Dviejų tautų bendrystė: apie Lietuvos-Vengrijos forumą | Apžvalga

Vieningoji europa

  • Dviejų tautų bendrystė: apie Lietuvos-Vengrijos forumą

  • Data: 2012-10-17
    Autorius: Vytautas KERŠANSKAS

    Lietuvos-Vengrijos forumo atidarymo ceremonija, dalyvaujant aukščiausiems abiejų valstybių vadovams - Vengrijos ministrui pirmininkui Viktorui Orbanui (trečias iš kairės) ir Lietuvos ministrui pirmininkui Andriui Kubiliui (Vido Naujiko/ VU nuotr.)

    Tarptautinėje arenoje, kaip ir kasdieniame kiekvieno žmogaus gyvenime, reikalai juda labai dinamiškai. Tautos, kaip ir žmonės, pykstasi ir vėl draugauja, gyvena taikoje ir kariauja. Taigi paralelė tarp valstybės ir žmogaus elgesio reiškia, kad, kaip ir žmonių, tautų draugystė gali užsimegzti lygiai taip pat netikėtai. Iš dalies taip galima apibūdinti ir kaip niekad šiltus Lietuvos ir Vengrijos santykius.

    Daug gražių žodžių buvo išsakyta Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano vizito Lietuvoje metu. Vizitas buvo ypatingas ir tuo, kad dviejų valstybių buvo pasirašytas Lietuvos –Vengrijos forumo steigiamasis dokumentas. Įdomu, kad tiek ši graži draugystė, tiek dar tik kuriamas forumas susilaukė nemažai prieštaringo dėmesio, tad verta pasižiūrėti, kaip dviejų tautų draugiški santykiai užsimezgė ir kokios matomos perspektyvos.

    DRAUGĄ NELAIMĖJE PAŽINSI

    Lūžio momentas įvyko tada, kai Vengrijoje V. Orbano vadovaujamos partijos „Fidesz“ dėka buvo priimta naujoji konstitucija, pakeitusi net nuo 1949-ųjų galiojusią komunistinę konstituciją. Tiesa, ji nuo Vengrijos nepriklausomybės paskelbimo 1989-aisiais buvo perrašyta taip, kad konstitucijoje buvo likęs vienintelis autentiškas sakinys: „Vengrijos sostinė yra Budapeštas.“ Visgi naujoji konstitucija tapo ypatinga ne dėl to, kad buvo galutinai atsikratyta komunistinio šešėlio, – ji Europą sudrebino dėl joje įtvirtintų pamatinių vertybių: šeimos instituto, gyvybės, tautos ir krikščionybės svarbos – tai, kas postmodernioje Europoje tapo „nebeskanu“ ir laipsniškai bandoma išstumti tiek iš viešojo gyvenimo, tiek ir iš žmonių sąmonės. Todėl Vengrija, „Fidesz“ ir pats Viktoras Orbanas Europai, ypač Vakarų, tapo galvos skauduliu ir įplieskė šiokį tokį Vengrijos ir Europos Komisijos ideologinį karą

    Vis dėlto šio karo akivaizdoje Lietuva netapo tik stebėtoja iš šalies. Užstoti Vengrijos suskubo tautos, susirūpinusios dabartiniu keliu judančiu Europos Sąjungos projektu. Lietuvos pozicija Vengrijos konstitucijos klausimu buvo nuosekli: Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius pareiškė, kad nėra pagrindo smerkti naująją konstituciją, nes ją priėmė demokratiškai išrinktas parlamentas. Finansų ministrė Ingrida Šimonytė išreiškė gilų susirūpinimą dėl dvejopų standartų taikymo, kai Vengrijai buvo skirtos finansinės sankcijos. Tai palydėjo Seimo nario Pauliaus Saudargo ir Seimo Pirmininkės patarėjo užsienio reikalams Lauryno Kasčiūno iniciatyva 25-ių parlamentarų Seime įregistruota rezoliucija, išreiškianti paramą Vengrijos konstitucijoje įtvirtintoms vertybėms. Vėliau – itin šiltai sutiktų dviejų mūsų parlamentarų vizitas į Vengrijos parlamentą, o vėlesnė Seimo Pirmininkės Irenos Degutienės viešnagė paklojo pamatus forumui atsirasti.

