Valstybės naujienos

  • Duobėti energetikos keliai kadencijai baigiantis

  • Institucijos: Vyriausybė, Ministerijos
    Data: 2016-03-30
    Autorius: Aleksandras Graželis

    Jau nuo šio „Apžvalgos“ numerio gerbiamiesiems skaitytojams teks skaityti daugiau rašinių, susijusių su mūsų valstybės politiniu gyvenimu, su partijų veiklos vertinimu. Tikriausiai suprasite, kad kitaip elgtis negalime, – esame politinės pakraipos žurnalas, apžvelgiantis įvairius Lietuvos gyvenimo aspektus, ir, artėjant Lietuvos Respublikos Seimo rinkimams, skirsime daugiau dėmesio būtent jiems. Nepastebimai pralėks tie keli mėnesiai iki spalio 6 dienos, kai rinkėjai vėl balsuos, rinkdami savo valdžią ateinantiems ketveriems metams. Per tuos kelis mėnesius vertinsime, ar sugebėjo valdančiųjų partijų koalicija padaryti pažadėtus darbus per savo valdymo metus, ar sugebėjo tvirtai laikytis duotos priesaikos gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus.

    Šiame rašinyje priminsime keletą dabartinės Vyriausybės darbų energetikos sektoriuje, kuriuos ji „prakaituodama“ dirba jau ketvirtus valdymo metus. Priminti verta todėl, kad apie nesėkmingus darbus stengiamasi nutylėti, apdengti juos neaiškumo ar nereikšmingumo šydu. Žmonės, laikui tekant, taip pat daug ką primiršta, nes kasdieniai rūpesčiai dažnam tampa svarbesni nei darbai, kuriuos žadėjo nudirbti valstybę valdantieji.

    Kaip pastatyti Visagino AE nenorint jos statyti?

    Būtent tokį uždavinį nuo kadencijos pradžios sprendžia valdančiosios koalicijos Vyriausybė. Nusibodo klausytis premjero Algirdo Butkevičiaus apie jo imituojamas pastangas susitarti su regioniniais partneriais dėl Visagino AE statybos. Žadėdamas būsimus palankius sprendimus ir nuolat atidėliodamas jų priėmimo datas, jis jau ketvirti metai bando visiems įtikti. Ir regioniniams partneriams, ir japonams, ir rinkėjams. Svarbiausia rinkėjams. Tie, kurie 2012 metais referendume balsavo prieš Visagino AE statybą, turi patikėti, kad Visagino AE nebus statoma, o balsavusieji už Visagino AE statybą turi patikėti „nuoširdžiomis“ pastangomis Visagino AE statyti. Jau 2012 rudenį socialdemokratams tapo aišku, kad jie persistengė prie Seimo rinkimų „priklijavę“ ir referendumą dėl Visagino AE statybos. Referendumas jiems buvo reikalingas laimėti rinkimus – o tą pergalę jie būtų pasiekę ir be referendumo. Ėmė išsisukinėti iš supainiotos situacijos – į Vyriausybės 2012–2016 metų programą buvo įrašytas aptakus, net ir branduolinę energetiką minintis punktas: „309. Įvertindami 2012 m. spalio 14 d.  konsultacinio (patariamojo) referendumo dėl naujos atominės elektrinės statybos Lietuvos Respublikoje rezultatus, peržiūrėsime Nacionalinę energetikos strategiją, pateiksime ekonomiškai naudingiausią ir vartotojams priimtiniausią valstybės savarankiško apsirūpinimo energijos ištekliais strategiją, kurioje įvertinamos ir atominės energetikos perspektyvos, plačiam politinių partijų susitarimui, remdamiesi nuodugnia kompleksine energetikos sektoriaus raidos alternatyvų analize atsižvelgiant į ilgalaikę perspektyvą.“

