Dr. Jolita Buzaitytė-Kašalynienė: Socialinis saugumas užtikrinamas bendromis visų piliečių pastangomis | Apžvalga

Asmenraščiai

  • Dr. Jolita Buzaitytė-Kašalynienė: Socialinis saugumas užtikrinamas bendromis visų piliečių pastangomis

  • Data: 2017-04-07

    Socialinė atskirtis, skurdas, socialinių įgūdžių stoka, įvairių priklausomybių spąstai – tai skaudi mūsų visuomenės kasdienybė, su kuria vienaip ar kitaip susiduriame. Socialiniams darbuotojams ar tiesiog dirbantiesiems su socialiai pažeidžiamais bendruomenės nariais tos visuomenės bėdos pažįstamos geriausiai. Vėlgi dėl nutinkančių konkrečių nelaimių, turinčių socialines (ar reikėtų sakyti – asocialumo) šaknis, žmonių rūstis dažnai krenta ant „pražiūrėjusių“, „laiku nesuskubusių į pagalbą“ socialinių darbuotojų. Apie tai, kokia šiandien socialinio darbo, kaip profesijos ir studijų krypties, realybė, ir kaip visuomenė, politikai ir dirbantieji socialinėje srityje turėtų dalintis atsakomybe, ir kokios pastangos reikalingos socialinėms Lietuvos bėdoms suvaldyti, kalbamės su Vilniaus universiteto, Filosofijos fakulteto, Socialinio darbo katedros docente dr. Jolita BUZAITYTE-KAŠALYNIENE.

    Kokią matote socialinio darbo Lietuvoje dabarties padėtį ir ateities perspektyvą? Ar abiturientai noriai renkasi socialinio darbo studijas? Kas jaunus žmones patraukia mokytis šios profesijos ir labiausiai sulaiko, atstumia?

    Labai ilgą laiką Socialinio darbo ir apsaugos ministerijos, Seimo vykdomos socialinės politikos prioritetai buvo orientuoti į socialinių pašalpų ir pensijų didinimą. Daug buvo nuveikta socialinio darbuotojo profesijai institucionalizuoti, t. y. socialinių paslaugų įstaigose įvestos socialinio darbuotojo pareigybės, nusistovėjo jų funkcijos, atsakomybės bei profesinė kvalifikacija, socialinio darbo profesinio bakalauro, bakalauro ir magistro studijų programos. Teisiškai įtvirtintas reikalavimas, kad socialinio darbuotojo pareigas turi užimti tik socialinio darbo profesinę kvalifikaciją turintys specialistai. Daug nuveikta, visgi to nepakako socialinio darbo profesijos prestižui visuomenėje užtikrinti. Socialinio darbo plėtrai ir naujovių kūrimui buvo naudojamos užsienio fondų, o vėliau Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos. Daugumos šių paslaugų teikimas nutrūkdavo pasibaigus projektiniam finansavimui, nes jų tęstinumui nebuvo planuojamos lėšos savivaldybių biudžetuose.

    Nepakankamai rūpintasi socialinių darbuotojų atlyginimais ir darbo sąlygomis, pavyzdžiui, saugumu darbe, transportu, kuris ypač aktualus kaimo vietovėse, atskiromis erdvėmis klientų konsultavimui ir pan. Socialinių darbuotojų atlyginimas labai panašus į kai kurių socialiai remtinų šeimų gaunamas pajamas. Socialinių darbuotojų darbas yra labai sunkus, jiems keliami aukšti kvalifikaciniai reikalavimai ir didžiuliai visuomenės lūkesčiai išspręsti įsisenėjusias socialines problemas, pakeisti asmenų nuostatas, įpročius ir elgesį, pavyzdžiui, atpratinti narkomanus, alkoholikus nuo narkotikų ir alkoholio vartojimo, padėti įsidarbinti kvalifikaciją ir motyvaciją praradusiems arba niekada jų neturėjusiems asmenims, apsaugoti vaikus nuo jų pačių tėvų… Atlygis už tokias sudėtingas paslaugas yra labai mažas, neatitinkantis užduoties sudėtingumo.

