Eglė Kačiulytė: jaučiu didžiulę atsakomybę prieš žodį | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Eglė Kačiulytė: jaučiu didžiulę atsakomybę prieš žodį

  • Data: 2013-10-11
    Autorius: Kalbino Vilius Arlauskas

    Eglė Kačiulytė Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Prabėgus vasarai jus, „Apžvalgos“ skaitytojai, noriu supažindinti su jaunąja poete Egle KAČIULYTE. Ši mergina užaugo netoli Pagėgių miestelio esančiame Šilgalių kaime. Dar besimokydama mokykloje Eglė tapo respublikinio raiškiojo skaitymo konkurso laureate. Baigusi mokyklą, keletą metų mergina klajojo po Europą, dirbo pavienius darbus, kol grįžo į Lietuvą. Čia Eglė įstojo į Klaipėdos universitetą, kur studijavo Lietuvių filologiją ir režisūrą. Įgijusi išsilavinimą, jaunoji poetė nusprendė mokslų nenustumti į šalį ir ėmėsi studijuoti žurnalistiką. Su Egle susitikome saulėtą rugpjūčio vidurdienį šalia upės, o popietę praleidome vaikščiodami po Žvėryno mikrorajoną. Nors šį kartą Eglei teko ne žurnalistės vaidmuo, tačiau jai tai netrukdė atsakyti į keletą klausimų apie kūrybą.

    Kodėl, tavo nuomone, šiandien žmogui dar reikia skaityti eilėraščius?

    Nežinau, išsiugdžiau gerą skaitymo principą: ko tau trūksta šiandien, tą pasiimk. Yra toks Gintaro Grajausko romanas „Erezija“. Romane jis išskiria tris istorijas, parašytas skirtingu šriftu, kurios šokinėja viena per kitą, iš pirmo žvilgsnio, rodos, be jokio loginio ryšio. Dabar tokiu principu pradėjau skaityti visas knygas. Vienu metu skaitau kokias penkias knygas. Kartu tu save ne tik ugdai, bet ir pasiimi tai, ko tau reikia šiandien. Pirmiausia aš jaučiu žmogų. Pavyzdžiui, šiandien aš noriu kažkokio ispano. Ir tu gi vis tiek savo lentynoje randi ispaną, rusą ir pan. Tiesiog reikia suvokti, ko tau reikia, o kai tai suvoki, nebelieka klausimo, kam skaityti. Aišku, jeigu tu gauni maisto iš kitų šaltinių, valio. Galų gale tai yra pasirinkimo laisvė. Ar tu dar esi su tuo, ar jau eini su kitais? Visų pirma, reikia tai išsiaiškinti. Skaitytojui, žiūrovui tu neatsakysi į šitą klausimą, jis pats sau tai turi atsakyti.

    Esi baigusi filologijos studijas. Norėjau pasidomėti, ar tuo metu, kai studijavai, o gal ir baigusi studijas, domėjaisi, o gal vis dar domiesi kitų rašančių žmonių kūryba? Ar yra žmonių, kurių gal ir nepažįsti, bet iš jų darbų bent gerai juos jauti?

    Jei su tuo žmogumi kažkokios vibracijos sutampa, tai net nesvarbu, ką jis rašys, vis tiek jį jau perskaitei. Kažkaip natūraliai ateidavo tie žmonės, gaudavai tuos tekstus ir suprasdavai, kad tu ne vienas. Turbūt tai svarbiausia. Specialiai pati nieko neieškojau ir juolab nesidomėjau, kaip aš atrodau visame kontekste. Neturiu lyginimo metodo. Lygiai taip pat ir literatūroje labai ginčydavausi su visais dėstytojais, nes aš nesugebėdavau niekaip palyginti. Man tai yra neįmanoma.

    Jauti, kad čia kažkas vyksta?

    Džiaugiuosi už mus, kad nepradedam bijoti savęs ir turime labai gražių kūrėjų. Tik vieno dalyko nesuprantu – meno darymo vien dėl to, kad reikia užpildyti savo asmenybės spragas. Turbūt tam priskirčiau visas tas naujas kryptis, kurių nelabai suprantu.

