Duobėti energetikos keliai kadencijai baigiantis (2) | Apžvalga

Įžvalgos

  • Duobėti energetikos keliai kadencijai baigiantis (2)

  • Data: 2016-09-08
    Autorius: Aleksandras Graželis

    2016 metų kovo mėnesį Jūs, gerbiamieji „Apžvalgos“ skaitytojai, skaitėte straipsnį „Duobėti energetikos keliai kadencijai baigiantis“. Dabar, praėjus pusei metų, tęsiame tą pačią temą, apžvelgdami pastaruosius įvykius.


    Veiksminga Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) iniciatyva

    Valdančiąją koaliciją vargino klausimai, susiję su baltarusių tęsiama Astravo AE statyba. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, nors ir išreiškė susirūpinimą, kad baltarusiai nesilaiko tarptautinių konvencijų, tačiau ignoravo TS-LKD kvietimą pasirašyti politinių partijų nacionalinį susitarimą ir priimti įstatymą, kuris draustų pirkti Astravo AE pagamintą elektrą ir perduoti ją Lietuvos elektros perdavimo tinklais.

    Matydami, kad ilgiau delsti negalima, TS-LKD ėmėsi iniciatyvos, remdamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 68 straipsniu, kuris suteikia įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Lietuvos Respublikos piliečiams. 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Lietuvos Respublikos Seimui įstatymo projektą ir Seimas privalo jį svarstyti.

    Per trumpą laiką (nuo gegužės 9 d. iki liepos 11 d.) surinkti 65 tūkstančiai parašų. Jais patvirtintas Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos bei elektros energijos rinkos apsaugos įstatymo projektas pateiktas Seimui. Priimti šį įstatymą galima suspėti iki Seimo rinkimų, jeigu valdančioji koalicija bus nusiteikusi apsaugoti Lietuvą nuo nesaugios Astravo AE elektros. Debatai ir balsavimai Seime dėl šio įstatymo projekto padės rinkėjams suprasti, kokios yra partijų ir Seimo narių nuostatos šiuo Lietuvai svarbiu klausimu.

    Grėsminga avarija Astravo AE statyboje

    Liepos 10 dieną įvyko iki šiol grėsmingiausia avarija Astravo AE. Grėsmės mastą padidina tai, kad Baltarusijos valdžia ir Astravo AE statytojai – Rusijos valstybinė korporacija „Rosatom“ nuslėpė avariją. Apie avariją Lietuva ir visas pasaulis sužinojo tik liepos 26 dieną Baltarusijos opozicinės Jungtinės piliečių partijos atstovo ir griežto Astravo jėgainės kritiko Nikolajaus Ulasevičiaus dėka. Turėtume jam nuoširdžiai padėkoti, nes Lietuva savarankiškai informacijos apie įvykį negavo. Net dvi savaites N. Ulasevičius rinko ir apibendrino iš kelių šaltinių apie incidentą gautą informaciją ir tik tada paskelbė ją socialiniuose tinkluose. Baltarusijos energetikos ministerija po šios žinios, nors ir dantimis grieždama, buvo priversta avarijos faktą patvirtinti.

    Avarijos dieną, liepos 10-ąją, buvo bandoma perkelti į kitą vietą reaktoriaus korpusą, tačiau jis, nutrūkus kėlimo lynams, krito iš 2 ar 4 metrų (taip oficialiai teigiama) aukščio. Tokio didelio ir sunkaus (aukštis – 13 m, skersmuo – 4,5 m, svoris – 330 t) agregato kritimas gresia jo korpuso sandarumo pažeidimu. Reaktoriaus korpusas suvirintas iš trijų metalo gabalų. Būtent suvirinimo siūlės yra silpnoji reaktoriaus korpuso dalis, jos galėjo įtrūkti krisdamos ant betono dangos. Primename, kad reaktoriaus korpusas yra pats svarbiausias atominės elektrinės saugumo elementas. Reaktoriaus korpuso paskirtis – sulaikyti jo viduje vykstančios branduolinės reakcijos radioaktyvius produktus esant labai dideliam slėgiui ir aukštai temperatūrai. Reaktorius – tai ypatingas didelio slėgio indas, jis yra pagrindinis saugaus branduolinės jėgainės darbo garantas. Visos kitos apsaugos sistemos bus bejėgės, jei reaktorius patirs avariją. Reaktoriaus skaičiuojamasis tarnavimo laikas 60 metų, todėl jis privalo būti nepriekaištingos kokybės. Visi šį įvykį komentavę energetikos specialistai vieningai teigė, kad po tokio kritimo reaktoriaus korpusas tinka tik metalo laužui.

