Ekspedicija “Vorkuta’13″ – gyvai istorinei atminčiai išsaugoti | Apžvalga

Įžvalgos

  • Ekspedicija "Vorkuta'13" - gyvai istorinei atminčiai išsaugoti

  • Data: 2013-10-11
    Autorius: Vytautas Keršanskas

    Abezė. 1938 m. pradėjus tiesti geležinkelį ir statyti šachtas, šis miestelis tapo vienu iš daugelio lagerių sistemos centrų. Skaičiuojama, kad 1938–1948 m. laikotarpiu šioje vietoje, kurioje dabar gyvena vos 450 gyventojų, žuvo ne mažiau kaip 10 tūkst. kalinių. 1949 m. Abezėje buvo įsteigtas neįgaliųjų lageris, kuriame buvo kalinami sveikatą praradę, neįgaliais tapę kaliniai iš kitų lagerių Nuotrauka iš ekspedicijos "Vorkuta'13" archyvo

    - Iš kur jūs?

    - Iš Lietuvos.

    - Daug čia jūsiškių ilsisi…

    Taip pusamžis vyriškis reagavo, kai ekspedicijos dalyvių niūrioje Intos miesto, esančio 3000 km į Šiaurę nuo Lietuvos, gatvėje buvo paprašytas parodyti kelią link paminklo stalinizmo aukoms. Nors galima rasti daugybę knygų apie šį šiurpų XX a. istorijos puslapį, trumpas pokalbis su Intos gyventoju padėjo pajusti tikrąjį lietuvių ir kitų pavergtų tautų skausmą. Aplankyti, išsaugoti ir perduoti ateities kartoms – tokius tikslus išsikėlė ekspedicijos „Vorkuta‘13“, skirtos politinių kalinių 60-ies metų sukilimui atminti, dalyviai, kurie, suvokdami istorinės atminties svarbą tautos gyvybingumui, šiais metais pasirinko vykti į vietas, kur stovėjo „mirties lageriai“.

    Taip ištisas lagerių tinklas, esantis Komijos respublikos šiaurėje, europinėje dabartinės Rusijos dalyje, buvo pramintas ne šiaip sau. Tremtinys Algirdas Šerėnas, kuris pats buvo kalinamas šiose teritorijose, savo knygą „Vorkutos mirties lageriai“ pradeda: „Remiantis Syktyvkaro „Memorialo“ duomenimis, komunistinių represijų metais per Komijos respublikos lagerius perėjo kas ketvirtas SSRS kalinys“. Iš tiesų dvi kryptys visoje sovietinių lagerių sistemoje dėl itin atšiaurių ir gyvenimui netinkamų sąlygų buvo pripažįstamos kaip tos, iš kurių negrįžtama: tai – už poliarinio rato esantys lageriai prie Laptevų jūros Jakutijoje ir Vorkutos lageriai Komijos respublikoje.

    Gyvenimui netinkamos sąlygos sovietams buvo nė motais

    Priežasčių, kodėl barbariška sovietų valdžia pasirinko Komijos respublikos šiaurę kaip vieną iš GULAGo sistemos vietų, yra bent kelios, tačiau svarbiausia jų buvo pragmatinė: 1923 metais į Pečioros kraštą atvyko komisija tirti galimą žemės turtų panaudojimą. Teigiama, jog apie šiame regione esančius milžiniškus anglies klodus buvo žinoma dar carų valdymo laikais: Ivanas Rūstusis žinojo apie užpoliarėje esantį „degantį akmenį“, tačiau suvokdamas, kad gamtos sąlygos gyventi netinkamos, jis žmonių siųsti ten nedrįso. Tačiau sveiko proto ribas peržengiantis sovietų sistemos žiaurumas leido „komunistinį rytojų“ statyti milijonų  žmonių gyvybių sąskaita. Todėl, ko nepadarė rūstieji carai, įgyvendino Josifas Stalinas. Jau 1929 m. į pirmąją pramoninę ekspediciją buvo pasiųsti 139 kaliniai. Iš jų Uchtos upę pasiekė tik 125 įkalintieji. Jie ir tapo šios teritorijos lagerių statybų pradininkais.