    Buvo sukurta darbo grupė, privalėjusi pateikti pasiūlymų dėl Visagino AE, tačiau jos atlikti skaičiavimai nepatvirtino referendumo agitacijos metu skelbtų nesąmonių. Veiklos įvaizdį reikėjo kurti, nes Visagino AE statybos projektas yra ne vien Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos, Japonijos, JAV bei Europos Sąjungos bendras reikalas. Pasirinktas begalinių tarimųsi, pokalbių ir diskusijų įvairiais lygiais su latviais ir estais, kartais ir su japonais, būdas, nuolat atidėliojant sprendimų priėmimo terminus. Pripažinkime, socialdemokratams tai pavyko – rinkimai tuoj pat, o dėl nepriimto sprendimo visiems įteigta, kad dabar kalčiausi estai ir latviai. Kalti todėl, kad neskaičiuoja Visagino AE ekonominio naudingumo, o iš lietuvių gautais skaičiais netiki. Tačiau mūsų kaimynų nuomonė kitokia – skaičiuoti nėra tikslo, nes Lietuva, referendumu surišusi sau rankas, tik referendumu gali ir atrišti. Tačiau jie puikiai žino, kad Lietuvoje pakartotinio referendumo sėkme neįtikintumei net neišmanėlio. Todėl ir žaidžia socialdemokratai pažadų žaidimą, nes jau ketvirti metai, kaip nesugebama peržiūrėti Nacionalinę energetikos strategiją ir pasiūlyti „naudingiausius ir priimtiniausius“ sprendimus. 2013 metais ketinta siekti nacionalinio sutarimo dėl racionalaus, konkurencingo, darnaus ir perspektyvaus elektros energijos tiekimo užtikrinimo. Susitarti nepavyko, nes valdančioji koalicija „tarėsi“ iš egoistinių daugumos pozicijų, versdama kitus „besitariančius“ nekeisti jos surašyto teksto. Nacionalinė energetikos strategija taip pat „kuriama“ taikant pamėgtą nuolatinių pažadų ir terminų atidėliojimo taktiką. Juokingai atrodytų, jei naująją energetikos strategiją pradėtų svarstyti prieš Seimo rinkimus – tai tik parodytų, kad valdančioji koalicija visiškai nesugebėjo dirbti nuolat besikeičiančiomis politinėmis ir ekonominėmis sąlygomis.

    Kaip kapitonas A. Butkevičius nugalėjo maištą savo laive?

    Jau ne kartą esame rašę, kad dabartinei Vyriausybei geriausiai sekėsi vykdyti tuos darbus, kuriuos ji perėmė iš ankstesniosios vyriausybės. Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalas yra vienas iš tokių objektų. Skaitytojas gali pasakyti – kitaip ir negalėjo būti, 2012 metų rudenį, per Seimo rinkimus, sėkminga terminalo darbų pabaiga jau buvo akivaizdi. Taip tardamas skaitytojas būtų teisus, tačiau neskubėkime jam pritarti, – 2013 metų birželį socialdemokratų iniciatyva buvo sukurta Seimo laikinoji komisija, kuri ėmėsi tirti net 21 darbą, kuriuos, komisijos iniciatorių nuomone, per savo kadenciją blogai padarė ankstesnioji Andriaus Kubiliaus vadovaujama vyriausybė, ypač energetikos ministras Arvydas Sekmokas. Komisijos tikslai buvo keistoki – ištirti, kodėl neįgyvendinti 2007 metų Nacionalinės energetikos strategijos siekiai ir kokia yra situacija energetikos sektoriuje. Nežiūrėta, kad ši strategija jau pasenusi ir netinkama įgyvendinti, nes 2012 metais buvo priimta nauja Nacionalinė energetinės nepriklausomybės strategija (ši strategija galioja ir dabar, nes valdančioji koalicija, net ir labai norėdama, dar nesugebėjo jos pakeisti). Dirbo komisija labai ilgai, beveik metus, bet ir tiek laiko jai tyrimams pritrūko. Komisijos darbe dalyvavo arba buvo apklausti gausybė valstybės tarnautojų, mokslininkų, verslininkų, teisininkų. Tiek darbo valandų, kiek sugaišo komisija, būtų užtekę skurti naujai energetikos strategijai, užuot svarsčius beviltiškus kaltinimus. Atrodė, kad po tokios komisijos išvadų Arvydas Sekmokas saulę matys tik per grotuotą langą, nes komisijos pirmininkas socialdemokratas Artūras Skardžius pareiškė, kad komisija kreipėsi į prokurorus. Opozicija neliko skolinga: Seimo salėje komisijos pirmininką ir komisijos atliktą darbą pavadino Rusijos interesus atitinkančiu Kremliaus užsakymo įvykdymu. Premjeras Algirdas Butkevičius, pamatęs, kad įsiaudrinusi komisija gali sustabdyti Klaipėdos SGD terminalo statybą, apmalšino jos įkarštį, priversdamas sušvelninti radikaliausius kaltinimus, o terminalo auditą atlikti užbaigus jo statybą. Būtent už šį ryžtingą veiksmą Algirdą Butkevičių galima pagirti, bet galima ir stebėtis „įdomiu“ socialdemokratų noru stabdyti strateginio projekto, kėlusio didžiausią grėsmę „Gazpromui“, įgyvendinimą, nors siekius terminalą pastatyti jie buvo įsirašę į savo veiklos programą. Dar iki šiol daugelis valdančiosios koalicijos narių gąsdina žmones didele terminalo kaina bei jo eksploatacijos išlaidomis. Tačiau prieš svarbiausią jo naudą jie negali prieštarauti: SGD terminalas Klaipėdoje panaikino buvusią visišką Lietuvos priklausomybę nuo Rusijos gamtinių dujų ir sudarė galimybę už dujas mokėti rinkos kainą.

