Energetika: Ką pavyko padaryti nedarant | Apžvalga

Įžvalgos

  • Energetika: Ką pavyko padaryti nedarant

  • Data: 2013-12-27
    Autorius: Alenksandras Graželis

    Agnės Pečaitės-Stankevičienės piešinys

    Naujojo Seimo ir Vyriausybės pirmųjų metų darbas vertinamas įvairiai. Net kai kurie valdančiosios koalicijos atstovai sėkme vadina tai, kad per metus jie nepadarė nieko blogo. Verslininkai, pritardami šiam teiginiui, pridėjo: blogo nepadarė todėl, kad nieko nedarė. Juos džiugina tai, kad valdžia nesiryžo imtis mokesčių reformos, nors kalbos apie ją  (ir sukurta tam tikslui darbo grupė) visus metus kėlė nerimą verslininkams. Po rinkimų atrodė, kad naujoji valdančioji koalicija kalnus nuvers – tiek visko buvo žadama rinkimų agitacijos metu. Atsakomybė, prisiimta laimėjus rinkimus, atšaldė valdančiųjų galvas ir privertė įdėmiau pažiūrėti į pažadus, svaidytus į visas puses. Pažadus realizuoti nelengva, todėl, nežinant kaip juos įvykdyti, buvo sugalvotas geras sprendimas – visus sprendimus atidėti ateičiai. Buvo prikurta gausybė darbo grupių („Verslo žinios“ suskaičiavo jų net 42 esant), joms leista dirbti ilgai – tiek laiko, kol rinkėjai rinkimų pažadus primirš.

    Suprantama, daug žadėjus, ką nors reikia ir įvykdyti. Laimėjimu, kuriuo Vyriausybė gali didžiuotis, galima vadinti minimalios mėnesinės algos (MMA) padidinimą nuo 850 iki 1000 litų. Vyriausybė nepaklausė Laisvos rinkos instituto ekspertų gąsdinimų apie žlugsiantį verslą, jei MMA bus padidintas daugiau nei 50 litų (tenka apgailestauti, kad tuo patikėjo ankstesnioji vyriausybė ir nesiryžo MMA labiau didinti). Dabartiniu MMA padidinimu kairieji iš tikrųjų taisė ir savo ankstesnes klaidas, kai per jų valdymą 2000–2008 metais MMA  beveik nedidėjo. Tačiau dėl kito savo rinkimų pažado – progresinių tarifų taikymo gyventojų pajamų mokesčiui – kairieji minėtųjų ekspertų klauso. Tiesa, tai jie daro kūrybiškai – prieš rinkimus garsiai žada  progresinius tarifus įvesiantys rinkimus laimėję, o po rinkimų tyliai pasako, kad to padaryti jie negali. Galime lažintis – apie progresinių tarifų naudą kairieji vėl prabils prieš kitus Seimo rinkimus.

    Apie laimėjimus energetikos sektoriuje kalbėti sudėtingiau. Iš tikrųjų pirmasis šios koalicijos energetikos srities darbas buvo padarytas dar prieš rinkimus, kai būtent dabar valdančių partijų balsais Seime buvo priimtas nutarimas rengti patariamąjį referendumą dėl naujos atominės elektrinės statybos. Drįstume teigti, kad šiuo metu valdantieji tokio „darbo“ nedarytų. Naudą, kurios jie siekė referendumu – laimėti Seimo rinkimus – jie būtų gavę ir be referendumo. Tuo tarpu referendumu užkrovė Vyriausybę papildomais rūpesčiais ir darbais. Susitvarkyti su jais nelengva, nes Visagino AE statybos projektas yra ne vien Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos, Japonijos, JAV bei Europos Sąjungos bendras reikalas. Darbo grupės, sukurtos pateikti pasiūlymų dėl Visagino AE, atlikti skaičiavimai nepatvirtino referendumo agitacijos metu skelbtų nesąmonių, todėl Vyriausybė toliau aiškinasi su regioniniais partneriais ir „Hitachi“. Vyriausybės dabar atliekami derybų veiksmai atitinka sprendimus, kuriuos dėl Visagino AE priėmė ankstesnysis Seimas savo paskutinėje sesijoje. Pagrindinis dalykas, nulemsiantis Visagino AE likimą, – visų projekto dalyvių įsitikinimas, ar  jėgainė bus ekonomiškai naudinga, o tai turėtų būti žinoma 2014 metų vasarį (jei datas nukelti mėgstantis premjeras nepasakys kitaip).