    Kokios pasekmės? Socialinio darbo profesija Lietuvoje yra labai žemo statuso, dramatiškai nukrito skaičius norinčių ją įgyti ir šį darbą dirbti. Per pastaruosius 3–4 metus stojančiųjų į universitetines bakalauro studijas skaičius sumažėjo 3–4 kartus. Parengti specialistai su bakalauro ir magistro diplomais socialinio darbo lauke neilgai užsibūna, iš jo greitai pabėga į užsienį arba kitas veiklos sritis. Dažnai socialiniais darbuotojais įsidarbina dar studijuodami, o baigę studijas padirba dar apie pora metų ir tada jau ieškosi kitų – lengvesnių, geriau apmokamų darbų.

    Šias studijas rinktis pastūmėja noras spręsti socialines problemas ir keisti pasaulį, noras dirbti su žmonėmis, t. y. noras padėti, globoti ir rūpintis kitais, daryti gerus darbus, teigiama ar neigiama asmeninė patirtis. Nuo šios profesijos atstumia žemi atlyginimai, didelė atsakomybė, vieši kaltinimai, žiniasklaidos kuriamas ir palaikomas socialinio darbuotojo, kaip negebančio susidoroti su užduotimis, negebančio apginti kliento, priimti tinkamus sprendimus, įvaizdis.

    Išties pastaruoju metu daug kalbama apie socialinių darbuotojų neva nekompetenciją, negebėjimą atpažinti problemas, tarsi nejautimą atsakomybės apie problemas pranešti, taipgi imtis spręsti vietoje. Turiu omenyje smurto prieš vaikus ar tiesiog smurto artimoje aplinkoje atvejus, tragišką savižudybių statistiką, taip pat alkoholizmo, narkomanijos žaizdas. Kokios šiuo atveju socialinio darbuotojo pareigos, atsakomybių ir galimybių ribos – ką iš tiesų gali padaryti socialinis darbuotojas ir ko ne, kokios pagalbos jam reikėtų?

    Šis klausimas yra sudėtinis, kiekviena jūsų paminėta socialinė problema reikalauja atskiros analizės. Krizės, nelaimės atveju mes visuomet ieškome kaltų, ieškome tų, kuriems galėtume priskirti atsakomybę. Socialiniai darbuotojai kaltinami smurtinės vaikų mirties atveju. Tačiau šiose situacijose visi yra kalti, o tiksliau visi privalo prisiimti savo atsakomybės dalį: kaimynai, kurie „nenori kištis“, todėl „nemato ir negirdi“, kas už sienos ar kaimyniniame kieme dedasi. Auklėtojai ir (ar) mokytojai, kurie nepastebi ženklų vaikų elgesyje, nuotaikose, aprangoje. Medikai, kurie patiki, kad vaikas nukrito ir užsigavo. Teisėjai, kurie vaikus dėl galimo tėvų smurto apklausia tėvams dalyvaujant. Visuomenė, kuri praktikuoja patyčias, kuri netoleruoja, nepriima kitoniškumo, kuri neįsivaizduoja vaikų auklėjimo be fizinių bausmių. Labai trūksta bendradarbiavimo ir atsakomybių pasidalijimo įvairiuose problemų sprendimo lygmenyse: šeimų su specialistais, skirtingų specialistų tarpusavio, skirtingų įstaigų tarpusavio, skirtingo pavaldumo organizacijų ir įstaigų tarpusavio, bendrai visuomenės sutelktumo ir tarpusavio pagalbos. Specialistai, įstaigos, ministerijos, politikai stumdo nuo savęs atsakomybę, kaip „karštą bulvę“…

