Ekonomika euro zonos pietuose: saulėta ilgam? | Apžvalga

Regionai

  • Ekonomika euro zonos pietuose: saulėta ilgam?

  • Data: 2017-11-20
    Autorius: Martynas Pilkis

    Prieš dešimtmetį JAV prasidėjusi globali finansinė krizė netruko persimesti į Europą. Pietinių euro zonos valstybių (Portugalijos, Ispanijos, Italijos ir Graikijos) bei Airijos pažeidžiamumas tąsyk įsuko paralelinę – euro zonos skolų – krizę. Šiemet, pirmą sykį po sukrėtimų, euro zonos ekonomika vėl auga. Išmokome krizių pamokas?

    Rinkimai, galėję Europos Sąjungos ateitį pasukti nenuspėjama linkme, šiemet baigėsi proeuropietiškų jėgų naudai, taip siųsdami teigiamą signalą rinkoms. Ekonomikos rodikliai taip pat keičiasi į gerąją pusę visose išsivysčiusiose valstybėse be išimties – tokio vieningo kilimo nematėme dešimtmetį. Tačiau valstybės po krizės atsigauna skirtingais greičiais. Pažvelkime, kaip sekasi Pietų Europos euro zonos narėms.

    Graikija

    Krizės epicentre atsidūrusi valstybė tris kartus (2010 m., 2012 m. ir 2015 m.) buvo išgelbėta tarptautinių organizacijų finansinės pagalbos dėka, viešoje erdvėje savotiškai tapdama visos Europos neatsakingos ekonominės politikos atpirkimo ožiu. Mainais į tarptautinę paramą, Graikija buvo priversta įgyvendinti griežtas taupymo priemones ir mokesčių pakėlimus.

    Reformos pagaliau pradėjo duoti vaisių. Dabartinis BVP augimas (0,5 %) gal ir menkai kompensuoja praradimus (recesija, trukusi 2009–2014 m., suvalgė ketvirtį Graikijos BVP), tačiau gerokai pranoksta prognozes (0,2 %) ir netgi BVP augimą tokiose šalyse, kaip Didžioji Britanija (0,3 %). Vasarą Graikijos ministras pirmininkas Alexis Tsipras pareiškė, kad „blogiausi laikai, akivaizdu, jau liko praeityje“.

    Nepaisant augimo ir atgautų skolinimosi rinkoje galimybių, lieka tikėtina, kad šaliai vėl teks ieškoti tarptautinės finansinės paramos jau kitąmet, kartu prisiimant vis naujų taupymo įsipareigojimų ilgiems metams į priekį.

    Portugalija

    2015 m. į valdžią atėjusi António Costa vadovaujama centro kairės vyriausybė paskelbė galą taupymo politikai, taip nustebindama ne vieną ekonomistą ir mesdama iššūkį vyravusiai regione krypčiai. Šiandien matyti, kad rizika pasiteisino tiek ekonomiškai, tiek politiškai: A. Costos Socialistų partija laimėjo savivaldos rinkimus spalio pradžioje, o ekonominiai rodikliai – stebinančiai geri.

    Nedarbą pavyko sumažinti iki 9 procentų (du kartus mažesnis nei Ispanijoje), biudžeto deficitas nukrito iki rekordinių Portugalijai žemumų – 2,1 %, o BVP augimas (2,9 %) beveik dvigubai viršija euro zonos vidurkį. Valstybė sugebėjo atlikti darbo rinkos reformas ir smarkiai išauginti eksporto apimtis. Tokio ekonominio augimo portugalai nematė beveik du dešimtmečius.

    Antra vertus, Portugalijoje netrūksta ir problemų. Kas ketvirtas jaunas portugalas neturi darbo; viešo ir privataus sektorių skolos – didžiulės; šalies bankai velka didžiulę negrąžinamų paskolų naštą; verslo investicijos – kuklios.

    Ispanija

    Ispanija po recesijos atsigavo itin ryškiai: pastaruosius trejus metus šalies BVP vidutiniškai augo 2,5 %. Prie to prisidėjo ne tik palanki Europos Centrinio Banko politika ar žemos naftos kainos – Ispanijos vyriausybė įgyvendino svarbias struktūrines reformas, palaikė eksporto augimą.

    Premjeras Mariano Rajoy, konservatorių ir krikščionių demokratų Liaudies partijos lyderis, šalį valdantis nuo 2011 metų, įgyvendino ryžtingą taupymo politiką, vos užėmęs postą sutaupė virš 15 mlrd. eurų per metus. Buvo išgelbėtas ties žlugimo riba atsidūręs bankų sektorius, priimtos ryžtingos mokesčių ir darbo rinkos reformos, padidinusios šalies konkurencingumą.

    Atsigavimo šešėliuose – aukštas nedarbas (17 % bendras nedarbo lygis ir stulbinantis, beveik 40 % siekiantis, jaunų žmonių nedarbas), žemas produktyvumas. Didysis iššūkis Ispanijai: kaip suderinti anapus darbo rinkos ribų esančių mažiau kvalifikuotų žmonių įtraukimą į ekonominį gyvenimą su poreikiu didinti ekonominės veiklos produktyvumą.