    A. Butkevičiaus Vyriausybei, net pačiai to nesitikint, pavyko pradžiuginti Lietuvos gyventojus 2013 metų išvakarėse nedideliu, 1,8 ct už kilovatvalandę,  elektros kainos sumažinimu. Tai atlikti padėjo energetikai, maloniai sutikę, kad Lietuvos elektrinei būtų sumažinta viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) lėšomis remiamos elektros energijos gamybos kvota. Ankstesnės Energetikos ministerijos nustatyta 1,53 TWh kvota jiems pasirodė esanti per didelė, ją sumažinus iki 0,9 TWh atitinkamai sumažėjo elektros kaina vartotojams. Žymus šių kvotų dydžio skirtumas verčia susimąstyti, kodėl taip atsitiko – ar ministerijos specialistai nenorėjo lengvinti gyvenimo vartotojams, ar energetikai sugebėjo išsireikalauti didelę kvotą, kad turėtų ką padovanoti naujajai Vyriausybei? O gal jie nujautė, kad naujasis, devintasis Lietuvos elektrinės blokas, suges net trims mėnesiams? Likus mėnesiui iki 2013 metų pabaigos dar neaišku, ar toji sumažinta kvota nėra per maža, nes sutrikimai dėl perdavimo tinklų remonto ir sumažėjusio elektros importo iš Rusijos privertė Lietuvos elektrinėje gaminti daugiau elektros. Gyventojus džiuginantį veiksmą – sumažinti elektros kainą 2014 metams Vyriausybė nori pakartoti ir šiemet. Lietuvos elektrinei remiamos elektros gamybos kvotą dar labiau sumažinti būtų rizikinga, todėl palikta tokia pat 0,9 TWh kvota. Nuspręsta 0,1 TWh sumažinti termofikacinėms elektrinėms skiriamą remiamos elektros gamybos kvotą. Ar sumanymas mažinti elektros gamybą šiluminėse elektrinėse nepadidins gyvenamųjų namų šildymo kainos, dar nežinoma, bet termofikacinių elektrinių vadovai skelbia, kad kitokios išeities jie gali ir neturėti.

    Kitą energetikos srities darbą – paspartinti daugiabučių namų atnaujinimą –  Vyriausybei pavyko atlikti lengviau. Tereikėjo pašalinti du veiksnius, kurie nuo 2009 metų iki šiemet stabdė būsto atnaujinimo finansavimo iniciatyvą JESSICA. Pirmasis – butų savininkų, gaunančių kompensaciją už šildymą, nenoras atnaujinti būstą, antrasis – butų savininkų, negaunančių kompensacijos, nenoras imti banke ilgalaikę paskolą. Abu „nenorai“ buvo panaikinti. Pirmasis – pagrasinus, kad kompensacija šildymui bus atimta, jei savininkas atsisakys būstą atnaujinti, antrasis – paskolą namo atnaujinimui ims namą administruojanti įmonė. Šios lėšos įmonei sugrįš per 20 metų kaip užmokestis už name sutaupytą šilumą, nes atnaujinto būsto savininkas 20 metų už šilumą mokės tiek pat, kiek mokėjo iki namo atnaujinimo. Tiesa, jei namas bus atnaujintas kokybiškai, o jo gyventojai sugebės šilumą taupyti (padėti gali tik individualus šilumos reguliavimas ir daliklinė apskaita kiekviename bute), skolą grąžinti bus įmanoma greičiau.

