Istorijos pėdomis

  • Dvi vasario 16-osios

  • Data: 2017-02-03
    Autorius: Vytautas Raškauskas

    Lietuva gyva savo žmonėmis. Kai kas mėgina juos tarpusavyje priešinti, skirstyti į dvi ar tris Lietuvas, tačiau tikrai esmingai žmones skiria vidinė nuostata – būti savo valstybės kūrėju ar išlaikytiniu. Šie žodžiai skamba įžūliai laikais, kai santykiuose su savo šalimi tampa įprasta siekti pelno, tačiau tiesa daugiau nei akivaizdi: valstybę šiandien turime tik todėl, kad mūsų pirmtakai lemiamu šaliai metu apsisprendė gerovės savo tautai siekti nepaisydami asmeninės naudos.

    www.lrs.lt nuotrauka: Aleksandras Stulginskis

    Valstybės kūryba nėra vienkartinis aktas. Priešingai, tai daugybės kasdienių apsisprendimų ir darbų visuma. Minėdami 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, prisimename ne vien lemtingą istorinį posūkį liudijantį dokumentą, bet ir jo signatarų pasiryžimą žengti į nežinią pirma istorijos. Jei ne kiekvieno iš šių signatarų ir daugybės vėlesnių lietuvių kartų auka, šiandien negalėtume sau pasakyti – mes laisvi, mes – ne vergai.

    Už vergovę baisesnė tik dvasinė vergystė – kai net ir esant galimybei iš blogio nagų išsprūsti, nusprendžiama neprisiimti atsakomybės, pasilikti baimėje ir priklausomybėje. Liekame amžinai dėkingi lietuviams, nepabijojusiems rizikuoti viskuo ir todėl sugebėjusiems dovanoti mums valstybę.

    Vasario 16-ųjų signatarai

    Vienas didžių valstybininkų, savo darbais reikšmingai prisidėjusių prie Lietuvos valstybės pagrindų kūrimo, yra Aleksandras Stulginskis. Gimė jis 1885 m. Raseinių apskrityje, Kutalių kaime. 1913 m. baigė mokslus Halės universiteto Žemės ūkio institute Vokietijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais dėstė gamtos mokslus Lietuvių gimnazijoje, vadovavo Lietuvių pedagoginiams kursams. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje, kur buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, o 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Vėliau ėjo Steigiamojo Seimo pirmininko, Prezidento, III Seimo pirmininko pareigas. 1941 m. už gyvenimo darbus okupacinės sovietų valdžios suimtas ir ištremtas į Krasnojarsko kraštą. 1952 m. nuteistas kalėti 25 metus, bet 1956 m. jam leista grįžti į Lietuvą. Iki pat savo mirties gyveno kukliai, tačiau visą laiką buvo uoliai sekamas.

    Adolfas Ramanauskas gimė tuoj po Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimo (1918 m. kovo mėn.). Prieš tapdamas partizanu Adolfas mokytojavo Alytuje. Pasirinkta profesija buvo labai patenkintas. Visgi savo atsiminimuose rašo suvokęs, kokia didžiulė nelaimė Tėvynei yra sovietinė okupacija: „Kai tiesiogiai patyriau, ką okupantas daro miestuose ir kaimuose, kai pamačiau nekaltų lietuvių kraują ir kančias, tapau mirtinu komunizmo priešu.“ Adolfo apsisprendimui jungtis į partizanų gretas lemiamu tapo gatvėje perskaitytas atsišaukimas, kuriame lietuviai raginami nenusiminti, nepasiduoti priespaudai ir kovoti su okupantais: „Labiausiai man įstrigo žodžiai: … tik į darbą greičiau, tik mylėkim karščiau, tik, vyrai, pajudinkim žemę. Parašas – Lietuvos partizanai.“ Ši trumpa žinutė tapo ilgos A. Ramanausko kovos už laisvę pradžia. Kovos, kuri jį nuvedė iki pat 1949-aisiais įvykusio visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo. Adolfas Ramanauskas (pasivadinęs slapyvardžiu Vanagas) tapo suvažiavimo metu, vasario 16-ąją, priimtos Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos deklaracijos signataru.

    LLKS Tarybos nariai, Lietuvos partizanų vadai, kaip ir jų pirmtakai 1918-aisiais, ne tik siekė valstybei nepriklausomybės, bet ir turėjo aiškų jos kūrimo planą, gerai suprasdami, kad atsakomybę už tautos ir šalies išlikimą pirmiausia turi prisiimti patys.

    Lietuvos partizanų valstybės modelis

    1949 m. deklaracijoje partizanai skelbė Lietuvos atstatymą vykdysiantys 1922 m. Lietuvos Konstitucijos dvasia. Nustatyta, kad LLKS Taryba yra aukščiausias okupacijos meto tautos politinis organas, o atgavus nepriklausomybę, LLKS atstovai pirmieji rūpinsis visais valstybės vidaus bei užsienio politikos klausimais.

    Deklaracijoje Lietuva vadinama demokratine respublika. Partizanai numatė laisvais, demokratiniais, visuotiniais, lygiais ir slaptais rinkimais išrinktą Seimą ir sudarytą Vyriausybę, taip pat Respublikos Prezidento instituciją ir Lietuvos Teismą. Sau partizanai nenumatė jokių politinių garantijų – jų vadai be tautos rinkimais suteiktų įgaliojimų pareigas eitų tik iki pirmojo laisvo tautos balsavimo. Partizanams išties rūpėjo atkurti demokratiją, kurioje suvereni valdžia ir vėl priklausytų tautai, o ši, reikalui esant, nebijotų stoti kovon dėl savo valstybės. Ne paslaptis, kad dalis laisvės kovotojų, o ypač vadai, jautė kaltę ir gėdą dėl to, kad pirmąkart sovietams okupuojant Lietuvos teritoriją, nesipriešino.