    Laipsniškai daugėjo anglies kasimo šachtų, atitinkamai augo ir čia atvežamų kalinių skaičius. Didėjant anglies atsargų kiekiui, jos transportavimas garlaiviais tapo nebeįmanomas ir po mažiau nei dešimtmečio, 1937 m., buvo nuspręsta nutiesti 1500 km ilgio geležinkelį Konoša-Vorkuta. A. Šerėno teigimu, joks kelias Europoje nebuvo tiestas tokiomis baisiomis gamtos sąlygomis: „Per pūgą ir žvarbų speigą, apšalę, geliami muselių, kankinami skorbuto ir pelagros, nenutrūkstama srove ėjo žmonės, kad paklotų savo kaulus po „mirties kelio“ bėgiais. Atsiliekančius, nuvargusius ir silpnus konvojus nušaudavo ir palikdavo pakelėje ar prie išblėsusių poilsio laužų. Palydovai-sargybiniai atsiskaitydavo trumpu raportu – „nušautas bandant pabėgti“‘. Todėl ekspedicijos metu, keliaujant Šiaurės Pečioros magistrale, ne kartą išgirdome kalbant, kad po kiekvienu geležinkelio pabėgiu ilsisi po tremtinį…

    Minimalus maisto davinys, susidedantis iš buzos ir duonos, rūbų trūkumas, amžinas šaltis ir drėgmė – tokiomis sąlygomis Pečioros tundrose, apraizgytose tūkstančių mažų upelių ir didelių upių, kelią į visišką pasaulio kraštą tiesė visų sovietų pavergtų tautų žmonės. Ruošiantis ekspedicijai „Vorkuta‘13“ buvo atrastos ir aplankyti pasirinktos vietos, kuriose kalėjo ar savo gyvenimą baigė daugybė lietuvių, tarp jų ir aukštų valstybės pareigūnų, mokslininkų ir intelektualų.

    Pirmoji stotelė: šachtininkų miestas Inta

    35 valandų kelionė traukiniu Maskva-Vorkuta baigėsi pirmajame mums svarbiame taške – Intos mieste. Mus pasitikęs lietus liudijo įsibėgėjantį rudenį (reikėtų pažymėti, kad Intoje buvome rugpjūčio 21 d.) – vasaros šiame atšiauriame krašte labai trumpos. Senu autobusu įveikę 12 km atkarpą, skiriančią miestą nuo traukinių stoties, atsidūrėme mieste, kuris kadaise buvo svarbi anglies kasybos vieta. Intos lageriuose, kaip ir kitur, kalėjo ir šachtose daugiausia dirbo kaliniai, teisti pagal 58 straipsnio punktus „Ia“ ir „Ib“ – „tėvynės išdavimą“. Todėl čia atsidūrė Vakarų Ukrainos ir Pabaltijo rezistentai, Raudonosios armijos karininkai, pakliuvę į vokiečių nelaisvę, kiti „išdavikai“. Šachtos buvo gera vieta suvaryti kalinius, nes iš jų buvo beveik neįmanoma pabėgti.

    Atlikus tyrimus ir radus anglies klodus, 1936 m. Intoje pastatytos pirmosios palapinės, atvežti kaliniai – taip prasidėjo būsimojo miesto statybos. 1941 m. pradėtos statyti pirmosios šachtos, o kaliniai dirbo baisiomis sąlygomis: „Sunkiai dirbantieji per parą (be 600 g duonos) gaudavo 412 gramų maisto: 345 g bulvių ir daržovių, 57 g žuvies, 11 g mėsos, 63 g kruopų arba makaronų, 6 g miltų“, – rašo A. Šerėnas. Tačiau didžioji dalis produktų arba sugesdavo, arba buvo išvagiami. Palapinės buvo peršlampamos, jas nunešdavo vėjas, todėl galima suprasti, kad kaliniai tokiomis sąlygoms, spaudžiant 40–50 laipsnių šalčiui, ilgai neišgyvendavo.

    Pirmas įspūdis, atvykus į Intą, ypač prieš tai pusdienį praleidus Maskvoje, buvo nykus: gamyklos, šiluminės trasos, namai ir kiti statiniai, išdygę prieš 40–50 metų, pastarąjį dvidešimtmetį yra palikti natūraliai irti. Daug apleistų ir griūvančių pastatų kalba apie sunkumus, tačiau ir tebegyvenami namai atrodo skurdžiai. Todėl optimizmo bandoma įkvėpti skambiais plakatais, kurie, matant vaizdą, atrodo net labai ironiškai, pavyzdžiui, „Inta – geriausias miestas“.

    Paklaidžioję po 32 tūkst. gyventojų turinčią Intą, blokinių daugiabučių namų kieme radome memorialinį akmenį su užrašu „Stalinizmo aukoms“. Akmuo stovi vietoje, kurioje J. Stalino valdymo metais savo dienas buvo priversti leisti iš visos Sovietų Sąjungos atvežti kaliniai. Sukalbėję maldą, pasukome į Intos kraštotyros muziejų, kuris, nors ir nedidelis, talpina įvairias ekspozicijas, pradedant Komijos respublikos gyvūnais bei gamtos turtais, baigiant miesto susikūrimo istorija, neapeinant ir skaudžios GULAGų temos. Susitikome su įstaigos vadove ir jai perdavėme iš Lietuvos atsivežtų eksponatų muziejui papildyti: tautinę juostą ir albumą apie Lietuvą, kurie atsidurs šalia ten jau esančių kaimynų latvių atvežtų daiktų.