    Vyriausybė savo laimėjimu vadina saulės energetikos „burbulo“ sustabdymą, įvardina tai net labai vaizdingai – „energetinių kainų augimo sutramdymu“. Su tuo nenorėtume sutikti. Naujosios Vyriausybės prievolė buvo tai padaryti, nes ankstesniajai pritrūko laiko. Tereikėjo pakeisti keletą teisės aktų, nes valdininkai, privalėję reguliuoti saulės šviesos energetiką, per vėlai pastebėjo, kad jos plėtra viršija VIAP lėšomis teikiamą paramą. Sumanymas remti mažų saulės šviesos jėgainių (iki 30 kW galingumo) gaminamą elektrą, nenustačius remiamos kvotos dydžio, pernelyg rėmėsi idealizmu – atrodė, kad bus puiku, kai jėgainę įsirengęs pilietis naudosis saulės elektra, ir tik nesuvartotą jos dalį parduos. Tačiau supirkimo kainos buvo tokios didelės, kad piliečiai greitai suprato – net 30 kW jėgainė gali duoti ilgalaikį garantuotą pelną. Lietuvoje nesant patrauklesnių investavimo galimybių, į saulės energetiką plūstelėjo didelės lėšos, deja, jos iškraipė gražias idėjas.

    Nesėkme Lietuvai reikia pripažinti Vyriausybės veiksmus dėl skalūnų dujų žvalgybos konkurso. Tai, kad kompanija „Chevron“ pasitraukė iš jo net po to, kai ji buvo paskelbta nugalėtoja, parodė, kokių sunkiai paaiškinamų veiksmų buvo imtasi, kad taip atsitiktų. Ko gero, remiantis šia istorija bus parašytas vadovėlis „Kaip atsikratyti investuotojo“, o sėkmingai jį platinti būtų įmanoma šalyse, kuriose „Gazprom“ turi savų interesų. Dėl šešių gręžinių, kurie visi kartu užimtų ne daugiau kaip 12 ha žemės, praradome galimybę sužinoti, ką turime savo žemės gelmėse. Ir už tą sužinojimą mums mokėti nebūtų reikėję, atvirkščiai, „Chevron“ kompanija būtų investavusi savus apie 100 milijonų litų. Tikėtis, kad atsiras kitas labdaringas gelmių žvalgytojas, neverta. Tokius darbus (horizontalųjį gręžimą su hidrauliniu uolienų ardymu) sugeba atlikti tik JAV kompanijos. Valdančioji koalicija, įsirašiusi į Vyriausybės programą pažadą „Inicijuosime skalūninių dujų tyrimus ir  išgavimą Lietuvoje“ pademonstravo, ko verti jos pažadai.

    Apžvelgdami Vyriausybės darbus energetikos srityje, pastebėjome, kad reikšmingą įtaką jų eigai turėjo reiškinys, kurį pavadinome „skardžiabalsių fenomenu“. Norime pažymėti, kad šis pavadinimas neturi jokių užuominų apie kieno nors pavardę. Galėtume juos vadinti ir „garsiakal̃biais“,, tačiau kirčiuojant tą žodį kaip „garsiãkalbis“ skaitytojai gali pagalvoti, kad turime mintyse terminą „ruporas“, o tai gali įžeisti (pagal Bradausko kinematografinį precedentą) valstybę, kuri garsiãkalbį vadina „рупор“. Šis fenomenas atsirado referendumo dėl atominės elektrinės statybos agitacijos metu. Po referendumo „skardžiabalsių“ aktyvumas staigiai sumažėjo, nors jie privalėjo būti ir toliau aktyvūs. Sėkmingai įpiršę savo nuostatas prieš atominę energetiką Lietuvos rinkėjams, tą jie galėjo daryti ir A. Lukašenkos atžvilgiu. Bet jie pasirinko kitą objektą  – „skardžiabalsiai“ ėmė aktyviai kovoti su skalūnų dujų paieška. Nebeiškęsdamas jų balsų premjeras priėmė „saliamonišką“  sprendimą – „Chevron“ turi susitarti su „skardžiabalsių“ paveikta Žygaičių bendruomene. Susitarti tuo metu, kai su ta bendruomene net apie orą nebuvo įmanoma kalbėtis.

