atvykėlis iš Kazachstano ar koksai kinas. Jūs savo skaitytame pranešime minėjote korėjietę, išmokusią gerai kalbėti lietuviškai. Taigi, motyvacija atveda iki didelių laimėjimų. Tad baigiant mūsų pokalbį, ką palinkėtumėte „Apžvalgos“ skaitytojams, norintiems išmokti užsienio kalbos, tačiau manantiems, kad jie negabūs kalboms, ar tiesiog prisibijantiems žengti į naujos kalbos pasaulį…

    Drąsos iš tiesų galėtume turėti daugiau, nes, kaip minėjau, negabių kalboms nėra ir viskas yra įmanoma. Svarbiausia yra atsakyti į klausimą sau: kodėl aš noriu tą kalbą mokėti, kodėl man tai yra svarbu? Gal tai yra be galo graži kalba, kuri man labai gražiai skamba. Kitas galbūt planuoja vykti į užsienį dirbti ar mokytis. Galbūt žmogus turi mylimą rašytoją, kurio kūrybą norėtų paskaityti jo gimtąja kalba. Priežasčių gali būti įvairiausių, tad svarbu įsivardinti, nuoširdžiai sau atsakyti, kodėl aš tą gebėjimą susikalbėti užsienio kalba noriu turėti. Tada svarbu matyti prieš akis tą prioritetą ir nekreipti dėmesio į baimes suklysti. Nesigėdyti klaidų, bet turėti drąsos gimtakalbio paklausti, kaip geriau pasakyti. Tas, ko labiausiai norite, ir ves į priekį, nes viskas padaroma, tik klausimas, ar turi tą tikslą, ar nėra tavo baimės už tą tikslą didesnės…

    Taigi, nebijokime bendrauti, nebijokime kalbėti. ■

    Ačiū už pokalbį

  • ATGAL
    Švęsti Gailestingumą kasdienybėje
    PIRMYN
    Linas Kojala – 90 sekundžių apie politiką
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.