    Socialiniai darbuotojai turėtų prisiimti atsakomybę, kad neįvertino rizikos, pavojaus vaiko gyvybei. Ir tikėtina, kad socialinė darbuotoja, „pražiūrėjusi“ šį pavojų, jaučia kaltę ir ją jaus galbūt visą gyvenimą. Bet kaip jau sakiau, socialinė darbuotoja vaiko mirties šeimoje atveju nėra vienintelė atsakinga. Manau, kad šiuo metu yra iš esmės peržiūrima vaikų teisių apsaugos sistemos teisinė bazė, jos veikimo principai ir praktikos. Dabartinė Vyriausybė deda rimtas pastangas, kad būtų padaryta sisteminių pokyčių, pvz., kad bendradarbiautų vaiko teisių apsaugos, socialinės pagalbos, švietimo ir sveikatos apsaugos, teisėsaugos sistemos, kad socialinės tarnybos užtikrintų skubią pagalbą ne tik darbo valandomis, bet 24 val. per parą, kad krizinėse situacijose dirbtų specialistų komanda, susidedanti iš socialinio darbuotojo, mediko, psichologo. Tokia komanda vertintų pavojaus lygį ir planuotų intervencijos priemones,  kad socialinis darbuotojas nebūtų paliktas vienas.

    Alkoholizmas, narkomanija, savižudybės yra skaudžios socialinės problemos, kurioms spręsti socialinių darbuotojų pastangų nepakanka, todėl kad šios problemos nėra pirminės. Jos yra skaudžios pasekmės kitų problemų, kurių šaknys yra sutrikusiuose, pažeistuose žmonių tarpusavio santykiuose, ydingose auklėjimo praktikose, silpnuose socialiniuose ryšiuose, nesaugioje, įtemptoje darbo aplinkoje, ekonominėse šalies sąlygose. Esminiai asmens poreikiai yra priėmimo, priklausomybės ir pripažinimo – jei jie nėra patenkinti, mes esame nelaimingi, ieškome įvairių pakaitalų. Kiekvienas iš mūsų nori būti priimtas toks, koks yra, t. y. mylimas už tai, kad jis yra. Siekiame mylėti ir būti mylimi – jei tokie nesijaučiame, esame nelaimingi: svaiginamės, perkame ir apsistatome brangiais daiktais, blaškomės po pasaulį… Kiekvienas siekiame priklausyti šeimai, bendraamžių ar bendraminčių grupei, tautai ir pan., nes tik per priklausomybę įvairioms grupėms ir sąveikas su kitais galime suvokti savo tapatumą, t. y. pasakyti sau ir kitiems, kas mes esame. Kiekvienas siekiame pripažinimo, įvertinimo už pastangas, pasiekimus, darbus, nes patenkintas pripažinimo poreikis sustiprina pasitikėjimą savimi, savigarbą ir savivertę. Visi šie poreikiai gali būti tenkinami tik artimuose santykiuose su kitais. Žmogus yra socialinė būtybė, susaistyta priklausomybės santykiais su kitomis būtybėmis. Santykiai su kitais mums suteikia ir džiaugsmą, ir skausmą ar kančią.

    Šiandien gyvename atomizuotoje visuomenėje, turime silpnus šeimos, bendruomeninius, bendraminčių grupių ir kitokius ryšius. Vėlyvos santuokos ir vėlyvas vaikų gimdymas, dažnos skyrybos, mažos šeimos, senėjanti visuomenė reiškia, kad yra daug vienišų žmonių. Modernios technologijos „sukišo“ visus žmones į „dėžes“, turime naujas priklausomybių rūšis: nuo technologijų, nuo lošimų, nuo skolinimosi ir pan. Susikūrėme iliuziją, kad galime gyventi be kitų žmonių, bendraudami tiktai „per dėžes“, o kraštutiniu atveju tiktai „su dėžėmis“. Tuo pat metu ilgimės tikrų, nuoširdžių, atvirų, palaikančių, sustiprinančių ryšių su kitais žmonėmis.

    Studijų, darbo aplinkoje jaučiame nuolatinį spaudimą, kad turime būti inovatyvūs, verslūs, nuolat besimokantys, kad prisitaikytume ir išgyventume didelės konkurencijos sąlygomis. Nepaliaujamai kalbame apie būtinus pokyčius, keičiame organizacines struktūras, įprastas darbo organizavimo praktikas, mažiname darbo vietas, perkeldami paslaugas į virtualias erdves. O tai reiškia, kad gyvename nuolatinės įtampos, nerimo, nesaugumo sąlygomis. Nerimas ir baimė nuolatiniai mūsų palydovai. Technologijos vystosi tūkstančius kartų greičiau nei mūsų psichiniai ir socialiniai procesai. Technologinis progresas sukuria socialinio progreso iliuziją… Kas nutinka tiems, kurie nespėja prisitaikyti? Kurie nepajėgia konkuruoti ir nuolat kurti naujus produktus ir prekes? Jie patenka į socialinės rizikos grupes. Yra senas posakis, kad nė vienas nesame apsaugotas nuo ligos, kalėjimo ir ubago lazdos. Kiekvienas ten galime atsidurti, kiekvienas tai sąmoningai ar nesąmoningai suvokiame, bijome.