    Galiausiai, įsigiję priemonių kapams ir paminklams tvarkyti, pasukome Intos Vostočnyj kapinių link, kuriose ilsisi ir nemažai lietuvių. Kapinėse atstatėme išvartytus kryžius, tvarkėme visiškai apleistą aplinką – kapinės nėra įtrauktos į memorialinių vietų sąrašą, todėl jų niekas neprižiūri. Kol ekspedicijoje dalyvavusių moterų komanda galynėjosi su apžėlusiomis ant lietuvių kapų žolėmis, vyrai nusprendė pastatyti naują beržinį kryžių. Po darbo sugiedoję Tautišką giesmę ir sukalbėję „Amžiną atilsį“ prie lietuvių pastatyto Rūpintojėlio „Negrįžusiems“, patraukėme poilsiauti prieš kitos dienos ankstyvą kelionę į kitą lietuvių gausiai lankytą vietą – Abezę.

    Abezėje – politiniai ir dirbti nebegalintys kaliniai

    „Anksti rytą, tik ką pradeda švist. Buvo spalio mėnuo 24 ar 23 d. 1949 m. Išlaipino iš vagonų Abezėje, o mus aprengė iš ten, iš Ižmos, su trofėjiniais kariškais rūbais: kam papuolė japoniški, kam prancūziški, kam angliški, kam vokiški. <…> Išlaipino, o ten 45 ar 50 laipsnių šalčio, o mes su tokiais rūbais, su vasariniais. Suklupdė ant sniego. Klūpim, klūpim, valandą gal kokią išlaikė, patikrino visus pagal formuliarus ir veda į zoną“, – liudijo čia kalėjęs Alpukas Bubinas. Beveik prie pat poliarinio rato esantis kaimelis seniau buvo apgyvendintas vietos gyventojų – komių, kurie užsiėmė elnių auginimu. Tačiau pradėjus tiesti geležinkelį ir šiauriau statyti šachtas, Abezė tapo vienu iš daugelio lagerių sistemos centrų. Nors oficialūs duomenys saugomi MVD archyvuose su žymomis „Visiškai slapta“, skaičiuojama, kad 1938–1948 m. laikotarpiu šioje vietoje, kurioje dabar gyvena vos 450 gyventojų, žuvo ne mažiau kaip 10 tūkst. kalinių.

    Prie nykstančio kaimelio traukinys stoja tik kartą per dieną, todėl iš Intos turėjome išvykti 6 val. ryto. Po 2 val. kelionės išlipome laukymėje, kur mūsų laukė vietos gyventojas, šviesuolis Aleksandras Dmitrijevičius. Nors pats čia gyventi ir dirbti atvyko prieš 30 metų, jis yra vienas iš kelių Abezėje likusių asmenų, besidominčių vietos istorija ir siekiančių išsaugoti memorialines vietas. A. Dmitrijevičius parodė Abezės mokykloje įrengtą muziejinę klasę, kurioje mokinių iniciatyva buvo surinkta ekspozicija apie GULAGą. Joje radome ir nuotraukų, kuriose užfiksuotos Lietuvos atgimimo akimirkos. Ekspoziciją taip pat papildėme iš Lietuvos atvežta tautine juosta.

    Vėliau, keliaudami link memorialinių kapinių, priėjome prie vienintelio, dar nuo 1942 m. išlikusio namo, buvusio barako, kuriame anksčiau gyveno kaliniai. Prie pat kapinių stovi paminklas negrįžusiems į Lietuvą „Liepsnojantis kryžius“. Prie jo sustojome pamąstyti apie nesuvokiamą sovietų žiaurumą: neaprėpiami laukų plotai, kuriuose dabar griūna likvidavus lagerį čia kurtų fermų likučiai, A. Dmitrijevičiaus teigimu, yra vienas milžiniškas kapinynas. Priėję memorialines kapines, kuriose stovi šimtai statytų bevardžių stulpelių, žyminčių duobių vietas, suvokėme situacijos beviltiškumą. Itin atšiaurios gamtos sąlygos kiekvienais metais vis stipriau bando paslėpti šią žaizdą ir tik entuziastų dėka atminimo vietos dar yra išlikusios. „Abezei liko kokių 15 metų, pamažu visi išsivažinės“, prognozavo A. Dmitrijevičius. Paklaustas, kokių teigiamų pokyčių atnešė SSRS griūtis, jis pareiškė: „Per 20 metų pagerėjo tik oras“.