    Ką turi galvoje, sakydama naujos kryptys?

    Tai nebūtinai turi būti literatūra. Bet visokie iškrypimai ar visažinystės demonstravimas yra ne menas. Nesakau, kad tai yra blogai, gerai, bet aš to dar nesuprantu.

    Papasakok apie savo rašymo procesą. Kiek laiko praleidi koreguodama eilėraščius?

    Įdomus tas procesas. Visada pasireiškia tokia ligos forma. Kiekvienas išsprūdis, (eilėraštis, – aut. past.) būna kokios trys nemiegotos paros. Tu suvoki, kad kažkas yra ne taip. Kažkas su tavimi yra ne taip, tu žiūri į reiškinius, bet juos matai kitaip nei kad visada. Tai gali traktuoti kaip nori, mistifikuoti, kad prisijungi prie kažko, kad kažkas tau diktuoja. Bet iš tikrųjų, kažkokia būsena tau nukrenta ant galvos. Po to pamatai, kad ta būsena yra irgi linkusi klysti. Dažnai nuo pervargimo nematai kai kurių dalykų, tad truputį paslenki kai ką, pakoreguoji, bet iš esmės nieko netaisau.

    Šis procesas toks nenuspėjamas?

    Turbūt dėl to savo darbų niekam ir nerodau, nes šis procesas nesąmoningas. Aš nesu ta profesionalioji, kuri turi rašomąjį stalą, kur susikaupia, atsisėda. Aš tokia nesu, nelaikau užrašų knygutės prie lovos, kad ten prieš atsibudimą ar užmigimą spėčiau pagauti tam tikrą momentą, nors pažįstu nemažai taip darančių rašytojų. Dažniausiai rašau žiemos metu. Pati dar negaliu to iki galo suformuluoti. Tiesiog tau drioksteli, o tu imi arba ne. Kai nuėjau į žurnalistiką, viską bandžiau sudėlioti tvarkingiau, nebeleidžiu žaisti su savimi. Nes tos trys paros iškrenta, o kitas dvi savaites tu reabilituojiesi į normalų būvį, nes tave tikrai „išneša“. Toks tas procesas. Sunkus procesas, gal todėl ir tekstai tokie sunkūs ir slogūs. Darbų nesistengiu per daug kam rodyti, nes jaučiu didžiulę atsakomybę prieš žodį ir žmogų.

    Kaip supratau, savęs vienu žanru neapriboji. Rašai ne tik eilėraščius, bet ir prozą?

    Taip. Anksčiau Vilniuje labai mėgdavau išeiti pasivaikščioti viena. Nesvarbu, kur, tau tiesiog esama situacija padiktuoja viską. Sėdi, pavyzdžiui, dvi fainos močiutės. Sėdi ir šnarina kažką, o aš rašau šiaip, kas eina. Rašau ir girdžiu, tada tai, ką rašiau, padedu ir dabar tos močiutės. Pasigirsta: „Ar imsi?”. „Tu visada pristoji prie manęs su tuo alkoholiu, aš sakiau, kad ne”. Tokių plonų momentų, kurie kažką tavyje suvirpina, yra daug.

    Tos klajonės taip pat gali būti įdomios, tikros, nesumeluotos, gyvos istorijos.

    Turėjau degu veislės pelę. Baisiai įdomi.

    Degu pelė? Kas tai?

    Gyvūnas. Ji stovėdavo ant dviejų kojų, su voverės uodega ir žiurkės snukiu. Ji pietų amerikietė. Nugyveno tokį stebuklingą gyvenimą, užrašinėjau kiekvieną jos istorijos etapą. Tai tokios istorijos vaikams, bet ne vaikams. Na, prisikaups, pribręs ir bus manau šis tas. Kiekvienas gi augina kažkokį padarėlį ar gyvūnėlį, tik klausimas, kaip jį augina, kaip sąmoningai su juo bendrauja.