    Pakalbėkim apie valstybės teikiamas socialines paslaugas ar įgyvendinamą socialinių problemų prevenciją… Ką ir kaip šioje sistemoje reikėtų tobulinti, kad šeimos ar atskiri asmenys, atsidūrę socialinės rizikos zonoje, gebėtų įsikabinti į gyvenimą, išlipti iš skurdo ir socialinės atskirties, galiausiai kad į tokią socialinės rizikos padėtį nė nepakliūtų?

    Vėl sudėtingas arba labai platus klausimas. Sunku įsivaizduoti visuomenę be socialinių problemų. Tik Sovietų sąjungoje „nebuvo“ narkomanijos, prostitucijos, benamystės, smurto prieš moteris ir vaikus, vaikų nepriežiūros ir kitų socialinių problemų. Sakau „nebuvo“ kabutėse, nes jos buvo, tik dauguma iš jų viešai nebuvo pripažįstamos. Visuomenė susideda iš įvairių grupių. Skirtingais gyvenimo tarpsniais ar situacijose susiduriame su skirtingais sunkumais, turime įvairių ar skirtingų poreikių, todėl paslaugos turi būti užtikrintos atsižvelgiant į tuos skirtingus poreikius ir įvairias gyvenimo situacijas.

    Formalus ir neformalus mokymas, visuomenės švietimas įvairiais klausimais – narkotikų žalos, ugdymo šeimoje svarbos, savanorystės naudos asmeniui ir visuomenei, sveikos gyvensenos, lytinės elgsenos ir panašiai, taip pat profesinis rengimas yra pačios plačiausios pirminės socialinių problemų prevencinės priemonės. Būtina pagalba sunkiais arba pereinamaisiais gyvenimo laikotarpiais, pavyzdžiui, jaunai šeimai susilaukus pirmagimio, artimo žmogaus netekties, skyrybų ir panašiais atvejais. Kartais reikia įgūdžių ugdymo paslaugų, kartais terapijos ar psichologinio konsultavimo, savigalbos grupės, socialinio konsultavimo, vaikų arba neįgalių artimųjų priežiūros, jaunų žmonių, paliekančių globos sistemą, arba vyresnių išėjimo iš reabilitacijos palydėjimo paslaugų. Kitais atvejais – socialinio būsto, laikino būsto su pagalba susirandant ir išlaikant darbą, tarpininkavimo derantis su antstoliais dėl skolų apmokėjimo ar kitų paslaugų, kurios padėtų atsitiesti arba išvengti nepageidaujamų pasekmių, pavyzdžiui, depresijos, vaikus žalojančių ugdymo praktikų, darbo netekties, ilgalaikės bedarbystės, vienišumo ir beviltiškumo jausmų, priklausomybių susiformavimo. Kaip tik šių ir panašių paslaugų beveik nėra daugumoje Lietuvos savivaldybių, o jų labai reikia.

    Reikia plėsti socialinių paslaugų įvairovę visose savivaldybėse (ne didžiuosiuose miestuose) kad jos pasiektų žmones anksčiau, nei jie įtraukiami į oficialius rizikos šeimų ar rizikos asmenų sąrašus, nei jie tampa benamiais, prasiskolina, tampa priklausomi nuo psichotropinių medžiagų, pakelia ranką prieš save ar savo artimą. Šios mano išvardintos situacijos reiškia, kad žmonės jau yra gilioje, įsisenėjusioje bėdoje, iš kurios sunku išlipti. Nors buvo galima tam užkirsti kelią, jei pagalba būtų atėjusi anksčiau.

