Ekskomunistinės partijos lietuvoje ir lenkijoje: panaši pradžia, skirtinga pabaiga? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Ekskomunistinės partijos lietuvoje ir lenkijoje: panaši pradžia, skirtinga pabaiga?

  • Regionai: Vidurio
    Data: 2016-03-31
    Autorius: Jonas Kazimieras Švagžlys

    Žlugus socialistinei santvarkai, daugelis Vidurio ir Rytų Europos šalių iš vienpartinės perėjo į daugiapartinę sistemą. Tačiau šie esminiai pokyčiai nereiškė, jog buvusios komunistų partijos pasitraukė iš aktyvios politinės veiklos. Daugelyje šalių, pavyzdžiui, Lietuvoje bei Lenkijoje, ekskomunistinės partijos, pakeitusios pavadinimus, tapo stipriomis centro kairiosiomis politinėmis jėgomis.

    Pažvelgus į ekskomunistines partijas Lenkijoje bei Lietuvoje, galima pamatyti nemažai panašumų. Triuškinamai pralaimėjusios pirmuosius demokratinius rinkimus, vėliau šios partijos atgavo populiarumą ir sėkmingai konkuravo su antikomunistinių judėjimų pagrindu susikūrusiomis partijomis. Įsibėgėjant eurointegracijos procesams, lenkų bei lietuvių ekskomunistai pamažu transformavosi į europietiško tipo kairiąsias partijas, tiesa, šis kelias nebuvo paprastas – abiejų šalių ekskomunistai neišvengė didelių korupcijos skandalų.

    Tačiau šių partijų raidose esama  ir nemažai skirtumų. Pralaimėję 2005 m. rinkimus į Lenkijos Seimą, ekskomunistai ilgam įsitvirtino tik kaip opozicinė partija, o didžiausią nuopuolį patyrė pernykščiuose parlamento rinkimuose, kuomet ši partija nesugebėjo peržengti nustatyto 8 proc. barjero (Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, galioja įprastas 5 proc. barjeras į parlamentą norinčioms patekti partijoms, tačiau paskutiniuose rinkimuose Demokratinis kairiųjų aljansas dalyvavo koalicijoje su keliomis mažesnėmis kairiosiomis partijomis, o tai reiškė, jog norint laimėti vietų parlamente, reikia surinkti bent 8 proc. balsų). Lietuvoje, kaip žinome, situacija yra priešinga. 2001 m. su Socialdemokratų partija susijungusi ir pavadinimą pakeitusi buvusi Lietuvos demokratinė darbo partija ir toliau sėkmingai konkuruoja dėl valdžios, o šios partijos naujasis lyderis Algirdas Butkevičius, kaip rodo visos apklausos, yra vienas populiariausių šalies politikų.

    Tad kas lėmė, jog Lenkijos ekskomunistai ilgainiui prarado populiarumą, o Lietuvos – priešingai, įsitvirtino kaip stipriausia partija šalyje? Galbūt tai lėmė skirtingos DKA bei LSDP ideologinės nuostatos, visuomenėje vyraujančios vertybės, o gal esminis skirtumas slypi jų konkurentuose? Šiame tekste pamėginsiu apžvelgti ekskomunistinių partijų raidą Lenkijoje bei Lietuvoje ir surasti atsakymą į šį klausimą.

    Stiprūs lyderiai – viena partijų sėkmės priežasčių

    Taigi, kaip jau minėjau, pirmuosius rinkimus ekskomunistinės partijos pralaimėjo abiejose šalyse. 1990 m. rinkimuose į Lenkijos Seimą DKA užėmė antrą vietą, nedideliu skirtumu nusileidusi vieno „Solidarumo“ lyderių Tadeuszo Mazowieckio vadovaujamai Demokratų sąjungai. Pažymėtina, jog šiuose rinkimuose nebuvo nustatyto jokio rinkiminio barjero, ir į Seimą pateko per 20 partijų atstovai. Metais anksčiau vykusius prezidento rinkimus triuškinamai laimėjo „Solidarumo“ lyderis Lechas Walęsa, surinkęs beveik tris ketvirtadalius balsų.