    Gąsdinimais įtikinti lengviau

    Artėjant naujiems Seimo rinkimams, būtina prisiminti daugiabučių namų atnaujinimo procesą. Ar jis vyksta taip gerai, kaip žadėjo aplinkos ministras Valentinas Mazuronis, pakeitęs 2009 metais pradėtą, bet taip ir nepradėjusį veikti JESSICA modelį? Panašų, kaip V. Mazuronio įdiegtasis, principą dar 2009 metais viešai paskelbė dr. Raimondas Kuodis, tačiau tuometinis aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas pabijojo jį taikyti – ar dėl ryžto stokos, ar nesuprasdamas jo naudos. V. Mazuroniui tai atlikti buvo lengviau, nes rinkimus laimėjusios kairiosios partijos rinkimų agitacijoje deklaravo savo rūpestį ,,paprastu“ žmogumi. Žinodami, kad ,,paprastas“ žmogus ant jų niekados nesupyks, jie tuo ir pasinaudojo. Grasinimas iš butų savininkų atimti šildymo išlaidų kompensaciją, jei jie nepritartų daugiabučio namo atnaujinimui, suveikė stebuklingai – namų atnaujinimo investicijų planams pritarti reikalinga balsų dauguma dabar surenkama be vargo. Naujojo modelio įgyvendintojas Valentinas Mazuronis buvo aukštai įvertintas – įgijo Europos Parlamento nario mandatą, atsisveikino su partija „Tvarka ir teisingumas“ ir buvo pakviestas tapti Darbo partijos pirmininku. Tačiau naujoji tvarka idealia netapo – valstybei įdėjus į būsto atnaujinimą didžiulį pinigų kiekį, kurį kontroliavo ne butų savininkai, o jiems atstovaujančios administravimo įmonės, dažnai reiškėsi žmonių godumo pasekmės. Imta kuo greičiau (bet ne pigiau) rengti investavimo projektus, kuo brangiau (bet ne geriau) atlikti darbus. Pagal naująjį modelį būsto atnaujinimo darbai akivaizdžiai pajudėjo mažesniuose miestuose, ten, kur daugiabučius namus prižiūri administruojančios įmonės, o ne butų savininkų bendrijos. Įmonės, imdamos bankų kreditus darbams finansuoti, panaikino „amžinos skolos bankui“ baimę, kankinusią butų savininkus ankstesniais metais. Tačiau žmonėms, gyvenantiems bendrijų prižiūrimuose namuose, ta baimė išliko, nes finansinius reikalus dėl būsto atnaujinimo su banku reikia spręsti kiekvienam buto savininkui savarankiškai. Valdančiosios koalicijos veikėjai stebisi, kodėl reikšmingai nejuda būsto atnaujinimas didžiuosiuose miestuose, o todėl, kad žmonės dar tebebijo bankų. Keista, kad, matydami tokią situaciją, valdantieji bendrijų prižiūrimuose namuose nenori pasinaudoti Vokietijos patyrimu, kai namus atnaujina energetinių paslaugų bendrovės pagal ESCO (angl. Energy service company) modelį, atnaujinimo sąnaudas atsiimdamos lėšomis už sutaupytą šilumos energiją. Gyventojui už atnaujinimo darbus mokėti nereikia, tačiau jis už šilumą moka tiek, kiek mokėjo iki atnaujinimo, kol bendrovė atsiima visas savo investuotas lėšas (sutaupomas šilumos dėka) ir tam tikrą pelną. Po to jis moka už tiek, kiek šilumos suvartoja. Tokios bendrovės, Lietuvoje teisiškai reglamentavus jų veiklą, galėtų imti kreditus iš bankų su JESSICA fondo garantija, o su buto savininku juos sietų tik susitarimas mokėti už šilumą. Bankai šiuo metu „pritinę“ laisvų lėšų, investuotojų trūksta, o ESCO modelis leistų efektyviau naudoti JESSICA fondo lėšas, kurių ėmė stigti atnaujinant administruojančių įmonių prižiūrimus namus.