    Lietuvoje matome vis didėjantį skurdą ir socialinę atskirtį. Apie tai mus perspėja ir Europos Sąjungos institucijos. Kaip atsiranda tas didelis socialinis atotrūkis? Kokie veiksniai lemia skurdo gilėjimą? Kokie, Jūsų nuomone, sprendimai „nr. 1“ turėtų būti Lietuvos politikų padaryti, kad padėtis imtų taisytis iš esmės?

    Lietuvoje didelis skurdo mastas, didelis atotrūkis tarp skurde ir pasiturinčiai gyvenančių. Didelis atotrūkis tarp atlyginimų ir kainų augimo. Įvedus eurą, kainos pakilo žaibiškai – o atlyginimai, pensijos, pašalpos?..

    Kodėl Lietuvoje tokios aukštos kainos, jei taip mažai apmokama darbo jėga? Darbdaviai skundžiasi, kad labai brangi darbo jėga, o darbuotojai nepatenkinti žemais atlyginimais. Verslininkai laiko aukštas kainas, nes labai maža vidinė rinka? Stengiamės parduoti nedaug prekių, bet už aukštą kainą? Verslininkai siekia labai didelio pelno mažų atlyginimų sąskaita?..

    Aš neturiu aiškaus atsakymo į jūsų klausimą nei dėl priežasčių, nei dėl politinių sprendimų. Skurdą lemia ekonominės, geopolitinės, istorinės ir socialinės sąlygos. Taip pat skurdas ne tik objektyviai matuojamas, skaičiuojamas, bet ir subjektyviai jaučiamas ar išgyvenamas. Subjektyviam skurdo išgyvenimui labai svarbu su kuo save lyginame: su Norvegija, Didžiąja Britanija ar Tadžikija, Kirgizija… Kol buvome Sovietų sąjungoje, save matėme kaip vakarietiškos kultūros ir gerbūvio pavyzdį, kai įstojome į Europos sąjungą, jaučiamės esą vieni iš skurdžiausių rytinio jos pakraščio šalių narių. Taigi lygiuojamės ar lyginame savo pajamas su turtingiausių šalių gyventojų pajamomis, – vargu ar kada nors joms prilygsime. Kažkas turėtų nutikti globalioje rinkoje, žmonių gyvenimo būde. Pavyzdžiui, jau dabar žmonės daug dirba namuose arba iš namų, technologijos leidžia turėti klientus užsienyje, gyvenamoji vieta nėra svarbi. Vis daugiau Europos Sąjungos miestų kenčia nuo oro užterštumo, triukšmo lygio. Gal atsiras mada gyventi gamtoje, tada Lietuva taps traukos centru…

    Valdžia turi rūpintis bendru interesu, tas bendras interesas nėra homogeniškas, visuomenė susideda iš įvairių grupių, kurios turi skirtingus poreikius, todėl būtinos derybos su įvairiomis visuomenės grupėmis, taipgi šias grupes atstovaujančiomis organizacijomis dėl ribotų valstybės (mūsų visų bendrų) išteklių panaudojimo.

    Kaip manote, ar žmonių visuomeniškumas, pilietiškumas, domėjimasis politiniais procesais daro kokią nors įtaką bendrajai valstybės gerovei? Ar valstybei klestėti užtenka kiekvieno iš mūsų asmeninės laimės siekio?