    „Rosatom“ korporacija kelias dienas neigė incidento faktą ir įrodinėjo jo nereikšmingumą – esą tik kėlimo lynai reaktoriaus korpuso dažus nubrozdino. Įrodymų ir žiniasklaidos prispirta „Rosatom“ vėliau pareiškė galinti pakeisti reaktoriaus korpusą kitu, jeigu to pageidautų Baltarusija. Būtina pažymėti, kad reaktoriaus korpusas pagamintas „Atommaš“ gamykloje Volgodonske. Šioje gamykloje įrenginiai atominėms elektrinėms nebuvo gaminami net 30 metų, todėl galima teigti, kad jį pagamino asmenys, neturintys tinkamos patirties gaminti tokius įrenginius.

    Ar keisis valdančiosios koalicijos požiūris?

    Po liepos 10 dienos avarijos Vyriausybė, suprantama, reagavo griežčiau ir skubiau, nei tai darydavo ankstesnių avarijų Astravo AE atvejais (jų šiais metais buvo dar dvi). Norisi tikėtis, kad būtent avarijos slėpimo faktas valdančiajai koalicijai labiau atvers akis ir apšvies protą, kai Seime bus svarstomas piliečių inicijuotas įstatymas dėl Astravo AE.

    Neteko girdėti, kad Lietuva būtų kreipusis į Tarptautinę atominės energetikos agentūrą (TATENA) dėl ekspertų siuntimo į Astravo AE. Tiesa, buvo skelbta, kad Lietuva prašė Baltarusiją pačiai kreiptis į TATENA. Tai skamba šiek tiek juokingai, tačiau ir tai geriau, negu nieko. Žinome, kad TATENA yra 30 valstybių, turinčių branduolinę energetiką, tam tikras „klubas“, kuriame visas problemas norima spręsti kuo tyliau, o to klubo naujokei Baltarusijai net nuolaidos daromos. Tačiau liepos 10 dienos avariją dėl jos svarbos privalo tirti TATENA ekspertai. Jei apie jų kelionę į Astravo AE neišgirstume, Lietuvos Respublikos atstovas šioje agentūroje galėtų pasinaudoti TATENOS statuto III straipsnio A dalies 6 punkto nuostatomis, kurios teigia, kad „Agentūra įgaliojama nustatyti ir taikyti saugumo normas, užtikrinti šių normų laikymąsi reikalaujant vienai ar kitai valstybei bet kokioje kitos valstybės veikloje, susijusioje su atomine energija“ (sutrumpinta, neoficialus vertimas).

    TATENOS generalinis direktorius Yukiya Amano šių metų balandžio mėnesį lankėsi Astravo AE. Jis ir A. Lukašenka savo kalbose pabrėžė, kad atominės jėgainės statyboje svarbiausias principas yra jos saugumas. Dabar, praėjus po tų kalbų vos trims mėnesiams, matome, kad A. Lukašenka elgiasi panašiai, kaip elgėsi Sovietų Sąjungos vadovai 1986 metais Černobylio AE avarijos metu, – visuomenei nieko nepranešta.

    Studija – kaip nevykdyti direktyvos

    Direktyva, apie kurią kalbėsime, tai Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2012/27/ES dėl energijos vartojimo efektyvumo. Apie ją „Apžvalgoje“ buvo rašyta ne vieną kartą. Ši direktyva nustato reikalavimus energijos vartojimo efektyvumo didinimui. Direktyva siekiama, kad iki 2020 metų ES valstybės narės 20 proc. padidintų energijos vartojimo efektyvumą. Direktyva reguliuoja daug klausimų – viešojo sektoriaus statinių atnaujinimą, taupymo užduotis energijos tiekėjams, didelio naudingumo kogeneracijos plėtrą. Tačiau žmonėms, gyvenantiems daugiabučiuose namuose, labiausiai įdomus šis direktyvos reikalavimas: daugiabučiuose, kuriuose yra centrinis šilumos tiekimo šaltinis, ne vėliau kaip iki 2016 m. gruodžio 31 d. įrengti individualius šilumos suvartojimo skaitiklius. Jei šilumai matuoti individualių skaitiklių naudoti neįmanoma dėl techninių priežasčių arba tai nėra ekonomiškai veiksminga, kiekviename radiatoriuje suvartotai šilumai matuoti naudojami individualūs šilumos dalikliai, išskyrus atvejus, kai atitinkama valstybė narė įrodo, kad tokių šilumos daliklių įrengimas nebūtų ekonomiškai veiksmingas.

    Kaip matome, gruodžio 31 d. jau greitai ateis, tačiau valstybės programa šiam direktyvos reikalavimui įgyvendinti neparengta. Dar blogiau, ši direktyva į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę iki šiol neperkelta, nors tai turėjo būti atlikta iki 2014 m. birželio 5 d. Todėl Energetikos ministerija sukruto teikti įrodymus Europos Komisijai, kad Lietuvoje ekonomiškai nėra veiksmingi nei šilumos skaitikliai, nei šilumos dalikliai. Tuo tikslu Lietuvos energetikos institutas parengė studiją, kuri ir buvo pateikta Europos Komisijai. Joje įrodoma, kad individualių skaitiklių įrengimas jau pastatytuose daugiabučiuose namuose kainuotų daug ir ekonomiškai atsipirktų tik per 76 metus. Tai kiekvienam aišku ir be didžiulių mokslininkų skaičiavimų ir studijų, individualius skaitiklius tikslinga įrengti tik naujai statomuose daugiabučiuose ir tai numato naujieji statybos reglamentai.