    Visus 2013 metus tęsėsi dar nebaigtos derybos su „Gazprom“ dėl dujų tiekimo. Tikėkimės, kad dėl kelių centų dujų kainoje Vyriausybė neatsiims iš Stokholmo arbitražo 5 milijardų litų vertės ieškinio prieš „Gazprom“ ir nesutiks pasirašyti ilgalaikės – iki 2020 metų – dujų tiekimo sutarties.

    Reikia paminėti ir dar vieną darbą, kurio metų viduryje ėmėsi Seimas, nesulaukęs stebuklingų darbo grupių sprendimų, – sugalvota revizuoti ankstesnės vyriausybės ir Energetikos ministerijos veiklą. Seime sukurta laikinoji komisija, kuriai teks dirbti iki pat Kalėdų išvakarių, nes komisijai privalomi ištirti klausimai surašyti net septyniolikoje punktų. Dauguma tų klausimų jau buvo aprašyti žiniasklaidoje ir, jei jie būtų sukėlę teisėsaugos institucijų įtarimus, būtų ištirti ir be komisijos. Tačiau komisijai labiau rūpi politiniai aspektai. Kai kurie iš klausimų kelia nuostabą, kodėl jie įrašyti. Pavyzdžiui, toks klausimas: „dėl kokių priežasčių ir kieno iniciatyva buvo pakeista Nacionalinė energetikos strategija (2007 metų)?“  Atsakymas paprastas – įstatymu nustatyta, kad Nacionalinė energetikos strategija turi būti peržiūrima ne rečiau kaip kas penkeri metai. Kitas „nuostabus“ klausimas: „dėl kokių priežasčių ir kieno iniciatyva buvo parengtas ir Seimui pateiktas valstybei nenaudingas 2011 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas Nr. XI-1375?“ Atsakytume, bet nuo tokio klausimo praradome žadą.  Nuo panašaus lygio klausimų apie suskystintųjų dujų terminalo (SGD) statybą Klaipėdoje žadą prarado ir norvegai. Premjerui teko juos raminti ir aiškinti, kad komisija persistengė. Susiejant tokį komisijos aktyvumą su minėtu „skardžiabalsių“ fenomenu, turėtume džiaugtis, kad Kiaulės nugaros saloje, prie kurios švartuosis laivas-saugykla „Independence“,  negyvena kokios nors  lietuviškos skardžiabalsės žąsys (Anas lituanensis vocalissimum), nes norvegams galėjo būti pasiūlyta tartis su jų bendruomene dėl laivo švartavimo. Gerai, kad žado neprarado Europos Komisija, teigiamai įvertinusi Klaipėdos SGD terminalo projektą ir suteikusi galimybę gauti  Europos investicijų banko paskolą terminalo statybai.

    Apžvelgiant su energetika susijusius įvykius maloniausia pranešti, kad šiemet įvyko jau penktoji metinė konferencija „Nepriklausoma energetika – stipri ekonomika“. Ją kartu su partneriais ir rėmėjais rengia žurnalas „Valstybė“, o nenuilstantis konferencijos diskusijų moderatorius – žurnalo redaktorius Eduardas Eigirdas. Šiek tiek avansuodami drįstume teigti, kad „Valstybės“ organizuojamos konferencijos įgavo net ne „metų įvykio“ reikšmę, bet dar didesnę – energetikų bendruomenei jos greitai taps reiškiniu, panašiu į Vilniaus knygų mugės reiškinį knygų skaitytojams ir jų leidėjams.