    Asmeninės laimės siekį atskirčiau nuo asmeninio egoizmo ir asmeninės naudos siekimo. Vakarų Europos valstybių socialinės apsaugos sistemų istorinė raida rodo, kad socialinis saugumas, gerovė yra užtikrinama bendromis visų piliečių pastangomis. Jei modernioje valstybėje visi piliečiai turi konstitucijoje įteisintas teises į švietimą, socialinę apsaugą, mokslą ir kt., tai reiškia, kad taip pat visi turi pareigą mokėti mokesčius. Valstybė, kurią atstovauja Seimas, Vyriausybė, Prezidentė, negeneruoja lėšų, jie tik perskirsto visų piliečių per mokesčius uždirbtus pinigus. Jei siekdami asmeninės naudos stengiamės išvengti mokesčių, tai pamažu griauname bendrąjį gėrį, skurdiname savo valstybę, kurioje gyvename. T. y. gauname mažiau švietimo, socialinių, sveikatos apsaugos, viešojo sektoriaus paslaugų arba krenta teikiamų paslaugų kokybė. Susitraukus paslaugoms ir jų kokybei, mes esame dar labiau nepatenkinti savo valstybe ir dar mažiau motyvuoti mokėti mokesčius. Dar mažiau mokame mokesčių, dar labiau traukiasi paslaugos, tokiu būdu patenkame į užburtą ratą. Daugumą paslaugų galime užtikrinti tik bendromis pastangomis, nes jei mokėtume asmeniškai ne per biudžetą, pavyzdžiui, už vėžio gydymą arba vaikų priežiūrą, mokyklą, tai tik nedidelė visuomenės dalis galėtume sau tokią prabangą leisti.

    Pastaruoju metu viešumoje girdime pasisakymų, kad Lietuvoje piliečiai reikalingi tik Seimo narių algoms sumokėti. Tokios kalbos rodo visišką kvailumą ir neišprusimą. Piliečiai per mokesčius išlaikome švietimo, socialinės ir sveikatos apsaugos, teisėsaugos, teisingumo ir kitas sistemas, be kurių negalime įsivaizduoti modernios valstybės. Bendrai visos tos kalbos apie prabangoje gyvenančius Seimo ir Vyriausybės narius tiktai kiršina eilinius piliečius su valdžios atstovais. Arba šį teiginį apsukus, galima sakyti, kad valdžios atstovų kaltinimais korupcija, nesąžiningumu, valstybės lėšų švaistymu, eiliniai piliečiai pateisina savo asmeninius nesąžiningumus.

    Jokiu būdu nesakau, kad valstybinėse įstaigose, Seime ir Vyriausybėje nėra korupcijos. Tačiau mokesčių vengimas nėra išimtiniai, pavieniai atvejai, o kasdieninės Lietuvos piliečių praktikos. Pavyzdžiui, derantis dėl paslaugų ar prekių kainų, įprastas yra  klausimas: „Ar jums bus reikalinga sąskaita, ar ne?“ Suprask, jei nereikalinga sąskaita, tai prekės ir paslaugos kainuos 21 proc. pigiau. Arba net viešai yra skelbiamos kainos be PVM, nenurodant, kad skelbiama negalutinė kaina. Apie tai, kad ji nėra galutinė, sužinome tik atėjus laikui mokėti arba paprašius sąskaitos. Pavyzdžiui, susideri dėl paslaugos kainos, ateina laikas mokėti, tu sumoki ir paprašai sąskaitos, o tada išgirsti, kad už sąskaitą turi susimokėti papildomai, suprask: paslaugos teikėjas dėl išaugusios kainos nekaltas – valdžia dėl šio papildomo mokesčio kalta… Kartais susidaro įspūdis, kad gyventojų pajamų ir pridėtinės vertės mokesčius sąžiningai sumoka tiktai biudžetinės įstaigos, o juk švietimo, sveikatos, teisėsaugos, teisėtvarkos ir kitomis viešosiomis paslaugomis naudojamės absoliučiai visi piliečiai.  Mokesčiai yra visoje Europos Sąjungoje. Jos narių valstybių gerbūvis yra sukauptas, akumuliuotas iš piliečių ir verslo mokesčių. Tai yra paprastos vadovėlinės tiesos, kurias mes Lietuvoje pamirštame arba jų nenorime prisiminti.

    Man labai liūdna, kad Viktoro Uspaskicho juodos buhalterijos ir mokesčių slėpimo byla buvo taip ilgai vilkinama ir galų gale jis išvengė bausmės. Tautos rinkti atstovai yra visų dėmesio centre, iš jų imame elgesio pavyzdžius. Todėl jei jie atvirai, akivaizdžiai meluoja, sukčiauja ir išvengia bausmės, tai piliečiai jais nebetiki ir galvoja, kad ir jie taip gali elgtis ir išvengti teisingumo. Tokiu būdu invidualizmas ir egoizmas nugali ar laimi prieš solidarumą ir bendruomeniškumą. Asmeniniai norai iškeliami virš grupės, organizacijos, šeimos ir bendruomenės poreikių.