    Grįžtant prie tavo eilėraščių. Sakei, kad jauti atsakomybę už kiekvieną žodį. Atleisk už neišprusimą, bet kas tas Kaligulos diržas ir Džiugintos vardas, kuris eilėraščio originale buvo net išskirtas raudona spalva. Gal galėtum apie tai papasakoti daugiau?

    Tai žaidimas su įvaizdžiais, su tuo, kas skamba vaizduotėj. Džiuginta yra parašyta raudonai todėl, kad ją, jei nori, galima keisti. Aš palikau galimybę žmogui pasikeisti, gali įrašyti sau tinkantį ar norimą vardą. Čia toks pusiau užkalbėjimas, kaip burtažodis. Na, mano įvaizdžiai griežtoki. Kai norisi išsiburbuliuoti, imi visus pasaulio įvaizdžius ir sumeti į vieną krūvą, priklauso tai ir nuo to, kam tai skiri.

    Kalbėjai apie tris paras, praleistas rašant. Minėjai dvi besišnekučiuojančias močiutes. Gal galėtum pasidalyti kokia nors eilėraščio gimimo istorija?

    Bet kokiu atveju tu įsikrauni per laiką, o po to viskas persipildo ir išlenda kokia nors forma. Vienos, ypatingos istorijos nėra, visos jos ryškios, bet labai asmeniškos. Gal aš einu per asmeniškumą, per tragizmą. Kai tau labai suskausta, išsisvaidai ir tampa geriau. Tą išsikrovimą gali paskatinti ir pridegusi kiaušinienė ryte, kartais užtenka tokių dalykų. Tu suvoki, kad vaizdas pasislinko kažkaip kitaip. ■

    „Lai skandina

    žiemos akys ištirpusios

    tą išblyškusią merginą

    prie sudegusios stirtos“

    —————————–

    Būna. Akimirkų milijonas, keturiasdešimt šeši įvykiai. Sklandymas. Patarimai. Skolų sapnai… dvelkia erotika . . .

    Vertikalėj va kitaip jau. Jaučiu Gamtos trauką, ji manyje užgniaužta kaukia.

    Ištirpt noris šiame tylos kvape. . .

    —————————–

    Išlepinti

    mėtomis kvepiantys

    miegamojo baldai – vizijas slepiantys….

    Apkurtęs laikas

    kas dieną aikčiojęs

    susuko lizdą

    kaimynės įsčiose..

    —————————–

    Iš tikėjimo nuodėgulių,

    blyksnių, kvaitulio, lietimo,

    ryškų kliedesį siuvu,

    tirpsta siūlai sielos užtemimo.

    Atsidavus pagimdau, paleidžiu

    išnešiotą žvėryje meldimą

    —————————–

    Žadėjau sau, kad skrisiu aukščiau už visus –

    be skausmo ir be jausmo.

    Užtraukiau dūmą ir išgirdau sielos kauksmą:

    – Skrisk dar aukščiau ! Nekvėpuok, tik skrisk !

    Pažiūrėjau į kalendorių, bet ten išvydau ne mėnesį ar dieną,

    o savo širdį. Ji verkė…

    Tylėjau, nes mano siela šaukė dar smarkiau už širdį.

    Nusispjoviau ir apsidairiau, tada suspaudžiau sparnus,

    bet po ilgų bandymų pakilti – nepakilau!

    Prisiminiau, kad liko ant stalo

    nepaliesti mamos ruošti pusryčiai.

    Todėl nebeskridau.

    Amen…

    —————————–

    Iškvėpta, išrėkta, prisiūta, surinkta

    Ta antsnukių puokštė šaltai kruvina

    Kaligulos diržas prismaugęs nukrinta

    Vienintelį veidą erškėčių fone

    Bedvasis cinizmas plaukuosna įpintas

    Ir tirštas paveikslas užstrigęs ore

    Kvėpuok man į veidą, mieloji Džiuginta

    Kaip išgama ta Eliziejaus lauke

  • ATGAL
    Lietuvos teatro istorija. Faktus galima išmesti iš knygos, bet ne iš istorijos
    PIRMYN
    M. Bacevičius-Barabas. Švino žmonės
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.