    Tik pernai pastatytą naują paminklą didžiam lietuvių ir rusų filosofui, prof. Levui Karsavinui jau reikia remontuoti, todėl džiaugėmės galėdami nors truputį prisidėti prie vietos išsaugojimo atveždami reikiamų medžiagų. Įdomu tai, kad sustodavęs pamąstyti apie tragišką mūsų tautiečių lemtį, mintimis nusikeldavai į Lietuvą: 2900 km nuo Lietuvos nutolę antkapiai su lietuviškais užrašais, atrodo, beveik grąžina namo. Tačiau čia žuvusiųjų artimieji ir bičiuliai aiškiai išreiškė tai, kad tėvynės šauksmas lydės šias vietas amžinai: „Tragiškai žuvęs toli nuo tėvynės“ –  parašyta ant vieno lietuvio kapo.

    Vorkuta – tuštėjantis miestas, apjuostas kančių žiedu

    Ant 67-osios lygiagretės esantis ir kadaise didžiausias už poliarinio rato buvęs miestas, Vorkuta pretenduoja tapti visos GULAGo sistemos simboliu. Vorkutoje mus pasitiko vyriausiasis miesto architektas Vitalijus Trošinas. Jis papasakojo miesto įsikūrimo priežastis, raidos istoriją ir ateities planus. Šiame mieste praleidome kelias dienas, per kurias aplankėme istorines vietas, susitikome su vietos veikėjais.

    Dvidešimtojo amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje medžiotojas prie Vorkutos upės rado lauže gerai degančių juodų akmenų, kuriuos nusiuntė į Maskvą – taip buvo sužinota apie ten esančius anglies klodus. 1932 m. pradėta statyti pirmoji šachta, o po dvejų metų, nors dar neparuošta, ji jau pradėta eksploatuoti. „Tuo metu kasykloje trūko valymo fronto, nebuvo įrengtas paviršius, šachtos neturėjo reikiamų mechanizmų, stigo kvalifikuotų eksploatacijos kadrų, neištirtos geologinės sąlygos ir neišspręsti kasimo sistemos klausimai, lubų paramstymas“, – atsiminimais dalijasi Vorkutos veteranai. 1946 m. Vorkutoje kalėjo net 62 tūkst. kalinių.

    Pirmojo pažintinio pasivaikščiojimo po patį miestą metu buvome palydėti į senąją ir jau 18 metų nebegyvenamą Vorkutos dalį. Sėkmingai perėję avarinės būklės tiltą, nutiestą virš Vorkutos upės, skiriančios senąją ir naująją miesto dalis, atsidūrėme ten, kur buvo atvežti pirmieji kaliniai ir kur pradėjo veikti pirmosios šachtos. Pasivaikščioję po griuvėsius, kuriuose dar prieš du dešimtmečius vyko gyvenimas, grįžome į naująją Vorkutos dalį. Įsiamžinę prie paminklo, skirto politinių represijų aukoms, buvome palydėti į nevyriausybinės organizacijos „Memorialas“, kuri užsiima sovietinių represijų aukų ir                                                                                                                                             vietų atminimo išsaugojimu ir veikia visoje Rusijoje, Vorkutos skyrių. Ten mus priėmusi vadovė papasakojo apie gyvenimišką žiauriąją lagerių patirčių pusę. Ji parodė ir nedideles sales, kuriose šiuo metu įrengiamas muziejus GULAGo tema. Įdomu tai, kad tame pačiame pastate įsikūręs ir komunistų partijos Vorkutos skyrius, kur gavome progą pabendrauti su skyriaus vadovu ir vietos deputatu. Šis susitikimas tapo politine satyra: nuo visų keturių sienų į mus žvelgiančio V. I. Lenino portretų fone girdėjome pagyras Baltarusijos diktatoriui Aliaksandrui Lukašenkai už puikų valstybės valdymą, o miesto problemos buvo įvardijamos su sveiku protu prasilenkiančia logika: „Anksčiau veikė 14 anglies šachtų, dabar – tik trys“, – visiškai ignoruodamas jose dirbusių kalinių faktą dėstė deputatas.