    Italija

    Nors metai prasidėjo niūrokomis prognozėmis Italijos atžvilgiu, ruduo pažėrė gerų žinių: tiek eksportas, tiek BVP, tiek vidaus paklausa auga kur kas labiau nei tikėtasi, nedarbas (11,2 %) – krenta. Tokios naujienos labai reikalingos šaliai, kurios realus BVP vienam žmogui beveik nepakilo nuo 1999-ųjų.

    Technokratinė centro kairės vyriausybė, kuriai vadovauja Paolo Gentilonis, išsprendė kai kurias problemas (pavyzdžiui, negrąžinamų skolų prislėgto bankų sektoriaus klausimą), tačiau ilgalaikėms struktūrinėms reformoms vykdyti palankių sąlygų nėra, ypač turint galvoje jau gegužę laukiančius rinkimus (kuriuos laimėti pagrįstai pretenduoja antisisteminiu besiskelbiantis „Penkių žvaigždučių“ judėjimas).

    Italijos problemos: jaunimo nedarbas (per 30 %), menkas produktyvumas, bėdos švietime.

    Saulė šviečia pro debesis

    Pietų Europos ekonomika prašviesėjo. Kokius apibendrinimus galime daryti?

    1. Rodikliai keičiasi į teigiamą pusę. Visos valstybės gavo naudos iš sumažėjusių energijos išteklių kainų, nusmukusio euro kurso – tai įgalino auginti eksporto apimtis. Prie ekonomikos augimo prisidėjo ir turizmo sektorius, vykusiai išnaudojantis sumažėjusį musulmoniškų šalių patrauklumą;

    2. Viešojo sektoriaus naštą – itin didelę skolą – šiuo metu palengvina Europos Centrinio Banko (ECB) vykdoma kiekybinio lengvinimo (angl. quantitative easening) politika, palaikanti žemas palūkanas rinkoje ir taip sumažinanti valstybių patiriamas skolos aptarnavimo išlaidas;

    3. Vienos šalys palankų struktūrinėms reformoms pokrizinį periodą išnaudojo geriau už kitas, tačiau santykinai aukšti nedarbo rodikliai ir lėtai augantis produktyvumas liudija, kad kiekvienai valstybei būtinos tolimesnės reformos, kurias kaistant ekonomikai įgyvendinti bus sudėtingiau.

    Taigi, akivaizdu, su pakilusia pasaulinės ekonomikos banga pakilo visi laiveliai – net ir ekonomine prasme už Europos šiaurę gerokai kuklesni pietūs. Tačiau kas šių valstybių laukia, kai banga pradės lūžti?

    Krizės šešėlyje

    Besitraukiantis Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Shaeuble spalio pradžioje įspėjo Europą apie bręstančią naują krizę. Anot jo, ekonomiką sukrėtimų link veda auganti skola ir centrinių bankų vykdoma pinigų pompavimo į rinką politika, taip skatinant naujų burbulų susidarymą.

    W. Shaeuble, kuris vadinamas vienu iš pagrindinių europinės taupymo politikos architektų, nuo pat pradžios ne itin palankiai žiūrėjo į ECB vykdomą laisvesnę pinigų politiką, pradėtą ECB vadovu tapus italui Mario Draghi 2011 m. Kita vertus, jei ne ji, euro zonos skolų krizė galėjo baigtis krachu pietuose ir euro subyrėjimu.

    Prisiminkime istoriją: 2007 m. prasidėjusi krizė privertė Europos valstybes išleisti daugiau pinigų neatidėliotiniems socialiniams klausimams spręsti, stumdama jas į skolas. Finansų rinkos atkreipė dėmesį į dideles Pietų Europos skolas ir suabejojo jų pajėgumu jas grąžinti, o tai smarkiai išaugino šių valstybių obligacijų palūkanas. Ant nemokumo ribos atsidūrusios valstybės dėl euro zonos architektūros ypatumų pateko į padėtį, kai negalėjo devalvuoti savo valiutos (kaip kad joms buvo įprasta pasielgti XX amžiuje). Eurų spausdinimui per ECB kategoriškai pasipriešino Vokietija, kuri nesutiko prisiimti nuostolių dėl aplaidžios (vokiečių vertinimu) Pietų Europos politikos.

    Tarptautinės organizacijos suteikė pagalbą su griežto taupumo apynasriu – taip skatinant socialinius neramumus ir antisisteminių jėgų iškilimą pietuose. Galiausiai, ECB vadovui pareiškus, kad euras bus išgelbėtas bet kokia kaina, 2012 m. įsijungė pietinėms valstybėms palankesnė ECB politika. Į finansų rinkas buvo išleistos milžiniškos sumos pinigų (vadinamasis kiekybinis lengvinimas), netiesiogiai sumažinant valstybėms narėms tenkančias skolos aptarnavimo išlaidas ir laimint laiko atlikti būtinas struktūrines reformas bei pasiekti ekonominį stabilumą.

    Kaistant ekonomikai daugėja ženklų, kad Europos persitvarkymui padovanotas (nupirktas?) laikas eina į pabaigą: laukiama, kad jau netrukus bus paskelbta apie kiekybinio lengvinimo politikos pabaigą. Tai reikš pirmą rimtą pokrizinį išbandymą Pietų Europai. Lieka tikėtis, kad netgi blogiausiu atveju tai bus tik dalinis saulės užtemimas, o ne nauja krizės naktis. ■

  • ATGAL
    Pratybos baigėsi – egzistencinė grėsmė išlieka
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.