    Tiesa, šiemet spalio 10 dieną rengti konferenciją buvo per anksti – reikėjo palaukti nors gruodžio vidurio, nes tik po konferencijos  paaiškėjo nemažai energetikos sektoriaus klausimų. Visų pirma, spalio 14 dieną Europos Komisija patvirtino bendros svarbos energetikos infrastruktūros projektų, finansuojamų ES lėšomis, sąrašą. Į jį pateko net penki Lietuvai svarbiausi projektai: 1) Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizavimas su kontinentinės Europos tinklais; 2) Lietuvos ir Lenkijos elektros jungtis „LitPol Link“, 3) Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės (HAE) plėtra, 4) Lietuvos ir Latvijos dujotiekio jungties, įskaitant dujotiekį Klaipėda-Kiemėnai, sustiprinimas; 5) Lietuvos ir Lenkijos dujų jungties „Amber“ statybos projektas. Spalio 16 dieną buvo paskelbtos Švedijos konsultacijų bendrovės „Gothia Power AB“ atliktos Baltijos valstybių sinchronizacijos su kontinentiniu Europos elektros tinklu galimybių studijos išvados. Atliktas tyrimas parodė,  kad šį veiksmą techniškai atlikti įmanoma, o jo kaina daug mažesnė, nei tikėtasi. Sužinojęs studijos išvadas, Europos Sąjungos energetikos reikalų komisaras Guentheris Oettingeris oficialiai patvirtino, kad ES finansiškai remtų Baltijos apsisprendimą sinchronizuoti savo perdavimo tinklus su europiniais, taip pat perimti Lietuvos, Latvijos ir Estijos perdavimo tinklų valdymą iš Maskvos dispečerinės ir perduoti jį ENTSO-E – Europos perdavimo tinklų sistemos operatoriui.

    Šių džiugių naujienų dar nežinant, konferencijoje teko klausytis nuobodesnių pranešimų. Ypač nuvylė Energetikos ministerijos atstovų pranešimai, nes ankstesnėse konferencijose šios ministerijos pranešimai būdavo vieni įdomiausių. Viceministro A. Spruogio pranešime „Esminiai LR Vyriausybės energetikos sprendimai“ iš esmės buvo išvardyti tik ankstesnės vyriausybės pradėti darbai, nes esminių sprendimų dabartinė Vyriausybė neatliko.  Balandžio 25 dieną energetikos ministro J. Neverovičiaus vadovaujama darbo grupė Seime pateikė tik siūlymus, kaip Lietuvai apsirūpinti elektros energija bei patikslinti Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją. Nors nuo tos dienos praėjo nemažai laiko, pasiūlymai teisės aktais dar netapo. Energetikos sektoriuje susiklostė neaiški situacija – tuo metu, kai Energetikos ministerija turi derėtis su Europos Komisija dėl 2014–2020 metų ES struktūrinės paramos programinių dokumentų, nauja energetikos strategija nežinoma, o oficialiai galiojančia vadovautis nenorima. Maža to – būsimiems pareiškėjams jau dabar svarbu žinoti ne tik prioritetines paramos kryptis, bet ir konkrečias priemones, kurioms bus teikiamos paraiškos. Priešingu atveju ES paramos lėšomis nepavyks pradėti naudotis 2014 metais (taip buvo 2007 metais su 2007–2013 metų parama) dėl laiku neparengtų paramos administravimo dokumentų.

    Apie viceministrės R. Cytackos pranešimą „Atsinaujinančios energijos vystymo prioritetai“ galima pasakyti tik tiek, kad jis (ko gero) buvo parengtas padėti jai pačiai geriau susigaudyti kuruojamoje srityje, nes apie Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo tikslus kalbėta jau keliose ankstesnėse „Valstybės“ konferencijose. ■

  • ATGAL
    Lietuvos politikos padangėje - atidėliojimas ir peštynės dėl asmeninių klausimų
    PIRMYN
    Lietuvių folkloro teatras - unikalus tautinis teatras
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.