    Kitą dieną išvykome į vadinamąjį „Vorkutos žiedą“: 57 km ilgio ratu einantį kelią, aplink kurį ir yra išdėstytos visos ten veikusios ir tebeveikiančios šachtos bei kartu su jomis stovėję lagerių kompleksai. Milžiniški plotai, atsivėrę prieš mūsų akis, buvo sunkiai suvokiami protu: kadangi išlikę kapai užima tik labai mažą ploto dalį, buvo sunku patikėti, kiek čia kalinta žmonių. Tačiau V. Trošinas, vienoje rankoje laikydamas to meto žemėlapius, kita ranka rodė į neaprėpiamus plotus, kuriuose kadaise virė sudėtingas ir kupinas kančių gyvenimas. Keliaudami šiuo Vorkutos žiedu aplankėme bent kelias kapines, kuriose radome ir nemažai lietuviškų pavardžių. Taip pat pagerbti tylos minute sustodavome ir prie vokiečių, vengrų, lenkų, ukrainiečių, kitų tautų pastatytų memorialų aukoms atminti. Prie 1992 m. atidengto lietuvių pastatyto paminklo-koplyčios, skirto 1940–1956 m. kalėjusiems ir žuvusiems Vorkutos lageriuose atminti, ant kurio akmenyje iškalti žodžiai „Tėvynė Lietuva verkia, Tėvynė Lietuva didžiuojasi“, išskleidėme trispalvę ir pagerbėme žuvusiuosius.

    Taip pat aplankėme ir vietą, kurioje vyko garsusis 1953 m. liepos 26–rugpjūčio 1 d. Vorkutos kalinių sukilimas. Pasakojama, kad neapsikentę siaubingų gyvenimo sąlygų, kaliniai nusprendė sukilti. Gido teigimu, čia kalėjo daug mokslininkų ir inteligentų, todėl tokia galimybė atsirado tik kai į lagerius buvo atgabenta daug sportininkų ir karo belaisvių – fiziškai stiprių, organizuotų vyrų. Didesni sukilimai vyko ir 1942, 1948 m., tačiau jie iškart buvo numalšinti. 6-ąjį dešimtmetį gyvenimo sąlygos mažai kuo skyrėsi nuo prieš du dešimtmečius buvusių: mirtį atnešdavo ne tik maisto ir drabužių trūkumas, bet ir dažnos griūtys šachtose. Didesni neramumai prasidėjo po Stalino mirties, birželio mėnesį kaliniai pasiskelbė neisią į darbą tol, kol nebus pradėtos teikti amnestijos. Liepos 22–23 d. į darbą išeiti atsisakė jau 3000 kalinių, todėl buvo pažadėtos lengvatos: 9 val. darbo diena, panaikinti kalinių numerius, neberiboti pasimatymų ir susirašinėjimų su artimaisiais. Liepos 25 d. streikavo jau 8700 kalinių, o sudarytas kalinių komitetas, kurio pagrindą sudarė vakarų ukrainiečiai, pradėjo organizuoti grupes, prižiūrinčias kasyklų būklę. Kaliniai į darbą nėjo net 15 parų.

    Liepos 26 d. 3-iojo lagerio kaliniai užėmė izoliatorių ir išlaisvino ten kalintuosius. Išaugus įtampai, atvyko MVD komisija. Ji išklausė kalinių skundus, tačiau atsakymų nepateikė, o kitą dieną dalį sukilėlių suėmė. Kitame lageryje sukilę kaliniai užsibarikadavo ir atsisakė eiti į darbą. Buvo duotas įsakymas šaudyti į kalinius, skirtingais skaičiavimais, žuvo nuo 50 iki 70, sužeista apie 130 kalinių. Net ir numalšintas sukilimas davė rezultatų: panaikinti kalinių numeriai, pagerintos bendravimo su artimaisiais sąlygos.

    Tą pačią dieną buvome supažindinti su Vorkutoje nuo 20 metų kalėjusia ir čia gyventi likusia latve Rasma. Moteris buvo ištremta už pagalbą Latvijos partizanams. Ilgai kankinta ir tardyta galiausiai atsidūrė Vorkutoje ir dirbo šachtose. Pusę metų prasirgusi sunkiomis ligomis, ji gavo invalidumą ir buvo pristatyta prie lengvesnių darbų, o paleista iš lagerio susituokė su vietos karininku ir liko gyventi užpoliarėje.

    Miesto perspektyva – vaizduotėje ir realybėje

    Vyriausiasis miesto architektas V. Trošinas, lankantis įvairiose memorialinėse vietose, mums pristatė savo miesto ateities viziją. Idėjų kupinas architektas siekia Vorkutą paversti memorialiniu miestu, kuris atspindėtų sovietų kurtos imperijos istoriją. Tačiau ambicingiems planams, pavyzdžiui, bendradarbiaujant su čia kalėjusių tautų vyriausybėmis sukurti skaudžios istorinės praeities simbolį, trukdo sunki realybė. Miestas, kaip ir visas regionas, yra dotuojamas, t.y. negali išsilaikyti savo lėšomis, o kapitalinio remonto reikalauja tiek keliai, šaligatviai, tiek ir dauguma miesto gyvenamųjų ir administracinių pastatų.