    Susvetimėjama su valstybe. Žmonės nesitapatina su valstybe. Ji nėra jų. Neprisiimame atsakomybės už valstybės valdymą, sprendimų dėl valdymo priėmimą ir už tų sprendimų pasekmes. Nesusiejame savo asmeninio elgesio ir pasirinkimų su pasekmėmis bendruomeniniu ir valstybiniu lygmenimis. Masiškai slepiame pajamas, nemokame mokesčių, todėl traukiasi paslaugų sektorius, eilinis pilietis nejaučia socialinių paslaugų trūkumo, tačiau jis labai jautriai reaguoja į medicininių paslaugų susitraukimą. O ką dėl to kaltina? Ne save, o valdžią… O juk čia užburtas ratas…

    Dažnai politikų linksniuojama, skaudi tema – emigracija. Ar iš tiesų įmanoma šiuos procesus kaip nors valdyti? Kas padėtų žmonėms apsispręsti likti Lietuvoje, o kas visiškai nepadeda?..

    Valstybė ir net gerovės sistema (socialinės apsaugos ir paslaugų sfera) dabar yra paslauga, kurią Lietuvos piliečiai renkasi, t. y. jie išvažiuoja ieškoti ne tik didesnių atlyginimų, bet ir didesnių pensijų, išplėtotos socialinių paslaugų sistemos. Ar galime sustabdyti emigraciją? Ar galime konkuruoti su tokiu žemu pragyvenimo lygiu? Turbūt reikėtų klausimą kelti iš kitos pusės. Ne kodėl išvažiuoja ir kaip išvažiavusius susigrąžinti, o kodėl iš Lietuvos dar neišvažiavo, kas juos Lietuvoje laiko, ir stengtis rūpintis tais, kurie vis dar čia gyvena…

    Privalome keisti požiūrį į savo žmones, darbuotojus, piliečius, visus – nepriklausomai nuo jų amžiaus, lyties, socialinės padėties, negalios ir kitų skirtumų – gerbti, vertinti ir branginti. Turime keisti tarpusavio santykių praktikas, t. y. kaip mes elgiamės vieni su kitais namuose, darbe, viešajame gyvenime. Manau, kad emigraciją skatina ne tik ekonominiai, bet ir socialiniai veiksniai, ypač tai, ką vadiname organizacijų kultūra, t. y. darbdavių ir darbuotojų, darbuotojų tarpusavio santykiai, darbo organizavimo, atsakomybių pasidalijimo ir kitos praktikos.

    Kaip manote, kodėl mes, kaip didelę emigracijos patirtį turinti tauta, taip bijome imigrantų? Ar tikrai atvykstantys kelia didelę grėsmę socialinei ar kokiai kitai mūsų tautiečių gerovei? Galiausiai kas padėtų mūsų visuomenėje išgydyti neapykantos kitam bei kitokiam ligas?

    Kai kurios socialinės grėsmės yra natūralios psichologinės gynybinės reakcijos. Pavyzdžiui, į valdžią mes perkeliame visas savo negerąsias savybes, t. y. norėdami geriau jaustis dėl savo nesėkmių, kaltiname kitus, o ne save. O valdžia šiai projekcijai yra pati imliausia ir patogiausia. Neapykanta imigrantams kyla irgi kaip psichologinis apsaugos mechanizmas. Jie suvokiami kaip konkurentai dėl ribotų gerovės išteklių. Iš kitos pusės tai gali būti paaiškinta ir grupių psichologija –  bendras priešas ar grėsmė didina vidinį sutelktumą.