    Man neabejotinai ilgam atmintyje įstrigęs kovo 15-ąją, kai vengrai mini vieną iš trijų nacionalinių švenčių – 1848-ųjų metų sukilimą, nutikęs įvykis, kuriame ir pats dalyvavau. Netikėtai tapau delegacijos, vykusios į Budapeštą išreikšti solidarumo su vengrų tauta, nariu. Šią akciją organizavo Lietuvos Sąjūdis kartu su Lenkijos Solidarumu, tiesa, lenkų atvyko keliolika kartų daugiau. Po viso renginio supratome, kad tokiais atvejais kiekybė nėra svarbu. Mūsų nedidelė – vos vieno autobuso– delegacija su penkiolika trispalvių susilaukė ne ką mažiau dėmesio ir šiltų padėkų nei lenkai. Viso apie valandą trukusio paramos žygio metu milžiniška baltai raudonų vėliavų ir negausi Lietuvos trispalvių kolona, pajudėjusi nuo Vengrijos nacionalinio muziejaus, sujungė Budą su Peštu. Nors nuskambės kiek romantiškai, bet ta valanda man atskleidė tikrą žodžio „solidarumas“ prasmę, kai trys tautos – lietuviai, lenkai ir vengrai – dalijosi bendromis emocijomis. Dėl kalbų skirtumo susikalbėti sekėsi ne su visais, tačiau visi iki vieno žinojo, kodėl jie čia.

    Gan spontaniškai užsimezgusi draugystė kritikams leido prabilti apie tai, kad Lietuvos ir Vengrijos praktiškai nesieja jokie kultūriniai, istoriniai ir socialiniai ryšiai. Nors situacijos lygintinos tik labai atsargiai, jiems aš noriu priminti tai, kad Lietuva ir Gruzija iki Rusijos agresijos 2008-aisiais metais taip pat neturėjo kažkuo ypatingų santykių. Nelaimės akivaizdoje Lietuva pasielgė didvyriškai ir parodė savo moralinį stuburą, kitaip nei kai kurios didžiosios Vakarų Europos valstybės. Ir šiandien, praėjus ketveriems metams, mes vis dar kalbame apie ypatingą šių šalių emocinį ryšį. Lietuvos ir Gruzijos atveju mus suvienijo bendras suvokimas apie didžiojo kaimyno grėsmę, kurios dažnai nesupranta Europa, nepatyrusi penkiasdešimties metų teroro ar negyvenanti Rusijos pašonėje. Tiek Gruzijos, tiek Vengrijos atvejais Lietuva stojo šalia lūžiniais momentais. Kita vertus, į klausimą, kas sieja Lietuvą ir Vengriją, galima atsakyti ir kiek išsamiau.

    Lietuvos ir Vengrijos valstybių premjerai - ekskursijoje po Vilniaus universitetą (Vido Naujiko/VU nuotr.)

    LIETUVA IR VENGRIJA – ARTIMESNĖS, NEI ATRODO

    Lietuva ir Vengrija iš tiesų dalijasi kur kas didesniu bendru palikimu nei žinoma daugeliui piliečių. Be abejo, šis ryšys tikrai nėra toks, kaip su lenkais, su kuriais kelis šimtmečius praleidome bendroje valstybėje, ar broliais latviais, su kuriais turime bendras baltiškas šaknis. Visgi su Vengrija turime taip pat įdomių saitų. Turbūt garsiausias įvykis – LDK ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailos santuoka su vengrų kilmės šv. Jadvyga Anžujiete. Garsiausia figūra – Lietuvos ir Lenkijos valdovas Steponas Batoras, vedęs Žygimanto Augusto seserį Oną. Jis buvo pasikvietęs ir savo maištingąjį karvedį Kasparą Bekešą vadovauti Lietuvos pulkams, pasižymėjusiems kovose užimant Polocką. S. Batoras mirė Gardine, tačiau buvo parvežtas ir palaidotas priešais Gedimino kalną Vilniaus senamiesčio širdyje, ant piliakalnio.

    Transilvanijos kunigaikščio Stepono Batoro reikšmę Lietuvai puikiai iliustruoja šie faktai: jis buvo griežtas valdovas, sutvarkė Lietuvos teismus, suteikė laisvę visų tikėjimų žmonėms, 1579 metais perorganizavo Vilniaus jėzuitų kolegiją į akademiją – dabartinį mūsų Vilniaus universitetą, pirmą tokį labiausiai nutolusį tais laikais į Rytus. Vilniaus universitetas tapo kultūriniu centru visoje Rytų Europoje. Pats būdamas vengras, S. Batoras vienodai gerbė ir lenkų, ir lietuvių teises. Bendravo lotyniškai, tačiau skatino lietuvišką spaudą, Lietuvos krašto švietimą ir tam tikra prasme turizmą. Ir tai tik žymiausi pavyzdžiai apie bendrą mūsų istoriją.

    Šiandien Lietuvos ir Vengrijos bendrystę sužadino jau aprašyta situacija dėl naujosios Vengrijos konstitucijos, kuri metė iššūkį postmoderniajai Europai. Pirmajame Lietuvos–Vengrijos forume V. Orbanas, kitaip nei dauguma ES valstybių vadovų, teigiančių, kad Europai gelbėti reikia naujų sutarčių, mechanizmų ir panašių instrumentinių dalykų, pareiškė, kad Europa iš gilios krizės sėkmingai išbristi gali tik atsigręžusi į dvasines vertybes. Tad laikas papasakoti apie minimą forumą.