    Tačiau šviesią ateities viziją susitikimo metu piešė ir Vorkutos vicemeras Jaroslavas Nikolajevičius Melnikovas. Jis, antrindamas architektui, tiki galimybe sukurti „istoriniams turistams“ patrauklų ir memorialines vietas išsaugojusį miestą, kuriame tilptų visa sovietų imperijos istorija. Sakydami visa, jie turi omenyje ir tai, kad, norint išsaugoti atmintį apie GULAGo represijas, būtina parodyti ir jo priežastis, todėl aikštėje kadaise stovėjusi J. Stalino skulptūra turėtų sugrįžti į tą pačią vietą. Išklausėme, tačiau į ginčus dėl to, kad tokie simboliai formuoja kolektyvinę atmintį ir gali būti neteisingai interpretuojami, nesivėlėme…

    Vis dėlto mūsų apsilankymas padėjo atnaujinti kalbas dėl glaudesnio bendradarbiavimo, siekiant išsaugoti istorinės atminties vietas: su vicemeru susitarėme pabandyti pasirašyti miestų bičiulystės sutartį tarp Vorkutos ir Panevėžio – tokia idėja prieš keletą metų jau buvo iškelta, tačiau pamiršta. Tai leistų vykdyti jaunimo mainus, pavyzdžiui, moksleivių ekspedicijos galėtų vykti tvarkyti memorialinių vietų.

    Ekspedicija baigėsi, ekspedicija prasideda

    Ekspedicijai „Vorkuta‘13“ judant link pabaigos, dalyviai, įkvėpti per visas dienas patirtų įspūdžių, pradėjo mąstyti apie tokių misijų reikšmę. Kelionės į Lietuvą metu prieita prie išvados, kad tikroji ekspedicija prasideda tik dabar, nes su tais mūsų tautos skaudžios istorijos puslapiais, su kuriais gyvai susipažinome ir apie kuriuos išgirdome, turi būti kuo plačiau supažindinti jaunieji Lietuvos piliečiai. Suprasdami istorinės atminties reikšmę tautos sąmoningumui ugdyti, ekspedicijos dalyviai prisiėmė misiją prisidėti ne tik prie atminimo vietų išsaugojimo, bet ir „gyvosios“ istorijos palaikymo. Todėl labai svarbi bus misijos dalis „ekspedicija po Lietuvą“, kai susitikimų metu su piliečiais bus diskutuojama apie tai, ką pamatėme.

    Grįždami į Lietuvą pabuvome ir Lietuvos ambasadoje Maskvoje, kur su mus priėmusiu ambasadoriumi Renatu Norkumi kalbėjomės apie lankytinas lietuviams svarbias istorines vietas Rusijoje. Prisiminta, kad kol kas nėra nustatyta tiksli Lietuvos prezidento, partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto kapo vieta, taip pat ir daugelio tarpukario Lietuvos ministrų, kurie įvykdžius okupaciją buvo ištremti į tolimiausius Sibiro kraštus. Būtina suvokti, kad tik mes patys galime išsaugoti krauju aplaistytas lietuvių tautai svarbias vietas, o tai darydami mes saugome ir gyvą istorinę atmintį mūsų pačių širdyse.

    Dėkoju ekspedicijos „Vorkuta‘13“ bendražygiams: Robertai Firavičiūtei, Laurynui Kasčiūnui, Pauliui Saudargui, Vaidai Stundytei, Jonui Survilai, Justinui Urbanavičiui ir Ramintai Žūsinaitei. ■

    Ekspedicijos dalyviai dėkoja įmonei „Oksalis“ ir UAB „Greater Outdoors“

    Laurynas KASČIŪNAS

    Lietuvių tremties ir laidojimo vietų būklė, vis dar daug neįamžintų ir net neatrastų iškilių tarpukario Lietuvos kultūros ar politikos asmenybių laidojimo vietų verčia kalbėti apie būtinybę dar kartą peržiūrėti Lietuvos istorinės atminties politiką ir ją sustiprinti. Istorinė atmintis turi rasti savo vietą ne tik ten, kur jai ir taip turi priklausyti garbinga vieta – kultūros ir užsienio politikoje, privalome į šį procesą įtraukti ir Lietuvos miestus, kurie galėtų sudaryti partnerystės ryšius su lietuvių tremties vietose įsikūrusiais Rusijos miestais ir taip prisidėti prie atmintinų vietų įamžinimo, ir jaunimo organizacijas, jų veiklą orientuojant istorinės atminties įamžinimo link. Tradiciniai jaunimo žygiai į protėvių tremties vietas galėtų įgyti panašų moralinį krūvį kaip piligrimystės kelionės ir galėtų tapti savotiška lietuvių tautos Meka, kurioje bent kartą per savo gyvenimą privalai apsilankyti. Būtų puiku, jeigu tokia tradicija galėtų tapti reikšminga lietuvių tautos istorinės atminties, perduodamos iš kartos į kartą, dalimi.