    Lietuvių tauta formavosi ir kūrė savo valstybingumą labai vėlai, tik XIX amžiaus pabaigoje ir  XX amžiaus pradžioje. Turėjome per 20 metų savarankiško valstybingumo patirties ir vėl pusei amžiaus pakliuvome į sovietinio režimo vergiją, kur buvome verčiami atsižadėti savo tautinės tapatybės, kur mus visaip persekiojo, prievartavo ir žemino. Todėl lyginant su kitomis Europos nacijomis ir valstybėmis, esame labai jauna nacija ir valstybė, neturime tvirto tapatumo, pasitikėjimo savimi jausmo, turime nepilnavertiškumo kompleksą, kuris provokuoja gynybines, ksenofobiškas ir priešiškas reakcijas. Mūsų tautinėje savimonėje stiprūs kovos su kitatikiais, atviro ir užslėpto pasipriešinimo kitataučiams įsiveržėliams, grobikams vaizdiniai ir su tuo susijęs tautinio pasididžiavimo jausmas. Pavyzdžiui, su pasididžiavimu kalbame apie tai, kaip ilgai priešinomės krikščionybei, apie tai kad buvome didelė imperija nuo Baltijos iki Juodosios jūros krantų…

    Priešiškumą ir musulmonų baimę palaiko ir teroristiniai išpuoliai įvairiose Vakarų šalyse, karo Afganistane patirtis. Baugina tas kitoniškumas, kurio mes nepažįstame ir kuris mums pristatomas kaip agresyvus ir keliantis pavojų.

    Baigiant mūsų pokalbį, norėtųsi įvardinti konkrečių punktų – dėl ko tiek politikai, tiek socialinėje sferoje besidarbuojantys privalėtų sutarti, ko turėtų siekti drauge, kad Lietuvos žmonės pajustų, jog skurdo, socialinės atskirties, emigracijos, susvetimėjimo bei kitų visuomenės gyvenimo žaizdų gydymo yra imtasi realiai – čia ir dabar?

    Negaliu atsakyti į šį jūsų klausimą, nes tokio sąrašo neturiu. Dar daugiau – su atsarga ir skepsiu žiūriu į visus tuos, kurie manosi turintys visus atsakymus, kurie siūlo greitus receptus ir žada greitus, gerus pokyčius.

    Gerbiu visus tuos, kurie imasi atsakomybės ir eina į politiką, nes jie prisiima didžiulę atsakomybę, pritraukia į save daug dėmesio ir neša tą sunkių, nemalonių, nepatogių sprendimų priėmimo naštą. Neturiu vizijos ar aiškaus matymo, kokią įtaką šalies ekonominei būklei gali turėti vienas ar kitas politinis sprendimas. Turiu daugiau klausimų ir abejonių nei aiškių atsakymų. Visada sakau, kad pokyčius  turime pradėti kiekvienas nuo savęs. Kiekvienas pilietis pirmiausia turime sąžiningai atlikti visas savo pareigas šeimai, bendruomenei, valstybei. Būti jautrus ir neabejingas viskam, kas vyksta aplink mus. Padėti kitiems sunkiomis gyvenimo akimirkomis. Mažiau skųstis, verkti, aimanuoti dėl to, ko neturime. Dažniau džiaugtis, puoselėti ir vertinti tai, ką turime.

    Kas tikrai turi būti daroma valstybiniu ar sisteminiu lygmeniu, tai kuo didesnis alkoholio, tabako apmokestinimas. Apskritai visos prekės, kurios kelia priklausomybes, didina ligų riziką, turi nešti didesnę mokesčių naštą, nes jos sukelia ligas, kurių gydymas brangiai kainuoja.

    Turi būti pripažinta, kad socialinis darbas yra profesionali (ne savanoriška) veikla ir kad ji turi būti gerai apmokama. Visos savivaldybių sutaupytos lėšos, vertinant realų socialinių pašalpų poreikį, privalo būti išleidžiamos socialinių paslaugų pirkimui ir (ar) socialinių darbuotojų atlyginimams.

    Jei būtų mano valia, uždrausčiau greitųjų kreditų reklamą, nes jie stumia socialiai pažeidžiamus asmenis skolintis, skolos auga ir vėliau trukdo įsidarbinti. Bet skolos yra atskira tema… Ir kaip jau sakiau, plėsčiau socialinių paslaugų įvairovę. ■

  • ATGAL
    Č.V. Stankevičius: Gyvybinis tautos tikslas, koks beatrodytų nerealus, gali būti pasiektas, kai jis valingai įgyvendinamas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.