Įžvalgos

  • Energetika darnioje Lietuvoje

  • Temos: Energetika
    Data: 2016-12-07
    Autorius: Aleksandras Graželis

    Kai skaitysite šias eilutes, Lietuvoje ir JAV  įvykusių rinkimų aidai bus daug tylesni.  Dabar, kai jas rašome, dar garsiai skambantys spalio ir lapkričio pradžios įvykiai gainioja mintis visomis kryptimis. Visko neaprėpsime, pabandysime pateikti jums tik energetikos sektoriaus naujienas.

    Kaip „pradingo“ konferencija

    Visų pirma, privalome būtinai papasakoti apie aštuntąją Lietuvos energetikos konferenciją, įvykusią spalio 18 dieną. Kodėl privalome? Todėl, kad iš kitų informacijos šaltinių apie jau tradicine tapusią konferenciją nelabai ir sužinosite. Priežastis paprasta – Seimo rinkimai. „Valstybės“ žurnalas  „neatsargiai“ pakritikavo pagrindinį šalies naujienų interneto portalą delfi.lt dėl pernelyg didelio dėmesio „valstiečių“ lyderiui Ramūnui Karbauskiui. Už tai susilaukė pranešimo, kad verslo principai neleidžia delfi.lt bendradarbiauti su „Valstybe“, bei nuobaudos – apie Lietuvos energetikos konferenciją delfi.lt spalio 18 d. (spalio 19 d. taip pat) Lietuvos naujienų skiltyje neparašė nė žodžio – konferencijos kaip nebūta.

    Ne veltui juokaujama – jei tavęs nėra internete, tavęs nėra visai. Negalima sakyti, kad tą dieną delfi.lt visiškai tylėjo apie energetiką – buvo net kelios žinutės, tačiau apie didžiulę energetikos konferenciją – tylu. Neatsižvelgta į tai, kad konferencijoje dalyvavo visų Lietuvos energetikos sektorių vadovai, mokslininkai, verslininkai. Užmirštas bendradarbiavimas visose ankstesnėse septyniose konferencijose: ypač smagu prisiminti 2015 metų Lietuvos energetikos konferenciją – tada delfi.lt apie ją pateikė net keliolika interviu ir straipsnių, buvo surengtos Delfi TV transliacijos.

    Apsiribosime vien pastebėjimu apie šį nemalonų įvykį. Reikia tikėtis, kad tai buvo tik laikinas nesutarimas tarp šių didelių žiniasklaidos subjektų. Didelių ir labiau nei kiti besirūpinančių  mūsų valstybės ateitimi bei demokratijos stiprinimu.

    Tiesos sakymo metas

    „Valstybė“ sėkmingai surengė konferenciją įdomiu metu – tarp  I ir II Seimo rinkimų ratų. Paaiškėję daliniai rinkimų rezultatai jau neleido girtis buvusiai  valdžiai, tačiau tuo pačiu neleido žarstytis absurdiškais pažadais būsimos valdžios politikams. Tiesos sakymo reikėjo ir todėl, kad konferencijos auditorija – tai ne prie televizorių sėdintys rinkėjai, bet energetikos specialistai. Galima būtų teigti, kad Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų tvarka naudingesnė demokratijai nei JAV prezidento rinkimų tvarka – mūsų  politikai savo kalbose grįžta prie realybės anksčiau. Tuo tarpu išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas tik po rinkimų atsisakė daugelio absurdiškų teiginių, pasakytų agitacinėse kalbose.

    Įvadinėje kalboje žurnalo „Valstybė“ leidėjas Eduardas Eigirdas priminė, kad per aštuonerius metus energetikoje daug kas pasikeitė. Konferencijos (pirmoji įvyko 2009 m. rugsėjo 30d.) turėjo didelę įtaką pokyčiams energetikos valdininkų mąstyme ir politiniuose sprendimuose, siekiant kurti stiprią ir nepriklausomą Lietuvos energetiką. Didžiausi pokyčiai –  įstatymu įteisintas atsinaujinančių išteklių energetikos statusas, plačiai imtas naudoti biokuras, išsivaduota iš „Gazprom“ dujinio monopolio.