    Jonas SURVILA

    Sugrįžus į jaukų, vakarietišką, barokinį Vilnių, galvoje geriau susidėlioja taškai apie aplankytą Rusijos šiaurę. Pirma, skirtingai nuo Maskvos, šiauriniai Rusijos regionai nyksta ir miršta. Lygiai kaip nyksta ir paskutiniai sentimentai demokratijai ir Vakarams. Bent jau buvusių inteligentų, žmogaus teisių gynėjų, nusivylusių demokratų sluoksniuose. Ekonominė ir socialinė diferenciacija ir intensyvi propaganda daro savo. Tie, kurie po sausio 13-osios protestuodami išėjo į Maskvos gatves, dabar jau sako, kad negalima vienareikšmiškai smerkti Stalino ir garsiai mąsto apie paminklų jam atstatymą. Istoriniai klausimai rusams svarbūs. Nuolat justi lengva priešprieša, kad mes „ten Pribaltikoje“ kažką negerai ir nepagarbiai su „mūsų istorija“ darome. Papasakoti savo istoriją sunku. Bet būtina. Nedideli suvargę muziejukai laikosi tik dėl pavienių entuziastų ir jų geranoriškumo. Paminklai ir kapinės atšiauriomis sąlygomis taip pat labai pažeidžiami laiko ir gamtos. Būtina labai intensyvi ir efektyvi Lietuvos valstybinė istorinės atminties programa. Kai negalime, pasirodo, tarp biurokratinių eilučių, atrasti kelių tūkstančių griūvančiam paminklui, darosi pikta ir gėda. Nors bendrame kontekste, greta kitų valstybių, atrodome neblogai, sakyčiau, 3–5 po vokiečių ir vengrų, kartu su latviais. Tik dauguma paminklų statyti jau gerokai anksčiau, tad neprižiūrimi gali greitai sunykti… Apskritai, Rusijoje kainos, išankstiniai susitarimai, taip pat ir laiko sąvokos yra labai reliatyvios – ten, kur žada atvežti per 4 val., dar nepasieki tikslo ir po 10-ies; kainas dauginti iš dviejų, nuo to, ką susitari iš pradžių – nes juk mes „inostrancy“. Tačiau kai kalba nukrypsta į politinę geografiją, tampame – „litovcy? da kakije ony inostrancy!“.

    Roberta FIRAVIČIŪTĖ: Atrasti ir pažinti iš naujo

    Iki skrydžio į Maskvą vos kelios valandos… Kuprinė stovi paruošta žygiui, dar kartą pasižiūriu, ar turiu pasą, vizą, kitus kelionės dokumentus. Ech, atrodo, viskas tvarkingai sudėta, kelionei pasiruošta, bet užmigti vis tiek negaliu… Toks nenusakomas vidinis jaudulys… Kylame, Lietuva tolsta… Snaudžiu, kažką sapnuoju, nors iš tiesų, mintyse susipina girdėti pasakojimai apie tremtį, lagerius, šaltį, badą, mirtį. Dar kartą pagalvojau, ar aš tikrai tinkamai pasiruošiau šiai kelionei. Iki išvykstant daug kas sakė: „Vaikeli, ar žinai, kur važiuoji? Ten gi Rusija… Važiuoji į Šiaurę…“ Man tie žodžiai skambėjo bauginančiai ir kartu augino nerimą, kad TEN viskas bus kitaip, nei esu įpratusi Lietuvoje. Bet žinojau, kad vykstu su tikslu, norėjau aplankyti tremties vietas, pagerbti Vorkutos sukilimo dalyvių prisiminimą ir dar žinojau, kad manęs ten laukia. Visada žinojau, kad turime giminių, kurie gyvena ten, kur labai šalta – Vorkutoje. Pusseseres Erną ir Onutę buvau mačiusi tik vaikystėje, todėl tas prisiminimas buvo visiškai blankus, bet, ruošiantis ekspedicijai, ryšius atgaivinome ir nekantriai laukėme, kada galėsime susitikti.

    Traukinys netrukus sustos Vorkutoje, apima neapsakomas jaudulys ir jaučiu, kad ašarų šį kartą nepavyks suvaldyti… Susitinkame, apsikabiname, dar kelios minutės vidinio virpulio, nusiraminu ir pradedame šnekučiuotis. Tiek daug norisi pasakyti, pasipasakoti, iš pradžių sunku, nes užplūdus emocijoms, staiga pamirštu rusų kalbą, pusę žodžių sakau lietuviškai, pusę rusiškai, bet susikalbame. Tų ilgų nesimatymo metų kaip nebūta. Išvykstant atsisveikiname su ašaromis, tačiau šį kartą pasižadame matytis dažniau ir bendrauti tik lietuviškai. Vėl tolstame, jau jaučiu Lietuvos ilgesį, neapsakomai traukia namai, bet žinau, kad Vorkutos neužmiršiu niekada…

    Raminta ŽŪSINAITĖ

    Jau išvykdama žinojau – tai bus viena iš gyvenimo kelionių. Ir iš tiesų, tai, ką patyrėme, ką sužinojome, sustiprino mus pačius, leido gyvai prisiliesti prie vieno skaudžiausių mūsų istorijos puslapių, kad suprastume, kad papasakotume kitiems.