    Daliklių nauda – ar supranta ją mokslininkai?

    Dėl individualiai šilumos apskaitai įrengtos daliklių sistemos naudos jau pastatytame daugiabutyje šių eilučių autorius turi kitokią nuomonę. Kitokią todėl, nes jo asmeninė dviejų šildymo sezonų patirtis apskaitant individualiai butuose suvartotą šilumą parodė, kad butų savininkų poreikiai šilumai yra labai skirtingi. Šilumos apskaita užregistravo, kad žmonės, gyvenantys atnaujintame daugiabučiame name, vienodo dydžio ir vienodos padėties butuose, šilumos suvartoja net iki 6 kartų daugiau už kaimyną. Buto savininką, žinantį, kiek šilumos jis suvartojo kiekviename kambaryje, tai skatina taupyti, ir jis gali tai daryti reguliuodamas termostatinį ventilį, įrengtą prie radiatoriaus. Taupydami nesušalo nė vienas žmogus, nė vienas nesiskundžia pelėsiu. Namas, apie kurį kalbame, per du šildymo sezonus suvartojo mažiausiai šilumos iš visų 25 savivaldybėje atnaujintų daugiabučių namų. Taupant nėra pavojaus, kad šiluma bus „vagiama“ per buto sienas, nes žemesnės negu 16 oC temperatūros kambaryje būti negali – to neleidžia termostatinis ventilis. Tačiau butuose, kuriuose nėra individualios šilumos apskaitos, realių paskatų taupyti nėra. Dažnas buto savininkas mąsto taip: kam man taupyti, jeigu man naudą duos tik 1/60 ar 1/40 (atsižvelgiant į butų skaičių name) sutaupytos šilumos dalis.

    Kodėl Vyriausybė neskatina taupyti šilumos?

    Kiekvienas daugiabučio namo butas turi individualius elektros, dujų, šalto bei karšto vandens skaitiklius, kurie rodo, kiek suvartojame, ir skatina mus taupyti. Galima tik stebėtis, kodėl vartotojai neraginami taupyti šilumos? Ir šilumos tiekėjai, ir energetikos mokslininkai vieningai šaukia, kad pakanka daugiabutį namą apklijuoti izoliacine plokšte ir šilumą taupysime. Taip, jie iš dalies yra teisūs – valstybės mastu energetinių išteklių sutaupysime, tačiau daug mažiau negu sutaupytume esant individualiai šilumos apskaitai. Tenka stebėti absurdiškus vaizdus – atnaujinto būsto gyventojas šilumą savo bute reguliuoja atvirais langais. Kodėl? Todėl, kad jo bute namo atnaujinimo metu ant radiatorių neįrengė net termostatinių ventilių – nugalėjo sprendimas apklijuoti namą vien izoliacinėmis plokštėmis. Matant tokius vaizdus, galima imti abejoti Europos Komisijos specialistų kompetencija – gal jie daro klaidą, kurdami direktyvas, reikalaudami iš posovietinių valstybių vyriausybių bei šilumos tiekėjų įrengti individualią šilumos apskaitą daugiabučiuose namuose? Gal iš tikrųjų geriau šilumą išleisti per langus ir  šilumos tiekėjui už ją riebiai sumokėti? Šilumos tiekėjai turės daugiau pajamų, dalis jų PVM pavidalu grįš į biudžetą. O šilumos vartotojas? Su juo nieko nenutiks, sulauks šviežių bulvių…

    Tokią keistą situaciją bandė pakeisti Seimo narys Paulius Saudargas ir jo kolegos, teikdami įstatymo pataisą, įpareigojančią Vyriausybę valstybės paramą teikti tik tiems atnaujintiems daugiabučiams gyvenamiesiems namams, kuriuose bus įrengta individuali suvartotos šilumos apskaitos ir reguliavimo sistema. Deja, tokia idėja Vyriausybei nepatiko ir ji Seimui pateikė savo nuomonę, nepritariančią įstatymo pataisai. Tiesa, Vyriausybė, teikdama savo nuomonę, priminė, kad ir dabar individualios apskaitos įrengimą atnaujinant būstą valstybė remia, jeigu butų savininkai pasirenka tokį investicinio plano variantą. Tikėkimės, kad būsimieji atnaujinamų namų gyventojai šį variantą pasirinks – jiems nereikės reikalauti, kad toks variantas būtų investiciniame plane pateiktas butų savininkų balsavimui, kaip teko jo reikalauti šių eilučių autoriui. ■

  • ATGAL
    Europos Sąjunga turi išmokti „Brexit“ pamokas
    PIRMYN
    Matykime kaime gyvenantį žmogų
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.