    Apie energetikos vystymosi ateities tendencijas pasaulyje ir Europos Sąjungoje savo pranešimuose supažindino Pasaulio energetikos tarybos Lietuvos komiteto pirmininkas Rymantas Juozaitis, Sohvi Rajamäki (Suomija), Jacques Lafitte (Prancūzija). Apibendrinus jų pranešimus  galima teigti, kad pasaulinės tendencijos išlieka tos pačios – energijos Žemės gyventojams reikės vis daugiau, 2040 metais net dvigubai daugiau nei dabar. Iškastiniai energetiniai ištekliai mažės, jie brangs. Brangs ir dėl to, kad pasaulio valstybės Paryžiaus 2016 metų klimato konferencijoje pagaliau sutarė mažinti CO2 išmetimus, kad pasaulinė vidutinė temperatūra nepakiltų net 2 oC (dėl tokio lygio atšilimo buvo susitarta Kioto protokole). Europos Sąjungos pastangos šioje svarbioje veikloje yra didžiausios, tad Lietuvos ūkio sektoriams, naudojantiems iškastinį kurą, reikės neatsilikti.

    Galime pasidžiaugti, kad orą mažiau teršiame šilumos sektoriuje – ir tai lėmė piliečių (reikėtų šiame kontekste juo vadinti rinkėjais) noras pigiau šildyti savo butus. Tą norą gerai suprato renkamos savivaldybių tarybos,  todėl biokuro katilinių turime jau nemažai, statysime dar daugiau.  Būtent biokuro vartojimas įgalino Lietuvą vykdyti įsipareigojimus naudoti atsinaujinančius energijos išteklius – užsibrėžtą 23 proc. tikslą Lietuva jau pasiekė  2014 metais, kai AEI dalis bendrame šalies energijos balanse sudarė 23,86 proc. Transporto sektoriuje oro teršimas beveik nemažėja, ir tai tęsis tol, kol į Lietuvą masiškai nepradės keliauti padėvėti elektromobiliai (deja, ne nauji, nes naujų įsigijimą gali paremti tik turtingos valstybės).

    Energetikos politikos prioritetai

    Virš dvidešimt pranešimų apie įvairius energetikos klausimus perskaityta konferencijoje, tačiau įdomiausia buvo išgirsti, kokių reikalingų Lietuvai politinių sprendimų (neatsiejant jų nuo techninių)  ketina imtis energetikos politiką formuosiantys asmenys. Tuo tikslu konferencijos rengėjai paprašė Respublikos Prezidentės patarėją Arūną Molį bei pirmame Seimo rinkimų rate daugiausia balsų surinkusių partijų šešėlinius ministrus – Dainių Kreivį (TS-LKD) ir Virgilijų Poderį (LVŽS) pateikti po penkis svarbiausius Lietuvos energetikos politikos prioritetus.  Visų pranešėjų didžioji dalis svarbiausiųjų prioritetų sutapo. Papildę ministro Roko Masiulio pranešime minėtais, pateikiame apibendrintą tokią pagrindinių prioritetų santrauką:

    1. Jungties LitPol Link 2 statyba ir Baltijos šalių elektros sistemų sinchronizacija su kontinentinės  Europos tinklais (KET).

    2. Lietuvos Respublikos veiksmai dėl Astravo AE.

    3. Energijos vartojimo efektyvumo stiprinimas.

    4. Plėtoti Klaipėdos SGD terminalo veiklą. Nutiesti dujotiekį tarp Lietuvos ir Lenkijos (GIPL).

    5. Didinti biokuro dalį centralizuotoje šilumos gamyboje bei sudaryti sąlygas veiksmingi konkurencijai.

    6. Mažinti oro taršą transporte ir elektros bei šilumos gamyboje.

    Kai skaitytojus pasieks šis „Ap­žvalgos“ numeris, jau bus paskelbta naujosios (XVII) vyriausybės programa, todėl bus galima palyginti, ar programos dalis energetikai skiriasi nuo konferencijoje aptartų energetikos politikos prioritetų.