    Vorkutos mirties lageriai tūkstančiams lietuvių tapo paskutine jų kelione. Nors daliai jų pavyko išgyventi ir sugrįžti, vis tik didelė dalis nuo sunkių darbų, bado, išsekimo, šalčio palūžo ir amžiams atgulė atšiaurioje tundroje.

    Vaikščiodama po vargingą Abezės kaimelį, kuris įsikūrė vien lagerių pagrindu,  mąsčiau apie čia atvežtus mūsų tautiečius. Ką jie galvojo, ką jie jautė? Nežinomybė, baimė, nesaugumas ir beprotiškas namų ir artimųjų ilgesys. Einant vieninteliu taku, nuo geležinkelio stoties vedančiu į kaimelį, buvo sunku tvardyti jaudulį, nes juk mūsų pėdos mina tą patį takelį, kuriuo ėjo žmonės, prieš daugiau nei septyniasdešimt metų atvežti gyvuliniais vagonais į Abezę, į nežinomybę, o daugelis – į mirtį.

    Labiausiai nustebino tai, kad tokiame Dievo pamirštame kampelyje kaip Abezė, kur žodis „pilkuma“ atspindi ne tik matomą kaimelio kraštovaizdį, bet ir patį žmonių gyvenimą, atsiranda šviesuolių, kurie nori išsaugoti istorinę atmintį ir rūpinasi, kad neišnyktų paskutiniai istoriją menantys ženklai, kad kuo daugiau žinių būtų perduoda ateities kartoms. Likome nustebinti, kad vietos mokykloje, panašesnėje į apleistą daugiabutį, įkurdintas miniatiūrinis muziejus, kuriame eksponuojami ne tik įvairūs daiktai iš anų laikų Abezės lagerio, bet ir nuotraukos iš 9-10 dešimtmečio nepriklausomybės judėjimų Baltijos šalyse. Deja, patys vietos žmonės šiam kaimeliui duoda jau tik keliolika metų gyvavimo.

    Vorkuta – taip pat nykstantis miestas. Kai anglis pasibaigs, nebeliks dėl ko čia atvykti naujiems gyventojams, o vietiniams nebebus dėl ko pasilikti. Kad ir kaip ryškiai atrodytų mieste kabantys plakatai su besišypsančiais ir laimingais šachtininkais, raginančiais rinktis tokią garbingą profesiją, šiam miestui perspektyvos išlikti nedidelės. Lankydamiesi apleistoje Vorkutos miesto dalyje, kur anuomet buvo šachtos ir lageriai, patekome į miestą vaiduoklį. Apgriuvę daugiabučiai, pro bestiklius langus švilpaujantis vėjas, takelius užžėlusios aukštos žolės bylojo, kad ir kitoje upės pusėje likusios naujosios Vorkutos dalies likimas gali būti toks pat. Bevaikščiojant, mintyse ėmiau įsivaizduoti, kaip turėjo atrodyti ištuštėjusios sodybos Lietuvos miestuose ir kaimuose, po žmonių ištrėmimo likusios tuščios, šaltos, bet laukiančios. Laukiančios sugrįšiančių.

    Apsilankymas Vorkutos, Abezės, Intos vietovėse buvo labai emociškai stiprus. Supratau, kokia iš tiesų svarbi yra viltis – tik viltis grįžti namo, tik didžiulis noras dar kartą pamatyti Lietuvą, savo gimtinę, padėjo tiems žmonės išlikti negailestingoje Šiaurėje. Kasdienė kova su šalčiu ir badu galėjo palaužti kiekvieną. Tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Jaučiu didžiulę pagarbą mūsų tautiečiams, kurie būdami šviesūs žmonės, turėjo be kaltės kentėti. Reiškiu pagarbą palūžusiems ir nepalūžusiems, reiškiu pagarbą negrįžusiems ir sugrįžusiems. Šiandien mūsų užduotis yra nepamiršti istorijos ir visų pirma skleisti ją mūsų pačių ateities kartoms.  Savo istoriją
    turime rašyti patys.Ekspedicija “Vorkuta’

  • ATGAL
    "Independence" - tai Nepriklausomybė
    PIRMYN
    Vorkutos mirties geležinkeliu
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.