    Vis dėlto kelias iš socializmo laisvos rinkos ekonomikos link nebuvo paprastas, ir, pasinaudodami naujosios valdžios klaidomis, vėliau ekskomunistai sėkmingai grįžo į valdžią. 1993 m. ši partija laimėjo Seimo rinkimus. 1995 m. DKA lyderis A. Kwasniewskis išrinktas Lenkijos prezidentu, o po penkerių metų  perrinktas antrajai kadencijai. 1997 m. Seimo rinkimus laimėjo Solidarumo rinkimų komitetas (DKA liko antroje vietoje), užtat 2001 m. DKA išplėšė triuškinamą pergalę, parlamento rinkimuose surinkusi net 41 proc. balsų.

    DKA sėkmei nemažai reikšmės turėjo A. Kwasniewskio populiarumas. Būdamas nuosaikių pažiūrų, jis sugebėjo laviruoti tarp skirtingų visuomenės grupių ir pelnyti jų simpatijas. Nors ideologiškai DKA yra sekuliari politinė partija (pats A. Kwasniewskis laiko save agnostiku), tačiau nuo pat susikūrimo partija vengė didesnių konfrontacijų su Katalikų bažnyčia. Nors 1993 m. buvo priimtas įstatymas, sugriežtinantis abortų tvarką (Lenkijoje abortai leidžiami tik grėsmės motinos gyvybei bei sveikatai, išprievartavimo bei sunkaus kūdikio apsigimimo atvejais), tačiau ši tvarka liko galioti valdant DKA (tiesa, 1997 m. buvo pasiūlytas įstatymas, numatantis aborto galimybę esant sudėtingoms ekonominėms aplinkybėms, tačiau jį Konstitucinis Teismas pripažino antikonstituciniu). Nepaisant A. Kwasniewskio sėkmės, naujieji DKA lyderiai tarp lenkų nebuvo tokie populiarūs. Pavyzdžiui, buvęs premjeras ir DKA lyderis Leczekas Mileris figūravo ne viename korupcijos skandale, o partijai sunkiai sekėsi tvarkytis su nedarbo (prieš įstojimą į ES nedarbas Lenkijoje siekė beveik 18 proc.), nusikalstamumo problemomis.

    Lietuvoje situacija gana panaši. Dar prieš Nepriklausomybės paskelbimą triuškinamai pralaimėjusi rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą, nuo Tarybų Sąjungos komunistų partijos atsiskyrusi Lietuvos komunistų partija, 1990 m. pabaigoje persivadinusi į LDDP į valdžią grįžo 1992 m., laimėjusi absoliučią daugumą Seime, o jos lyderis A. Brazauskas išrinktas šalies prezidentu. Kaip ir Lenkijoje, ekskomunistų atgimimui padėjo sunki ekonominė situacija ir naujosios valdžios klaidos. Tačiau LDDP su problemomis sekėsi tvarkytis ne ką lengviau. Pavyzdžiui, Lietuvos ekonomika smuko iki pat 1995 metų, kai po penkerių nuosmukio metų užfiksuotas BVP augimas, tačiau tada prasidėjo bankų krizė, skaudžiai palietusi daugelį Lietuvos gyventojų. Tuometinio premjero Adolfo Šleževičiaus daromos klaidos, įtariami LDDP veikėjų ryšiai su Kauno Holdingo kompanija ir kitomis skandalingomis verslo grupėmis nuvylė daugelį rinkėjų, ir 1996 m. rinkimus triuškinamai laimėjo Tėvynės sąjunga, sudariusi koaliciją su Lietuvos krikščionių demokratų partija ir suformavusi naująją vyriausybę. Tačiau 2000 m. LDDP vėl laimėjo Seimo rinkimus, po metų susijungė su LSDP ir, pakeitusi pavadinimą, išliko vyriausybėje iki pat 2008 metų, ir nors tais metais rinkimai socdemams nebuvo sėkmingi (partijos reitingų smukimui įtakos turėjo padidėjusi infliacija bei LEO LT skandalas), į valdžią partija vėl grįžo 2012 metais.