    Ginčai (bet ne žygiai) dėl Astravo AE

    Artėjant Seimo rinkimams ir Astravo AE planuojamai darbo pradžiai (pirmą reaktorių ketinama paleisti 2018 m., antrąjį – 2020 m.), vėl garsiai prašnekta apie šios jėgainės pavojų, galimybes ir būdus sustabdyti jos statybą ar nors elektros iš jos nepirkti. Aiškinamasi, kas kalčiausias dėl to, kad ji statoma 53 km atstumu nuo Vilniaus, netoli Neries.

    Drįstame teigti, kad didžiausią įtaką Baltarusijos valdžiai pakeisti atominės elektrinės statybos vietą galėjo padaryti Gedimino Kirkilo vyriausybė (dirbusi nuo 2006 m. liepos mėn. iki 2008 m. lapkričio mėn.), nes būtent 2006 m. baltarusiai svarstė keturias vietas AE statybai. Ar buvo kalbėtasi su baltarusiais apie Lietuvai netinkančią jėgainės vietą, nežinome, nors baltarusiai svarstė ilgokai, apie dvejus metus. 2008 m. gruodžio mėn. vietą prie Astravo jie pasirinko ir tai patvirtino Baltarusijos valdžia. Žinant šį faktą, kaltinti Andriaus Kubiliaus vadovaujamą vyriausybę, kad ji galėjo pakeisti baltarusių sprendimą, būtų neteisinga, nes „paskutinis Europos diktatorius“ savo nuomonės keisti nemėgsta.

    Baltarusija yra Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) narė, statydama jėgainę su šia agentūra bendrauja, 2012 m. balandžio mėn. TATENA generalinis direktorius Yukiya Amano lankėsi Minske ir pareiškė, kad suteiks Baltarusijai paramą visais Astravo atominės elektrinės statybos etapais. Todėl mums Lietuvoje reikia baigti ginčus, baigti svaičioti apie jėgainės statybos nutraukimą (nors taip galėtų atsitikti, jei Rusija pinigų nebeduotų). Lietuva taip pat yra TATENA narė, todėl, neviršydama šios agentūros suteikiamų įgaliojimų, privalo reikalauti griežto statybos ir technologinių procesų standartų laikymosi. Jei Baltarusija standartus pažeidinės, neleis lankytis TATENA ekspertams ir kontroliuoti statybos eigos, galima bus siekti, kad Europos Sąjunga inicijuotų Jungtinėse Tautose politinių ir ekonominių sankcijų taikymą Baltarusijai.

    Kitokio pobūdžio poveikis Baltarusijos valdžiai būtų tai, dėl ko beveik sutaria visos politinės jėgos Lietuvoje – nepirkti Astravo AE pagamintos elektros ir neleisti jos eksportuoti per Lietuvos teritoriją. To norėti ir apie tai kalbėti yra lengva, bet įgyvendinti sunku. Su Baltarusija turime penkias 330 kV elektros jungtis, dar daugiau – 110 kV jungčių. Dabar, kol dar nesame susijungę (planuojama tai atlikti 2025 m.) sinchronizuotam darbui su Europos kontinentiniais tinklais (EKT), šių jungčių atjungti negalime. Ieškodami kitų techninių galimybių, Lietuvos energetikai ima sutarti, kad Astravo AE elektros srautą riboti būtų galima įrengiant nuolatinės srovės intarpą Ignalinos elektros skirstykloje 2018 metais. Šį intarpą, tik vėliau, mes būtinai privalėsime įrengti, kai jungsimės su EKT.

    Antras darbas, kurį vertėtų atlikti, – tai kreiptis į Europos Komisiją, kad iš antrojo (2015 m.) bendro intereso projektų sąrašo būtų išbrauktas projektas „Vidaus linija Kruonis–Visaginas“. Nors LITGRID vadovai teigia, kad šis projektas įrašytas dėl būsimos Visagino AE reikmių, tačiau gerai žinodami, kokia dabar yra situacija su jos statyba, neskubėkime jos statyti. Neteikime baltarusiams vilčių, kad jie galės linija naudotis elektros eksportui bei Astravo AE pirminiam galios rezervui Kruonio HAE. Suspėsime ją pastatyti, kai bus pakloti Visagino AE pamatai.

    Trečias svarbus mūsų veiksmas būtų toks: neleisti baltarusiams per Lietuvos teritoriją tiesti 330 kV elektros liniją iš Astravo AE į Visaginą. Būtent ši linija, kurios statybą jie planuoja finansuoti iš Kinijos skolintais pinigais, skirta elektros eksportui į Lietuvą. ■

  • ATGAL
    Ukrainos reformos stringa, bet dar nežlugo
    PIRMYN
    Ekskomunistinės partijos lietuvoje ir lenkijoje: panaši pradžia, skirtinga pabaiga?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.