    Ir šioje konferencijoje, kaip ir visose ankstesnėse  (nuo 2012 metų, kai referendumu buvo atsisakyta statyti Visagino AE) pranešėjams nepavyko atsakyti į kankinamai sunkų klausimą – kaip užtikrinti konkurencingos elektros gamybą Lietuvoje. Nesisekė surasti sėkmingo sprendimo ir Lietuvos energetikos institutui, virš trejų metų rengusiam naujosios energetikos strategijos projektą.  Liekame su tuo, ką turime – dar naują 9 energetinį bloką Lietuvos elektrinėje ir keletą termofikacinių elektrinių. Jų elektrą vartosime tik tada, kai importuojama bus brangi, o šiaip nusiteikime apie 70–80 proc. elektros importuoti. Tolesnėje ateityje galima tikėtis elektros iš vėjo jėgainių Baltijos jūroje. Elektra tokia pat prekė, kaip ir kitos – jei patys pigios jos pasigaminti nesugebėsime, pirksime iš sugebančių pagaminti. Baltijos valstybių elektros sistemos saugumą užtikrins elektros jungtys su Švedija ir Suomija, o dvi jungtys su Lenkija įgalins prisijungti prie kontinentinės Europos elektros tinklo sinchronizuotam darbui.

    Valstybės valdomų įmonių akcionavimas

    Įdomų ir svarbų jau netolimai ateičiai skirtą pranešimą pateikė SEB banko prezidento pavaduotojas Aivaras Čičelis. Ta ateitis prasidės po 2020 metų, kai sumažės Europos Sąjungos finansinė parama, nes išsivystymo skirtumai tarp ES valstybių ir regionų mažėja. Energetikos objektai, užtikrinantys Lietuvos energetinę nepriklausomybę, bus baigti dar ne greitai, todėl lėšų jų statyboms reikės daug. Aivaro Čičelio teigimu, didžiąją dalį reikalingų lėšų galėtų sukaupti pačios valstybinės energetikos įmonės. Jis pasiūlė ir pavyzdžiais pateikė, kokią naudą gali duoti laisvai prekiaujamos akcijų dalies padidinimas šių įmonių kapitale. Šiuo metu tokių akcijų dalis energetikos įmonėse sudaro tik 3–5 proc. Padidinus akcijų dalį iki 33 proc., valstybei išlaikant įmonių kontrolę, galima pasiekti 600 milijonų eurų vertės kapitalą. Energijos skirstymo operatorius (AB ESO), pavyzdžiui, su 260 milijonų eurų kapitalu galėtų tapti likvidžiausia ir žinomiausia įmone Baltijos šalyse. Valstybinių įmonių gaunamas pelnas pradingsta bendrose biudžeto pajamose, o kartais įmones valdančios ministerijos sprendimu be naudos „sukišamas“ gelbėti tos pačios ministerijos  bankrutuojančioms  įmonėms  – akivaizdus „Lietuvos jūrų laivininkystės“ pavyzdys, kai išgelbėti nepavyko. Tuo tarpu prireikus finansuoti energetikos objektus, tenka skriausti vartotojus, didinant elektros tarifą, arba imti gana brangias bankų paskolas, užuot išleidus papildomą patrauklių investuotojams akcijų emisiją. Investuotojai įmones, kurių pagrindinis akcininkas yra valstybė, vertina kaip žemos rizikos ilgalaikę investiciją. Tokios įmonės tampa kapitalo traukos centrais, į kurias atkeliauja ir vietos, ir užsienio investuotojų lėšos. Valstybė savo žinioje turi išlaikyti tiek akcijų, kiek būtina, norint turėti reikiamų sprendimų priėmimo teisę.  Neapsiriksime pasakydami, kad daug patikimiau ir naudingiau būtų valstybei, jei jos įmonių valdymui didesnę įtaką turėtų akcininkai, valdantys nors 33 proc. kapitalo. Įmonių veiklos kontrolė sustiprėtų labiau, nei ją dabar sugeba atlikti VĮ Turto bankas Valstybės valdomų įmonių valdymo koordinavimo centras.