    Kaip ir DKA, vienas LDDP sėkmės faktorių buvo A. Brazausko populiarumas. 2007 m. LSDP pirmininku tapus Gediminui Kirkilui, partijos populiarumas smuko, bet 2009 m. naujuoju lyderiu tapo A. Butkevičius, taip pat turintis didelį populiarumą visuomenėje. Kita vertus, LSDP oponentų TS-LKD lyderiai neturi tokio populiarumo kaip A. Brazauskas ar A. Butkevičius. Tiek V. Landsbergis, tiek A. Kubilius pasižymi mažesniu visuomenės palaikymu, ir tai galima laikyti ir prastesnės visos partijos rezultatų priežastimi.

    Todėl kaip vieną priežasčių, kodėl ekskomunistinės partijos Lietuvoje sėkmingiau konkuruoja dėl valdžios negu Lenkijoje, galima įvardyti jų lyderių faktorių – LSDP, pasitraukus iš politikos A. Brazauskui, sugebėjo surasti partijai naują stiprų lyderį (A. Butkevičių), tačiau pasitraukus iš DKA A. Kwasniewskiui, naujieji partijos lyderiai nebebuvo tokie populiarūs.

    Tiesa, atkreiptinas dėmesys ir į „sėkmės“ faktorių. Lietuvos konservatoriai per abi savo valdymo kadencijas susidūrė su dėl išorinių veiksnių kilusiomis krizėmis – 1998 m. krize, kurią lėmė ekonominė krizė Rusijoje, ir 2009 metais, kuomet ekonomikos nuosmukis ištiko daugumą pasaulio šalių. Nors šios krizės kilo ne dėl TS-LKD kaltės, tačiau joms pažaboti priimti sprendimai (reikia pripažinti, bent dalis jų buvo neišvengiami) pakenkė partijos populiarumui.

    Religijos svarba

    Be abejo, skirtingą partijų populiarumą lemia ne vien jų lyderiai. Pažymėtina, jog Lenkijoje 2005 m. į valdžią atėjusi Teisės ir Teisingumo partija pasižymi socialiai orientuota ekonomika, o tai leidžia jai geriau konkuruoti dėl mažiau uždirbančių rinkėjų balsų. Be to,  TS-LKD daugelis rinkėjų kritikuoja dėl per menko dėmesio mažiau uždirbantiems rinkėjams. Iki susijungimo su TS, LKDP pasižymėjo socialiai orientuotos ekonomikos idėjomis. Tačiau dėl vidinių nesutarimų Lietuvos krikdemai ne kartą skilo ir vėl jungėsi, ir tai lėmė, jog ši partija ilgainiui prarado turėtą įtaką (kokią įgijo 1996 m.) ir netapo rimtesne varžove LSDP.    Lenkijos politikoje labai svarbus Bažnyčios vaidmuo. Nors Bažnyčios vidinė tvarka neleidžia kunigams dalyvauti politinėje veikloje, tačiau Lenkijos Bažnyčios hierarchai aktyviai pasisako įvairiais visuomeniniais klausimais, itin stiprios katalikiškos pakraipos žiniasklaidos priemonės. „Marijos“ radijas yra populiariausių stočių Lenkijoje, ir jos arši laikysena sekuliarių partijų  (įskaitant DKA) atžvilgiu ir parama TT turi įtakos ir rinkimams. Nors dėl politinio angažuotumo „Marijos“ radijas ne kartą kritikuotas tiek Vatikano atstovų, tiek pačios Lenkijos Bažnyčios hierarchų, ši radijo stotis turi milijonus klausytojų, ir jos pozicija daro didelę įtaką rinkimų rezultatams, juolab, kad „Marijos“ radijo įkūrėjas ir vadovas kunigas Tadeuszas Rydzikas lenkų visuomenėje gerokai populiaresnis už daugelį jį kritikuojančių Lenkijos arkivyskupų.