    Vidaus politika: vertybės ir valstybės funkcijos

    Savo deklaracijoje partizanai įtvirtino vertybes, kurios sunkiu Lietuvai ir jos žmonėms okupacijos metu padėjo kovoti prieš pavergėją. Dokumente konstatuota teigiama religijos įtaka tautos moralės ugdymui ir jos atsparumo kovoje palaikymui.

    Nenuginčijama tai, kad dauguma kovotojų save laikė krikščionimis, tad atgavus laisvę ir tautai pritarus, partizanų atkurtoje Lietuvos valstybėje religinis ugdymas būtų užėmęs svarbią vietą. Tai, kad deklaracijoje nėra nurodyta valstybinės religijos, gali būti aiškinama noru užtikrinti laisvo tautos apsisprendimo bei jau minėtos 1922 m. Konstitucijos tąsos galimybes. Visgi pabrėžiama teisingumo, laisvės ir pastovios taikos, kaip įgyvendintos demokratijos principų, sąsaja su krikščioniškąja morale. Tokia laisvė, o kartu ir teisingumas būtų įgyvendinti atstatytoje Lietuvos valstybėje, garantuojant lygias teises visiems piliečiams, neprasikaltusiems lietuvių tautos interesams. Savo veiksmais ar įtaka pakenkusieji tautos išlaisvinimo kovai turėtų stoti prieš Lietuvos Teismą.

    Su teisingumo įgyvendinimu susijusi ir socialinė globa, įvardinta vienu pirmųjų valstybinių uždavinių, mat turi būti padedama išlaisvinimo kovoje nukentėjusiems asmenims bei jų šeimoms. Partizanai taip pat numatė nepriklausomo gyvenimo pradžioje turėsiančias įvykti žemės ūkio, miestų bei pramonės reformas, kuriomis būtų atstatytas krašto ūkis ir išspręstos socialinės problemos. Visa tai, anot partizanų, prisidėtų prie tvirtos demokratinės valstybės, kurios piliečiai vertintų ir saugotų laisvę, kūrimo.

    Užsienio politika ir Vakarai – kaip vienintelis išsigelbėjimas

    1949 m. deklaracijoje LLKS partizanai šaukiasi viso demokratinio pasaulio, paskelbusio Atlanto chartiją, Trumeno doktriną, Žmogaus teisių deklaraciją bei kitas teisingumo ir laisvės deklaracijas, pagalbos. Tai akivaizdi orientacija į Vakarus, iš kurių pagalbos anuo metu partizanai kantriai laukė jau penkerius metus. Patys amerikiečiai atvirai kalbėjo, kad niekuomet nepripažins prievartinio Baltijos respublikų prijungimo prie Sovietų Sąjungos, tačiau Lietuvos išvadavimo klausimas sietas tik su kitų pavergtų tautų išvadavimu ir atskirai keliamas nebuvo. Nepaisant to, 1950 m. kilus Korėjos konfliktui, Lietuvos laisvės kovotojų spaudoje nuolat pasirodydavo pranešimų apie galimai greitai kilsiantį karą tarp JAV ir SSRS.

    Partizanų manymu, karinis konfliktas Korėjoje turėjo išprovokuoti tiesioginį amerikiečių ir sovietų susidūrimą, kuris baigtųsi visų SSRS pavergtų tautų išlaisvinimu. Dėl šios priežasties Lietuvos laisvės kovotojai taip stengėsi sukurti bendrą karinio ir politinio pasipriešinimo vadovybę, kuria 1949 m. tapo LLKS. Šios partizanų organizacijos deklaracijoje skelbiama, kad atstačius Lietuvos nepriklausomybę, lietuvių veiklai užsienyje koordinuoti bus sukurta LLKS Užsienio delegatūra, kuri sudarinės komisijas ir delegacijas atstovauti Lietuvos reikalams Jungtinių Tautų Organizacijoje (tuomet vadinta Suvienytų Nacijų Organizacija) ir kitose tarptautinėse institucijose. Akivaizdu, kad partizanų atkurtos Lietuvos valstybės politinis elitas būtų visomis išgalėmis siekęs Vakarų pasaulio pripažinimo ir tapimo visaverte jo dalimi.

    Signatarų laisvės vizija buvo įgyvendinta

    Galima daryti išvadą, kad partizanų valstybės modelis visgi buvo įgyvendintas, tiesa, ne jų pačių, o pradedant 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo aktu ir 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimu ir baigiant Lietuvos tapimu pilnateise Jungtinių Tautų, ES, NATO bei kitų tarptautinių organizacijų nare. Nors dažnai viešai teigiama, jog partizanai kovojo ne už tokią valstybę, kokią turime šiandien, dabartinė teisinė ir demokratinė Lietuvos Respublika įgyvendino visus LLKS Tarybos deklaracijoje įtvirtintus principus, taigi, atitinka ir partizanišką valstybės modelį. Šį didelį nepriklausomybės atstatymo žygdarbį atliko mūsų tėvų karta. Dabar eilė darbą perimti mums. ■

  • ATGAL
    Šimtmetis: ar jam ruošiamės?
    PIRMYN
    Mons. Algirdas Jurevičius: Per beatifikaciją viso pasaulio akys bus nukreiptos į Lietuvą
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.