    Keisti ketinimai atsisakyti Energetikos ministerijos

    Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai (LVŽS) laimėjus Seimo rinkimus su „Darnios Lietuvos“ programa, atrodė, kad darna ims Lietuvoje viešpatauti. Tačiau „valstiečių“ pirmininkas Ramūnas Karbauskis netikėtai paskelbė ketinimus būsimą darną ardyti iki šiol darnioje srityje, būtent energetikoje. „Darnios Lietuvos“ programos dalį, skirtą energetikai, tikrai galima vadinti darnia ir joje nenumatyta dar didesnės darnos labui atsisakyti Energetikos ministerijos. Programoje išvardinti sudėtingi ir svarbūs Lietuvos energetikai darbai, atitinkantys visiems priimtinus Lietuvos energetikos politikos prioritetus, todėl tenka stebėtis, kad tuos darbus galinčią atlikti struktūrą – Energetikos ministeriją – ketinama paversti tik kitos, Ūkio ministerijos, ne­aiškaus statuso departamentu. Šalia R. Karbauskio ketinimų keistai skamba ir naujosios valdančios koalicijos part­nerio „socdemo“ Algirdo Butkevičiaus samprotavimai, kad energetikos ministeriją galima jungti prie Ūkio ministerijos, nes jau padarytas įdirbis energetikos sektoriaus ateities darbuose. Su šiuo teiginiu sutikti negalime, nes svarbiausias ir sudėtingiausias ateities darbas yra Baltijos valstybių elektros sistemos prijungimas sinchroniniam darbui prie KET. Tą numatoma atlikti 2025 metais, taigi visą reikalingą įdirbį reikia daryti būtent dabartinėje 2016–2020 metų vyriausybės kadencijoje. Jei minėtieji asmenys mano, kad Rusija lengvai paleis Baltijos valstybes iš BRELL elektros žiedo, tai klysta. Rusija sugeba bet kokį techninį susitarimą (būtent tokį statusą turi BRELL sutartis, kurią 2001 metais pasirašė tuometinis AB „Lietuvos energija“ generalinis direktorius Dangiras Mikalajūnas) paversti politiniu ir būtinai pažeidžiančiu Rusijos gyvybinius interesus. Tokių atvejų santykiuose su Rusija po Nepriklausomybės atkūrimo buvo ne vienas. Ginant

    Oregon Department of Forestry nuotrauka

    Lietuvos Respublikos interesus būsimose nelengvose derybose Lietuvos elektros sistemos perdavimo operatoriaus LITGRID vadovams būtina turėti tvirtą užnugarį, būtent Energetikos ministrą, o ne Ūkio ministerijos departamento direktorių. Tik energetikos ministras galės tinkamai ir kompetentingai atstovauti Lietuvą Europos Sąjungos Taryboje, kurią sudaro atitinkamų šakų, tarp jų ir energetikos, ministrai. Kiti svarbūs darbai, kurių gerai matomo įdirbio dar nėra (gal A. Butkevičius mano kitaip), yra dujotiekio tarp Lietuvos ir Lenkijos jungtis  ir antroji elektros jungtis su Lenkija.

    Tokiais sudėtingais darbais apkraudamas Ūkio ministeriją, R. Karbauskis rizikuoja, kad būsimasis ir nelabai patyręs ministras „socdemas“ nepatrauks tokio sunkaus vežimo – ne ką lengvesni darbai (pateikti iškilmingais rinkiminiais pažadais) Ūkio ministerijoje laukia mažinant skurdą regionuose ir ūkio atsilikimą juose, kuriant bei pritaikant  technologinę pažangą ir inovacijas visoje Lietuvoje. Be to, reikia prisiminti, kad „socdemai“ tradiciškai sunkiai suspėja su iššūkiais energetikoje (prisiminkime nevykusiai „Gazpromui“ parduotas „Lietuvos dujas“, „Maximos“ savininkams – Vakarų skirstomuosius tinklus, LeoLT kūrimą, nepasiteisinusį sprendimą statyti brangų Lietuvos elektrinės 9-ą bloką). ■

  • ATGAL
    JAV ir Kinijos varžybos - naujas valiutų karas
    PIRMYN
    Popiežiui Pranciškui netrūksta ne tik gerbėjų, bet ir kritikų
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.