    Tuo tarpu Lietuvoje, lyginant su Lenkija, Bažnyčia nėra aktyvi politikos dalyvė. Nors Lietuvos vyskupai taip pat pasisako kai kuriais klausimais (tarkime, dėl abortų ar šeimos sampratos), tačiau jie paprastai vengia dalyvauti politinėse diskusijose ir agituoti už politines partijas. Netgi esama priešingų pavyzdžių, pavyzdžiui, žymus kunigas, pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvis Tėvas Stanislovas ne sykį agitavo už LSDP partnerę Darbo partiją, ir dėl to yra sulaukęs griežtos Bažnyčios hierarchų reakcijos.

    Be abejo, būtina paminėti ir tai, jog Lenkijoje religija apskritai vaidina didesnį vaidmenį nei Lietuvoje. 2010 m. Gallup atliktos apklausos duomenimis, religiją svarbiu gyvenime dalyku laiko 75 proc. lenkų ir tik 42 proc. lietuvių. 2004 m. Eurobarometro atliktos apklausos duomenimis, 63 proc. lenkų ir tik 14 proc. lietuvių kiekvieną savaitę lanko mišias. Atkreiptinas dėmesys, jog kai kuriais moraliniais klausimais esama tiesioginės koreliacijos tarp gyventojų religingumo bei nuostatų. Pavyzdžiui, apklausų duomenimis, tik kiek daugiau nei trečdalis lenkų mano, jog abortai turėtų būti leidžiami be didesnių apribojimų, o už esamos tvarkos galiojimą arba jos sugriežtinimą pasisako daugiau nei pusė Lenkijos gyventojų. Kur kas sekuliaresnėje Lietuvoje matome priešingą situaciją – 84 proc. lietuvių mano, jog abortai turi būti legalūs. Atsižvelgiant į tai, jog ir LSDP, ir DKA pasisako už liberalią abortų politiką, galima numanyti, jog skirtingi visuomenės požiūriai į su religija susijusius klausimus gali lemti ir skirtingą šių partijų palaikymą

    Tačiau kodėl tokie pokyčiai įvyko tik 2005 metais? Manau, tai galima sieti ir su naryste ES, kadangi tapusios ES narėmis, Lenkija ir Lietuva turėjo pradėti derinti savo politiką su ES vyraujančiais principais. Pavyzdžiui, mėgindama suartėti su kitų ES šalių kairiosiomis partijomis, DKA nuo narystės pradžios ėmė aktyviai palaikyti LGBT teises ir kitus ES kairiesiems būdingus dalykus, taip nuvildama didelę dalį Lenkijos rinkėjų. Tuo tarpu LSDP sugeba sėkmingai laviruoti tarp dviejų priešingų stovyklų – gana konservatyvių Lietuvos rinkėjų ir kultūriškai progresyvių ES kairiųjų lyderių – ir taip sugeba išlaikyti turimą populiarumą. Pavyzdžiui, A. Butkevičius nekart yra išreiškęs gana konservatyvų požiūrį šeimos sampratos klausimais.

    Išvados

    Taigi, skirtingą Lietuvos ir Lenkijos ekskomunistinių partijų raidą lėmė skirtingos įvairios priežastys – religijos faktorius, ekskomunistams oponuojančių dešiniųjų išsiskiriantys požiūriai ekonominiais klausimais, skirtingo populiarumo abiejų partijų lyderiai bei politiniai ir ekonominiai skandalai. Nors tokie dalykai kaip gyventojų religingumas nėra tiesiogiai priklausantys nuo valdančiųjų politikų, tačiau tokie dalykai kaip partijų ekonominės nuostatos priklauso nuo jų pačių, todėl neatmestina galimybė, jog TS-LKD perėmus labiau socialiai orientuotos ekonomikos modelį, partija lengviau galėtų konkuruoti su LSDP dėl mažiau uždirbančių rinkėjų balsų.

  • ATGAL
    Korupcijos liūne skęstanti futbolo valdžia žada pokyčius
    PIRMYN
    Kaip Rusija bando pasinaudoti mūsų silpnybėmis
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.