    LIETUVOS–VENGRIJOS FORUMAS: ŽINGSNIS Į NAUJĄ BENDRADARBIAVIMO LYGĮ

    Kaip minėta teksto pradžioje, dar tik imtas organizuoti Lietuvos-Vengrijos forumas susilaukė išskirtinio priešininkų dėmesio: buvo išvadintas „kelių politikų susitikimėliu“, Vengrų delegacijos priėmimas nušviestas kaip „didžiausia gėda“, o pats premjeras V. Orbanas buvo pavadintas „didžiausiu šių dienų demokratijos priešu, su kuriuo reikalų niekas senajame žemyne turėti nenori“. Įdomiausia, kad buvo teigiančių, jog draugystė su Viktoru Orbanu yra baisiau nei bičiulystė su Baltarusijos vadovu Aliaksandru Lukašenka. Įsivaizduokite, paskutinis Europos diktatorius yra geresnė persona už demokratiškai išrinktą vadovą!..

    Šio tęstinio forumo įsteigimo tikslas, anot organizatorių, „ieškoti bendrų sąlyčio taškų ne tik Lietuvos ir Vengrijos, bet ir viso regiono kontekste, diskutuojant įvairiausiais aktualiais klausimais: nuo energetinio saugumo ar atominės energetikos, Vidurio Europos vaidmens Europos kultūrinėje ir geopolitinėje architektūroje ar ES Rytų partnerystės iki istorinio bendrumo ar totalitarizmo nusikaltimų pasmerkimo“. Kartu forumą turi lydėti jaunimo mainų, bendrų mokslinių projektų steigimas.

    Renginį atidarė abiejų šalių ministrai pirmininkai, taip pat prof. Vytautas Landsbergis, visi jie negailėjo gražių žodžių. Sveikindamas forumo dalyvius, V. Orbanas pabrėžė, kad jam didelė garbė sėdėti prie vieno stalo su V. Landsbergiu, kurį jis įvardijo vienu didžiausių herojų Vidurio Europos kovoje už laisvę. Vengrų premjero teigimu, lietuviai ir vengrai vieni kitus supranta be žodžių. Pasak jo, taip yra dėl stiprių istorinių ryšių, siejančių abi šalis: „Lankydamasis Vakarų Europoje visada kartoju, kad niekas labiau nesupranta ir netrokšta laisvės nei mes, kurie patyrėme diktatūros dešimtmečius. Šis teiginys turbūt dar labiau tinka Lietuvai.“

    LR Seimo nariai Paulius Saudargas ir Mantas Adomėnas pavasarį lankėsi Vengrijos parlamente. (Iš kairės - Paulius Saudargas, Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas, Mantas Adomėnas, Lietuvos ambasadorius Vengrijoje Renatas Juška) (Nuotrauka iš asmeninio Pauliaus Saudargo archyvo)

    V. Orbano teigimu, abiejų tautų bendradarbiavimas turi tęstis ir toliau, o iš pasaulio ekonominės krizės pergalingai išeis tie regionai, kurie sukurs stiprius bendrystės saitus – todėl regioninė politika, pasak V. Orbano, yra pats svarbiausias Vengrijos užsienio politikos prioritetas. Vengrijos premjeras teigė, kad Europos Sąjungos rytiniame pakraštyje esančios tautos puikiai viena kitą supranta: „Taip yra todėl, kad kalbame „bendra kalba“ – bendra krikščioniškos Europos kultūros kalba.“

    Lietuvos Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius pabrėžė lyderystės Europoje svarbą, jis V. Orbaną ir V. Landsbergį įvardijo kaip tokios lyderystės pavyzdžius. Vis dėlto geriausiai iškilmingą atidarymo ir forumo steigimo ceremoniją apibendrino V. Orbano pacituota Roberto Schumano frazė – arba Europa bus krikščioniška, arba jos nebus išvis.

    Išties gražų gestą, beveik nenušviestą mūsų žiniasklaidoje, padarė Vengrija, už didžiulius nuopelnus įteikdama aukštą valstybinį apdovanojimą prof. Vytautui Landsbergiui. Jis dėkodamas pabrėžė, kad Lietuvos ir Vengrijos santykiai rodo tai, jog dvasios kaimynystė gali būti svarbesnė už geografinę: „Vertiname laisvę labiau nei gyvybę, ir mūsų istorijos keliuose tai buvo daug kartų paliudyta mūsų tautiečių krauju, pralietu už laisvę ir tiesą.“

    Renginio pabaigoje Vilniaus universiteto prorektorius Rimantas Vaitkus ir Vengrijos tarptautinių santykių instituto direktorius Botondas Zakonyi pasirašė Lietuvos ir Vengrijos forumo steigimo aktą. Vėliau vykusi konferencija abiejų šalių pranešėjų dėka patvirtino, kad dvi tautos mąsto išties artimai ir gali mąstyti ne tik dvišaliu, bet ir viso regiono kontekstu.

  • ATGAL
    Duobėtas Moldovos kelias į Europą
    PIRMYN
    LUX apdovanojimai - Europinio kino sklaidos viltis
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.